Romintos giria – didžiulis miškas, plytintis kelių šimtų kvadratinių kilometrų plote, dabar perskirtas sienos, kadaise buvo vientisas. Kad būtų patogiau orientuotis ir judėti miške, visas masyvas proskynomis buvo padalytas į kvartalus ir biržes. Girios gilumoje išliko nepaliesti gamtos paminklai – didingi rieduliai, kuriuos čia atnešė paskutinis ledynas. Romintos girios miškų ūkis buvo gerai sutvarkytas dar kunigaikščių laikais. Kad būtų patogiau keliauti po girią, buvo tiesiami keliai ir kertamos proskynos, o orientavimuisi statomos rodyklės.
Romintos girios žemėlapis iš Romano Širouchovo archyvo.
Miško aptvarai (Jagen)
XVIII a. ankstesnius miško ruožus pakeitė miško aptvarai žvėrims. Kaip ir ankstesnieji, tai buvo stačiakampiai 50–100 ha ploto miško sklypai, atskirti proskynomis. Jie buvo numeruojami ištisine numeracija. Aptvarai buvo jungiami į kvartalus (Blöcke), o šie savo ruožtu sudarė eiguvas (Beläufen).
Miško kvartalai (Blöcke)
Pagrindinis miškotvarkos vienetas nuo XVIII amžiaus. Kvartalai buvo žymimi didžiosiomis raidėmis. Pavyzdžiui, 1780 m. Nassaveno eiguvoje buvo 11 kvartalų, kurie sutapo su poeiguviais. Kvartalai A, B, C, D, E, F, G ir H savo ruožtu buvo padalyti į 70 nuosekliai sunumeruotų biržių.
Girios žemėlapio fragmentas su pažymėtais kvartalais ir aptvarais. Iš Vištyčio ekomuziejaus archyvo.
Galiausiai XIX–XX a. sandūroje visa girios teritorija buvo padalyta į miško kvartalus. Tai buvo padaryta tam, kad būtų patogiau orientuotis miške. Visas miško masyvas tiesiomis proskynomis buvo suskirstytas į kvadratinius sklypus – kvartalus, maždaug 800×800 metrų dydžio. Kiekvienas jų iki 1945 m., kaip ir dabar, turėjo savo numerį. Proskynų ir kvartalinių kelių pradžioje, taip pat jų sankirtose dar galima aptikti senų tašytų akmenų su iškaltomis raidėmis ir numeriais – Jagenstein (kvartaliniai akmenys). Proskynų sankirtoje būdavo statoma kvartalinių stulpų pora, žyminti pagrindinę ir papildomą proskyną. Pavyzdžiui, proskynų D ir d sankirtoje (aptvarai 27/28/39/40) pietinėje proskynos D pusėje ir į vakarus nuo proskynos d būdavo statomas akmuo su numeriais 27/28, o šiaurinėje proskynos D pusėje ir į rytus nuo proskynos d – akmuo su skaičiais 39/40.
Kvartaliniai akmenys.
Ir šiandien šie akmenys padeda mokslininkams ir tyrinėtojams orientuotis vietovėje, nes vokiškuose šaltiniuose ir moksliniuose leidiniuose būtent aptvarai arba kvartalai nurodomi kaip tiksliausios retų medžių ir augalų rūšių augaviečių, atminimo akmenų, kapaviečių ir kitų objektų vietos žymės. Kvartalai buvo numeruojami iš dešinės į kairę ir iš apačios į viršų, o kiekviena iš keturių girininkijų turėjo savo numeraciją, prasidedančią nuo 01. Tačiau dvi kaimyninės girininkijos – Rominten ir Warnen – turėjo bendrą numeraciją.
Taigi, nurodant gamtos paminklo ar atminimo akmens* vietą, būdavo nurodoma girininkija, paskui eiguva arba kordonas, tada eiguvos ar kvartalo numeris, o kartais ir tikslesni požymiai, pavyzdžiui, upės krantas, vardinė pieva ir pan. Naudojantis girios žemėlapiais, šiuos objektus galima nesunkiai surasti.
Mišką kertantys ir eiguvas skiriantys kvartaliniai keliai bei proskynos turėjo savo vardus, pavyzdžiui, Hirsch Weg arba Friedrich-Carl Gestell (vok. Weg – takas, kelias; Gestell – proskyna). Pagrindiniai keliai buvo vadinami gatvėmis ir taip pat turėjo savo vardus: pavyzdžiui, pagrindinis kelias į Imperatoriaus medžioklės pilį vadinosi Jagdbuder Strasse, o kelias į Geldapę atitinkamai – Goldaper Strasse.
Kelio rodyklės
Kai kuriose girios vietose ir kelių sankryžose dar galima aptikti tašytų stulpų – akmenų rodyklių, kuriuose iškaltos rodyklės nurodo kryptį ir atstumą iki pagrindinių gyvenviečių. (Atstumas buvo nurodomas myliomis; Prūsijos mylia – 7,533 km.) Juose įrašyti gyvenviečių pavadinimai rodo, kad kai kurie iš šių akmenų pastatyti dar XVIII amžiuje.
Pavyzdžiui, ant rodyklės Tolminkiemio pakraštyje, prie kelių išsišakojimo, yra šie užrašai su rodyklėmis:
Nach Goldapp über Iszlaudzen 3 Milen/Nach Pillupönen 3 Milen
Nach Goldapp über Warnen 3 Milen
Kelio rodyklė.
Tiesa, ant daugumos akmenų užrašai jau sunkiai įskaitomi arba negailestingo laiko visiškai nutrinti.
Girioje ir jos apylinkėse (Rusijos pusėje) išlikę akmenys rodyklės:
– Pugačiovo gyvenvietės centre, be užrašo;
– kelių išsišakojime Tolminkiemyje, užrašas įskaitomas;
– kelių į Krasnolesję, Pugačiovą ir Radužnoję išsišakojime, užrašas nutrintas, matyti rodyklės;
– kelių į Dmitrijevką, Radužnoję ir Sosnovką išsišakojime, be užrašo;
– prie kelio Lesistoje – Radužnoje, išsišakojime kairėje, užrašas sunkiai įskaitomas;
– prie kelio Uvarovo – Lesistoje, pakelėje kairėje;
– kelių išsišakojime prie Pugačiovo gyvenvietės kapinių, be užrašo.
Akmuo rodyklė.
Dabar dalis proskynų ir miško kelių nebenaudojami, kvartaliniai akmenys apaugę samanomis, žole ir krūmais, tačiau iki šiol atlieka savo paskirtį: šių eilučių autoriui ne kartą teko naudotis vokiškąja žymėjimo sistema ieškant atminimo akmenų ir ledyninių riedulių, o išlikę kvartaliniai akmenys čia labai pagelbėjo.
Gamtos paminklai
Paskutinis ledynas girios teritorijoje paliko daugybę įvairių formų ir uolienų akmenų bei riedulių. Visi jie – uolienų nuolaužos, atneštos iš dabartinės Skandinavijos teritorijos.
Kai kurie iš jų vokiškuose žemėlapiuose pažymėti kaip eratiniai rieduliai / Erratische Blöcke (iš lot. „erraticus“ – klajojantis) – taip vadinami didžiuliai neapdoroti akmens luitai, nutolę dideliu atstumu (nuo kelių šimtų iki tūkstančių kilometrų) nuo savo kilmės vietų. Ypač dideli akmenys taip ir liko savo vietose. Iš viso Romintos girios teritorijoje išskiriami aštuoni eratiniai akmenys, kai kurie iš jų turi savo vardus, pavyzdžiui, Teufelsstein / Velnio akmuo**, Annita / Anita arba Breiter Stein / Platusis akmuo. Apie vieną tokį riedulį – Velnio, arba Šėtono, akmenį – susiklostė legenda***.
Velnio akmuo.
Vienas didžiausių eratinių riedulių yra netoli Dozor kalno, jo apimtis – apie 19 metrų, o aukštis – daugiau nei 2,5 metro.
Beveik visi šie akmenys turi apdirbimo ir pjovimo žymių. Mat dauguma ledyno atneštų akmenų vėliau buvo naudojami girios namų ir malūnų pamatams statyti, o kai kurie buvo pritaikyti atminimo ir kvartaliniams akmenims.
Atskirai minėtina tokia gamtos paminklų (Naturdenkmal vokiškuose žemėlapiuose) grupė kaip išlikę (ir neišlikę) šimtamečiai ar reti medžiai (ąžuolai, bukai, skroblai, eglės, pušys).
Apskritai Didžioji dykra dengė mišku milžinišką teritoriją, o dabar išsibarsčiusios jos salos, be Romintos girios, yra Borkų giria, Biebžos miškai ir labiausiai savo pirmykštę išvaizdą išsaugojusi Belovežo giria.
Ir nors iš to reliktinio, nepaliesto miško, kuris buvo pirminis girios pagrindas, beveik nieko neišliko, kai kuriose jos vietose dar galima sutikti šimtamečių medžių, siekiančių apie 50 metrų aukštį.
Ypač dideli ar išsiskiriantys medžiai gavo vardus Vokietijos imperatorių ir jų žmonų, žymių valstybės veikėjų ir karvedžių garbei. Pavyzdžiui, Kaiser Fichte / Imperatoriaus eglė; kiti buvo pavadinti pagal rūšies dendrologines ypatybes – krūminis beržas ar sferinė eglė.
Romintos girios žemėlapio fragmentas su minėtais medžiais.
Šiuo metu yra keletas plotų su išlikusiais šimtamečiais medžiais. Pavyzdžiui, Katharinenbergo kalno apylinkės, Lesistojės gyvenvietė ir plotas dešiniajame Krasnajos upės krante, netoli Sosnovkos gyvenvietės. Ten, aptvertos tvoromis, su šalia pastatytomis informacinėmis lentelėmis, į dangų stiebiasi daugiau nei šimtametės sėklinės pušys, skroblai ir eglės.
Gamtos paminklai – tai dalis Istorijos, kuri Giroje vyksta nuo neatmenamų laikų iki mūsų dienų. Ir jiems neabejotinai lemta tapti įvykių, kurie vyks šioje žemėje po mūsų, liudininkais.
Remtasi:
Gautschi A. Rominten 1500 bis 1945: Ein alphabetisches Merkbuch. Nuemann-Neudamm Melsungen, 2009.
Rothe W. Dörfer der RominterHede. — Prussia-reihe, 2004.
Vištyčio ekologijos ir istorijos muziejaus archyvas.
Vokiečių topografiniai žemėlapiai 1:25000/4-cm Karte Messtischblatt 1924–1938.
Aleksandro Kazionovo nuotraukos.
______________
* Kaizerio memorialinis akmuo, skirtas 40 metų medžioklės jubiliejui: Forstamt Rominten, Revierförsterei Fuchsweg, Jagen 93 – Romintos urėdija, Fuchswego girininkija, aptvaras 93.
** Velnio akmuo yra šioje Girios vietoje: Forstamt Warnen, Revierförsterei Iszlaudszen, Jagen 164, „Teufelsstein“ (oberhalb der Rominte) – Warneno urėdija, Iszlaudszeno eigulija, aptvaras 164, virš Krasnajos upės (kairysis krantas).
*** Hinze C. Ostpreussische Sagen: von Samland und der Kurische Nehrung bis zur Rominter Heide und den Masurischen Seen. Köln: Eugen Diederichs Verlag GmbH & Co. KG, 1983.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
