Prieangis turėjo gražų frontoną. Pietinė bažnyčios siena visai neturėjo langų – ji atliko miesto sienos funkciją. Vakarinėje pusėje masyvus bokštas kyla tiesiai iš bažnyčios pastato, ir tik šioje pusėje yra kontraforsai. Bažnyčios viduje – medinės tapytos lubos.
Sakykla ir altorius – 1729 m. Vargonus 1690 m. pagamino Mosengelis iš Karaliaučiaus. Altoriaus reikmenys – XVI–XVIII a.
1914 m. per Pirmojo pasaulinio karo kovos veiksmus bažnyčia buvo apgadinta, tačiau vėliau atstatyta. Antrasis pasaulinis karas šią bažnyčią aplenkė, ir iki 1961 m. ji buvo beveik idealios būklės.
Toliau – įprasta istorija: buvo pažeistos čerpės, supuvo gegnės, stogas ir dalis rytinio frontono įgriuvo (aštuntajame dešimtmetyje). Frontonas virš prieangio sugriautas 1988 metais. Prasidėjo plytų mūro irimas.
1990 m. duomenimis, išlikę buvo tik bokštas ir bažnyčios sienos, iš dalies – prieangis ir zakristija. Iš pietvakarių prie bažnyčios pristatytas stiklo taros supirktuvės punktas. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje už vokiečių pinigus bažnyčia buvo užkonservuota. Bokšto stogas buvo suremontuotas, įrengta apžvalgos aikštelė. 2008 m. bokšto stogas vėl buvo netinkamas naudoti, o bažnyčios liekanos – apleistos.
2020 m. Železnodorožno gyvenvietėje prasidėjo grandiozinis gyvenamojo fondo kapitalinis remontas. Iki vietos bažnyčios šviesios ateities statytojai prisikasė tik 2025-aisiais. 2026 m. navoje atidaryta XVIII–XIX a. ikonų paroda iš privačios Andrejaus Balykos kolekcijos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
