Bažnyčia stovėjo miesto viduryje. 1852–1856 m. ji buvo kapitališkai restauruota. 1889 m. buvo įrengti chorai. Keturių tarpatramių nava su žvaigždiniais skliautais, kurių briaunos remiasi į konsoles. Prie trečiojo tarpatramio iš abiejų pusių pristatyti prieangiai. Už gotikinės triumfo arkos – stačiakampiu užbaigtas choras, prie kurio pristatyta zakristija.
Bokštas buvo gotikinis, su frontonais vakarų ir rytų pusėse ir dviem kontraforsais.
Bokšto aukštis – 25,6 m.
Bažnyčios ilgis kartu su bokštu, nava ir choru – 48,6 m, navos aukštis – 18,8 m. Bažnyčia turėjo 1606 m. altoriaus pertvarą, kuri buvo Karaliaučiaus katedros altoriaus pertvaros kopija. Sakykla – XVII a., aštuonkampė, raižyta. Vargonai – 1616 m., restauruoti 1727 ir 1821 m. Trys varpai, didžiausias – 1874 m.
1864 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II padovanojo bažnyčiai
tris skulptoriaus Siemeringo terakotines statulas: šventojo Adalberto,
vyskupo Georgo von Polenzo ir Kristaus (žr. aukščiau).
Žuvininkų bažnyčios vitražai
1. Adalberto žūtis prie Tenkitten 997 metais. 2. Sembų atvertimas [į „tikrąjį tikėjimą“] 1260 metais. 3. Georgas von Polenzas 1525 metais perduoda bažnyčią ir Žuvininkų miestą kunigaikščiui Albrechtui.
Per Antrojo pasaulinio karo kovas Sembos pusiasalyje miestas buvo smarkiai sugriautas. Ypač nukentėjo senasis centras, taip pat ir bažnyčia.
Jos griaučiai stovėjo maždaug iki 1961 m., kai Kaliningrado–Baltijsko keliu turėjo pravažiuoti N. Chruščiovo kortežas, vykęs sėsti į karo laivą, kad išplauktų su vizitu į Angliją.
Kad griuvėsiai nedarkytų gražaus kraštovaizdžio, miesto vadovybė įsakė juos sulyginti su žeme.
Dabar vietą, kur stovėjo bažnyčia, galima nustatyti tik pagal tai, kas liko iš „Taikos ąžuolo“ (žr. aukščiau), pasodinto priešais įėjimą į ją po karo su Napoleonu.
Nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas (2021).
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
