Augustas Grubė. Kuršių nerija

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.

Paimame į rankas kelionės lazdą ir iš Kranto¹ leidžiamės į vieną iš labai dykų, bet kartu ir įdomiausių mūsų Tėvynės vietų — į Kuršių neriją, kuri driekiasi 96 km tarp Kranto ir Süderspitze, esančio netoli Klaipėdos². Einame buvusiu keleivių ir pašto keliu, kuris nerija jungė Prūsiją su Kuršu. Dabar jo kryptį rodo tik vienur kitur išlikę pavieniai gluosniai. Šis senas pašto traktas nepažįsta tokių sąvokų kaip plentas, grindinys, kieta danga ir t. t. Kadaise šiuo smėlėtu siauru ruožu į Kryžiuočių ordino žemes įsiverždavo lietuvių būriai. Tačiau vokiečių riteriai užkirto jiems kelią, pastatę nerijoje Rasytės³ tvirtovę. Ir iškart po to, kai kariniai antpuoliai liovėsi, į neriją persikėlė latviai⁴, taip užimdami tolimiausią vokiečių žemės dalį.

Kuršių žvejo namo interjeras.

1258 metų dokumentas suteikia mums žinių apie pavadinimo Nerung — „nerija“ — kilmę. Jame minimos Nergia / Nerung, taip pat Nestland. Be abejo, čia turimos omenyje Kuršių ir Vyslos nerijos, pastaroji dar vadinama Frische Nehrung.

Sarkau žvejų kaimo gyventojai ruošia (džiovina) plekšnes žiemai.

Kas turima omenyje sakant „Nestland“ — lieka neaišku⁵. Beje, kad Vyslos ir Kuršių nerijas būtų galima atskirti viena nuo kitos, į dokumento tekstą įrašytas apibūdinimas curisch, nes Kuršių nerija savo smaigaliu nukreipta Kuršo link. Senovėje ji dar buvo vadinama Neria versus Memlam („Nerija priešais Memlamą“, t. y. Klaipėdą), Klaipėdos nerija, Prūsų Strandu ar tiesiog Strandu (vok. Strand — paplūdimys), — tai pavadinimai, kurie iki šiol vartojami kasdienėje vietos vokiečių kalboje.

Maždaug už dviejų kilometrų nuo Kranto galima pastebėti vos įžiūrimą grunto įdubimą, o paskui nedidelį jo pakilimą. Čia smėlio masės guli ant pelkėto pagrindo. Ši vieta rodo mums senovinę įdubą, buvusią protaką, kuri jungė jūrą ir Kuršių marias. Šiandien žinomos penkios ar šešios tokios vietos, taigi Kuršių nerija kadaise turėjo būti salelių virtinė, sujungta dumblėtais ruožais.

Už pusantros mylios nuo Kranto sutinkame pirmąjį kaimą. Tai Sarkau⁶, kuris iš marių pusės atrodo gulintis smėlėtoje lygumoje, bet einant per jį pėsčiomis jo pakraštyje matyti puikūs žali sodiniai, vadinamasis Plantažas / Plantage. Jie driekiasi toli į šiaurę. Už penkių kilometrų nuo Sarkau kaimo, prie kurio nerija siauriausia (0,5 km), kraštovaizdžio pobūdis keičiasi: čia prasideda pagrindinė kopų grandinė — baltieji didingi smėlio kalnai, 30–60 m aukščio, besidriekiantys toliau beveik iki priešingo pusiasalio, kuriuo formaliai ir yra nerija, galo.

Pagrindinės kopos skerspjūvis rodo labai laipsnišką nuolydį (nuo 5 iki 10°) vakarinėje pusėje ir statų nuokalnį į rytinę, arba Kuršių marių, pusę. Todėl akivaizdu, kad pusėje, atsuktoje į jūrą, laisvos erdvės daugiau.

Iš jūros pusės, iškart už paplūdimio, čia naudojamo kaip kelias, per visą nerijos ilgį driekiasi žmonių supilta apsauginė kopa, sauganti neriją nuo žiemos audrų. Čia beveik nuolat pučia vakarų vėjai, ir jūra ištisus metus suneša į krantą smėlio sluoksnius, kurie, išdžiūvę, kaip rūkas nunešami į rytus. Šis smėlis visiškai sunaikino buvusią miško dangą, ką akivaizdžiai liudija smėlio storymėse palaidotas humuso sluoksnis. Nykstant šiam senam miškui, smėlis tapo vis lakesnis ir reguliariai užpustydavo vis tolimesnius plotus⁷.

Apsauginės kopos tvirtinimas jūros krante.

Taip prasidėjo kopų klajonė. Smėlis nuo kranto ir kopų, genamas vėjo, nunešamas aukštyn kalvų šlaitais. Sunkesni smėlio grūdeliai — lėčiau, lengvesni — greičiau. Dažnai smėlis tuo metu nuskrieja toli į Kuršių marias, byra į jų vandenis nuo kopų šlaitų, ant kurių jis kaupiasi. Žiūrint iš Kuršių marių, šis procesas primena rytmetinį rūką miške. Tačiau šiuo atveju tariamas „rūkas“ visada turi aiškius kontūrus, o kopų siluetai, nors ir išsiliejusiais pakraščiais, vis dėlto įžiūrimi.

Žvejo trobelė kopos papėdėje Pervalkoje, laukianti savo liūdno likimo...

Jei einate tokia klajojančia kopa (o tai nėra taip paprasta smarkiai pučiant vėjui, nes tenka dėti nemenkas pastangas, kad išsilaikytumėte ant kojų, be to, skriejantis smėlis nemaloniai bado veidą ir rankas), aiškiai matote, kad žemė po kojomis juda: smulkus smėlis sukasi, stambus smėlis tarsi rieda į kalną, o lėtas pastarojo judėjimas vyksta ištęstomis banguotomis linijomis, nes smulkesnės frakcijos iš jo išpučiamos. Jei paskui prisėsite už kalvos viršūnės pailsėti, netrukus pastebėsite, kad jus sparčiai užpusto smėliu, ir nustebsite, kaip greitai tai vyksta. Miškai ir kaimai gali laikinai sustabdyti šią migraciją. Tačiau be aktyvaus žmogaus įsikišimo judanti kopa visada liks nugalėtoja ir pamažu užklos ir medžius, ir žmonių statinius.

Senųjų Naglių, Naglių⁸, Karvaičių⁹, Naujosios Pilkopos¹⁰, Preden¹¹, Kuncų¹² ir kiti kaimai yra tokių po kopomis palaidotų gyvenviečių pavyzdys. Vadinamoji Elnių pieva — Götzhöfeno (Götzhöfen) dvaro netoli Klaipėdos dalis, esanti Kuršių nerijoje, — anksčiau duodavo iki 40 vežimų šieno, bet per kelerius metus buvo užpustyta smėliu ir 1788 m. tebuvo nykios smėlio kalvos. Tačiau kadangi kopa nepaliaujamai toliau juda į rytus, marių link, smėliu užpustytas žemės paviršius iš jūros pusės laikui bėgant vėl atsilaisvins, — jei tik jūra vėl neišmes į krantą didelio smėlio kiekio.

Žinomiausias tokio reiškinio pavyzdys — Kuncų kaimas, kuris dar XIX a. pradžioje stovėjo prie rytinio judančios kopos šlaito. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje kopa jau stūksojo virš Kuncų visu savo aukščiu, o dabar taip pasistūmėjo į rytus, kad vakarinėje pusėje vėl atsidengė dosniai smėliu pabarstyti pastatų likučiai. Bet nemanykite, kad pamatysite griuvėsius, rodančius baisaus sugriovimo vaizdą, panašų į Pompėjos kasinėjimus. Kadangi kopa slenka lėtai, gyventojai visada gali ramiai išardyti savo namus ir išsivežti naudoti tinkamą medžiagą. Taigi į paviršių vėl iškyla tik pamatų likučiai, plytų nuolaužos, šukės ir panašios šiukšlės.

Augalams sodinti tinkamo grunto atkūrimo procesas.

Jei Kuršių nerijoje žmogus nesikištų į gamtos veikimą, tai, kaip mano mūsų geologai, maždaug po 200 metų kopos atsidurtų mariose, pamažu užpildydamos jas smėliu. Tačiau kopų tvirtinimas, ypač mūsų amžiuje, pastatė gamtos jėgoms patikimą užtvarą.

Medžių sodinimas Kuršių nerijos kopose.

Iš jūros pusės buvo supilta apsauginė kopa. Ji sulaiko jūros atnešamą smėlį ir tarnauja kaip apsauginis barjeras. Padeda ir želdinių sodinimas, dėl kurio judančios kopos sklandžiai „nusėda žemyn“. Prūsijos karališkieji karo ir domenų rūmai dar XVIII amžiuje pranešinėjo Frydrichui II¹³ apie puikų augimą milijonų augalų, kurie tuo metu buvo pasodinti nerijoje, tačiau karalius, gerai pažinojęs savo tautą, skeptiškai užrašė jam pateikto pranešimo paraštėje: „Viskas skaitosi labai maloniai ir lengvai, jei tik ne melas, kaip medžiotojo pasakojimas prie laužo.“

Kad ir kaip būtų, tai, kas iki šiol šiuo požiūriu nuveikta, nusipelno mūsų besąlygiško susižavėjimo žmogaus proto ir valios pergale prieš gamtos jėgas.

Prieš pradedant sodinti augalus, pakrantės plotai suskirstomi į nedidelius kvadratus. [Žr. nuotrauką aukščiau, — red.] Dirvai patręšti atvežama molio, dumblo ir juodžemio. Tik po tokio paruošimo galima sodinti vienmečius, dvimečius ir trimečius augalus, pvz., smiltyninę rugiaveidę (Elymus arenarius), smiltyninę karklažolę (Arundo Arenaria), o ypač iš Danijos atvežamą kalninę pušį (Pinus montana). Būtent su šia pušų rūšimi pasiekta puikių rezultatų, nes ji tiek pat nereikli, kiek atspari oro sąlygoms. Be to, kalninė pušis aktyviai plinta, užimdama didelius plotus.

Spręsdama visiško senosios miško dangos atkūrimo uždavinį, Kuršių nerijos administracija erdvėje tarp išorinių ir vidinių kopų veisia plantacijas ir miško želdinius Sarkau, Rasytėje, Nidoje¹⁴ ir Preiloje¹⁵. Tai ateityje, kaip tikimės, leis suformuoti nerijoje tankią miško juostą.

Miškas nerijoje daugiausia susideda iš pušų, čia taip pat auga beržai, alksniai, gluosniai, drebulės. Vietomis netgi atliekamas retinimas. Miške atsirado tokių miško gyventojų kaip briedis, lapė ir barsukas (tiesa, pastarasis epizodiškai). Naminiai gyvuliai randa pakankamai pašaro ganyklose prie Kuršių marių ir žaliuosiuose želdiniuose (plantacijose). Nerijoje gausiai atstovaujamas paukščių pasaulis, ypač pelkių ir vandens paukščiai, nuo smulkių tilvikų, perkūno oželių, dvivaisų perkūno oželių iki gulbių ir gervių. Šimtai tūkstančių kirų, žuvėdrų, nerų ir laukinių ančių peri dauboje netoli Rasytės — maždaug 80 morgų¹⁶ ploto pelkėje, iš dalies apaugusioje meldais ir nendrėmis.

Ornitologinė stotis Rasytėje.

Kadangi nerija yra siauras sausumos ruožas tarp dviejų plačių vandens erdvių, migruojantys paukščiai mieliau naudoja ją poilsiui savo migracijos kelyje, todėl rudenį į šios daubos apylinkes atskrenda ištisi šiaurinių pelkių paukščių pulkai.

Voljerai paukščiams stebėti ir laikinai laikyti prie Rasytės ornitologinės stoties.

Žiemą jūroje taip pat daug vandens paukščių iš šiaurės. Rasytės apylinkės — įvairiausių ir retų paukščių rūšių susibūrimo vieta. Jau nustatyta apie 240 rūšių, tarp jų svečiai iš Himalajų, Islandijos, Kaspijos jūros ir Sibiro.

Rasytės kaimas, už 20 km į šiaurę nuo Sarkau, — labai įsimintina vieta. Čia Kuršių nerija pasiekia didžiausią plotį — 3,5 km¹⁷. Netikėta maloni staigmena keliautojui — vietinių javų laukų, tarp jų ir kviečių, vaizdas, taip pat tvarkingos valstiečių sodybos su įvairiais pastatais, tvartais gyvuliams ir arklidėmis. Kaip visa tai tapo įmanoma?

Žemės grąžtas, kuriuo 1822 metais čia buvo gręžiamas šulinys, perėjo maždaug 18 m storio molio sluoksnį, paskui pilką mergelį, sumišusį su smėlėtu gruntu, ir galiausiai atsitrenkė į didelius 4–5 pėdų skersmens akmenis iki maždaug 30 m gylio. Tik tada pasirodė vanduo. Molio klodai ne tik paaiškina Rasytės žemės ūkio fenomeną, bet ir rodo labai panašias geologines sąlygas didžiulėje teritorijoje aplink Kuršių marias ir visoje Rytų Prūsijos pakrantėje: t. y. diliuvinių nuogulų¹⁸ susidarymą su ant jų gulinčiais kopų smėlio sluoksniais.

Iš tikrųjų Kuršių nerija yra ne kas kita, kaip senas jūros krantas, o Kuršių marios — įduba. Trumpai tariant, čia, tolimiausiuose Vokietijos rytuose, egzistuoja tos pačios geologinės sąlygos, kurias gerai pažįstame iš Vokietijos Šiaurės jūros pakrantės su daugybe salelių, vatų seklumomis¹⁹ ir jūros įdubomis, juolab kad daugkartinių grunto nusileidimų ir pakilimų, kaip žinoma, būta ir Kuršių nerijos geologinėje istorijoje.

Pagrindinė kopa, daranti smėlio kalnagūbrio įspūdį, pirmą kartą nutrūksta ties Rasyte: tikriausiai senovėje čia buvo įduba. Kopų kalnagūbris suskyla į šešis atskirus kalnus, bet po pusės mylios toliau į šiaurę vėl atrodo vientisas, kad paskui galutinai baigtųsi Pilkopoje. Šį tarpą tikriausiai kadaise sukūrė vėjai, ir tai nėra senas vandens kelias.

Vaizdas nuo kopos į Nidą — ne prasčiau nei Italija!

Nida, pasiturintis žvejų kaimas, apsuptas senovinio miško, yra viliojantis tikslas bet kuriam archeologui.

Kapinės Pilkopoje, „nuniokotos“ dėl kopos judėjimo.

Žinoma, per visą nerijos ilgį ankstesnių vegetacijos laikotarpių miško paklotėje, palaidotoje po kopų smėliu, aptinkama seniai išėjusių kartų gyvenamųjų statinių liekanų. Tačiau Nidos plokštikalnėje keturi pilkapiai davė turtingiausių radinių: urnų su rankenomis, šiurkštaus ir dailaus darbo, gausiai puoštų; virvelių ir virvių, įspaustų į minkštą molį, su išlikusiais pirštų atspaudais; akmeninių kūjų, strėlių antgalių, tinklų pasvarų, girnų; gintaro — tiek neapdirbtų gabalų, tiek vamzdelių ir žiedų pavidalo, ir netgi gintarinė statulėlė; akmens ir kaulo įrankių ir t. t.

Čia nėra dėmesio vertų kapų kasinėjimų, nes tuo kultūriniu istoriniu laikotarpiu — akmens amžiuje — žmonių palaikai buvo ne deginami, o užkasami, todėl rastos urnos, tikriausiai, tarnavo kažkokiam kitam nei įprastas tikslui. Beje, netoli Rasytės buvo aptiktas gerai išlikęs kapas: žmogus buvo palaidotas su kovos kirviu, titnaginiu peiliu, buka kaulo adata, gintariniu žiedu, akmeniniu disku (vadinamuoju Imatros akmeniu) ir nedideliu suakmenėjusiu koralu. Nėra abejonės, kad akmens amžiuje gyvenvietėse, išsibarsčiusiose po visą Kuršių neriją, gyveno palyginti gausūs gyventojai, turėję savo laikui labai pažangių įvairių įgūdžių.

Keliaudami toliau į šiaurę, atsiduriame Preiloje²⁰ ir Pervalkoje²¹ — dviejuose skurdžiausiuose žvejų kaimuose, o turtingesnį Schwarzortą²² supa senovinis miškas, jame išvystyta pramonė ir vyksta gyvi maudymosi sezonai. Pastaraisiais metais Schwarzorto kurortiniame sąraše²³ vidutiniškai būna daugiau nei 1700 žmonių. Tačiau į šiaurę nuo šios vietos kopa negyvenama, kol pasiekiame paskutinius forpostus priešais Klaipėdą: Sandkrugo gyvenvietę²⁴ — labai populiarų vasaros kurortą, girininkiją, kelis žvejų namelius, gelbėjimo stotį, kur galėjo rasti prieglobstį sudužusių laivų jūreiviai (iš tikrųjų daržinę), fortą, kuris stovi apleistas nuo 1897 metų, ir karantino namelį. Visa tai kartu, išskyrus fortą, sudaro Süderspitze arba Süderhaken savivaldybės rajoną.

Originaliame leidime A. W. Grubės kelionių užrašai buvo papildyti kitų autorių pastabomis. Visų pirma prie teksto apie kelionę Kuršių nerija buvo pridėtas nedidelis dr. Alberto Zwecko (Dr. Albert Zweck) papildymas apie vietinių čiabuvių išvaizdą ir prietarus.

Kuršių nerija. Žvejys ir merginos tradiciniais vietiniais drabužiais.

Vietos gyventojai pasižymi tyliu rimtumu, kurį išlaiko net karčemose prie alaus bokalo. Jų polinkis į prietarus reiškiasi nesuskaičiuojamais papročiais ir įpročiais: antai švenčių dienomis, Joninių dieną ir ketvirtadienio vakarą negalima žvejoti.

Kai valtis bus baigta, reikia ją apversti ir iššauti iš šautuvo kryžmai virš dugno. Prieš naudojant naują valą unguriams gaudyti, reikia ją slapta peržegnoti, o ant senos, prieš išmetant, paspjaudyti. Jei nori pirmą kartą metuose panaudoti žvejybos tinklą, padėk ant slenksčio kirvį ir pernešk per jį tinklą. Jei kam nesiseka žvejoti, tas turi parūkyti savo tinklus parako dūmais arba išpjauti gabalų iš sėkmingesnio tinklo ir įpinti į nelaimingąjį ir t. t.

Kai kuršis sutinka svetimą žmogų ant savo trobelės slenksčio, jo bebarzdžiame veide galima įskaityti tam tikrą orų mandagumą. Bet užtenka pakalbėti su juo jo kalba, ir jis svetingai pristatys svečią savo šeimai, kur šis ras nuoširdų priėmimą ir ramų draugiškumą.

Namuose šeimininkas paprastai dėvi vilnonį megztinį (numegztą iš mėlynų ir baltų vilnų) arba tamsios spalvos švarką, kamčio audinio²⁵ kelnes ir kepurę. Ant kojų, jei nevaikšto basas, — sunkios medinės klumpės. Tačiau kuršis atrodo didingiau, kai palieka savo namus, kad išplauktų į siaučiančią jūrą. Jis vilki pilkais fryziškais drabužiais, ant kojų — aukšti batai, o ant trumpai kirptos galvos — zuidvestė. Moteriškosios lyties šeimos narės po švarkeliais dėvi spalvotą liemenę ir dryžuotus sijonus, kurių skaičius taip pat rodo pasiturimumą. Ištekėjusios moterys niekada nenusiima skarelių, o merginos gali būti ir be skarelės, bent jau savo namuose.

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.

PASTABOS

1. Zelenogradskas (iki 1946 metų — Krantas, vok. Cranz)

2. Klaipėda (liet.; iki 1923 metų ir 1939–45 metais oficialiai vadinosi Memel; vok. Memel) .

3. Rybačis, iki 1946 m. Rasytė (vok. Rossitten), — gyvenvietė Kaliningrado srities Zelenogradsko rajone, Baltijos jūros Kuršių marių pakrantėje.

4. Kai kurie vokiečių autoriai, tarp jų Augustas Grubė ir, pavyzdžiui, gerai žinomas Adalbertas Bezzenbergeris, dažnai vadina vietinius Kuršių nerijos gyventojus latviais, nors rusakalbėje kraštotyros literatūroje čiabuviai „prigijo“ kaip kuršiai. Lietuviai taip pat dėl suprantamų priežasčių neužsimena apie latviškas kuršių šaknis. — Red. past.

5. Sakoma, kad kryžiuočiai neriją vadino „Lizdų žeme“ (Nestland). — Red. past.

6. Lesnojus (iki 1946 metų — Sarkau, vok. Sarkau) — gyvenvietė Kaliningrado srities Zelenogradsko rajone.

7. Autorius čia nerašo, kad nerijos žaliosios dangos sunaikinimas yra vietos gyventojų darbas: jie negailestingai kirto mišką nerijoje ir vežė medieną parduoti į žemyną — juolab kad marių vandens paviršiumi tai buvo patogu, lengva ir pigu daryti. — Red. past.

8. Senųjų Naglių ir Naglių kaimus 1728 m. užpustė nerijos smėlynai.

9. Karvaičiai. Dabar neegzistuoja.

10. Pilkopa (Naujoji Pilkopa) — dabar Morskoje gyvenvietė. Tiksliau, ji yra už poros kilometrų nuo senosios Pilkopos, palaidotos po Efos kopa, kurios aukštis — 62 metrai. Ji pavadinta kopų inspektoriaus W. F. Efos (Wilhelm Franz Epha, 1828–1904), Kuršių nerijos tvirtinimo ir apželdinimo mišku projekto autoriaus, garbei.

11. Preden — pavadinimas kilęs iš kuršių-latvių kalbos ir apibūdina kraštovaizdį.

Latvių „priede“ = pušis, eglė.

„priedaine“ = pušynas, eglynas

Užpustytas smėliu. Dabar neegzistuoja.

12. Kuncų kaimas. Užpustytas smėliu. Dabar neegzistuoja.

13. Frydrichas II (Friedrich II) (1712–1786) — Prūsijos karalius nuo 1740 m., karvedys. Padvigubino Prūsijos teritoriją Silezijos karų, 1756–1763 m. Septynerių metų karo, Lenkijos padalijimų rezultatu. Vienas ryškiausių „apšviestojo absoliutizmo politikos“ atstovų.

14. Nida (liet. Nida, vok. Nidden) — kurortinė gyvenvietė Kuršių nerijoje, Lietuvoje.

15. Preila (liet. Preila, vok. Preil) — gyvenvietė Lietuvoje, Kuršių nerijoje, Kuršių marių krante, Preilos įlankoje.

16. Morgas — pasenęs žemės ploto matavimo vienetas viduramžių Vakarų Europoje ir, be kita ko, Abiejų Tautų Respublikoje, lygus maždaug 0,56 ha.

17. Dabar plačiausia vieta laikoma Nida (vok. Nidden), kur nerija yra apie 4 km pločio, tiksliau — 3,8. (Red. past.)

18. Diliuvis (iš lot. diluvium — tvanas, potvynis, polaidis) — genetinis birių (necementuotų) kontinentinių nuogulų tipas, susidaręs dėl nuosėdų kaupimosi katastrofinių potvynių iš ledyno užtvenktų ežerų nuotėkio kanaluose, prasiveržus ledyno užtvankoms netolimoje geologinėje praeityje (paskutinio ledynmečio pabaigoje, 11–15 tūkst. m. pr. Kr.). Vokietijoje terminas „diliuvinis“ iki XX a. šeštojo dešimtmečio buvo vartojamas kaip kvartero periodo (Ledynmečio) sinonimas.

19. Vatai (vok. Watten, nyd. wadden, dan. vade — pakrančių seklumos) — žema pakrantės jūros dugno juosta, kuri pagal potvynių ir atoslūgių ciklą užliejama per potvynius ir nusausėja per atoslūgius; jūros pakrantės dalis.

20. Žr. 15 past.

21. Pervalka (liet. Pervalka, vok. Perwelk) Kuršių nerijoje — dabar Pervalkos gyvenvietė Lietuvoje.

22. Juodkrantė (liet. Juodkrantė, vok. Schwarzort) — gyvenvietė Lietuvoje.

23. Kurortinis sąrašas — „Kurliste“. XIX amžiuje informacijos apie kurorto gyvenimą ir poilsiautojų, kurių asmenybės galėjo sukelti susidomėjimą, atvykimą priemonė buvo vadinamieji kurlistai, t. y. kitaip tariant, kurortų biuleteniai.

24. Sandkrug — dabar Smiltynės gyvenvietė lietuviškoje Kuršių nerijos pusėje.)

25. Kamčio audinys (pasen.) — audinys su raštais ar ornamentais, taip pat languotas.

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.