Tai baltas stotingas eržilas, kuriuo fogtas Dytrichas kadaise jojo pas prūsų vadą Dragą, norėdamas įtikinti jį atsisakyti seno pagoniško papročio, gyvavusio tarp prūsų, kurie užmušdavo kiekvieną baltą arklį vos tik šiam gimus1. Prie balnakrepšio Dytrichas diržais pririšo apsauginį kryželį, ir visi peilių dūriai, kuriais prūsai badė baltąjį eržilą, jam nepadarė jokios žalos. Nusilenkė tada Dragas naujojo mokymo galiai. O arklys ištrūko ir nušuoliavo į mišką, sugėręs į save stebuklingą kryžiaus galią...
…Kartą atsitiko taip, kad atokioje vietovėje sunkiai susirgo vieno kaimiečio žmona, ir vyras skubiai iškeliavo į Karaliaučių (dab. Kaliningradas) gydytojo. Kelias buvo tolimas, ir galo jam nesimatė. Žmogus ėjo ir ėjo, galvodamas apie savo žmoną, kuri dabar gulėjo karštinėje, ir apie tai, kaip dar toli iki Karaliaučiaus… Ech, kad dabar jį aplenktų pakeleivinis vežimas ir pasiimtų jį su savimi, arba staiga atsirastų netoliese koks valstietis, kuris paskolintų jam savo arklį.. O kai jis atsitraukė nuo savo liūdnų minčių ir netyčia žvilgtelėjo į šalį, staiga pamatė, kad nedidelėje pievelėje ganosi baltas žirgas su senoviniais balno pakinktais. Kad tai tas pats Noro žirgas iš liaudies legendų, žmogus net neprisiminė, o, ilgai negalvojęs, užšoko į balną, ketindamas grįždamas palikti arklį ten, kur rado. Žirgas lėkė kaip strėlė, ir jo kanopos vos lietė žemę. Štai jau ir Karaliaučiaus bokštai pasirodė tolumoje, ir tada pirmą kartą kaimietis įtarė, kad su šiuo žirgu kažkas negerai. Tačiau laiko apmąstymams jis neturėjo: staiga, greitu mostu, žirgas numetė jį nuo nugaros ir dingo krūmuose.
Ir štai žmogus vėl stovėjo ant vieškelio, nerimaudamas dėl savo sergančios žmonos: juk iki Karaliaučiaus dar liko labai ilgas kelias. Tačiau staiga iš už posūkio pasirodė karieta, greitai važiavusi iš miesto jam priešais.
Susilyginusi su keleiviu, karieta sustojo, ir iš jos į kaimietį kreipėsi žmogus su trikampe skrybėle: „Sakykite, ar šiuo keliu pateksiu į Loppöhneną2?“
Ir tada mūsų keleivis įsistebeilijo į jį visiškai sutrikęs. Loppöhnenas! Tai buvo jo gimtasis kaimas. Štai tai sutapimas! Pritariamai linktelėjęs, jis pridūrė, kad pats yra iš Loppöhneno, ir pasakė savo vardą.
„O juk aš kaip tik pas Jus ir važiuoju iš Karaliaučiaus. Aš gydytojas. Sėskite!“ – Apstulbęs žmogus įsėdo į vežimą, ir šis nuriedėjo toliau.
„Mano vardas daktaras Schneitgutas. Pas mane atbėgo kažkoks mažas berniukas ir pasakė, kad vienai moteriai Loppöhnene skubiai reikia medicinos pagalbos. Greitai susirinkau viską, ko reikia, ir kai jau išėjau iš namų, kad liepčiau vežikui kinkyti mano vežimą, pamačiau, kad prie mano durų jau stovi karieta. Paklausiau, ar ji ne manęs laukia, vežikas tai patvirtino, ir aš liepiau jam važiuoti į Loppöhneną.“
„Jūsų malonybe, – atsakė į tai kaimietis, – kai Jūsų karieta sustojo prie manęs, aš nemačiau nei arklio, nei vežiko.“
Daktaras iškišo galvą pro langą: „Velniai rautų! Aš irgi nematau. Kur gi jie?! O juk mes važiuojame taip greitai, tarsi mus neštų uraganas!“
„Matyt, tai Noro žirgas nematomai veža Jūsų karietą“, – atsakė kaimietis.
Netrukus jie atvyko į Loppöhneną, o kadangi daktaras savo amatą gerai išmanė, be to, ir gydomųjų žolelių pasiėmė tokių, kokių reikia, tai netrukus moteris pasveiko.
Nuo tada mūsų kaimietis buvo tikras, kad turi tikrą vidinę noro galią prišaukti stebuklingąjį eržilą. Daug laiko nuo tada praėjo. Ir štai kartą audringą naktį po jo kaimą pasklido žinia, kad netoli kranto skęsta didelis trijų stiebų laivas.
Žmogus skubėjo į pakrantę, tikėdamasis gausaus grobio, kurį jūros bangos paprastai išmeta į krantą, kai netoliese jūroje uraganas sudaužo laivus į skeveldras.
Jis matė barko žiburius, kurie, tarsi pelkių klajojančios ugnelės, šoko tolumoje aklinoje tamsoje. Jie buvo tai kairėje, tai dešinėje, ir kaimietis bėgiojo pakrante pirmyn ir atgal, kad tiksliai nustatytų vietą, kur laivas nugrims į dugną. Tačiau šio laivo denyje buvo Klabautermanas3, ir jis laivui pražūti neleido, šis atlaikė audrą. O kai išaušo, pasidarė matyti, kaip tas didvyriškas burlaivis skuba į Piliavos uostą.
Išsekęs grįžo godusis kaimietis namo. Iš nuovargio kojos vos jį laikė, ir tada jis prisiminė Noro žirgą ir ėmė šaukti jį visomis savo sielos jėgomis. Ir tikrai, pasirodė jam stebuklingasis žirgas, tačiau jo išvaizda buvo baisi. Visas putotas, jis stojo piestu ir pasiutusiai daužė priekinėmis kojomis orą. Iš nesančios galvos sklido laukinis žvengimas. Nelaimingasis valstietis nė neprisiminė, kaip paspruko. Nuo tada jis prisiekė net neprisiminti stebuklingojo žirgo. Juk šis atsigręžia prieš šaukiantįjį, jei tas daro neteisingus darbus.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Vertėja žino, kad sakmės eilutėms „...užmušdavo kiekvieną baltą arklį vos tik šiam gimus“ galima paprieštarauti, kad kumeliukai gimsta ne balti, o pilki. Na, ką ji, vertėja, gali į tai atsakyti? Toje senovinėje XIX amžiaus legendoje, kurią paėmiau versti, taip ir užrašyta: „jedes weisse Pferd sofort nach der Geburt zu toeten“, t. y. „užmušdavo kiekvieną baltą arklį tuoj pat jam gimus..“ Ko tik nebūna pasakose!
2. Loppöhnen (Loppöhnen). Įkurtas 1405 m. Senieji pavadinimai – Lepaynen, Lepeinen, Lypeinen. Sovietmečiu vadinosi Rybnoje – gyvenvietė, 1990-aisiais įjungta į Pionerskio miestą (buv. Neukuhren).
3. Klabautermanas – laivo dvasia sargė. Plačiau žr. „Vokiečių pasakų ir legendų pėdsakais. Klabautermanas“.
ŠALTINIS
Meklenburgo ir Pomeranijos pasakos. Noro žirgas (Sagen aus Mecklenburg-Vorpommern. Das Wunschpferd)
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
