Prisimenu: man kokie treji, einame su mama paplūdimiu palei vandens kraštą. Esu laimingas, jaučiu šlapio smėlio faktūrą, saulė degina pečius, ir tas neapsakomas „čia ir dabar“ jausmas, tarsi visas pasaulis egzistuotų tik aplink tave, sukurtas tau vienam ir šiai pačiai akimirkai. Mama pasilenkia ir tarp akmenėlių sužvejoja „velnio pirštą“. Ir pasakoja kažkokią istoriją apie į gintarą pakliuvusį priešistorinį moliuską, kuriam milijonai metų. Mano akys išsiplečia. Priešais mane – milžiniškas pasaulio stebuklas. Ji padeda jį man ant atviro delno. Įsikimbu į jį ir bandau pasimatuoti pirštą... kuris gi jis – smilius ar bevardis?
O paskui žodis „gintaras“ ima mane visur persekioti. Jis – gyvenviečių, gamyklų, kažkokių kvailų saviveiklos konkursų, restoranų pavadinimuose, o dar tie bjaurūs suvenyrai visur, festivaliai.
Su festivaliu apskritai nutiko juokinga istorija. Buvo toks festivalis „Gintarinė pantera“. Jį rengė tuometė vicemerė kultūrai. Ir kažkas jai nesusiklostė su vertėjais. O festivalis juk buvo tarptautinis, na, arba bent norėjo tokiu atrodyti. Ir štai organizatoriai nusprendė išversti festivalio pavadinimą savo jėgomis. Ir išvertė. Ir jiems išėjo: Amber panter. Anglų kalboje iš tikrųjų yra žodis panter, o yra ir žodis panther. Antrasis iš tikrųjų reiškia „pantera“, bet jie kažkodėl panaudojo pirmąjį, praleido raidelę h. Ir galiausiai Amber panter kilo iš veiksmažodžio to pant, kuris reiškia „šnopuoti“. Taip ir atsirado nuostabus festivalis „Gintarinė šnopuoklė“. Pasaulinio garso.
Man niekada nepatiko gintaro papuošalai. Tai yra, prieidavau prie visų tų kioskų, prekystalių ir negalėdavau suprasti, kas juose gražaus.
Taip, mačiau, kad pro visą šį baisiausią žmogaus darbą galėjo netikėtai, atsitiktinai sužibėti marokietiškos saulės spindulys ir numirti po ta krūva paauksuotos, prigrūstos puošmenų geležies.
Ir tik po beveik 30 metų pamačiau tai, kas mane tikrai sukrėtė. Tai nutiko festivalyje „Šiaurės pašvaistė“ Peterburge. Po atidarymo žiuri ir garbės svečiai buvo pakviesti į nedidelį furšetą. Ten tarp kitų buvo sena, jau į kūno gabalus byranti Michèle „Andželika“ Mercier, savotiška „bjauri hercogienė“. Bet aš iš karto pamačiau jį. Jis vilkėjo gintaro spalvos aprangą, o ant piršto jam žibėjo epinių dydžių gintarinis žiedas. Jį vadino Andrew Loganu, ir jis buvo skulptorius iš Didžiosios Britanijos. Įsikalbėjome, ir paaiškėjo, kad gintaras – viena mėgstamiausių jo medžiagų. O aš pasakiau, kad esu kaip tik iš tos vietos, kur yra 96 % pasaulio gintaro atsargų. Jo akys sužibo, o aš pirmą kartą gyvenime didžiavausi žodžiu „gintaras“.
Bet gerai prisimenu, kaip gerokai anksčiau žodis „gintaras“ tiesiog ėmė varyti mane iš proto. Kaip tik atsirado eilinės gintarinės gitaros, gintariniai vėriniai ir gintariniai inkstai.
O man reikėjo sugalvoti pavadinimą kažkokiam kino festivaliui, ir tada nusprendžiau pranokti juos visus ir pavadinau jį „Gintarinis gintarėlis“.
Ir nuėjau pas tuometį merą ginti savo projekto. Kino festivalio „Gintarinis gintarėlis“ idėja buvo labai paprasta. Reikėjo surinkti kino teatre „ZARIA“ 400 žiūrovų, bet užuot rodžius jiems filmą dešimties metrų ekrane, išvilkti į sceną 30 colių televizorių ir rodyti filmus jame. Man atrodė, kad tai baisiai originalu ir puikiai atitinka pavadinimą. Kai meras tai išgirdo, kiek patylėjo, o paskui, nepratardamas nė žodžio, išėjo į gretimą kambarį. Grįžo su cigarete. Štai ką noriu pasakyti. Matote, prie ko priveda gintaro perteklius. Žmonės tiesiog ima save žudyti.
Žinoma, buvau girdėjęs apie nelegalius gintaro kasėjus. Bet dešimtajame dešimtmetyje jie taip nebuvo vadinami. Tai tiesiog buvo mano klasės draugai. Kartą jie sumanė įlįsti į karjerą ir pasiimti iš ten visa, kas nereikalinga. Jie turėjo puikų planą. Sulaukti tamsos ir jai pridengus ten pulti. Ir žinote, viskas įvyko kaip kokiame filme. Kai viena gauja su kaukėmis įbėga į banką, o pro kitą įėjimą įbėga kita gauja su kaukėmis, kuri tą pačią akimirką irgi nusprendė apiplėšti tą patį banką. Tik mano klasės draugų atveju gaujų buvo daugiau nei dešimt. O šunų – dar daugiau. Žodžiu, jie taip ir nepraturtėjo.
Pirmą kartą mama nusivedė mane į gintaro muziejų, kai man buvo kokie penkeri. Ekspozicija man pasirodė labai maža, nors juk ir pats buvau mažas, o vaikystėje viskas atrodo didesnis. Niekas manęs nesudomino. Nebent vidinis kiemelis – ten buvo smagu pasėdėti saulutėje. Ir galbūt dar inkliuzai. Ne pats žodis, jo tada taip ir nesugebėjau įsiminti. O tas bandymas prieš miegą užsimerkti ir įsivaizduoti save tokiu vabalu ar voru, kuris ropščiasi senovinio medžio kamienu, ir staiga ant jo nuvarva klampus sakų lašas. Mano kojelės jame įstringa, man užima kvapą, nėra kuo kvėpuoti, ir mes kartu ritamės į vandenį, lašas kietėja, amžiams mane užmūrydamas.
Ir vis galvojau, ar aš mirštu iš karto, ar dar kurį laiką galiu žiūrėti į aplinkinį povandeninį pasaulį pro gintarą. O jis, atvirkščiai, saugo mane nuo to agresyvaus vandens veržimosi į mano plaučius...
Europa sužinojo apie gintarą Romos imperatoriaus Nerono laikais. Pas jį tada turėjo atvykti kažkoks Rytų valdovas, ir Neronas nusprendė jį apakinti. O kaip geriau apakinti, jei ne nukreipus į ką nors savo asmeninės saulės spindulius? Pirmieji romėnai jau buvo apsilankę mūsų kraštuose ir parsivežė neregėto saulės akmens. Neronas užsakė dar. Taip gintaras Romoje tapo madingas. Sakoma, Neronas taip išpuošė savo rūmus, kad Rytų valdovą jų spindesys ir turtai vos nepavertė pelenais.
Na, ir kaipgi be Gintaro kambario. Visi apie jį žino.
Paskutinį kartą jis buvo matytas kažkur Karališkosios pilies rūsiuose, o paskui be pėdsakų dingo. Manau, šitaip jis nustatė elgesio kryptį dešimtims tonų gintaro, dingusio iš Gintaro kombinato.
Tad nereikia nieko kaltinti, išskyrus tą patį kambarį. Bet štai ką aš galvoju. Kartą mergina, vardu Lena, kuri tada man padėjo rengti ES šalių kino festivalį, susidraugavo su didžiuoju italų scenaristu Toninu Guerra. Tai jis rašė scenarijus kartu su Fellini ir Antonioni, jis su Tarkovskiu parašė „Nostalgijos“ scenarijų. Taigi ji nuvyko pas jį į svečius į Italiją, papasakojo jam apie mūsų miestą ir festivalį ir pakvietė čia atvykti, o jis pažadėjo pasistengti. Festivalis artėjo, ji jam skambino ir skambino, o jis vis nedavė galutinio atsakymo ir nedavė. O paskui, kai atidėlioti jau nebebuvo galima, jis pasakė:
– Lena, tu nuostabi mergina. Visada mielai priimsiu tave pas save svečiuose. Bet pažiūrėk. Aš jau senas žmogus, tiksliai nežinau, kiek man liko. Mane kviečia iš visų planetos kampelių. Tai pasakyk, kodėl iš visų kampelių turėčiau pasirinkti būtent Kaliningradą?
Ir Lena sutriko. Buvo galima kažką ten pasakyti apie Kantą, apie Neriją, apie sudėtingą krašto istoriją, apie 96 % pasaulio gintaro atsargų, bet kažkaip visa tai nelipo į vieną.
– Žinai, – pasakė Toninas Guerra, – jums reikia sugalvoti legendą. Tikrą legendą, kaip Transilvanijoje legenda apie Drakulą. Tegul jokio Drakulos nebuvo, bet visi ten važiuoja pamatyti jo pilies. Arba štai Šerlokas Holmsas... Ir tada jums viskas pavyks. Pas jus atvažiuos visi. Legenda brangesnė už bet kokią infrastruktūrą.
Ir štai dabar galvoju apie Gintaro kambarį. Apie visas beviltiškas jo paieškas, apie visus pasakojimus ir filmus. Ir stebiuosi, kodėl jo nėra pas mus. Kodėl Jekaterinos rūmuose jis dabar yra, o pas mus – ne. Kas mums trukdo sukurti kopiją? Juk turime 96 % pasaulio gintaro atsargų. Jis mums atsieina pigiau nei bet kam pasaulyje!
Juk tai ir yra mūsų legenda. Būtent ji gali priversti žmones čia atvažiuoti. Įsivaizduoju tą Gintaro kambarį.
Jį reikia paslėpti kokioje nors slaptoje vietoje, galbūt tuose pačiuose Karališkosios pilies rūsiuose. Ir reikia sugalvoti kvestą. Dalyti turistams žemėlapį jau oro uoste. Kad kvestas prasidėtų būtent ten. Kad jie atvažiuotų ir iš karto patektų į šią mūsų lobio paieškų atmosferą. Štai tai ir yra mūsų galimybė tapti pasaulinio garso vieta. O iki tol liksime gintarine šnopuokle.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
