Ana Karpenko, socialinių mokslų tyrėja (Kaliningradas)
Tapatybė – sąvoka slidi ir gana sunkiai apibrėžiama. Ji susijusi su teigiamomis emocijomis, kurias žmogus patiria, jausdamas savo priklausomybę kokiai nors grupei. Ryškiai racionaliems individams priklausomybė grupei apskritai abejotina, todėl filosofai nuolat primena mums laisvo pasirinkimo principą, tarsi individas egzistuotų erdvėje, kurią apibrėžia vien sąmonė ir valia. Šiuo požiūriu Immanuelis Kantas su savo žvaigždėtu dangumi ir moraliniu dėsniu vargu ar būtų nors kiek susidomėjęs tapatybės tema.
Socialiniai mokslai jautresni žmogaus egzistencijos kontekstams.
Grupių, su kuriomis individas save sieja, yra daugybė.
Įprasta netgi kalbėti apie tapatybių hierarchiją. Tik nereikėtų pamiršti, kad šios „kopėtėlės“ yra grynai situacinės. Palikime nuošalyje tapatinimąsi pagal profesinius, amžiaus, vaidmenų, subkultūrinius ir visus kitus požymius, susitelkime į regioninį arba tautinį jausmą. Maskvoje, būdami Rusijos erdvės viduje, kur svarbūs regioniniai skirtumai arba santykis „sostinė–periferija“, pasakysite, kad esate iš Kaliningrado. O, tarkime, Australijoje jums svarbiausia bus nurodyti savo rusišką priklausomybę – vargu ar sąlyginis „žmogus iš gatvės“ susidomės, kur yra jūsų „mažoji tėvynė“.
Sociologinės apklausos, pasakojančios, kiek procentų kaliningradiečių „jaučiasi visų pirma rusais“, „antra – kaliningradiečiais“, o, tarkime, trečia – „europiečiais“, mažai ką gali paaiškinti ir nuspėti. Pirma, neaišku, kokiame kontekste šis „jausmas“ respondentui atsirado (ar ne tuo metu, kai buvo užduotas klausimas?), o antra – kas iš šio jausmo išplaukia, kokio elgesio reikėtų tikėtis?
Todėl tyrimo požiūriu įdomiau susitelkti į klausimus, kokiose situacijose apskritai kreipiamasi į „kaliningradiškumo“ temą, kas ir kam formuluoja tos bendruomenės požymius, kam juos priešina ir kiek siūlomi požymiai randa atgarsį grupėje tų, kurie priskiriami „kaliningradiečiams“.
Kitaip tariant, svarbus klausimas, kas apibrėžia tapatybę, kam ir kaip sėkmingai? Kokiose bendruomenėse išsivystęs regioninės savimonės jausmas? Kurioms gyvenimo aplinkybėms šios grupės daro įtaką?
Galima išskirti kelias pagrindines temas, apie kurias būta mėginimų suformuluoti, kuo gi ypatingi kaliningradiečiai. Tai požiūris į „svetimą“ istoriją ir materialųjį/nematerialųjį paveldą, požiūris į Rusijos jėgos ir valdžios centrus, požiūris į Europos šalis ir Europos Sąjungą. Priklausomai nuo požymių poliariškumo ir susiformuoja viena ar kita „kaliningradiečių tapatybės“ versija. Apibrėžimai svyruoja nuo sovietinio suvienodinimo ir mėginimų neigti bet kokį savitumą (ką jau kalbėti apie Kaliningradą, jei į „paprastą sovietinį miestą“ nuosekliai buvo paverčiamas Sankt Peterburgas – Leningradas) iki nostalgijos Rytų Prūsijos, išnykusios dar prieš atvykstant sovietiniams persikėlėliams, fantomui.
Jelena Dziakovič, kultūrologė (Maskva)
Pats žodis „tapatybė“ palyginti neseniai sparčiai įsitvirtino iš pradžių moksliniame, o vėliau ir kasdieniame diskurse. Ir užėmė jame tvirtą vietą. Jį vartoja filosofai, psichologai, kultūrologai, sociologai, politinių technologijų specialistai…
Ši sąvoka kartais tampa spekuliacijų objektu, kartais savotiška mentaline „širma“, už kurios galima pasislėpti, kartais – savotiška schema, kurios sudedamąsias dalis kiekvienas užpildo savo turiniu.
Taigi „tapatybės“ sąvoka šiuo metu yra viena iš labai paklausių. Iš pradžių atsiradusi asmenybės psichologijoje, vėliau socialinėje psichologijoje ji ėmė reikšti žmogaus ar grupės tapatinimosi su kokia nors socialine bendruomene rezultatą.
Kartu pati „tapatybės“ sąvoka dažnai įgauna tam tikrą mitologizuotą atspalvį, vartojama ne konkrečia terminologine, o veikiau bendrakultūrine reikšme, o tai kartais lemia tam tikrą prasmės neapibrėžtumą.
Palikus „už skliaustų“ daugybę požiūrių į tapatybės apibrėžimą ir ginčus dėl šios sąvokos, galima teigti, kad tapatybė neegzistuoja atsieta nuo žmogaus. Šia prasme ji, viena vertus, yra subjektyvi ir asmeninė, o kita vertus – yra svarbiausias adaptacinis mechanizmas, pasireiškiantis įvairiausiomis formomis. Tai savęs apibrėžimo būdas, perleistas per individualią patirtį ir padaugintas iš istoriškai susiklosčiusio sociokultūrinio pagrindo.
Todėl tapatybės tyrimas leidžia atsakyti į svarbiausius žmogaus būties klausimus: kas aš šiame pasaulyje? kas man yra „Mes“, o kas „Jie“? su kuo aš kalbu ta pačia mentaline kalba, nereikalaujančia nei vertimo, nei komentarų?
O Rusijoje su jos milžiniškomis teritorijomis, klimato, sociokultūriniais, mentaliniais skirtumais aštriai iškyla regioninės/vietinės tapatybės klausimas. Ypač įdomios teritorijos, kuriose vietinis tapatinimasis klostėsi skirtingomis epochomis.
Tokiais atvejais ji pasireiškia tiek „oficialiomis“, valdžios struktūrų transliuojamomis, tiek „neoficialiomis“, „iš apačios“ inicijuotomis formomis ir šiuo metu turi gana tvirtas kultūrines ir istorines tradicijas.
Tirti teritorinės tapatybės reiškinių sociokultūrines charakteristikas būtina norint suprasti jų transformacijos principus ir kryptis, įvairiapusiškai analizuoti sociokultūrinius procesus Rusijos regionuose, o platesniu mastu – suprasti šiuolaikinės visuomenės raidos dinamikos tendencijas ir kryptis.
Todėl galime teigti, kad kaliningradiečių tapatybė neabejotinai egzistuoja. Tai ypatingas, unikalus reiškinys, kurį suvokia patys regiono gyventojai ir kuris kartu transliuojamas daugybės tarpregioninių stereotipų lygmeniu: „Kaliningradas – tai Europa Rusijoje“, aprėptis „nuo Kaliningrado iki Vladivostoko“, „Kaliningradas – ypatinga vieta“ ir daugelio kitų. Šis reiškinys yra kartu racionalus ir emocionalus: jį reikia tirti, jį reikia suprasti, jausti, mylėti.
Dmitrijus Polianskis, antropologas (Kaliningradas)
Tapatybė – terminas Rusijos socialiniams ir humanitariniams mokslams naujas ir, sakyčiau, netgi madingas. Iki 10-ojo dešimtmečio šalies humanitarai vartojo kitas sąvokas: savimonė, visuomeninė sąmonė. Dabar, kaip dažnai būna su madingais terminais, žodis „tapatybė“ vartojamas gana chaotiškai, maišant skirtingas reikšmes, kontekstus ir analizės lygmenis.
Bent jau visada būtina skirti individualią ir kolektyvinę tapatybę.
Individuali (asmeninė) tapatybė – tai asmenybės vientisumas, tapatumas sau pačiai. Ji yra savimonės, tai yra savęs kaip atskiros ir ypatingos tikrovės suvokimo, rezultatas. Individuali tapatybė išgyvenama kaip „Aš“ intuicija.
Ypatingas individualios tapatybės matmuo yra individo suvokimas, kad jis priklauso įvairioms realioms ir nominalioms* socialinėms grupėms (aš – kaliningradietis, aš – vyras, aš – viduriniosios klasės atstovas, aš – rusas, aš – sportininkas, aš – ateistas, aš – heteroseksualas ir t. t.).
Nuo to, kas pasakyta, lengva pereiti prie sąvokos „kolektyvinė (socialinė) tapatybė“ reikšmės – tai kolektyvinis skirtingų žmonių priklausymo bendrai jiems realiai socialinei grupei jausmas. Kolektyvinė tapatybė išgyvenama kaip „Mes“ intuicija (mes – kaliningradiečiai, mes – rusai, mes – mokyklos Nr. ... 10A klasė ir pan.).
Kolektyvinių tapatybių formavimasis, viena vertus, susijęs su skirtingų žmonių įsitraukimu į kokias nors bendras praktikas, bendrų sunkumų įveikimu, bendrų tikslų, projektų įgyvendinimu.
Kita vertus, tai skatina susidūrimas su kitomis kolektyvinėmis tapatybėmis ir šiame susidūrime gimstančios demarkacijos linijos „mes – ne jie, jie – ne mes“. Na ir, žinoma, nereikėtų nuvertinti valstybinių, bažnytinių, komercinių struktūrų vaidmens – jos savo interesais gali naudoti ideologinius kolektyvinių tapatybių formavimo įrankius (prisiminkime neseniai vykusį mėginimą suformuoti „tarybinius žmones“).
Tirti tapatybę, žinoma, reikia. Tai savęs pažinimo proceso dalis. Tirdami individualią tapatybę, mes tiesiogiai pažįstame patys save. Tirdami kolektyvines tapatybes, pažįstame visuomenę, kurios dalis esame, tiriame, iš kokių realių socialinių grupių ji susideda.
Iš esmės klausimas apie kaliningradiečių kolektyvinę tapatybę – tai klausimas, ar kaliningradiečiai yra reali socialinė grupė. Tai, kad kaliningradiečiai yra reikšminga nominali grupė, išskirta pagal objektyvų teritorinį administracinį požymį, abejonių nekelia.
Bet ar kaliningradiečiai turi savų ypatingų, jų pačių suvokiamų interesų, tikslų, vertybių, praktikų? Atsargiai pasakyčiau – jie tik formuojasi.
Kai esama ypatingų gyvenimo sąlygų (geografinių, istorinių, ekonominių, politinių), žmonėms, gyvenantiems tokiomis sąlygomis, neišvengiamai atsiranda bendrų sunkumų, o kartu – bendrų interesų ir bendrų veiksmų. Tam reikia laiko, o Kaliningrade ir srityje gyvenantys žmonės susirinko čia visai neseniai. Ir jei kam nors ypatingos kaliningradiškos tikrovės egzistavimas neakivaizdus, turiu tik vieną atsakymą – ką gi, vadinasi, laikas dar neatėjo.
Ana Alimpijeva, sociologė (Kaliningradas)
Plačiąja prasme tapatybę galima apibūdinti kaip būdą nurodyti savo vietą pasaulyje ir savo unikalumą kitų atžvilgiu. Tai atsakymas į klausimus „kas Aš esu?“, „koks Aš esu?“. Galima kalbėti apie tapatybę kaip integralią asmenybės charakteristiką, o galima – kaip apie vieną iš daugybės savęs apibrėžimo būdų (aš – profesionalas, aš – linksmuolis…). Iš įvairių tapatybės rūšių mane, kaip sociologę, ypač domina socialinė tapatybė kaip individo savo priklausymo kokiai nors socialinei grupei suvokimas, tapatinimosi su ja rezultatas, lemiantis jos vertybių, įsitikinimų, gyvenimo būdo priėmimą kaip savų.
Socialinė tapatybė atsako į klausimus „su kuo Aš?“, „kokios grupės pažiūras, vertybes, pomėgius aš pritariu?“
Tirti tapatybę reikia visų pirma dėl socialinių problemų, susijusių su šiuo reiškiniu. Man itin svarbios atrodo šios.
Pirma, tai tapatybės manifestavimo, tai yra jos pasireiškimo, išraiškos į išorę, (ne)galimybės. Šiuolaikinėje visuomenėje įvairių grupių teisės manifestuoti savo tapatybę nevienodos: vienais atvejais tapatybės išreiškimas, viešinimas nepageidaujamas ar net draudžiamas įstatymu, kitais – visokeriopai sveikintinas. Kodėl svarbus tapatybės manifestavimas? Todėl, kad jis susijęs su esminiu egzistavimo visuomenėje klausimu – pripažinimo klausimu: ar visuomenė (valstybė) pripažįsta jus, jūsų poreikius, jūsų interesus?
Antras svarbus klausimas – tapatybės formavimosi pobūdžio ir įrankių klausimas. Ar ji yra natūralios įvykių eigos rezultatas (dauguma iš mūsų laiko save rusais, nes gimė, užaugo ir gyvena Rusijoje), laisvo pasirinkimo (antai nekrikštytas ar stačiatikiu pakrikštytas žmogus gali, jau būdamas suaugęs, priimti katalikybę ar islamą) ar dirbtinio formavimo, primetimo (antai sovietmečiu jaunas žmogus praktiškai negalėjo išvengti įstojimo iš pradžių į pionierių, o paskui ir į komjaunimo gretas).
Trečia – diskriminacija dėl įvairių tapatybės rūšių, deja, plačiai paplitusi mūsų visuomenėje: dėl etninės kilmės, religijos, lyties ir kitų požymių, taip pat mėginimai nubrėžti „teisingas“ ir „neteisingas“ tapatybes.
Pagaliau ketvirta – skirtingų tapatybių nešėjų sąveikos ir tarpusavio supratimo problema.
Dabar stebime tokį aktyvų vienų socialinių grupių priešinimą kitoms – tiek šalies viduje (štai „patriotai“, o štai „penktoji kolona“), tiek jos santykių su pasauliu, kuriame staiga beveik visi tapo Rusijos priešais, požiūriu. Tai apsunkina ir taip sudėtingo klausimo – „bendro pasaulio“, teisingos socialinės sutarties paieškų – sprendimą. Užuot naudojus tapatybę kaip bendrų interesų suvokimo, realaus žmonių vienijimo įrankį, ja manipuliuojama, kurstant nesantaiką ir agresiją.
Vienų tapatybių pagrindai tvirtesni, kitų – silpnesni. Kai kalbama apie gyvenamąją vietą, interesų bendrumas bent iš dalies yra fizinio pobūdžio ir šia prasme objektyvus. Kaliningradiečiai – tai žmonės, gyvenantys mažame Rusijos regione, geografiškai atskirtame nuo likusios šalies teritorijos ir drauge tapusiame šios šalies dalimi palyginti neseniai. Žinoma, turime bendrų problemų (pavyzdžiui, sienos), kurios negali nedaryti įtakos mūsų savijautai, savimonei. Būtų keista nepastebėti šios geografinės, istorinės, sociokultūrinės regiono specifikos, kaip ir neigti, kad egzistuoja ypatingas vaizdinių, pojūčių, pomėgių kompleksas, sudarantis kaliningradiečių tapatybės turinį.
Vadimas Čalas, filosofas (Kaliningradas)
Tapatybė – tai techninė sąvoka, priklausanti psichologų, sociologų, kultūrologų žodynui. Už profesinių kontekstų ji netenka prasmės ir nustumiama į vieną gretą su „geopolitika“, „nacionaliniais interesais“, „pasauliniu užkulisiu“ ir kitais žodžiais, pernelyg dažnai skambančiais netvarkingose virtuvėse.
Tapatybės sąvoka turi filosofinių šaknų: senovinių, žinomų kaip „Tesėjo paradoksas“**, ir šiuolaikinių, susijusių su modernizmo ir postmodernizmo epochų bei jas atitinkančių žmogaus savęs supratimo pokyčių apmąstymu.
Itin supaprastinta, poliarizuota forma modernizmo žmogus yra racionalus, stabilus, sau tapatus subjektas, o postmodernizmo žmogus – iracionali, kintanti ir nepastovi, atsitiktinė biologinių ir sociokultūrinių aplinkybių sankaupa, kuri kai kuriuose profesiniuose žargonuose vadinama tapatybe.
Pirma, tapatybę tiria specialistai, registruojantys žmonių bendruomenių savybes ir jų dinamiką arba asmenybės savybes ir pokyčius. Tai kruopštus aprašomasis darbas, kuris, jei atitinka griežtus mokslinio pagrįstumo kriterijus, leidžia mums tiksliau atsakyti į svarbų klausimą „kas mes esame?“
Antra, tapatybe mėgina manipuliuoti ideologai, laikantys save tautų „ganytojais“ ir jaučiantys pašaukimą globoti ir saugoti žmonių giminę, konstruodami „teisingas“ tapatybes ir kovodami su „neteisingomis“. Kartais ši kova baigdavosi koncentracijos stovyklomis, todėl reikia tirti ideologus ir malšinti jų užsidegimą.
Trečia, to, ką galima pavadinti tapatybe, tyrinėjimu savaip užsiima kiekvienas mąstantis žmogus, manantis, kaip ir Sokratas, kad tik suprastą gyvenimą verta gyventi.
Senovinė maksima „pažink pats save“ reiškia tvarkos įvedimą savo vertybėse, tiksluose, įsitikinimuose, prasmėse. Tegul daug kas mumyse atsitiktina, vis tiek esame pajėgūs išmesti tai, kas žalinga ir nereikalinga, puoselėti tai, kas verta, nustatyti, kas svarbiausia, o kas antraeilė. Žmogus, kuris pats nesirūpina pasaulėžiūros higiena, tuo, ką Michelis Foucault pavadino „savęs technologijomis“, reikalingas globos ir tampa „valdžios technologijų“ objektu.
Apie kaliningradiečių tapatybę kalbėti, žinoma, galima, tačiau specialistams. Pernelyg daug kalbų apie ją veda žmonės, neturintys minimalaus konceptualaus aparato ir nesivarginantys rinkti bei analizuoti faktų.
Panašiai kaip įtarus diletantas, apsiginklavęs plonu medicinos žinynu ir galintis iš karto nustatyti dešimtį sunkių diagnozių, jie gamina fantazmus, piešiančius fiktyvias grėsmes ir be reikalo gąsdinančius paprastą gyventoją. „Germanizacija“, „separatizmas“ – visa tai panašu į kalbas apie reptiloidus ir skraidančias lėkštes, o tokias kalbas vedančiųjų mokslinis laipsnis yra sunkinanti aplinkybė.
Žinoma, kaliningradiečių tapatybė turi tam tikrų ypatumų. Pavyzdžiui, sąlyginis „kaliningradietis“ yra net dviejų utopinių modernizmo ideologijų žlugimo liudininkas: materiali aplinka saugo svetimo nacionalsocialistinio projekto žlugimo pėdsakus, nemateriali – tuštumą po savo buvusio sovietinio projekto žlugimo. Šios patirties rezultatas iš principo turėtų būti ypač gilus nepasitikėjimas „didžiosiomis idėjomis“, ideologijomis. Toks nepasitikėjimas sudaro jau minėtos „postmodernizmo epochos“ esmę, tad „kaliningradietis“ pasirodo esąs neprasta medžiaga šiai didelei ir populiariai temai tirti.
__________
* Nominali grupė – žmonių visuma, dirbtinai išskirta tyrėjo pagal kokį nors požymį. Paprastai tokia grupė išskiriama apskaitos tikslais, o iš tikrųjų šie žmonės tarpusavyje nesąveikauja. (Pavyzdžiui: picos mėgėjai, vidutinio amžiaus žmonės). Reali grupė – žmonių visuma, reguliariai sąveikaujanti tarpusavyje remiantis jų suvokiamais bendrais interesais ir tikslais. (Pavyzdžiui: mokyklos klasė, darbo kolektyvas, partija, bažnytinė bendruomenė.)
** „Tesėjo paradoksas“ skamba taip: „Jei visos pradinio objekto sudedamosios dalys buvo pakeistos, ar objektas lieka tuo pačiu objektu?“
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
