Pradėsiu nuo vienos teorijos, nepatekusios į ankstesnį tekstą, paminėjimo: pagal ją aptariamas akmenines skulptūras jau Ordino laikais sukūrė kolonistai, taip vaizdavę prūsus. Pastarieji buvo suvokiami kaip artimi „kiti“ – karingi, ginkluoti, barzdoti žmonės su ritonais (ragais liejamosioms aukoms) ir kitais keistais daiktais. Apie tai kartą rašė lenkų prūsų skulptūrų tyrinėtojas Jerzy Łapo. Didžiai šios teorijos šalininkų apgailestavimui, ji vargu ar atitinka tikrovę, nes autentiškiausių atvaizdų plastika ir prasminis krūvis neturi tiesioginių analogijų XIII a. antrosios pusės – XIV a. Šiaurės Europos liaudies mene (nebent ankstesniuose vakarų slavų „stabuose“). Be to, tokios skulptūros nežinomos nei kitų vakarų baltų (kuršių, skalvių), vokiečių ordinų užkariautose teritorijose, nei Livonijoje, kur akmens tokioms skulptūroms yra kur kas daugiau.
Kita vertus, liaudies legendų ir kitų rašytinių paminėjimų, užfiksuotų daugiausia XIX a., pavyzdžiu galima įsitikinti, kad kolonistų prūsų akmeninių skulptūrų suvokimas buvo ne tiesiog keistas ar iškreiptas, bet visiškai atitiko liudininkus supusios kasdienybės realijas.
Pagrindinis ir akivaizdžiausias vėlyvųjų viduramžių ir naujųjų laikų paprasto žmogaus, stebinčio prūsų „bobas“, sąmonei tapo „suakmenėjusio žmogaus“ vaizdinys. Paprastai legendos veikėjas paverčiamas akmeniu už kokias nors nuodėmes ar nusižengimus. Dalis toliau tekste pateikiamų legendų ir padavimų apie „bobas“ tekstų paskelbta naujame leidinyje „Senovės Prūsijos padavimai, mitai ir legendos“*.
Pirmiausia papasakosiu legendą apie vieną ryškiausių prūsų skulptūrų iš Mózgowo-Laseczno (Iławos apylinkės, Lenkija). Jos aukštis – 1,43 m. Ji vaizduoja vyrą „apsiaustu“, perjuostu diržu su kardu, su nedidele barzdele, dešinėje rankoje laikantį geriamąjį ragą, o kairėje – keistą daiktą, primenantį kartu ir kažkokio „durklo“ rankeną, ir kažkuo – „krivulę“, prūsų žynių valdžios simbolį, vėliau perėjusį Rytų Prūsijos kaimų seniūnams. Šiandien statula stovi prie Gdansko archeologijos muziejaus sienų.
Akmeninė „boba“ iš Mózgowo-Laseczno.
Nuotrauka iš Herberto Jankuhno archyvo, Šlėzvigas.
„Piktžodžiautojas“ iš Mózgowo
„Kadaise ties Mózgowo ir Laseczno kaimų riba stovėjo akmeninė figūra, kurios aukštis ir išraiškingi žmogaus kontūrai seniai kėlė vietos gyventojų susidomėjimą. Jie pavadino šią figūrą ‚Piktžodžiautoju‘, nes, kaip visur buvo kalbama, kadaise Mózgowe gyveno turtuolis, trijų palivarkų [dvarų, – aut. past.] savininkas. Jį labai erzino lietūs, be paliovos lyjantys per pjūtį, kurie trukdė jam nuimti grūdus nuo laukų ir tuo mažino jo pelną. Jis keikė Dievą, kuris, jo nuomone, dėl viso to buvo kaltas. Kartą šis bedievis išsitraukė užtaisytą revolverį [daiktas kairėje skulptūros rankoje?, – aut. past.], išbėgo į lauką ir tris kartus iššovė iš pistoleto į debesuotą lietingą dangų – lyg norėtų kulkomis pataikyti į Visagalį. Tą pačią akimirką virš kaimo kilo baisi audra. Iš tamsių debesų vis trenkdavo žaibai ir be perstojo girdėjosi baisūs griaustinio dundesiai, liūtis permerkė visus į pėdus surištus ir lauke sudėtus javus. Kai pagaliau audra nutilo ir dangus nurimo, turtuolis tebestovėjo lauke. Jis stovėjo toje pozoje, kurioje šovė, laikydamas rankoje revolverį, bet buvo suakmenėjęs ir tik mirksėjo įniršiu degančiomis stiklinėmis akimis. Toje vietoje, į kurią pataikė iš pistoleto paleistos kulkos, matėsi juodos dėmės. Kaimo gyventojai parašė laišką imperatoriui, pagarbiai klausdami, ką jie gali padaryti su lauke stovinčiu suakmenėjusiu žmogumi. Imperatorius atsakė, kad jį reikia palaidoti. Tačiau paaiškėjo, kad tai neįmanoma. Veltui stengėsi pajudinti akmeninę figūrą šešiais pakinkytais arkliais. Jo net nepavyko pajudinti iš vietos – taip giliai jis buvo įlindęs į žemę. Apie tai pranešė imperatoriui, prašydami aptverti figūrą geležinėmis grotomis, kad suakmenėjusi figūra atrodytų kaip paprastas paminklas.
Jei šis žmogus piktžodžiavo, jis neturi būti palaidotas; jei toks buvo jo gyvenimo galas, tai taip jis ir turi stovėti atvirame lauke, kad visi galėtų jį matyti.
Žmonės atvykdavo iš visos apylinkės pažiūrėti į suakmenėjusį žmogų, nes daugelį metų jis ten stovėjo kaip perspėjimas palikuonims. Kartą norėjo panaudoti statulą arklidės sienai statyti ir su dideliu vargu nutempė ją į didelio dvaro kiemą. Tačiau kitą dieną figūros ten nebebuvo – ji vėl sugrįžo į lauką. Dar daug kartų bandė perkelti akmeninį žmogų, tačiau kaskart jis sugrįždavo į savo vietą. Tada nusprendė palikti jį ramybėje.“
Legendoje apie „bobą“ iš Mózgowo susipina keli archajiški motyvai:
1. Griausmavaldžio Perkūno vykdomas kažkokio priešo persekiojimas (paprastai chtoniško, o čia – dievokovio);
2. „Netikėlio“ pavertimas akmeniu (prisiminkime Senojo Testamento istoriją apie Loto žmoną, virtusią druskos stulpu).
Taip pat įdomi akmens vieta legendos aprašyme – lauke, tai yra, galbūt ties žemių riba, o tai gali rodyti pirminę statulos vietą arba vėlesnį jos naudojimą kaip ežios akmens.
„Suakmenėjusios mergaitės“
Tiesa, daugumoje legendų apie prūsų „bobas“ suakmenėja ne vyrai, o merginos, ir tai, tikriausiai, susiję su hierarchiškai žemesne moters padėtimi patriarchalinėje krikščioniškoje visuomenėje. Antai pirmojoje publikacijoje buvo paminėta vadinamoji „Bjauri mergiotė iš Skirwieten“ – vienintelė patikima akmeninė „boba“, rasta dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje. Iki 1891 metų ji stovėjo lauke ties Husehnen-Rossiten-Wackern kaimų riba (maždaug tarp Pograničnojės ir Dolgorukovo gyvenviečių Bagrationovsko rajone). Sprendžiant iš liaudies legendos, „šiuo akmeniu pavirto mergina, motinos prakeikta už tinginystę“, o galbūt ir kitus nusižengimus.
„Bjauri mergiotė iš Skirwieten“ lauke tarp trijų gyvenviečių, prieš išvežant į „Prussia“ muziejų.
Adalberto Bezzenbergerio nuotrauka, 1891 m.
Dukters, dėl motinos prakeiksmo pavirtusios akmeniu, vaizdinys gana populiarus Rytų Prūsijoje. Štai dar keli pavyzdžiai. R. Reuschas vienoje iš legendų praneša apie kažkokį akmenį iš Woydiehnen (dabar – Listovojės gyvenvietė Zelenogradsko rajone) Sembos pusiasalyje, savo forma primenantį pasilenkusią moterį. Vienoje pusėje ji laikė raktų ryšulį, o ant pilvo – linų pundą. Ir štai ką apie akmenį sako legenda: „Kai visi valstiečiai sekmadienį nuėjo į bažnyčią, viena moteris išėjo dirbti į lauką, pasikabinusi prie juosmens raktų ryšulį ir apsivyniojusi linų pluoštą aplink strėnas. Ir taip, palinkusi, ji triūsė prie kelio. Pro šalį ėję kaimiečiai prakeikė moterį šiais žodžiais: ‚Kad tu tokia susikūprinusi ir suakmenėtum!‘ Ir prakeiksmas išsipildė.“ Prakeiksmo sunkumą patvirtina liaudiškas (?) skulptūros pavadinimas „Sekmadienio begėdė“ (iš vok. Sonntagsschänderin). Paskutinį kartą akmenį mini K. Beckeris savo 1893 m. knygoje, tolesnis jo likimas nežinomas.
Yra panašių istorijų ir apie kitas neišlikusias prūsų akmenines skulptūras. Antai „bobos“ iš Lubawos (Iławos apylinkės, Lenkija) atsiradimą sieja su legenda, pagal kurią „motina prakeikė savo dukterį už tai, kad ši ilgai negrįžo iš miesto. Žmonės sako matę, kaip iš akmens akių tekėjo ašaros“. Istorija su motinos prakeiksmu sieja ir dvi kitas antropomorfines skulptūras iš „lenkiškosios“ Prūsijos teritorijos. Vienas akmuo iš Targowo (Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija) buvo žinomas kaip „Pikta mergiotė“.
Manoma, kad motina prakeikė savo dukterį už tai, kad ši sekmadienį, užuot ėjusi į bažnyčią, patraukė į mišką uogauti…
Wolfgangas La Baume’as šį akmenį sieja su netoliese esančia skulptūra iš Rańsko (Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija), kurią vietiniai vadino tiesiog „Akmenine ponia“ ir kurios likimas buvo panašus. „Suakmenėjusios mergaitės“, motinų prakeiktos už tinginystę, atsimetimą nuo Dievo ar negarbę, minimos ir Śliwoje (Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija) bei Sudwoje (Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija). Pastarąją vietos gyventojai praminė „Suakmenėjusia vandens nešėja“. „Nes nelaimingoji, kurią motina nusiuntė prie miesto kolonėlės parnešti vandens, grįždama neištvėrė ir nuėjo į šokius. Motina laukė laukė savo jaunos dukters ir, taip ir nesulaukusi, supykusi ištarė: ‚Tegul ji tampa akmeniu!‘“.
Ir, žinoma, garsiausia prūsų skulptūra, priskiriama „suakmenėjusios mergaitės“ vaizdiniui, liaudies gandų siejama ne su kuo kitu, o su prūsų mitine princese Guste Balde (Guste Balde/Gustabalda), Friedricho von Anhalto lengva ranka 1769 m. pavadinta prūsų karaliaus Vaidevučio dukterimi. Nuo 1715 m. ši skulptūra buvo vienoje iš Bartensteino (dabar – Bartošicai, Lenkija) bažnyčių, kartu su Barteliu, apie kurį kalbėsime toliau, „priskirta“ prie šventųjų. Ir štai ką apie ją pasakoja vietos legenda:
„Bartensteine yra vienas didelis į žmogų panašus akmuo, kuris anksčiau stovėjo Šv. Jono bažnyčioje, paskui miesto turgavietėje, o paskui buvo perkeltas į mokyklos sodą. Sako, kad juo pavirto mergina, vardu Guste Balde. Kartą, eidama į mišias, ji vis skundėsi motinai savo suknele, kuri buvo ne tokia puošni kaip kitų. Supyko už tai ant jos motina ir piktai ištarė: ‚Kad tu akmeniu pavirstum, begėde!‘ Ir tuoj pat šis prakeiksmas išsipildė.“
Kaip pažymėjo lenkų prūsų mitologinių akmenų tyrinėtojas Sewerynas Szczepańskis: „Tėvų prakeiksmas tradicinėje visuomenėje, matyt, turėjo ypatingą magišką galią.“ Būtent todėl prūsų akmeninių „bobų“ fenomenas taip dažnai randa tokį etiologinį paaiškinimą ikiindustrinės epochos liaudies sąmonėje.
Suakmenėjusi „princesė“ Guste Balde, Bartensteinas (Bartošicai).
XX a. 3-iojo dešimtmečio ir 2006 m. nuotraukos.
„Užkerėtas kareivis“
Kartais su suakmenėjusio žmogaus vaizdiniu siedavo ne visai antropomorfinius akmenis. Pavyzdžiui, didelį stačiakampį granito riedulį iš Śliwos (Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija), vieniems priminusį mirusį žmogų, kitiems – karstą, o tretiems – „akmeninę motinėlę“ ar net „suakmenėjusią mergaitę“. Tačiau labiausiai jis išgarsėjo kaip „Užkerėtas kareivis“. Štai ką apie jį pasakoja legenda:
„Ties Śliwos ir Boreczno kaimų riba (Schliewe, Schnellwalde) prieš porą metų stovėjo milžiniško dydžio akmuo. Jis buvo toks didelis, kad net stotingas vyras nebuvo nė pusės tokio dydžio kaip jis. Tai buvo užkerėtas ir į akmenį įkalintas kareivis. Viršutinėje akmens dalyje aiškiai matėsi jo veido kontūrai. Kas gi gali žinoti, kas pavertė jį akmeniu? Senovėje tokių dalykų nutikdavo dažniau. Kareivis turėjo ant galvos šalmą, delnuose laikė kortų malką. Daugeliui žmonių teko matyti, kaip kareivis išnirdavo iš akmens ir slankiodavo aplink jį. O jei norėdavo jį apžiūrėti iš arti, kareivis išnykdavo, o smalsuoliai galėjo pamatyti tik jo veidą ant akmens. Ir nieko daugiau. Galų gale nusprendė tą akmenį sunaikinti. Su dideliu uolumu triūsė darbininkai, kad jį suskaldytų. Tačiau negalėjo jo įveikti. Be pasisekimo bandė tai padaryti septynis kartus. Galiausiai atėjo viena moteris ir ėmėsi darbo, ir iš karto, iš pirmo karto, jai pavyko jį suskaldyti. Po to akmens gabalus įmūrijo į vieno namo Śliwoje sieną.“
Apie į bažnyčių sienas įmūrytus baltų ir slavų „stabus“ kalbėjome pirmajame straipsnyje, o dabar aptarkime kitas funkcijas ir vaizdinius, kuriuos prūsų akmeninėms „boboms“ priskyrė liaudies sąmonė.
„Bartelis“
Viena iš garsiausių prūsų skulptūrų yra vadinamasis „Bartelis“, vaizduojantis barzdotą vyrą smailiu šalmu, dešinėje rankoje prie krūtinės laikantį ritoną. „Bartelis“ pirmasis iš prūsų akmeninių „bobų“ paminėtas rašytiniuose šaltiniuose (1706 m.). Iš pradžių jis stovėjo prie Senųjų Karaliaus vartų Bartensteine (dabar – Bartošicai, Lenkija) ir buvo naudojamas arkliams pririšti, be to, buvo laikomas savotišku sėkmę nešančiu fetišu. 1769 m. čia jau minėto Friedricho von Anhalto iniciatyva skulptūrą perkėlė į aikštę prie rotušės, taip pat „papuošė“ paauksuotu galvos apdangalu, panašiu į vyskupo tiarą, ir pridėjo užrašus senovės graikų ir hebrajų kalbomis, skelbiančius, kad tai Bartensteino globėjo – Šv. Baltramiejaus – statula. 1818 m. statulą perkėlė į aikštę prie mokyklos, vėliau ji atsidūrė žydų kapinėse, o paskui – 1902 m. – „Bartelį“ kartu su minėtąja „Guste Balde“ išvežė už miesto ribų ir pastatė dviejų kelių sankryžoje, kur jie tebestovi iki šiol. O štai ką apie jį sako legenda:
„Prie Bartensteino miesto, ant vienos kalvos Alnos krante, tarp pilies griuvėsių yra didelis akmuo, savo forma panašus į žmogų. Sako, kad tai pats šio krašto valdovas – Barto – kartą saulėlydžio metu, kai atėjo priešai ir jo pilis sugriuvo į upę, pavirto akmeniu. Ir iki šiol žmonės šį akmenį vadina ‚Barteliu‘. Taip pat pasakoja apie lobius, paslėptus šiame kalne, ir apie slaptą perėją, vedančią ten iš gretimos bažnyčios.“
Čia jau turime reikalą ne su „nusikaltusia“ dukterimi ar „nusidėjėliu“, o su kažkokiu didvyriu – mitologiniu Bartos šeimininku Barto-Barteliu, pavirtusiu akmeniu.
„Bartelis“ XIX a. piešinyje ir Carlo Engelio XX a. 4-ojo dešimtmečio nuotraukoje.
Patrimpas, vienuolis ir prancūzas
Yra ir kitų pagarbaus požiūrio į prūsų skulptūras pavyzdžių. Antai dabar prarastą „bobą“ iš Christburgo (dabar – Dzierzgonis, Lenkija) vietiniai vadino „Patrimpu“ – prūsų jaunystės, derliaus, upių ir šaltinių dievo vardu. O kai kurias kitas – „vienuoliais“, kaip, pavyzdžiui, antropomorfinę skulptūrą iš Susz-Nipkowo Pamedėje (Varmijos-Mozūrų vaivadija, Lenkija), vaizduojančią barzdotą karį didele apvalia galva, su ritonu dešinėje rankoje ir kardu prie juosmens, liaudyje žinomą kaip Mönch (vienuolis). Seweryno Szczepańskio nuomone, pati skulptūros forma, primenanti vienuolį abitu, ir, galbūt, skulptūros ant krūtinės sudėtos rankos galėjo nukreipti liaudies suvokimą.
„Vienuolis“ iš Susz-Nipkowo.
Autoriaus nuotrauka, 2007 m.
Įdomu, kad Susz apylinkėse (Iławos apylinkės, Lenkija) buvo žinoma kita prūsų „boba“, vadinama „Vienuole“, matyt, kaip „Vienuolio“ iš Susz-Nipkowo pora. Šios skulptūros likimas nežinomas. Viename iš šaltinių nedidelė prūsų skulptūra su kardu ir ritonu iš Gałdowo-Jędrychowo (Iławos apylinkės, Lenkija) taip pat vadinama „vienuoliu“. Šiuo atveju nepastebime neigiamo vietos gyventojų kitai kultūrai priskiriamų paminklų suvokimo konteksto, o veikiau – pagarbų požiūrį į juos. Abu „vienuoliai“ šiandien stovi prie Gdansko archeologijos muziejaus kartu su „piktžodžiautoju“ iš Mózgowo.
„Vienuolis“ iš Gałdowo-Jędrychowo.
Autoriaus nuotrauka, 2007 m.
Yra ir dar vienas legendų apie prūsų akmenines „bobas“ sluoksnis, susijęs su konkrečiais naujųjų laikų istoriniais įvykiais. Antai apie skulptūros iš Jelitken Mozūrijoje, kurią atkasė XIX a. 5-ajame dešimtmetyje ir 1877 m. perdavė į „Prussia“ muziejų Karaliaučiuje (šiandien eksponuojama Kaliningrado istorijos ir meno muziejuje), likimą pasakojama štai kas:
„1656 m. bijodamas totorių antpuolio vienas iš vietinių kaimo gyventojų paslėpė statulą kartu su pinigais. Daugybę metų šią istoriją perduoda iš lūpų į lūpas, bet lobio taip niekas ir nerado.“
Skulptūra iš Jelitken „Prussia“ muziejuje.
Adalberto Bezzenbergerio nuotrauka, 1891 m.
Kitą akmeninę skulptūrą iš Wejsunų Mozūrijoje, šįkart – abejotinos kilmės, praminė „prancūzu“, nes manoma, kad ši 1,4 m aukščio ir 0,3 m pločio statula buvo iškalta vieno vietos gyventojo Napoleono kariuomenės buvimui čia atminti. Galbūt taip ir yra, ką galima spręsti iš skulptūros galvos apdangalo formos, o galbūt naujam „paminklui“ pagaminti buvo panaudota archajiškesnė „boba“, kaip jau yra buvę istorijoje.
„Prancūzas“ iš Wejsunų.
R. Dethlefsen nuotrauka, Rytų Prūsijos paminklų konservatoriaus archyvas (Olštynas).
Taigi nueinančios epochos legendos ir paprasti žodiniai padavimai perteikia visiškai naujas kadaise prūsiškos tikrovės kraštovaizdyje suvokimo prasmes. Tariamų dievų, protėvių, vadų ar didvyrių skulptūros liaudies sąmonėje geriausiu atveju tampa „patrimpais“ ar „vienuoliais“, arba iš naujo mitologizuojamos, kaip „Bartelis“ ir „Guste Balde“, tačiau daugiausia jos projektuoja baimę to, kas nesuprantama, vaizdiniais apie žmones, paverstus akmeniu dėl nuodėmių ar visuotinai priimtų dogmų nesilaikymo. Laikas, kaip sugedęs telefonas, atneša mums žodžių ir balsų nuotrupas, kurių dažnai neįmanoma nei iš tikrųjų išgirsti, nei sujungti į atskirus kultūrinius tekstus. Todėl prūsų akmeninių „bobų“ fenomenas ir mums šiandien tebėra mįslė.
_______________
* Leidinys „Senovės Prūsijos padavimai, mitai ir legendos“ parengtas dalyvaujant autoriui kartu su Kaliningrado, lenkų ir lietuvių kolegomis pagal projektą „Kryžkelės 2.0“. Jame daugiausia pateikiami legendų vertimai iš žinomų R. Reuscho, W. Tettau ir J. Temme’s, E. Pohlio rinkinių, taip pat iš mažiau žinomų leidinių, kaip G. Templino „Rozenbergo apskrities sakmės ir padavimai“ ar E. Lemke’s „Rytų Prūsijos liaudies padavimai“, išleistų XX a. antrojoje pusėje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
