Eitkūnai pirmą kartą paminėti 1557 metais kaip Eittkau gyvenvietė. Eittkau atsirado padalijus dar senesnį kaimą (žinomą nuo 1539 m.) į tris gyvenvietes, iš kurių viena ir tapo Eittkau. Apie 1600 m. gyvenvietė pirmą kartą paminėta Eydtkuhnen vardu. Per Eitkūnus ėjo senasis kelias į Kauną (Kowno), tačiau keliautojai paskutinį sustojimą prieš sieną mieliau darydavo geriau sutvarkytuose Stalupėnuose (Stallupönen, nuo 1938 m. Ebenrode, Nesterovas).
1708 metais Eitkūnuose atsirado pirmoji karčema su užeigos kiemu. Tačiau po to kilusi 1709–1711 m. maro epidemija nusiaubė apylinkes, ir karčema buvo uždaryta. Ji vėl atsidarė tik 1735-aisiais.
XIX a. Eitkūnai buvo kaimas, nuo 1818 metų sudarantis kaimo bendruomenę Stalupėnų apskrityje. Iki 1883 m. kaimas priklausė Bilderweitscheno (Bilderweitschen, nuo 1938 m. Bilderweiten, Lugovoje) parapijai.
Eitkūnų bažnyčia.
1860 metų rugpjūčio 15 dieną atidaryta paskutinė Rytų Prūsijoje Prūsijos Rytų geležinkelio (Preußische Ostbahn) atkarpa, kuri pasiekė Eitkūnus ir gerokai paveikė tolesnį kaimo likimą.
Eitkūnų rotušės fasadas priminė Maskvos Kremliaus sienų dantis.
Eitkūnai tapo paskutine šios linijos stotimi prieš sieną su Rusijos imperija. Europinė vėžė čia pereidavo į rusišką – pasienio kontrolę perėję keleiviai turėdavo persėsti. Kroviniams reikėjo perkrovimo. Kaip ir daugumoje logistikos centrų visame pasaulyje, dalį prekių buvo naudingiau parduoti vietoje. Visa tai skatino ekspedicinių bendrovių, prekybos ir transporto atstovybių steigimąsi, o to pasekmė – Eitkūnų plėtra.
1871 metais Eitkūnai jau minimi kaip vietinis kaimo centras – miestelis (Flecken).
Tuo metu Eitkūnuose buvo 98 gyvenamieji namai, kuriuose gyveno 432 šeimos ir 19 vienišų asmenų.
1874.06.24 Stalupėnų apskrityje įsteigtas Eitkūnų valsčius (Amtsbezirk) Nr. 1, į kurį įėjo vienintelė Eitkūnų kaimo bendruomenė.
1883 m. įsteigta Eitkūnų parapija, nors ji dar neturėjo pastato. 1889 metais Eitkūnuose atidaryta parapinė bažnyčia, pastatyta pagal architekto Friedricho Adlerio (Adler, 1827–1905) projektą.
Garsusis Eitkūnų stoties peronas.
XIX a. pabaigoje Eitkūnuose, be stoties ir prekybos kontorų, veikė ir plytinė bei trys vėjo malūnai.
Jaunas dviratininkas prie užtvaro Lietuvos pasienyje.
1905-aisiais, pasak žinyno, Eitkūnuose buvo liuteronų bažnyčia, sinagoga, vyriausioji muitinės valdyba ir paprasta muitinės valdyba. Pasienyje aktyviai prekiauta prekėmis iš Rusijos – grūdais, arkliais, žąsimis. 1914 metais čia buvo įregistruotos vien 46 ekspedicinės kontoros.
Pačią pirmąją prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo dieną Eitkūnuose įvyko incidentas su Rusijos pavaldiniais, kurie traukiniais grįžo į Rusiją. Rytinio traukinio keleiviai buvo išlaipinti stotyje, išrikiuoti dokumentų patikrai, tačiau galiausiai vis dėlto išsiųsti į Rusijos pasienio miestą Veržbolovą (Virbalį, Lietuva). Vakarinio traukinio keleiviai po dokumentų patikros į Veržbolovą buvo išsiųsti jau pėsčiomis (10 km) ir be jokių saugumo garantijų.
Karo veiksmai Eitkūnuose prasidėjo dar iki faktinės Rusijos kariuomenės Rytų Prūsijos operacijos pradžios. Rengiantis jai, jau 1914 metų rugpjūčio 3 dieną į Eitkūnus įžengė Chano Nachičevanskio 2-osios kavalerijos divizijos kariai.
Rugpjūčio 4 dieną jiems į pagalbą išžygiavo pėstininkai – vienas 108-ojo Volgos pulko batalionas. O kai pastarieji pateko į vokiečių ugnį, į mūšį stojo 3-iojo ulonų pulko kariai, kurie galiausiai ir užėmė Eitkūnus. Kitą parą (1914.08.05) vokiečiai susigrąžino miesto kontrolę. Tačiau ir jie, apšaudyti, buvo priversti jį palikti. Rugpjūčio 14 ir 15 dienomis Rusijos kariuomenė Eitkūnuose atrėmė vokiečių atakas, o 1914.08.17 į puolimą perėjo visa Rusijos 1-oji armija, ir Eitkūnai atsidūrė Rusijos užnugaryje. Mieste užfiksuota masinių plėšikavimo atvejų, kurie Rusijos dokumentuose atsispindi įrašais apie jų dalyviams skirtas bausmes.
Kitą kartą kariuomenė pražygiavo per Eitkūnus 1914 metų rugsėjo viduryje, traukiantis P. K. Renenkampfo Rusijos 1-ajai armijai. Paskutinės Rusijos vilkstinės pro juos praėjo 1914.09.12. 1914 m. spalį prasidėjo generolo N. A. Jepančino 3-iojo korpuso puolimas. Eitkūnus vėl užėmė Rusijos kariuomenė. 1915.02.10 besitraukiantys Rusijos daliniai galutinai paliko Eitkūnus.
Eitkūnų griuvėsiai po Pirmojo pasaulinio karo.
Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Eitkūnai buvo smarkiai sugriauti. Atstatymas vyko padedant miestui partneriui Vysbadenui.
Viešbutis „Rusų kiemas“ (Russischer Hof) Eitkūnuose.
1922-aisiais baigus atstatymo darbus, Eitkūnai gavo miesto statusą. 1923 metais Lietuva perėjo prie europinės vėžės, todėl Eitkūnuose nebeliko poreikio persėsti ir perkrauti krovinių. Tai buvo laikas, kai į Eitkūnus per Dancigą ir Karaliaučių kursavo tiesioginis traukinys iš Berlyno su prikabinamais vagonais Paryžius–Ryga.
1931 metais mieste buvo 31 gyvenamasis namas ir 1616 ūkinių pastatų. Prieškario metais Eitkūnuose veikė vidurinė, liaudies ir profesinė mokyklos, ligoninė, paštas, muitinė, elektrinė, malūnas, pieninė, mineralinio vandens fabrikas.
1944 metų spalio 18 dieną Eitkūnus paėmė 5-osios armijos (generolas pulkininkas N. I. Krylovas) daliniai.
Miesto paėmime taip pat dalyvavo 11-osios gvardijos armijos 83-iosios gvardijos šaulių divizijos (generolas majoras A. G. Maslovas) kariai.
1947.07.25 Eitkūnai pervadinti Černyševskoje. Tada pat sudaryta Nesterovo rajono Černyševskojės kaimo taryba. Eitkūnų stoties pastatas ir stotis buvo sugriauti per karo veiksmus ir sovietmečiu neatstatyti. Apskritai Černyševskoje gyvenvietės gyvenimas sovietmečiu buvo susijęs su gyvenvietėje dislokuotu kariniu daliniu ir aplinkinių kolūkių valdymu. Gyvenvietėje taip pat veikė psichiatrijos ligoninė.
Įvažiavimas į Černyševskoje Ozernajos gatve (2022).
2003 metais pradėta statyti Černyševskoje stotis, kurios eksploatacija prasidėjo tik 2017 metų spalio 2 dieną.
Geležinkelio stotis Černyševskoje (2022).
2009 m. rugpjūtį atidarytas automobilių pasienio kontrolės punktas „Černyševskoje“. Nuo 2019 metų Černyševskoje stotis priima ir keleivinius traukinius. 2022-aisiais likviduota srities psichiatrijos ligoninė Nr. 5. Pacientai perkelti į ligoninę Nr. 2 Pribrežno gyvenvietėje, esančioje Kaliningrado miesto ribose. Šiuo metu (2023) Černyševskoje gyvenvietėje veikia vidurinė mokykla, felčerių-akušerių punktas, pašto skyrius.
Gyventojų skaičiaus kaita: 1557 – 125, 1785 – 40, 1867 – 1996, 1871 – 2365, 1875 – 3253, 1880 – 3318, 1885 – 3281, 1890 – 3347, 1900 – 3707, 1905 – 5036, 1910 – 5539, 1925 – 6077, 1933 – 5679, 1939 – 4932, 1946 – 100, 1947 – 336, 1989 – 1205, 2002 – 1196, 2010 – 1139, 2011 – 1146 gyventojų.
Eitkūnų gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 2059, katalikai – 76, kiti krikščionys – 29, judėjai – 201, vaikai iki 10 metų – 718, raštingi – 1491 (92 %), akli – 2, kurčnebyliai – 3, pamišėliai – 3.
Eitkūnų gyventojų sudėtis 1925 m.: evangelikai – 5549, katalikai – 194, judėjai – 147, ateistai – 7.
Žymūs žmonės, kilę iš Eitkūnų
Marie Madeleine (1881–1944), tikrasis vardas Gertrud Marie Madeleine baronienė fon Puttkamer (Puttkamer), gimusi Günter, vokiečių rašytoja ir poetė, apsakymų bei dramos kūrinių, taip pat eilėraščių, tarp jų ir erotinių, autorė.
Wilhelmas Gaerte (Gaerte, 1890–1958), vokiečių istorikas ir filosofas, mokslų daktaras, paskutinis muziejaus „Prussia“ direktorius (nuo 1925), žurnalo „Prussia“ redaktorius 1925–45 m., Prūsijos senienų draugijos pirmininkas.
Felixas Bressartas (Bressart, 1892–1949), vokiečių teatro ir kino aktorius, nusifilmavęs 64 filmuose. Naciams atėjus į valdžią, gyveno emigracijoje įvairiose šalyse, paskutinė iš jų buvo JAV. Filmavosi Holivude (37 filmai).
Friedrichas Welteris (Welter, 1900–84), vokiečių kompozitorius ir muzikos kritikas.
Herbertas Kirrinnis (Kirrinnis, 1907–77), medicinos ir filosofijos daktaras, Rytų Prūsijos valstybinis istorikas, parašęs daugybę darbų apie Gumbinės (Gumbinnen, Gusevas) ir Allensteino (Allenstein, Olštynas, Lenkija) apygardų istoriją. Eitkūnų (Černyševskoje), Ragainės (Ragnit, Nemanas), Širvintos (Schirwindt, Kutuzovas), Gumbinės ir Geldapės (Goldap, Gołdap, Lenkija) istorijos tyrimų autorius.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
