Šiuolaikinėje pasaulio kultūroje Kanto vardas tebėra reikšmingas, o jo idėjos neprarado aktualumo. Vasario 12-ąją, Imanuelio Kanto (1724-04-22 – 1804-02-12) mirties dieną, bus tikslinga prisiminti ne tiek jo filosofiją, kiek asmenybę, be kurios ši filosofija vargu ar būtų buvusi įmanoma. Juk žmogaus gyvenimas, ar jis būtų didis mąstytojas, ar paprastas miestietis, pilnas to, kam oficialiose biografijose ir atsiminimuose paprastai nerandama vietos, – mielų, kartais keistų įpročių, kasdienybės, daugybės smulkmenų, nuo kurių būtina nusikratyti, norint suprasti, kas prieš mus. Visiškai suprantama, kad už detalių gausos bandome įžvelgti svarbiausią dalyką, bet kartais be tų pačių detalių prarandame kažką, be ko mūsų herojus virsta kauke. Ir tai neteisinga.
Imanuelio Kanto privatus gyvenimas. 2 dalis
„Karaliaučiuje gyveno daug garsių žmonių, tarp jų ir tie, kuriuos vadiname „didžiaisiais“. Iš didžiųjų mokslininkų pakanka prisiminti fiziką ir fiziologą Hermanną von Helmholtzą (1821–1894) ar matematiką Davidą Hilbertą (1862–1943). Tačiau Karaliaučių (dabar – Kaliningradą) Helmholtzo miestu gali vadinti tik fizikai ar fiziologai, Hilberto miestu – matematikai. „Kanto miestas“ skamba vienodai priimtinai daugumai žmonių, kurie bent ką nors žino apie žmonijos dvasinę kultūrą, ir ne tik todėl, kad filosofas kultūriniu požiūriu provincialų miestą pavertė vienu iš Europos kultūros centrų, bet ir todėl, kad Kantas kaip niekas kitas iš didžiųjų Karaliaučiaus žmonių buvo susijęs su šia žeme. Čia jis gimė, pragyveno visą savo gyvenimą, mirė ir yra palaidotas (prie Katedros sienų). Jo filosofija išgarsino Karaliaučių taip, kaip to nesugebėjo nei jo valdovai, nei šiuose kraštuose vykę karai, nei prekyba, klestėjusi prekybos kelių sankryžoje įsikūrusiame Hanzos mieste.“ (Kant-online.ru)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
