Iškilęs tarp Alko kalvų1 į 111 metrų aukštį virš jūros lygio, Galtgarbis nuo seno traukė dėmesį. Jei važiuotumėte iš Kaliningrado senuoju Svetlogorsko keliu, „Stebuklingasis kalnas“ yra dešinėje jo pusėje, maždaug 900 metrų nepavažiavus iki Svetlogorsko – Pereslavskoje išsišakojimo. Turbūt skaitytojai, važiuodami pro šalį, yra matę šią „kalvą su antenomis“. Patys Alko „kalnai“ (Alk-Gebirge) ir jų apylinkės verti ypatingo dėmesio, ir pažadu apie juos papasakoti kiek vėliau.
Galtgarbis 1576 m. žemėlapyje.
Tačiau grįžkime prie Galtgarbio2. Pirma, Galtgarbis – vienas didžiausių prūsų piliakalnių, kurio aikštelė yra 170x50 m dydžio. Senąjį įtvirtinimą visu perimetru juosia du trys 4–6 metrų aukščio pylimai, apaugę samanomis ir medžiais, ir gilūs grioviai. Vakaruose, Galtgarbio papėdėje, buvo įtvirtinta gyvenvietė. 6-ojo dešimtmečio pradžioje archeologė Frida Gurevič aptiko čia iki 1,6 m storio kultūrinį sluoksnį su XII–XIV a. keramikos fragmentais. Netoli Galtgarbio, pasak Emilio Hollacko, buvo kitas prūsų piliakalnis – Dalwehnen.
Yra kelios kalbinės teorijos apie kalno pavadinimo kilmę. Pirma, ikivokiškais laikais piliakalnis galėjo vadintis Gaīls-gārbs, o tai prūsiškai reiškia „baltas kalnas“. Ir iš tiesų, žiemą apsnigtas Galtgarbis buvo savotiškas orientyras keliautojui, ir nepamirškime, kad balta spalva prūsams buvo šventa. Kita vertus, kalno pavadinimas galėjo kilti iš pilies ir žemės savininkų vardo Galte arba Galtis. Tokiu atveju Galtgarbis – tai „Galtės kalnas“. Yra ir kitų teorijų, siejančių kalną su vokiškais „Galgenberge“ – kartuvių kalnais, kurių nemažai yra į vakarus nuo Alk-Gebirge. Tačiau visa tai proza, o dabar – apie stebuklus!
Mistinės legendos apie Galtgarbį
Sprendžiant iš XVI–XVIII a. rašytinių šaltinių, medinė prūsų tvirtovė ant Galtgarbio galėjo būti ir viena pagrindinių prūsų pagoniškųjų šventviečių.
Sąlyginė Galtgarbio prūsų piliakalnio rekonstrukcija.
Galbūt čia buvo garsusis Romuva Rikojotas – prūsų žynių rezidencija. Neatsitiktinai XIII a. antrojoje pusėje šioje vietoje atsiranda vyskupo Rinau pilis. Tiesa, išskyrus kelis paminėjimus ir legendas, nuo jos iki mūsų dienų nieko neišliko. Galima prisiminti ir painiavą su Galgarbeno pilimi, kurią ordinas pastatė rytinėje Sembos dalyje netoli prūsų kaimo Rinavos (Rinau). Apie ypatingą Galtgarbio statusą byloja ir legendos. Vieną jų XVI a. užrašė vienuolis Simonas Grunau, o 1865 m. ji paskelbta pirmajame Tettau ir Temmės Rytų Prūsijos legendų rinkinyje.
Legenda pasakoja, „kad kadaise ant Rinau kalno gyveno Samo – visos Sembos valdovo – palikuonys. Kalno viršūnėje augo daugybė galingų ąžuolų. Kalnas buvo laikomas šventu. Todėl pačiame jo viršuje stovėjo Kurcho ir Vuršaičio atvaizdai. O kalno gelmėse buvo urnos su jo valdovų pelenais, apsuptos geriausiais brangakmeniais, monetomis ir kitais lobiais. Šventvietė buvo sugriauta, kai Sembą užkariavo Vokiečių ordino broliai. Tačiau lobiai liko gulėti giliai po žeme nepaliesti. Tai įvyko 1524 metais, kai keli vienuoliai, išvaryti iš vienuolyno už ištikimybę evangelikų tikėjimui ir likę be pragyvenimo šaltinio, nusprendė ieškoti lobių. Taigi
keturiolika vienuolių leidosi ieškoti brangenybių į aukštą kalną prie Kumehnen. Priėję prie kalno, jie pamatė rūmų griuvėsius, kuriuose prieš daugelį metų gyveno kalno šeimininkas.
Vienuoliai ėmė kasti po siena. Tačiau kai siena sugriuvo, iš ten pakilo nuodingas debesis, nuo kurio penki vienuoliai krito negyvi, o dar trys kitą dieną mirė kankinamai. Likusieji pasakojo matę milžiniškus puodus, ant kurių kiekvieno sėdėjo po juodą šunį, ir iš jų nasrų sklido tie mirtini garai. Po kelių dienų likę gyvi vienuoliai vėl ėjo į kalną, nešdami rankose šventus paveikslus, giedodami maldas ir skaitydami psalmes, kurios apsaugojo juos nuo piktųjų dvasių ir išsklaidė užnuodytą rūką. Priėję prie skylės žemėje, vienuoliai duobėje pamatė septynias dideles laidojimo urnas ir, ištraukę jas, džiūgaudami nunešė į Karaliaučių. Ten jie atidarė urnas dalyvaujant vyskupui ir komtūrui. Tačiau kadangi lobiai buvo velnio, šis, vienuolių nelaimei, pavertė juos žarijomis, žmonių kaulais ir pelenais.“
Čia, be šventvietės ir prūsų vadų rezidencijos paminėjimo, dėmesį atkreipia ir urnos su prūsų pelenais ir įkapėmis, kurios iš tikrųjų galėjo būti palaidotos kažkur apylinkėse ar paties kalno papėdėje. Kol kas nespėliokime ir pereikime prie kitos legendos apie Galtgarbį, pirmą kartą paskelbtos tame pačiame rinkinyje:
„Galtgarbio kalnas, arba, kaip jis dar kitaip vadinamas, Rinau, net jei ir nėra aukščiausias Prūsijoje, taip iškyla virš apylinkių, kad nuo jo puikiai matyti Karaliaučius, marios ir jūra. Ant jo taip pat stovi garsus paminklas išsivadavimo karo didvyriams. Pagonybės laikais kalno viršūnėje buvo dievo Ligo – pavasario ir džiaugsmo dievo – šventovė. Ten liepsnojo amžinoji ugnis, saugoma skaisčių mergelių. Kartą vienas įsimylėjęs jaunuolis nusprendė pagrobti mergelę – paties Krivio išrinktąją. Jis prisiekė nuvesti ją prie altoriaus ir į savo namus kaip žmoną. Tris kartus jis su savo ištikimais kariais puolė kalną, ir visus tris kartus juos atmušė šventyklos sargai. Ir pagaliau,
kai jaunuolis prasiskverbė už šventosios tvoros ir jau buvo sučiupęs mergelę už rankos, žemė staiga sudrebėjo, trenkė žaibai, ir įsimylėjėliai dingo kalno gelmėse paskui sugriuvusią šventyklą.
Šventoji ugnis užgeso amžiams. Nuo tada vietos gyventojai dažnai girdi kalno viršūnėje vidurnaktį dundesį, primenantį ginklų žvangėjimą, ir mato, kaip retkarčiais iš po žemės išsiveržia liepsna. O paskui visa tai staiga nutyla, taip pat kaip ir prasidėjo.“
Taip, tikriausiai, liaudies sąmonėje atsispindėjo legendose ir kronikose minima šventoji ugnis ir prūsų bei riterių mūšis ant Galtgarbio. Apie ugnį ant kalno rašo ir Motiejus Pretorijus XVIII a. pradžioje, minėdamas Galtgarbį kaip „signalinį kalną“, iš kurio prūsai pavojaus atveju ugnimis perduodavo signalus į pusiasalio gilumą ir į pakrantę, kur taip pat buvo panašių įtvirtinimų.
Trečiajame padavime apie Galtgarbį, kurį 1838 m. paskelbė Reuschas, sakoma: „Ant Galtgrabeno kadaise buvo užburta pilis, nes labai seniai kalno viršūnėje dažnai matydavo dvi gražias moteris [kitoje redakcijoje – „dvi gražias raganas“, – aut. past.], kurios dabar dėl žmonių neišmanymo iš ten dingo ir liko amžiams nelaimingos. Vienas valstietis, kuriam tos moterys patiko, kartą jų paklausė, kuo galėtų joms pasitarnauti. Moterys apsidžiaugė ir pasakė, kad dar yra galimybė jas išvaduoti, jei kas nors išdrįstų užvažiuoti į kalną su apverstu vežimu ir arkliais. „Tačiau, – skundėsi jos, – jei drąsuoliui tai nepavyks, viskas mums prarasta amžiams.“ Valstiečiui pasirodė, kad tai menkas darbas.
Jis grįžo namo, paėmė savo vežimą, apvertė, kaip jam liepė moterys, atidžiai kiekvieną detalę, pakinkė arklius atbulai ir vėžio būdu atatupstas užsikėlė į kalną.
Nors ir tada Galtgrabenas buvo visiškai apaugęs krūmais ir ant jo nebuvo nei kelio, nei takelio, valstietis gana greitai užsikabarojo į viršų ir tuoj pat išgirdo beviltiškus šauksmus, tarp kurių aiškiai girdėjosi moterų aimanos: „Pražuvome amžiams! Amžiams pražuvome!“ Ilgai jis negalėjo suprasti nelaimės, kurią pats ir sukėlė, priežasties, kol nepriėjo arčiau prie savo kinkinio ir nepamatė, kad pamiršo apsukti ienas. Nuo tada tų moterų niekas daugiau nematė.“
Princesės ar raganos išvadavimo iš užburtos pilies „atvirkščiai“ siužetas aptinkamas baltų tautosakoje. Apskritai reikia pažymėti, kad neretai iš pažiūros paviršutiniškose ir sentimentaliose XIX amžiuje užrašytose Rytų Prūsijos legendose slypi archajiškesni informacijos klodai, nurodantys pirminę vienos ar kitos vietos funkciją ar atsiradimo aplinkybes.
90 metrų „Raganų kalnas“ (Hegeberg), esantis netoli Galtgarbio, taip pat nedviprasmiškai primena apie šių vietų „šventumą“. Mistika gaubė kalną ir vėliau. Sovietmečiu vietos girtuokliai šnekėdavo matę NSO virš „Stebuklingojo kalno“.
Nuo legendų prie istorijos
Nors neturime faktinių įrodymų apie kalno naudojimą ordino ir vėlesniais laikotarpiais, laikui bėgant Galtgarbis nepraranda savo reikšmės. Būtent čia 1818 m. buvo pastatytas memorialinis kryžius Napoleono karų aukoms atminti. Kalnas tampa populiaria patriotinių piligrimysčių vieta.
O paskui jį skuba ir turizmas. 1906 m. Galtgarbio viršūnėje atsirado apžvalgos bokštas – „Bismarcko bokštas“, o kiek vėliau papėdėje – svečių namai ir patogūs keliai.
Taigi Galtgarbis ir jo apylinkės tampa itin patrauklios keliautojams. Nuo XX a. pradžios ant Galtgarbio ir kitų aukštų Alko kalvų veikė slidinėjimo trasos, traukusios poilsiautojus iš Karaliaučiaus.
Slidinėjimo trasa ant Galtgarbio, XX a. pirmojo trečdalio atvirukas.
Vasarą ant Galtgarbio vietos gyventojai ir svečiai švęsdavo vasaros saulėgrįžą ir rengdavo liaudies šventes, kurios ypač išpopuliarėjo 1933 metais į valdžią atėjus „okultistams“. Stebuklingasis kalnas vėl traukė žmones.
1945 m. pavasarį Galtgarbio apylinkės tampa įnirtingų mūšių tarp vermachto ir besiveržiančių Sovietų armijos dalinių arena. Gaila, kad po dviejų pasaulinių karų šios vietos stebuklas pamažu išsisklaidė. Nuo 7-ojo dešimtmečio kalno viršūnėje įsikūrė „slaptas“ karinis dalinys, gerai matomas iš kosmoso per „Google Maps“, bet slepiantis piliakalnio aikštelę nuo lankytojų. „Senasis piliakalnis veikia“, – pajuokaus kitas. Žinoma, niekas netrukdo tyliai pasivaikščioti didingais Galtgarbio pylimais ir pasigrožėti kalva iš šono… Be to, tiesiant „Boosbahn“, keli šimtai metrų į šiaurę nuo Galtgarbio, ant Alko kalvų, jaukiai įsitaisė smėlio karjeras.
Kaip skelbia viską žinanti „Vikipedija“, „Žiemą Galtgarbio kalnas naudojamas kaip mini kalnų slidinėjimo kurortas“. Šiandien ši informacija paseno lygiai 70 metų. Todėl norėtųsi, kad mūsų Stebuklingasis kalnas vėl taptų vieta, kur malonu stebėti apylinkes, slidinėti ir tiesiog mąstyti.
___________________
1. Alk – reiškia šventąsias prūsų vietas.
2. Gārbs – prūsiškai reiškia kalnas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
