Kad Kaliningrade pamatytumėte Europą, teks jos paieškoti. Ji yra, bet vidutiniam turistui per dešimt dienų jos pajusti nepavyks. Per daug veiksnių blaškys: chruščiovkės ir brežnevkės slėps nuo jūsų gražuolius vokiškus trijų aukštų namus, ieškodami grindinio turėsite nueiti ne vieną kilometrą asfaltu, o Sovietų namai ir kiti, švelniai tariant, toli gražu ne architektūros šedevrai Priegliaus krantuose gali sukelti disonansą, kuris sugadins visą įspūdį apie miestą. Ir tai, ko gero, dar ne viskas. Tačiau grįžę namo (ypač jei gyvenate kokioje nors gyvenvietėje, nelepinančioje nei geru oru, nei architektūriniais įmantrumais), jūs prisiminsite Kaliningradą. Prisiminsite taip, kad panorėsite į jį sugrįžti, persikelti čia gyventi arba tiesiog papasakoti mums savo įspūdžius apsilankius vakariausioje mūsų neaprėpiamos Rusijos teritorijoje.
Kaliningradas apglėbia ir nebepaleidžia
Romanas Semiškuras, UAB „Gazprom pererabotka“ automatizavimo gamybos skyriaus viršininko pavaduotojas (Surgutas)
Gegužės 9-osios paradas. Man kokie šešeri. Sėdžiu seneliui ant kelio ir apžiūrinėju jo medalius. Tarp dešimties apdovanojimų dėmesį patraukia vienas — grėsmingu svetimu miesto pavadinimu ir ordino juostelės spalva iš juodų ir turkio spalvos juostų: „Už Karaliaučiaus paėmimą“. Būtent toks ir buvo mano pirmasis balandžio apsilankymas Karaliaučiuje — grėsminga katedra, bastionai ir žydra jūros mėlynė. Miestas ir jo apylinkės man iškart patiko savo griežtumu, įtvirtinimų apskaičiuotumu, pasakiškais lėlių nameliais Svetlogorske, jūros, vėjo ir Kuršių nerijos pušų kvapu, dvasia, juntama pirštų galiukais. Paskui buvo dar rudeninis Kaliningradas, kai per dvi savaites automobiliu išvažinėjau visą sritį skersai ir aplink, pėsčiomis išvaikščiojau šį nuostabų miestą. Jis geras, jis nuostabus, jis švelniai apglėbia ir nebepaleidžia. Iki pasimatymo, Kaliningradai, iki pasimatymo…
Kaliningrade yra mėlynių — tai mane galutinai užkariavo!
Nadežda Kolodko, Volgogrado valstybinio universiteto studentė (Volgogradas)
Labai ilgai svajojau apie kelionę į Kaliningradą, todėl daug tikėjausi iš šio nuostabaus miesto. Negaliu pasakyti, kad mano lūkesčiai pasiteisino 100 procentų. Man pritrūko vokiškos architektūros (jos miesto gatvėse mačiau labai mažai), bet viskas, ką pamačiau, buvo tiesiog nuostabu. Kaliningradas man patiko savo laisvumu ir draugiškumu, nedidelėmis kainomis ir švariomis gatvėmis.
Šiame mieste norisi gyventi ir tobulėti, judėti į priekį. Turbūt nemenką vaidmenį formuojant mano teigiamą įspūdį suvaidino tai, kad Kaliningrade atsidūriau per Miesto dieną. Mane tiesiog užkariavo šventės ir kūrybos atmosfera, savo koloritu stebinančios kavinės ir mugės po atviru dangumi. Mane, stepių zonos gyventoją, labai traukia Kaliningrado miškai ir parkai, ir aš patyriau estetinį malonumą keliaudama po Kaliningrado sritį, taip pat aplankiusi miesto parką prie Aukštutinio tvenkinio.
Labai patiko, kad miestas „kvėpuoja“, jis žalias ir patrauklus! Ir net šaltis negalėjo išgąsdinti manęs, prie kaitrių vasarų pratusios pietietės. Per tris Kaliningrade praleistas dienas dar spėjau susipažinti su vietos atlikėjais, nes apsilankiau labdaros fondo „Tikiu stebuklu“ koncerte. Gavau krūvą įspūdžių, pailsėjau ir sielai, ir naudingai. Noriu pažymėti, kad į miestą mane atvedė savanorystė jaunimo forume „Baltijos Artekas“. Mane labai nustebino jaunimo politikos išsivystymo lygis mieste ir regione, tai motyvuoja grįžti pas jus ir semtis patirties. Be to, kas išdėstyta, esu didelė mėlynių mėgėja, ir šių uogų gausa Kaliningradas mane galutinai užkariavo.
Mus nuliūdino šiuolaikinis Kaliningrado veidas
Jurijus Semenkovas, dizaineris, fotografas (Surgutas)
Kaliningradą aplankėme per plačią eurokelionę po įvairias Vakarų sostines ir, žinoma, jų fone miestas ypatingo įspūdžio nepadarė. Pavyzdžiui, buvome panašiai 1945 metais sugriautuose Vokietijos miestuose Drezdene ir Breslau (dabar — Lenkijos Vroclavas) ir buvome kiek nuliūdinti šiuolaikinio Kaliningrado veido. Jei be jo būtume aplankę Nižnevartovską, Langepasą ir Pokačius, įspūdžiai, žinoma, būtų buvę patys šviesiausi. Bet greta Prahos, Varšuvos, Drezdeno ir Kopenhagos miestas atrodo nekaip. Ir vis dėlto Kaliningradas mums pasirodė labai įdomus, ypač jo priemiesčiai ir Kaliningrado srities rajonų centrai. Ypatingas privalumas mums buvo galimybė pigiais tarifais paskambinti visiems draugams ir giminaičiams, išsiųsti visokį nusipirktą šlamštą namo Rusijos paštu ir, žinoma, atsigerti rusiško vandenėlio...
Jaunimas aktyvus, bendraujantis, kartais net agresyvus
Sergejus Stukalovas, SMM agentūros „Reaktiv media“ generalinis direktorius (Volgogradas)
Kaliningradas — unikalus ir savitas. Tai iš tikrųjų Europos kampelis Rusijoje, bet jau su ryškiu rusiškos kultūros sluoksniu. Gana daug užsieniečių, kurie aktyviai bendrauja su vietiniais. Vietiniai jiems atsakinėja be didelio susidomėjimo. Viskas įprasta. Vyresnės kartos vietos gyventojai ypatingai nesiskiria nuo likusios Rusijos gyventojų, o štai jaunimas aktyvus, bendraujantis, kartais net agresyvus. Paminėsiu neįprastą vietos virtuvę, o ypač jos patiekimą. Tokio išradingumo niekur nemačiau! Didžiausią susidomėjimą man sukėlė ne pats Kaliningradas, kuriam laiko buvo mažai, o sritis su pajūrio rajonais. Zelenogradskas su Kuršių nerija, kur bekraštė jūra ir milžiniškos kopos. Baltijskas su Vyslos nerija, kur išsaugota praėjusio amžiaus istorija, o gamta aplink tiesiog nuostabi!
Pavydžiu žmonėms, kurie čia gyvena
Aleksandra Petrova (Surgutas)
Kaliningrade praleidau stebuklingą laiką. Mieste, kuriame kas tris valandas reikia įsignybti, kad suprastum — tau tai ne sapnas. Po Surguto dėžučių, po Sibiro lietų ir amžino bėgiojimo darbo reikalais atsidurti ten, kur gali vaikščioti ir grožėtis miestu, — tai daug ko verta. Čia vakarais gali šerti antis, sėdėdamas ant suoliuko prie ežero, ir pavydėti žmonėms (jie čia gyvena), kurie paskubomis vedžioja šunis.
Nuvažiavau į tolimiausią savo tėvynės kampelį ir supratau, kad norėčiau čia gyventi. Galbūt neilgai, bet kurį laiką — būtinai. Bet tik čia — Verchneoziornaja gatvėje. Kur grožis, tyla, pasivaikščiojimai pėsčiomis, švelni ryto saulutė, besiskverbianti pro žalią spalio lapiją. Kur po kojomis krinta kaštonai, kurių anksčiau niekada nebuvau mačiusi. Paprastai iš atostogų parsivežu daug nuotraukų, bet niekada jų neperžiūriu. Taip, parodau draugams, kolegoms, atspausdinu mamai šeimos albumui. Bet nuotraukas iš Kaliningrado peržiūriu kasdien. Noriu grįžti. Manau, netrukus mano noras išsipildys. Ne veltui gi kulniavau prie švyturio Žvejų kaimelyje pas visagalę žuvėdrą.
Miestas, kuriame dar prisimena, kas yra sportinės kelnės su smailianosiais batais
Darjana Ioda, fotografė (Volgogradas)
Kaliningradas man visada bus Karaliaučius — pasienio būsenos, naudotų automobilių, grįstų kelių, čerpinių stogų miestas. Miestas su gandrų lizdais ant vandens bokštų, su įvairiausia augalija, kaštonų alėjomis, bijūnais ir neužmirštuolėmis. Rapsų laukais ir aguonų pievelėmis. Avariniais tiltais, siauromis gatvėmis, kamščiais. Miestas su lenkiškų prekių kioskais, su lietuvišku alumi parduotuvėse, su močiutėmis, kurių plaukai nudažyti visomis įmanomomis spalvomis.
Miestas, kuriame dar prisimena, kas yra sportinės kelnės su smailianosiais batais. Kuriame dėvėtų drabužių parduotuvė vadinasi „Drabužiai iš Europos“, kad iškart neišgąsdintų lankytojų ne iš pirmų rankų drabužiais. Miestas pusvalandis kelio nuo jūros. Su promenadomis, baltu smėliu ir gintaru. Miestas, į kurį man norisi sugrįžti, bet, deja, ne dėl žmonių.
Morališkai jau buvau pasiruošęs nuobodžiauti, kol žmona vaikščios su drauge
Aleksandras Zuikinas, tarpregioninės visuomeninės organizacijos „Ekonadzor“ ryšių su visuomene specialistas (Surgutas)
Kaliningrade buvau tik kartą. Tai buvo kelionė, kuriai visiškai nepasiruošiau. Šiltą 2014 metų liepos vakarą ridendamas savo kelioninį lagaminą pro Chrabrovo oro uosto duris, neturėjau supratimo, kas manęs laukia mieste. Kur eiti? Ką žiūrėti? Vaizduotė piešė tipišką sovietinį miestą, kurio turistinė vertė apsiriboja atsitiktiniais išlikusio prieškario vokiško užstatymo intarpais, išvyka į Kuršių neriją ir suvenyrais — gintaru ir miniatiūriniais Kanto biustais.
Morališkai jau buvau pasiruošęs nuobodžiauti, kol žmona vaikščios su drauge. Trumpai tariant — neatspėjau. Taip, dėl „etaloninio sovietinio miesto“ mano vaizduotė iš esmės neapsiriko: tipinio užstatymo pilkuma centre iš karto leidžia suprasti, kad iš tikrųjų atvažiavai būtent į Kaliningradą, o ne į kažkokį ten Karaliaučių. Taip, skylės išdaužytose šaligatvio plytelėse, perpildytos šiukšliadėžės, pusiau sugriuvę seni (tikriausiai istoriniai) namai ir kitos tėvynės realijos tarsi primena, kad nors teritoriškai tu jau Europoje, kultūriškai ir administraciškai vis dar Rusijos Federacijoje. Bet tai ne svarbiausia. Svarbiausia, kad, nepaisant viso to, Kaliningradas pasirodė malonus, prižiūrimas miestas su unikalia ir pozityvia atmosfera.
Įspūdžiai liko griežtai teigiami: daug mažaaukščių rajonų, daug ramių jaukių gatvelių ir vietų pasivaikščioti, daug žalumos ir viešųjų erdvių ir, žinoma, visa tai šalia jūros. Kaliningradas ir Kaliningrado sritis įsiminė dar ir savo europietišku kompaktiškumu bei įvairove. Galima, tarkim, vaikščioti po miestą ieškant tų pačių „išlikusio vokiško užstatymo intarpų“ (iš tikrųjų tai įdomiau, nei skamba), o paskui sėsti į automobilį ir po pusvalandžio atsidurti kitame pasaulyje — jūros kurorte, kur nuo saulės raudoni žmonės maudymosi kelnaitėmis valgo ledus ir tepasi įdegio kremu. Dar valanda kelio — ir tu visiškai laukiniame paplūdimyje, kur pučia stiprus vėjas ir aplink nė gyvos dvasios. O dar po poros ar trejeto valandų kelio jau stovi kitos šalies sostinės centrinėje aikštėje. Tai labai patogu, ypač po Sibiro, kur iš miesto į miestą tenka pusę dienos kulniuoti dviejų juostų keliu per glūdžią taigą.
Mane užkariauja miestai, kur jūra šalia
Liubov Jarlykova, Teatro Pietvakariuose aktorė (Maskva)
Į Kaliningradą pirmą kartą atskridau su gastrolėmis. Ir galiu iš karto pasakyti — miestas mane sužavėjo. Atvežėme labai stiprius spektaklius: „Meilė ir balandžiai“, „Fotoaparatai“, „Bobutė Chanel“, „Šunys“ ir „Ieškant lobių“. Vaidinome Kaliningrado srities dramos teatro scenoje 2014 metų lapkričio 22–25 dienomis. Vos kažkokios keturios dienos, bet kiek jos davė — pradedant šilta Kaliningrado teatro atmosfera (žiūrovai vieną spektaklį po kito sutikdavo šūksniais „bravo!“ ir plojimų audra) ir baigiant nepamirštama išvyka į visų vėjų talžomą Kuršių neriją.
Per pirmą laisvą dieną nusprendžiau apžiūrėti visą miestą ar bent jau iškėliau sau uždavinį pamatyti viską, ką spėsiu, — Kaliningrade stulbinantis prieškario pastatų ir šiuolaikinės architektūros kontrastas. Na ir, žinoma, grįžti namo į Maskvą nepamačius čia jūros — to sau nebūčiau atleidusi. Mane ypač užkariauja miestai, kur ji visai šalia, juk tai, man atrodo, tokia laimė — gyventi prie jūros, ja kvėpuoti. Todėl mudvi su drauge, atsidžiaugusios pasivaikščiojimu gatvėmis, apžiūrėjusios Karaliaučiaus katedrą ir Žvejų kaimelyje pašėrusios žuvėdras sviestine bandele, sėdome į autobusą ir nuvažiavome į Svetlogorską. Vos kažkokios 40 minučių, ir štai ji — jūra, ūžia ir vilioja bangomis. O aplink pušys ir žavūs nameliai.
Miestas paliko pačius šilčiausius įspūdžius ir, ko slėpti, labai norėčiau vėl atvykti į šį miestą — pasiklausyti vargonų katedroje, pasivaikščioti gatvelėmis, kuriose išliko europietiško miesto alsavimas, dar kartą aplankyti Baltijos jūrą. Ir, be abejo, vėl suvaidinti mūsų spektaklius Kaliningrado žiūrovams.
Belaikiškumo dvelksmas Kaliningrade išliko
Rada Ančevskaja, dainininkė, grupės „Rada i Ternovnik“ lyderė (Maskva)
Kaliningradas man — Kionigas, miestas mitinis ir keistas, užkerėtas. Pirmą kartą ten atvykę grojome klube su vietos gotų grupe, lipome į sceną iš kažkokio požemio ir vaikščiojome po vietos kapines. Tada pat nusipirkome hantelius ir vežėme juos namo į Maskvą, šokiruodami muitininkus (rodos, net jiems pasakėme — „pjaukit“). Antrą kartą į Kionigą atskridome groti memorialiniame festivalyje, skirtame Oldi — genijui, sukūrusiam regį ant purvino sniego. Važiavome tuo pačiu purvinu sniegu iš oro uosto, vakarieniavome žaviame bare ir grojome vietos kultūros namuose su gera aparatūra. Miestas europėjo, į kapines mūsų jau nebekvietė, bet štai tas belaikiškumo dvelksmas — išliko. Kionigas — tai gotika, Kantas, Oldi, liūdnos ir truputį pasimetusios merginos, persmelkianti salos kultūra. Miestas — sala.
Iki šiol prisimenu kriauklių traškėjimą po kojomis
Jelena Tolmačiova, bendrovės LAR strategė (Saratovas)
Kaliningrado srityje buvau labai seniai. Prisimenu jūrą, pirmąją jūrą, kurią pamačiau gyvenime. Ji buvo šalta vasarą, maudėsi labai nedaug kas, bet pakrante vaikštinėjo daug žmonių. Prisimenu, visur pardavinėjo gintarą — karolius, apyrankes, ir man net nupirko. Prisimenu gražią gamtą, kartą užvažiavome į kažkokią laguną (ar kažką panašaus), ir ten viskas buvo nusėta kriauklėmis vietoj smėlio. Lyg dabar girdžiu jų traškėjimą po kojomis. Dar prisimenu ežerą su gulbėmis. Ne prijaukintomis, o laukinėmis. Prisimenu didelę milžinišką raudoną gotikinę katedrą ir žalią veją priešais ją. Turbūt būtent ji man labiausiai įsiminė. Prisimenu, stovėjo Jacques’o Cousteau laivas, toks baltas, ir jame vedė ekskursijas. Tai irgi vienas įdomiausių prisiminimų, nes į triumą reikėjo leistis virve. Prisimenu didelę raketos ar laivo statulą ant paaukštinimo. Tada nežinojau, kaip yra Europoje, bet dabar jau suvokiu, kad ten buvo kaip Europoje: švaru, gera, graži architektūra. Be to, gana šilta ir sausa net rudenį.
Kaliningrade visiškai nejaučiama Karaliaučiaus atmosfera
Ana Novikova, studentė (Jaroslavlis)
Į Kaliningradą atvykau į tarptautinį forumą „Baltijos Artekas“. Važiavau ne tik į patį forumą, bet ir į miestą. Seniai svajojau patekti į Kaliningradą. Bet didžiąją laiko dalį buvome Arteko teritorijoje, o iš vietos įžymybių (be jūros) buvo tik sena kirchė. Porą kartų ištrūkome į Svetlogorską. Pirmą kartą — į KVN festivalį „Golosiaščij KiViN“. Tada ir įsimylėjau Svetlogorską iš pirmo žvilgsnio! Grįžome ten po kelių dienų. Pasivaikščiojome promenada, centrinėmis gatvėmis, gėrėme kavą vietos „Königsbäcker“. Tai buvo stebuklingos akimirkos stebuklingame mieste!
Paskutines pusantros dienos praleidome Kaliningrade. Ir pirmiausia nuėjome į tas vietas, apie kurias buvau daugiausia girdėjusi, — Žvejų kaimelį su švyturiu ir Kanto katedrą. Žvejų kaimelis, beje, labai priminė Krasnaja Polianą Sočyje. Labai vaizdingos vietos! Kitą dieną — Gintaro muziejus, oro uostas ir skrydis.
Iš minusų — visiškai nejaučiama senojo Karaliaučiaus atmosfera. Veikiau tipiškas provincijos Rusijos miestas su miegamaisiais rajonais, kuriame tik šen bei ten išliko anos didybės atgarsių. Galbūt aš tiesiog daugiau neradau. Norėčiau dar sugrįžti.
Publikacijai panaudotos nuotraukos paimtos iš apklausos dalyvių asmeninių archyvų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
