Seni Karaliaučiaus gyventojai prisimena Dvaro vaistinę, kuri iki 1913 metų stovėjo Junkerių gatvėje (Junkerstraße).
Tuo metu vienas Karaliaučiaus laikraštis rašė: „Mūsų dienomis visų mūsų giliai jaučiama netektis – artėjantis Hageno dvaro vaistinės nugriovimas. Garbingas pastatas su vaizdingu frontonu, papuoštu voliutomis ir Vilties statula, su masyviais fasadais abiejose pusėse, nuotaikingu aukštu stogu, išeinančiu į Teatro gatvę (Theaterstraße), su stoglangiais, su vienas virš kito išsidėsčiusiais tarpsniais, – netrukus išnyks. Beje, data 1654 ant frontono nurodo tik rekonstrukcijos metus. Mat, remiantis išlikusiais dokumentais, galima tvirtai manyti, kad pastatas tokiu pavidalu, kokiu jis dabar stovi prieš mus, datuojamas XVII amžiaus pradžia, taigi jam ne mažiau kaip 300 metų.“
Nuo 1741 metų šis pastatas priklausė mano šeimai, kol 1936 metais paskutiniojo dvaro vaistininko našlė jo nepardavė, nes vyriškosios lyties palikuonių nebeliko.
Dvaro vaistinės statyba greičiausiai prasidėjo 1647 metais. Ji buvo pastatyta Kehrwiedergasse skersgatvio (dabar Theaterstraße) kampe kurfiursto lėšomis.
Šis 692 talerius kainavęs vaistininko namas stovėjo ten pat, kur ir dabar stovi naujasis dvaro vaistinės pastatas. Tuo metu jį vadino ne kitaip kaip „nameliu“, kuriame nebuvo net įrengtos džiovyklos ar palėpės žolelėms džiovinti.
Tam buvo nuomojamas gretimo pokylių namo aukštas. 1652 metais kurfiursto vaistininkas Hansas Wilde pristatė priestatą prie šio pastato fasado, išėjusio į Junkerių gatvę (Junkerstraße). Ši patalpa buvo skirta vaistinės buteliukams laikyti, kad vaistinės laboratorijoje atsirastų daugiau vietos. Dokumentuose pirmasis dvaro vaistinės pastatas aprašomas kaip nedidelis vieno aukšto namas. Vaistinės laboratorija buvo šio namo fasadiniame kambaryje. 1652 metais vaistinė perėjo Wilde nuosavybėn.
Tačiau šio „namelio“ perstatymas į visiems žinomą didelį, senovinį ir gražų pastatą, nugriautą 1913 metais, greičiausiai įvyko tik po 1716 metų, kai tais pačiais metais labai turtingas dvaro vaistininkas Valentinas Pitschas įsigijo gretimą senojo pokylių namo pastatą.
Senoji Dvaro vaistinė Junkerių g. 6.
1710–1711 m. nedideliame Prūsijos miestelyje Schippenbeil (dabar Sępopolis Lenkijoje) siautė maras. Bijodami užsikrėsti, į ligonių namus niekas neidavo. Tarp daugybės šios baisios ligos aukų buvo jauna pora iš Hageno.
Jeigu Dvaro vaistinė būtų išlikusi iki mūsų dienų.
Moteris mirė 1710 m. gruodžio 17 d. su kūdikiu ant rankų. Bendrame sąmyšyje apie nelaimėlį pamiršo ir greičiausiai palaikė mirusiu, kai tarybos įsakymu maro namas buvo užkaltas. Tačiau jis buvo gyvas, ir, sujaudintas jo riksmų, jaunesnysis motinos brolis įėjo į užkrėstą namą ir išgelbėjo savo sūnėną, kuris vėliau tapo pirmuoju Hagenu – Karaliaučiaus Dvaro vaistinės farmacininku.
Heinrichas Hagenas gimė 1709 m. spalio 4 d. Jo dėdė, pats buvęs vaistininkas, jį užaugino ir jaunuolio prašymu apmokėjo jo praktinės ir mokslinės farmacijos mokslus Schippenbeilyje, Karaliaučiuje, Torunėje ir Berlyne. Jo žmona tapo tuometinio Karaliaučiaus dvaro vaistininko J. Georgensono duktė. 1741 metais Heinrichas Hagenas išpirko Dvaro vaistinę iš savo uošvio. Jis tapo didelės farmacininkų šeimos pradininku. Žymiausias buvo jo sūnus Karlas Gottfriedas Hagenas (1749–1829) – medicinos patarėjas, chemijos ir fizikos profesorius, medicinos mokslų daktaras, gamtininkas, gydytojas ir farmacininkas.
O dabar grįžkime prie Dvaro vaistinės. Žemame priestate, atsiradusiame tik apie 1800 metus, įsikūrė vaistinės prekybos salės. Tačiau pagrindinis pastatas tiek išoriškai, tiek viduje, žinoma, laikui bėgant patyrė daugybę pokyčių. Arono juvelyrinė parduotuvė, buvusi pirmame aukšte gerokai prieš 1913 metus, iš pradžių atrodė kitaip. Šimtmečius šiuose kambariuose buvo vaistinės savininko butas, o pirmasis aukštas tarnavo kitiems tikslams: daugelį dešimtmečių čia buvo Karlo Gottfriedo Hageno mokymo klasės – pagal to meto paprotį jis skaitė paskaitas savo namuose. Tarp jo mokinių – nuo 1808 metų vasario iki rudens – buvo jaunieji princai Frydrichas Vilhelmas ir Vilhelmas. Taip, būsimasis karalius Frydrichas Vilhelmas IV ir pats imperatorius Vilhelmas ėmė privačias pamokas pas Karaliaučiaus Dvaro vaistinės šeimininką.
Dvaro vaistinė Junkerių gatvės viduryje (už tramvajaus).
Karlas Gottfriedas Hagenas mokėjo savo chemijos ir fizikos paskaitas pritaikyti atitinkamai auditorijai, padaryti jas suprantamas, kur to reikėjo, ir palaikyti susidomėjimą nedideliais, dažnai linksmais eksperimentais, todėl jo paskaitos visada buvo populiarios.
Entuziastai nepaliauja bandę atkurti Karaliaučiaus senovę.
„1849 metų Memoriale“ randame: „Daugelis dalykų, kuriuos Hagenas rodė princams (1808), juos džiugino, o po to sekė aukščiausioji pastaba, kad ir princesės būtų sužavėtos galėdamos dalyvauti šiose paskaitose.“
Hagenas nedelsdamas sutiko ir neilgai prieš numatomą vizitą gavo žinią, kad karalius ir karalienė, jau ne kartą reiškę padėką savo sūnų mokytojui, lydės princeses.
Bandymai su elektrostatine mašina buvo sutikti su tokiu entuziazmu, kad karališkoji pora atvyko antrą kartą, ketindama pamatyti eksperimentus, kuriuose buvo naudojamas oro siurblys ir tuo metu naujas galvaninis aparatas.
Hagenas rašė savo užrašuose: „Prie nepamirštamiausių savo gyvenimo dienų priskiriu 1808 metų lapkričio 17 ir 29 dienas, kai man pavyko palinksminti mūsų karalių Frydrichą Vilhelmą III ir jo nepamirštamą sutuoktinę Luizę, taip pat princus, princeses ir dvarą bandymais, kurie kaskart truko po keturias valandas.“
Norėdamas savo aukštakilmiams žiūrovams dideliu mastu pademonstruoti termolempos veikimą, Hagenas liepė mechanikams apšviesti dujomis visą savo butą Dvaro vaistinėje. Pasirodymas buvo sutiktas audringais plojimais. Kai karalius paskutinį kartą lankėsi Karaliaučiuje ir miestas jo garbei surengė iškilmes masonų ložėje „Trys karūnos“, jis, be kita ko, teiravosi apie gatvių apšvietimo būklę ir paminėjo, kad pirmą kartą apie dujinį apšvietimą sužinojo iš medicinos patarėjo Hageno. To meto atminimui Hagenų šeima išsaugojo karaliaus dovaną – sidabrinę cukrinę ir šaukštelius.
Kiek daug įdomaus buvo šiame senajame Karaliaučiaus name su jo slaptais kampeliais, nedideliais stačiais laipteliais, tapetais išklijuotomis durimis ir įmontuotomis spintomis!
Visų pirma verta paminėti gražius 1700 metų medinius laiptus, vedančius į antrą aukštą, vaizdingą mažą kiemelį su galerija, kurią laikė medinės kolonos, ir sunkias ąžuolines rūsio duris, gausiai papuoštas kalta furnitūra. Iš senojo namo liko tik Vilties figūra ant frontono, kuri daugelį šimtmečių iš ten žvelgė į senąjį miestą. Ją nuspręsta išsaugoti ir ant naujojo pastato, į kurį persikėlė Dvaro vaistinė. Tačiau taip neatsitiko. Senovinę skulptūrą teko perkelti į vaistinės patalpų vidų, nes bijota, kad ji toliau irs ir kada nors užgrius praeiviams ant galvų dėl žinomų vietos klimato ypatumų: drėgmės, vėjų, staigių temperatūros svyravimų, kurie visi kartu vadinami dūlėjimu.
Kaip dažnai žiūrėdavau į šią skulptūrą, užeidama į naująjį pastatą, kur ji rado sau vietą ant aukšto postamento.
Šaltinis
https://archiv.preussische-allgemeine.de/ow1952/1952_06_01_06.pdf (p. 7).
Nuotraukos
Bildarchiv Ostpreußen bildarchiv-ostpreussen.de.
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, rašančia savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
