Atskiro dėmesio verti introdukuoti augalai, atvežti iš kitų planetos vietų ir sėkmingai įvesti į kultūrą vietos florai praturtinti. Kaliningrado srityje puikiai auga ir gyvybingų palikuonių duoda augalai iš Japonijos, Kinijos, Tibeto, Rusijos Tolimųjų Rytų, Šiaurės Amerikos, Vidurio, Centrinės ir Pietų Europos, Krymo, Kaukazo ir kt. Vietos gyventojų nestebina net savo tėvynėje reti „egzotai“, pavyzdžiui, dviskiautis ginkmedis. Šis „priešistorinis“ augalas, matęs dinozaurų erą ir likęs vieninteliu medžiu, kai kiti to laikotarpio sumedėję augalai — pataisai, papartiai ir asiūkliai — virto žolėmis, Japonijoje ir Kinijoje laikomas šventu, auga daugiausia prie budistų ir šintoistų šventyklų, o reliktinės šio augalo giraitės išliko tik Rytų Kinijoje.
Dviskiautis ginkmedis
Nataljos Antonovos nuotrauka
Vieną šio dvinamio vasaržalio medžio, įrašyto į tarptautinę Raudonąją knygą, egzempliorių išsaugojo tvarkant Centrinį turgų pačioje Kaliningrado širdyje; jis reguliariai veda vaisius ir rudenį džiugina auksiniais vėduoklės formos lapeliais. Įvairaus amžiaus ginkmedžių galima pamatyti I. Kanto BFU botanikos sode, Kaliningrado zoologijos sode, Mira prospekto apylinkėse, Kaliningrado srities vaikų ekologinio švietimo ir turizmo centro dendrariume.
Dviejų šimtų metų tulpmedis, arba liriodendras, – dar vienas introdukuotas augalas – auga Moritzo Beckerio parke Jantarno gyvenvietėje Kaliningrado srityje.
Šis aukštaūgis liriodendras turi savitą išsišakojusį kamieną, didelius lyros formos lapus ir geltonai oranžinius žiedus, pasirodančius birželio pabaigoje. Kitų šio simpatiško milžino, gamtoje gyvenančio vidutiniškai 500–600 metų, egzempliorių galima rasti I. Kanto BFU botanikos sode, Kaliningrado centriniame parke, tarp Pasaulio vandenyno muziejaus augalų, pavieniuose Svetlogorsko, Jantarno ir Nekrasovo gyvenviečių želdiniuose. Belieka stebėtis, kodėl pačiame Kaliningrade ir srities miestuose neišvysi jau mūsų laikais pasodintų ginkmedžių ir liriodendrų, japoninių cercidifilų ir įvairių rūšių katalpų alėjų – katalpos stulbinamu didelių baltų žiedynų-žvakių grožiu gali varžytis su mūsų akims įprastu paprastuoju kaštonu.
Kiaušininė katalpa
Nataljos Antonovos nuotrauka
Kodėl Kaliningrado namų sienų ir arkų nepuošia aristolochijos, penkialapės akebijos, kietosios kartuolės, visterijos, žydėjimo metu džiuginančios dangaus žydrumo kekėmis? Vešlus visterijų žydėjimas, prasidedantis BFU botanikos sode ir Kaliningrado zoologijos sodo teritorijoje gegužės pabaigoje, užburia kiekvieną, gebantį matyti supančio pasaulio grožį.
Remiantis XXI a. pradžios statistika, Kaliningrado srityje augo daugiau nei 400 rūšių introdukuotų medžių ir krūmų. Dalis tokių augalų atstovaujami pavieniais sodinimais srities miestuose, tačiau srities miškuose auga ir dideli plotai augalų, patrauklių dekoratyviniu požiūriu arba vien savo ūkine verte.
Šimtmečius trukusi žmogaus veikla, plečiant ariamą žemę dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje, beveik perpus sumažino miškų plotus.
Rytų Prūsijos celiuliozės ir popieriaus pramonė sparčiai plėtojosi nuo XIX a. pabaigos, reikėjo popieriaus gamybai tinkamos medienos, todėl iškilo dirbtinio miškų atkūrimo būtinybė. Anksčiau pirmenybė buvo teikiama eglynams, tačiau dirbtiniai eglių sodinimai nepasiteisino, nes juos dažnai nuversdavo vėjas ir užpuldavo pavojingas eglių kenkėjas — verpikas vienuolis. Vokiečių miškininkai susidomėjo Šiaurės Amerikos medžių rūšimis, ir netrukus būsimosios Kaliningrado srities teritorijoje buvo įveisti bandomieji duglasinių pocūgių, raudonųjų ąžuolų, raudonųjų ir geltonųjų eglių, sitkinių eglių, vienspalvių kėnių, veimutinių pušų, milžiniškųjų tujų, virgininių kadagių, baltųjų karijų, Lawsono kiparisūnių, amerikinių uosių sodinimai. Iki šiol išlikę šių medžių bandomieji želdiniai turi didelę mokslinę vertę, be to, juos galima naudoti introdukuotų augalų sėkloms gauti.
Unikalių dirbtinių vienspalvių kėnių ir iki 30 metrų aukščio užaugančių milžiniškųjų tujų želdinių su daugiau nei 130 metų medžiais galima rasti Gurjevsko rajono Matrosovo girininkijoje.
Veimutinė pušis pasirodė geriau prisitaikiusi prie drėgnų, pelkėtų dirvožemių ir mažiau reikli šviesai nei vietinės pušys.
Raudonąjį ąžuolą, kurio tėvynė – rytinė JAV dalis ir dalis pietryčių Kanados, šimtamečiuose želdiniuose galima rasti Pravdinsko rajono Železnodorožno girininkijoje. Šis medis medienos masę priaugina kelis kartus greičiau nei vietinė rūšis — paprastasis ąžuolas. Raudonasis ąžuolas puikiai atsparus vabzdžiams kenkėjams ir grybinėms ligoms, nuo kurių daugiausia kenčia jauni augalo sodinukai. Nepaisant svetimšališkos kilmės, 2014 metais raudonasis ąžuolas buvo pripažintas Kaliningrado srities simboliniu augalu.
Rumelinė pušis
Nataljos Antonovos nuotrauka
Gyvybingumo mūsų klimato sąlygomis pavyzdys gali būti viena gražiausių dekoratyvinių parkų pušų – rumelinė pušis, kurios tėvynė yra Pietų ir Pietryčių Europos kalnų regionai. Maskvos apylinkėse iššąlanti, ši pušis mūsų žemėse jaučiasi puikiai.
Dar vienas nuostabus augalas iš Šiaurės Amerikos tapo įprastas Kaliningrado ir srities gyventojams — baltažiedė robinija. Šis išsikerojusios lajos ir tamsios žievės medis žydi kvapniais kekėse surinktais žiedais, o kiek vėliau tvirtose ankštyse sunoksta rudos sėklos. Pagal naujos gyvenamosios erdvės užkariavimo greitį ir nereiklumą šiam medžiui nėra lygių: giliai į dirvą įsiskverbianti šaknis leidžia robinijai gauti gyvybę teikiančios drėgmės pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis, kartu praturtinant dirvožemį azoto junginiais, kurie susidaro ypatinguose gumbeliuose ant augalo šaknų.
Žydinti baltažiedė robinija
Nataljos Antonovos nuotrauka
Mūsų srityje šis medis auga miestų soduose ir parkuose, jis paplito prie jūros paplūdimių (Baltijsko miestas, Donskoje, Jantarno gyvenvietė). Vokiečiai sodino robinijas laukų pakraščiais ir prie geležinkelių – pirmuoju atveju sniegui sulaikyti laukuose, antruoju – kad sniegas nepustytų bėgių. Šiems tikslams robinija tinka kur kas geriau nei spygliuočiai, nes auga labai greitai. Be to, šis augalas – puikus medingasis augalas (nuo vienos žydinčios robinijos bitės gali surinkti iki 8 kilogramų medaus), jo žieduose yra eterinio aliejaus, kurį galima naudoti parfumerijoje, o jo mediena vertinama net labiau nei ąžuolo. Tačiau ir dekoratyvinės šio introdukuoto augalo vertės visiškai pakanka, kad jį pripažintume vienu įdomiausių mūsų regiono augalų.
Atskiro dėmesio Kaliningrado srities floros tyrinėtojui verti vietiniai augalai, ypač reti ar esantys ant išnykimo ribos.
Reikia pasakyti, kad 2010 metais labai laiku buvo sukurta Kaliningrado srities Raudonoji knyga, į kurią įtraukta 83 saugoti rekomenduojamos induočių augalų rūšys.
Šis leidinys — ilgo vietos universiteto mokslininkų darbo rezultatas; panašaus sąrašo nebuvo nei Rytų Prūsijoje, nei po Antrojo pasaulinio karo pabaigos įkurtoje Kaliningrado srityje. Į jį įrašyta, pavyzdžiui, paprastoji gebenė, kurią galima aptikti mūsų regiono miškuose (Matrosovo girininkijos bukų giraitėje, Beckerio parke Jantarno gyvenvietėje, Svetlogorsko, Otradnojės, Zelenogradsko apylinkėse). Pačiame Kaliningrade dviejose apleistose vokiečių kapinėse yra didelių šia gebene apaugusių plotų – vienos jų yra už Centrinio parko, kitos — Nevskio gatvės rajone.
Dar vienas į vietos Raudonąją knygą įrašytas augalas kasmet balandžio pabaigoje — gegužės pradžioje parduodamas miesto turguose. Švelnūs, stipriu česnako kvapu pasižymintys meškinio česnako lapai iš tiesų turi žmogui reikalingų vitaminų ir mikroelementų ir yra labai naudingi. Tačiau jei atsižvelgsime į gamtosaugos rekomendacijas, turbūt neverta rinkti reto, į Raudonąją knygą įrašyto augalo, juolab kad meškinio česnako sėklų galima pasisėti savo sodybos sklype ir gaminti šviežias salotas iš šio augalo nekenkiant gamtai.
Triskiautė vynvytė.
Nataljos Antonovos nuotrauka
Triskiautė, arba trijų smaigalių, vynvytė, kurios tėvynė – Tolimieji Rytai, Japonija, Korėjos pusiasalis, Kaliningrado srityje aptinkama rečiau nei mums įprasta penkialapė vynvytė, atvežta iš Šiaurės Amerikos. Triskiautė auga lėčiau, nors dekoratyvumu nenusileidžia savo šiaurės amerikietei giminaitei ir skiriasi tik lapo forma bei mažesniu atsparumu žiemai. Ją galima atpažinti iš trijų nuo pagrindinio lapkočio atsišakojančių lapelių, rudenį įgaunančių sodrią raudoną spalvą. Šis augalas įrašytas į Rusijos Federacijos Raudonąją knygą. Pabandykite rasti šią retą rūšį Kaliningrado ar Svetlogorsko gatvėse; gali būti, kad šiek tiek lengviau ją rasti apsilankius Botanikos sode, tačiau ir ten šis augalas, deja, kol kas neturi informacinės lentelės.
Bus daugiau.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
