Ši pelkė yra didžiausia mažai pakitusi oligotrofinė aukštapelkė Vidurio Europoje (jos bendras plotas kartu su gretimais miškais – apie 2600 hektarų). Sovietmečiu ji buvo apsaugota nuo neigiamo žmogaus poveikio, nes šios žemės buvo skirtos kariniam poligonui, o į SSRS gynybos ministerijos žemes niekas nesikėsino. Tačiau ir tuo laikotarpiu pelkė ne kartą nukentėjo nuo artilerijos šaudymų sukeltų gaisrų, taip pat nuo sausinimo ir geologinės žvalgybos darbų. 1998 metais Zehlau pelkė buvo įtraukta į tarptautinės reikšmės objektų sąrašą pagal Ramsaro konvenciją dėl šlapžemių išsaugojimo.
Aukštapelkės flora formuojasi dėl to, kad augalai čia gauna mažai maisto medžiagų, o drėgmė patenka daugiausia su krituliais. Tokio tipo pelkėms būdinga kiminų įvairovė, čia auga krūmai ir krūmokšniai: paprastasis šilinis viržis, paprastoji balžuva, pelkinis gailis, vaivoras, bruknė ir t. t. Aptinkama vabzdžiaėdžių augalų – atvirkščiai kiaušiniškoji saulašarė, taip pat gegužraibinių šeimos augalų – dvilapė blandis ir žaliažiedė blandis.
Aukštapelkių dendroflora nelabai įvairi. Čia galima aptikti paprastąją pušį ir introdukuotą augalą – kalninę pušį, plaukuotąjį beržą, baltalksnį. Ypatingą vertę turi liepų ir skroblų miškų su ąžuolais masyvai, besišliejantys prie Zehlau pelkės iš šiaurės 5000 hektarų plote, išsaugoję pirmykščių plačialapių miškų, kadaise plačiai paplitusių Rytų Europos teritorijoje, išvaizdą ir sudėtį.
Tai vieni paskutinių liepų ir skroblų miškų Europoje, jie yra europinio lygmens gamtos paveldas.
O trakas, sudarytas daugiausia iš efemeroidų, daro šiuos miškus ypač gražius pavasarį.
Zehlau pelkės floroje taip pat yra apie pusantros dešimties unikalių augalų, įrašytų į Rusijos Federacijos Raudonąją knygą. Vienas iš jų – reta spygliuočių medžių rūšis – europinis kukmedis, kurio vertingi egzemplioriai natūraliomis sąlygomis aptinkami Oziorsko miške, juosiančiame Zehlau pelkę iš šiaurės, rytų ir iš dalies iš pietų. Šis medis taip pat auga Vakarų, Vidurio ir Pietų Europoje, šiaurės vakarų Afrikoje, šiaurės Irane ir pietvakarių Azijoje. Buvusios SSRS teritorijoje kukmedžių miškai išliko Karpatuose ir Krymo kalnuose (Čatyrdage), vakarinėje Šiaurės Kaukazo dalyje (Kaukazo rezervate, Kukmedžių ir buksmedžių giraitėje), taip pat Pietų Kurilų salose (Šikotano saloje).
Europinio kukmedžio vaisius iš arti.
Nataljos Antonovos nuotrauka.
Europinis kukmedis auga lėtai, tačiau pasižymi dideliu ilgaamžiškumu – įvairiais duomenimis, nuo pusantro iki keturių tūkstančių metų. Tai dvinamis medis: vyriškieji žiedynai rutuliški, ant trumpų kotelių, o moteriškieji – smulkūs, žalsvi, pavieniai. Kukmedžiai pražysta balandžio pabaigoje. Sėklas, apgaubtas apvaliu ryškiai raudonu sėklasiauliu, jie veda nuo 25–30 metų amžiaus kasmet iki gilios senatvės. Dažnai kukmedžiai žydi ir veda vaisius dvejus metus iš eilės, o trečiaisiais metais vaisių nebūna. Dėl savo tvirtos, nepūvančios, stipriomis baktericidinėmis savybėmis pasižyminčios medienos šis medis, anksčiau užėmęs didelius plotus, buvo beveik visiškai iškirstas žmogaus. Ilgainiui kukmedžio mediena nustota naudoti statyboms ir baldams gaminti, tokia brangi ir reta ji tapo, tačiau ji ir toliau buvo naudojama kulto daiktams gaminti: kryžiams, tabernakuliams ir t. t.
Europinis kukmedis iki šiol laikomas galingu augalu-amuletu, nepaisant to (o gal kaip tik dėl to?), kad ir sėklos, ir lapai, ir augalo mediena yra nuodingi.
Tarp ypač saugomų mūsų srities teritorijų, žinoma, išsiskiria Kuršių nerija – siaura ir ilga pusmėnulio formos sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, prasidedanti nuo Zelenogradsko miesto. Geografiniu požiūriu Kuršių nerija yra pusiasalis dėl sąsiaurio, jungiančio marias ir jūrą ties lietuviškąja Klaipėda. Pagrindiniai nerijos elementai – judrūs ir sutvirtinti kopų masyvai. Rusijos pusėje jų aukštis siekia 62 metrus – Efos kopa, Lietuvos – 68. Kiekvienas, bent kartą buvęs kopose, sutiks, kad aplinkinis peizažas visai galėtų tikti filmuoti fantastinį filmą apie tolimas dykumų planetas.
Peizažas Kuršių nerijos kopose.
Michailo Ogorodnikovo nuotrauka.
Beje, jei neskaičiuotume „mirusių“ kopų, Kuršių nerijos augalija stebina savo įvairove, juk tam, kad būtų sulaikytas kopų slinkimas į gyvenvietes, daugelį metų į neriją buvo vežamos ir sodinamos įvairios medžių ir žolinių augalų rūšys iš įvairių pasaulio kraštų.
Žydėjimo, vaisių brandinimo metu ir rudenį nacionalinio parko lankytojų dėmesį patraukia rauginė skumpija, auganti palei kelią, einantį per Kuršių neriją. Šis lapus metantis šakotas krūmas (rečiau medis) Kaliningrado srityje yra introdukuotas, o įprastomis sąlygomis auga Rusijos pietuose ir Viduržemio jūros šalyse, Mažojoje Azijoje, Kinijoje ir Himalajuose, kur apgyvendina daugiausia akmenuotus šlaitus, sėkmingai išgyvendamas net kalnuose. Būtent todėl šis visomis prasmėmis dekoratyvus augalas naudojamas dirvožemio erozijai išvengti. Skumpija žydi baltais, į dideles šluoteles surinktais žiedais birželio viduryje, tačiau po žydėjimo augalas pasidengia ilgais plaukeliais: daugybė plonų į įvairias puses atsikišusių ryškiai raudonos ir baltos spalvos žiedkočių masėje primena klounų perukus.
Iš čia ir antrasis rauginės skumpijos pavadinimas – perukmedis.
Rudenį šio augalo lapija nusidažo šiltais geltonos, oranžinės ir raudonos spalvų atspalviais. Kuo saulėtesni ir sausesni orai be ilgų šalnų, tuo sodresnė skumpijos lapų spalva. Būtent rauginės skumpijos lapai turi gydomųjų savybių, tačiau reikia atsiminti, kad rinkti bet kokias augalų dalis draustinio „Kuršių nerija“ teritorijoje griežtai draudžiama.
Daugiametė blizgė.
Nataljos Antonovos nuotrauka.
Perteklinės drėgmės įdubose, kur puikiai jaučiasi juodalksnis, galima aptikti ištisas daugiametės blizgės, į Rusijos Raudonąją knygą įrašyto augalo, pievas. Daugiametė blizgė žydi balandžio–birželio mėnesiais gražiais švelniai alyviniais, rečiau baltais kvapniais žiedynais. Tai aukštas (iki 100 cm) daugiametis žolinis augalas su dideliais širdiškais lapais. Tačiau būtent pagal ankštaros vaisiaus formą – plokščią, ovalią, abiem galais nusmailintą, nuo kurios, atsiskyrus sėkloms, lieka permatomos baltos pertvaros, žvilgančios saulės šviesoje, – ir kilo šio augalo pavadinimas daugelyje šalių, kur blizgė auga. Net lotyniškai daugiametė blizgė didingai vadinama „lunarija“ (Lunaria rediviva). Šis gražus daugiametis augalas puikiai pakelia pavėsį, gamtoje pražysta penktaisiais–septintaisiais metais, kultūroje – jau antraisiais.
Reikia atsiminti, kad daugiametei blizgei, kaip retai ir nykstančiai rūšiai, būtina ypatinga apsauga.
Žinoma, ji verta papuošti mūsų sodybų sklypus, ir jei norite prisidėti prie šio reto augalo išsaugojimo, žydinčių ir sėklas duodančių daugiametės blizgės egzempliorių galite rasti Zelenogradsko miesto parke, esančiame netoli kelio, vedančio į Kuršių neriją. Suaugę augalai persodinimą pakelia blogai, jų geriau neliesti, o štai surinktos ir į humusingą, perteklinės drėgmės dirvą pasėtos daugiametės blizgės sėklos, tinkamai prižiūrint, leis išsaugoti ją ateities kartoms jau jūsų pastangomis. Atminkite, kad renkant bet kurio laukinėje gamtoje augančio augalo sėklas, ant kiekvieno egzemplioriaus reikia palikti ne mažiau kaip pusę visų sėklų populiacijai atsinaujinti.
Ne mažiau įdomi, bet mažiau ištirta Baltijos nerijos flora (taip vadinama rusiškoji nerijos dalis, lenkiškoji dalis vadinama Vyslos nerija). Pagal vieną iš paplitusių teorijų manoma, kad poledynmečiu jos atsiradimui svarbų vaidmenį suvaidino Vyslos deltos formavimosi procesas ir Baltijos vandenų pakrančių srovės. Būtent kopų, jūros ir limanų smėlis su gėlavandenio dumblo sluoksniais tapo tuo pagrindu, ant kurio susiformavo ši nerija. Aštuonioliktojo amžiaus pabaigoje – devynioliktojo pradžioje dabartinė rusiškoji Baltijos nerijos dalis buvo padengta slenkančiu smėliu ir neturėjo natūralios medžių augalijos.
Pajūrinė zunda.
Michailo Ogorodnikovo nuotrauka.
Žmogui tikslingai mechaniškai tvirtinant smėlį – sėjant smėlį mėgstančias žoles ir sodinant medžius, gebančius gyventi pliko smėlio sąlygomis, – nerijos miškingumas pasiekė 80 procentų. Natūralus nerijos kraštovaizdis ir augalinė danga gerokai nukentėjo per Antrojo pasaulinio karo veiksmus. Didžiąją Baltijos nerijos miškų dalį mūsų laikais sudaro pušynai, kuriuose auga paprastoji pušis, kalninė pušis ir juodoji austrinė pušis, apie 20 procentų užima beržynai su alksnynų intarpais, aptinkama ąžuolų, eglių, uosių, pavienių introdukuotų medžių ir krūmų egzempliorių.
Ypatingą vertę turi augimvietės augalų rūšių, aptinkamų tik Baltijos pakrantėje, – vadinamųjų endeminių augalų.
Pavyzdžiui, Baltijos nerijoje puikiai jaučiasi saugomos orchidėjų rūšys: raudonoji gegūnė, plačialapė gegūnė, ilgalapė gegūnė ir tamsiai raudonasis skiautalūpis. Čia pat yra viena iš dviejų Kaliningrado srityje žinomų paprastojo driežliežuvio populiacijų; be to, gana paplitusi į Rusijos Raudonąją knygą įrašyta pajūrinė zunda. Tačiau atskirai norėtųsi papasakoti apie vienintelį europinėje Rusijos dalyje augantį paparčio epifitą. Šis retas augalas – paprastasis kaitenis, aptinkamas ir Baltijos nerijos teritorijoje. Žemaūgis (iki 20 cm) visžalis papartis su tankiais odiškais lapais (daugiaskiaučiais, o ne plunksniškais) natūraliomis sąlygomis auga uolų plyšiuose, tarp akmenų, kartais net ant samanotų medžių kamienų, kalkių stokojančiuose miško dirvožemiuose ir smėlyje; jo šakniastiebis saldaus skonio, iš čia ir liaudiškas pavadinimas „papartis – saldžioji šaknis“. Kaitenio gebėjimas įsišaknyti ant įvairių paviršių leidžia jam užimti didelius plotus. Šis gražus augalas reikalauja žmonių rūpestingumo.
Palankus klimatas ir geografinė Kaliningrado srities teritorijos įvairovė lemia jos augalijos turtingumą. Baigiamoji apžvalginės straipsnių apie mūsų regiono florą trilogijos dalis bus skirta Romintos girios reliktiniams miškams.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
