Hannah Arendt asmenybė ir kūryba vis dažniau atsiduria mokslininkų ir intelektualų dėmesio centre; šiandien ji yra viena patraukliausių ir intriguojančių Vakarų kultūros figūrų. Arendt darbams skiriama daugybė mokslinių simpoziumų, kasmet daugėja publikacijų apie ją. Arendt vardu vadinamos gatvės ir greitieji traukiniai. Įsteigta Hannah Arendt premija už indėlį į politinę mintį, įkurti centrai ir institutai jos darbams tirti ir svarbiausioms jos idėjoms plėtoti. Visa tai patvirtina Kurto Sontheimerio žodžius, kad šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje ji tapo savotiška ikona — mūsų laikų simboliu.
Ilgą laiką Hannah Arendt vardas kaliningradiečiams liko nežinomas arba beveik nežinomas. Miestiečiai gerai žinojo, kas buvo Kantas, daugeliui buvo pažįstamos tokių garsių Karaliaučiaus gyventojų pavardės kaip Hoffmannas, Hamannas, Hippelis ir kt. Tačiau Arendt vardas kažką sakė tik rinktiniams intelektualams. Tad kuo garsi Hannah Arendt ir kas ją sieja su mūsų miestu?
Pagrindiniai veikalai ir idėjos
Kurtas Sontheimeris
(Kurt Sontheimer, 1928–2005)
Vokiečių politologas, žinomas Hannah Arendt kūrybos tyrinėtojas.
Ko gero, iš viso gausaus Hannah Arendt palikimo išsiskiria trys knygos, ženklios mąstytojos kūrybai. Garsią Hannah Arendt padarė knyga „Totalitarizmo ištakos“. Viena žinomiausių pasaulyje knygų ilgus metus buvo uždrausta mūsų šalyje. O kai jos pasirodymas Rusijoje tapo įmanomas, knygos išleisti nepavyko dėl lėšų stokos. Rusų kalba ji pirmą kartą pasirodė tik 1996 metais (ir nuo to laiko nebebuvo perleista). Šiandien veikalas „Totalitarizmo ištakos“ priklauso politinės minties klasikai. Arendt nuopelnas — būti pirmąja teoretike, įžvelgusia totalitarizmo fenomene visiškai naują politinės valdžios formą žmonijos istorijoje. Hannah Arendt ne tik įvedė terminą „totalitarizmas“ į mokslinę apyvartą, bet ir pagrindė jį kaip socialinę-filosofinę, politologinę ir sociologinę sąvoką.
Kas gi yra totalitarizmas? Arendt jį apibrėžia kaip teroro sistemą, vykdomą masinių represijų priemonėmis, kurios sukuria šalyje visuotinės baimės atmosferą, paralyžiuojančią gyventojų socialinį aktyvumą ir taip atveriančią galimybę bet kokiems socialiniams eksperimentams su tauta. Tai reiškia, kad totalitarizmas ir sisteminės masinės represijos yra organiškai susiję. Beje, paplitusi nuomonė, esą Hannah Arendt tapatino nacionalsocializmą ir sovietinį režimą, yra klaidinga. Totalitariniu ji vadina SSRS istorijos laikotarpį, kai vienvaldiškai valdė Stalinas, t. y. nuo 1929 iki 1953 metų. Be to, Hannah Arendt nededa lygybės ženklo tarp stalinizmo ir nacionalsocializmo, nors ir randa juose daug bendro.
Kita knyga, išgarsinusi Arendt, — „Blogio banalumas: Eichmannas Jeruzalėje“. Ji buvo parašyta Arendt dalyvavus nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmanno, patraukto atsakomybėn už žydų siuntimo į mirties stovyklas Rytų Europoje vadovavimą, teismo procese. 1960 metais Izraelio slaptoji tarnyba Eichmanną pagrobė Argentinoje, o 1961 metų gruodžio 19 dieną jis buvo nuteistas mirties bausme. Hannah Arendt dalyvavo procese kaip įtakingo amerikiečių žurnalo „New Yorker“ korespondentė; šiam žurnalui ji penkiose apybraižose aprašė savo įspūdžius.
Arendt labai nusivylė Izraelio teisingumo institucijomis, kurios aukų vardu vedė kaltinamąjį procesą prieš Eichmanną. Jai Eichmannas — ne išsigimėlis, o smulkus funkcionierius, kuris, kaip ne kartą tikino, tik vykdė savo pareigą. Sąvoka „blogio banalumas“ dera su Arendt požiūriu į šį naują „biurokrato žudiko“ tipą. Psichiatrai Eichmanną apibūdino kaip „visiškai normalų“, ir šis „normalumas“, prieštaraujantis neįsivaizduojamam žiaurumui, jos nuomone, yra pagrindinis nacių totalitarinio režimo bruožas.
Ne visi nusikaltėliai buvo „pamišę budeliai“; tarp jų buvo labai daug visiškai paprastų, net eilinių žmonių, kurie „tiesiog gerai atliko savo darbą“. Tuo ir slypėjo jų daromo blogio banalumas.
The Origin of Totalitarianism
1951
Paskelbus jos straipsnius, kilo pasipiktinimo audra, visų pirma tarp žydų bendruomenių aktyvistų. Daugelį jų prieš Arendt nuteikė ne jos tezė apie blogio banalumą ir ne jos neslepiamas nusivylimas teismo procesu, o tai, kad ji viešai kritikavo aukų bendradarbiavimą su nusikaltėliais. Žydų bendruomenė tai suvokė kaip tabu pažeidimą ir kaip kažką piktinančio ir amoralaus. Hannah Arendt kritikai negalėjo sutikti su jos neigiamu judenratų, žydų tarybų, vaidmens žydų tautos tragedijoje Antrojo pasaulinio karo metais vertinimu. Kaip paaiškėjo proceso metu, žydų funkcionieriai sudarinėjo asmenų ir turto sąrašus, rinko pinigus deportacijai, skyrė sargybą pabėgimams užkirsti ir galiausiai tvarkingai perdavė žydų bendruomenių nuosavybę naciams. „Be aktyvios žydų tarybų pagalbos toks didelio masto planingas žydų žudymas būtų buvęs neįmanomas“, rašė savo reportaže Arendt.
Knyga, kurios pavadinimas rusiškame leidime skamba kaip „Vita activa, arba Apie veiklųjį gyvenimą“, pirmą kartą pasirodė 1958 metais JAV pavadinimu „The Human Condition“ („Žmogaus situacija“). Ji buvo parašyta įspūdingo įvykio paveikta, kai žmogaus sukurtas žemiškas objektas, pirmasis palydovas, paliko Žemės atmosferą ir išryškėjo žmogaus gyvenimo už Žemės ribų galimybė. Socialinio gyvenimo Žemėje formos klausimas įgijo naują matmenį. Kaip politinės būties analizė, šis pagrindinis Hannah Arendt veikalas yra praktinis Heideggerio „Būties ir laiko“ papildymas. Tačiau, kitaip nei Heideggerio, Hannah Arendt minties atspirties taškas yra ne mirtis, o gimimas ir gyvenimas. Gimimas suteikia žmogui galimybę kažką pradėti. Todėl kiekvieno atskiro individo uždavinys — kurti pasaulį kartu su kitais. Hannah Arendt daro subtilią pastabą, kad, pasak Platono ir Aristotelio, laisvė realizuojama ne asmeninėje, o visuomeninėje polio sferoje. Tai, jos nuomone, galioja ir šiandien.
Arendt manymu, žmogaus gyvenimas susideda iš trijų pagrindinių veiklos rūšių: darbo (triūso), kūrimo (gaminimo) ir veikimo. Visos jos vienodai svarbios ir būtinos. Visos trys sudaro žmogaus būtį. Tačiau labai svarbu, kad tarp šių sferų būtų išlaikoma pusiausvyra, kad nebūtų perkrypimo į vieną ar kitą pusę kitų veiklos rūšių sąskaita, nes tai gresia tuo, kad žmogus praras orientaciją pasaulyje. Mūsų laikų pavojus — stiprus poslinkis gamybos ir vartojimo link. Pergalingas homo faber (gaminančiojo žmogaus) žygis gimdo ne tik politinę tuštumą, netgi daugiau — politinę nelaisvę, bet ir pagamina tokį kiekį prekių ir informacijos, kad animal laborans (dirbanti būtybė), būdama tik vartotoja, lengvai gali žūti nuo pasyvaus vartotojiškumo. Televizijos vartojimas ir kilometrinės parduotuvių eilės, žadančios išpildyti visus norus, patvirtina nerimą keliančią Hannah Arendt analizę.
Pilietinė visuomenė gyva nepriklausomu savo piliečių politiniu dalyvavimu.
Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil
1963
Hannah Arendt atlikta mūsų žmogiškojo sąlygotumo kritika visu aštrumu ir aiškumu parodo pavojingą įtampą šiuolaikiniame pasaulyje. Nereikšdama optimizmo, ji formuluoja aistringą raginimą atgaivinti politinį gyvenimą.
Arendt palikimas neabejotinai yra viso pasaulio turtas, lygiai kaip ir ji pati buvo pasaulio pilietė iš įsitikinimo, nepaisant ypač glaudžių ryšių su atskiromis kultūromis: žydų ir vokiečių — pagal kilmę, prancūzų ir amerikiečių — susiklosčius aplinkybėms ir sąmoningai pasirinkus. Pasaulis didelis, ir mąstytojos, patekusios į dramatiškiausių praėjusio šimtmečio įvykių sūkurį, gyvenimo kelias įsipynė į įvairių vietų istoriją. Gimė Hanoveryje, studijavo pas Martiną Heideggerį Marburge, gynė disertaciją pas Karlą Jaspersą Heidelberge, ištekėjo Berlyne, dirbo Paryžiuje, buvo Prancūzijos Gurso koncentracijos stovyklos kalinė, dėstė Prinstone, išgarsėjo knyga apie Eichmanną Jeruzalėje, mirė Niujorke. Kontrastuodama su didžiausiu filosofu namisėda, visą gyvenimą praleidusiu atkampios Rytų Vokietijos provincijos ribose, ji, rodos, iš tiesų tapo kosmopolitinės idėjos — kosmoso kaip polio idėjos — įsikūnijimu.
Ir vis dėlto buvo Žemėje viena vieta, kuriai Hannah Arendt jautė ypatingus jausmus, — Karaliaučius, miestas prie Priegliaus. Arendt, niekada neslėpusi savo kilmės, pabrėždavo savo karaliaučietišką tapatybę. Antai kartą, 1964 metais kalbėdamasi su istoriku ir publicistu Joachimu Festu, ji pareiškė:
„Savo mąstysena aš vis dar esu karaliaučietė. Kartais bandau tai nuslėpti nuo savęs pačios. Bet taip yra.“
Vaikystė ir jaunystė Karaliaučiuje
Karaliaučius buvo Hannah Arendt gimtasis miestas, nors Johanna — toks buvo tikrasis jos vardas — gimė Lindene prie Hanoverio, kur jos tėvas dirbo vietinėje elektrotechnikos bendrovėje. Hannah buvo vienintelis inžinieriaus Paulo Arendto ir jo sutuoktinės Marthos, gimusios Cohn, vaikas. Abu tėvai priklausė tam pačiam pasiturinčios žydų buržuazijos socialiniam sluoksniui. 1909 metais šeima buvo priversta grįžti į Karaliaučių dėl sunkios Hannos tėvo ligos. Šeima apsigyveno Hufeno rajone, Tiergartenstraße gatvėje, nr. 6 (dabar Zoologičeskaja g.). Paulo tėvas, mylimas Hannos senelis Maxas Arendtas, gyveno visai netoliese, Goltz-Allee (dabar Gostinaja g.).
Protėviai iš tėvo pusės (Arendtai) ir iš motinos pusės (Cohnai) buvo persikėlėliai iš Rusijos imperijos, atvykę į Karaliaučių XVIII ir XIX amžiais. Hannos senelis iš tėvo pusės Maxas Arendtas, būdamas liberalios Pažangos partijos narys, taip pat miesto deputatų susirinkimo ir liberaliosios žydų bendruomenės pirmininkas, turėjo nemažą įtaką mieste. Jacobui Cohnui, Hannos seneliui iš motinos pusės, priklausė arbatos importo firma, kuri buvo viena didžiausių Karaliaučiaus įmonių.
1905 metais Karaliaučiuje gyveno apie du šimtus tūkstančių gyventojų, iš jų 4500 žydų. Tačiau jie nesudarė vienalytės grupės. Buvo pastebimų skirtumų tarp seniai įsikūrusių Vokietijos žydų ir Rytų Europos ortodoksų žydų. Pirmieji paprastai gyveno padoriame miestiečių Tragheimo rajone arba net, jei kalbėsime apie ypač turtinguosius, Hufeno ir Amalienau rajonuose. Dauguma jų lankydavo sinagogą tik per tris svarbiausias šventes. O ortodoksų žydų atveju vaizdas buvo visiškai kitoks: jų kvartaluose, esančiuose tarp geležinkelio stoties ir Priegliaus upės, skambėjo jidiš kalba, jie griežtai laikėsi religinių priesakų, nešiojo pejes ties smilkiniais ir tradicinius drabužius.
Hannos šeimoje religija vaidino antraeilį vaidmenį, ir krikščioniškos šventės, tokios kaip Kalėdos, buvo švenčiamos greta žydų švenčių.
Arendtų šeima buvo tipiška tiems žydų kilmės Vokietijos piliečiams, kurie tikėjo, kad dėl savo ekonominės sėkmės ir socialinės padėties jie organiškai integravosi į vokiečių buržuaziją.
Šeimos nariai buvo atviri pažangos ir švietimo idėjoms, taip pat jautė simpatiją socialdemokratinėms idėjoms ir politikai, kurioje vadovaujamą vaidmenį vaidino tokie žinomi žydų kilmės veikėjai kaip Eduardas Bernsteinas ir Rosa Luxemburg. Tokioje socialinėje ir dvasinėje aplinkoje augo Hannah.
1913 metų kovą mirė Maxas Arendtas, tų pačių metų spalį mirė jo sergantis sūnus Paulas Arendtas. Mažąją Hanną auklėjo jos motina Martha, gimusi Cohn. 1920 metais našlė Martha Arendt ištekėjo už geležies dirbinių prekeivio Martino Beerwaldo. Jis buvo emigranto iš Rusijos sūnus, gimęs ir užaugęs Karaliaučiuje. Martha ir jos duktė Hannah persikėlė į patėvio namą Busoltstraße gatvėje (dabar Jermako g.), vos per du kvartalus nuo Tiergartenstraße. Hufeno rajone gyveno pasiturintys karaliaučiečiai, ir būtent ten — tarp Tiergartenstraße, Goltz-Allee ir Busoltstraße — augo mažoji Hannah.
Hannah daug skaitė, tam skirdama visą laisvą laiką. Greta romanų ir eilėraščių ji ryte rijo filosofijos veikalus. Todėl nenuostabu, kad mergaitė buvo viena geriausių ne tik savo klasėje, bet ir visoje mokykloje. Būdama 14 metų, ji perskaitė Kanto „Grynojo proto kritiką“, kai kuriuos Kierkegaard'o ir Jasperso darbus. Tik filosofija, mokslų karalienė, galėjo patenkinti dvasinius Hannos poreikius. 1918 metų revoliucijos metu trylikametė Hannah pirmą kartą susidūrė su politika. Jos motina žavėjosi Rosa Luxemburg ir imdavo dukterį kartu į diskusijų vakarus draugų rate.
Karalienės Luizės mokykla
Königin-Luise-Schule
Šiandien tai 32-oji gimnazija Sergejaus Tiulenino gatvėje.
Būdama 15–16 metų, Hannah vis labiau „pasiduoda maištingoms nuotaikoms“, jai sunku susitaikyti su tuo metu Prūsijos mokyklose įprasta griežta drausme. Hannah mokėsi pirmojoje Rytų Prūsijoje mergaičių mokykloje, Karalienės Luizės gimnazijoje, buvusioje Landhofmeisterstraße gatvėje. Tai buvo vienintelė Karaliaučiaus mokykla, kurioje mergaitės galėjo mokytis lotynų ir graikų kalbų. Manydama, kad graikų kalbos pamokos ankstų rytą jai nepriimtinos, ji paprašė motinos atleisti ją nuo šių pamokų.
Jos užsispyrimas neapsiribojo mokykla. Jis apėmė ir naująjį motinos sutuoktinį Martiną Beerwaldą bei dvi jo dukteris, su kuriomis jos santykiai buvo sudėtingi. Per tikybos pamokas ji pasiskelbė ateizmo šalininke, ir jai kilo konfliktas su mokytoju. Kai ji bandė prikalbinti kitus mokinius praleidinėti tikybos pamokas, mokyklos vadovybės kantrybės taurė persipildė, ir ją pašalino iš mergaičių gimnazijos, nors ji ir buvo laikoma viena geriausių mokinių. Tačiau dėl gerų Marthos Arendt ryšių Hannah kurį laiką galėjo studijuoti Berlyno universitete be brandos atestato. 1924 metų pavasarį aštuoniolikmetė Hannah grįžo į Karaliaučiaus gimnaziją, kad pirma laiko gautų baigto mokyklinio išsilavinimo atestatą. Egzaminus ji su pagyrimu išlaikė metais anksčiau nei bendraamžiai. O 1924 metų rudenį Hannah tampa Marburgo universiteto Filosofijos fakulteto studente ir palieka gimtąjį miestą. Vėlesniais metais ji palaikė ryšius su gimtuoju miestu, kur gyveno jos motina su antruoju vyru Martinu Beerwaldu ir jo dukterimis Clara ir Eva. Spėjama, kad paskutinį kartą Hannah Arendt lankėsi Karaliaučiuje 1932 metų balandį, kai atvyko į Claros Beerwald, Hannos patėvio dukters, laidotuves.
Hannah Arendt ir Kaliningradas: sugrįžimas namo
Mums, Kaliningrado (buvusio Karaliaučiaus) gyventojams, Hannah Arendt priklausymas mūsų miestui — papildoma priežastis atsigręžti į jos kūrybą: mes gyvename jos vaikystės ir jaunystės mieste, o tai suteikia mums pagrindo jausti glaudesnį ryšį su ja. Galų gale, mes vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis kadaise vaikščiojo ji, matome tuos pačius pastatus, kuriuos matė ji, stebime tą pačią gamtą, kuri supo miestą ir jos laikais.
Hannah Arendt mums yra ne tik iškili asmenybė ir mąstytoja, bet ir žmogus, užaugęs mūsų mieste, įsigėręs jo atmosferos.
Kaliningradiečių pažintis su Hannah Arendt tik prasideda. Kaip parodė 2014 metų renginiai, surengti „Hannah Arendt metų Kaliningrade“ proga, susidomėjimas jos asmenybe ir kūryba yra, ir nemažas. Negana to, dabar galima drąsiai teigti, kad šis vardas daugeliui mūsų miesto gyventojų nebėra nepažįstamas. O tai reiškia, kad prasidėjo Hannah Arendt sugrįžimas į jos vaikystės ir jaunystės miestą, kurį ji laikė savo namais. Tų, kuriems brangus vieno reikšmingiausių dvidešimtojo amžiaus mąstytojų vardas, laukia dar daug darbo siekiant visavertiško šio vardo sugrįžimo į gimtąjį miestą. Galbūt kada nors Kaliningrade atsiras ir memorialinė lenta, ir Hannah Arendt vardo mokykla, ir jos vardu pavadinta gatvė. Gatvė, pavadinta vardu žmogaus, kuris visą gyvenimą protestavo prieš tironiją ir smurtą, prieš totalitarizmą ir blogio banalumą, prieš pasyvumą ir konformizmą.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
