Karaliaučiaus uoste

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.

I.

Gyvenimas kaime, mažame miestelyje ar dideliame mieste turi savų žavesių ir stebėtojui suteikia gausios medžiagos apmąstymams. Kaimo vietovė mums visada primins pirmykštę žmonijos būseną, nepaisant šiuolaikinės prabangos, kuri apsigyveno ir čia, turtinguose dvaruose. Nemažai peno mūsų protui ir apmąstymams gali duoti provincijos miestelių gyvenimas. Pagaliau didelis didmiestis neretai padovanoja mums visą pasaulį vienoje vietoje, ypač jei tai uostamiestis.

Prisipažinsiu: tokiame gražiame mieste kaip Karaliaučius Prūsijoje, kuris keliautojui visada sužadina naujų jausmų, mano mėgstamiausias pasivaikščiojimas – į uostą, ​​prie laivų. Įspūdžiai, kuriuos čia patiriu bet kuriuo paros metu, nuneša mane toli už žemyno ribų ir susieja su tolimomis užjūrio šalimis bei jų gyventojais.

Uostas driekiasi iki pat Karaliaučiaus centro, o tai uostamiesčiuose pasitaiko labai retai. Čia galima išvysti skandinavų, olandų, anglų, amerikiečių, prancūzų – trumpai tariant, visų Žemės rutulį apgyvendinusių tautų. Išvysti ir šį tą apie juos sužinoti.

Einate viena gražiausių miesto gatvių, pro vadinamuosius Žaliuosius vartus¹, į tiltą, jungiantį Knypavą su Vorstadtu (t. y. „priemiesčiu“), ir jus iš karto užvaldo nepaprastas reginys. Dešinėje plyti neįprastas miestas, kurio namai – laivai. Čia yra savų gatvių, skersgatvių, aklagatvių, kuriuos keičia atviros erdvės, nukreipiančios mūsų žvilgsnį iki horizonto. Uostamiestis stebuklingai išsilieja melsvame sutemų rašale, o vidudienį – saulės aukse. Tilto gale pasukame už kampo į dešinę ir einame bastiono pylimu. Koks neįsivaizduojamas kvapų, garsų, tarmių, drabužių, gestų, pozų ir veiksmų mišinys mus supa! Ant daugybės laivų vėliavų stiebų plazda, pliaukšėdamos vėjyje, tūkstančiai visų vaivorykštės spalvų vėliavų, štandartų ir vimpelų. Tarp visų šių baltų, raudonų, oranžinių, mėlynų, žalių vėliavų pasitaiko ir ypatinga – su žvaigždžių barstiniu mėlyname fone. Tai reta amerikiečių laivo vėliava; kad atplauktų čia, jam teko perplaukti Atlanto vandenyną.

Jei dabar dar atidžiau apžiūrėsime savo laivų miestą, kad su juo artimiau susipažintume, tai, be vokiečių (daugiausia Karaliaučiaus, Klaipėdos, Štetino ir Hamburgo gyventojų), mūsų dėmesį patrauks danai, švedai ir norvegai. Paprastai skirtingas Europos ir ne Europos tautų būdas atsispindi jau laivų pavadinimuose.

Nuo jų bortų mus pasiekia pačios įvairiausios tarmės ir tartys. Antai skandinavų kalbos pasižymi labai savitu skambumu. Jose iš karto atpažįstame germaniškąjį pradą, kuris, žinoma, sumišęs su kažkuo, ką sunku apibrėžti.

Skandinavų laivai labai nesudėtingi ir paprasti. Jų pirmagaliai ir laivagaliai stačiakampiai. Labai dažnai jie būna be galo maži. Nejučia stebiesi, kaip skandinavų jūreiviai, nepaisant viso savo vikrumo, išdrįsta tokiais į riešuto kevalą panašiais laiveliais išplaukti į atvirą jūrą.

Prisimenamos senovės normanų – tų šiaurės arabų – kelionės, jų aistra nuotykiams ir drąsa, leidusi įveikti milžiniškus atstumus.

Visai kitokį įspūdį mums daro olandų jūreiviai. Tvirto sudėjimo, jie neskubrūs, beveik flegmatiški. Ir jų laivai panašūs į savo šeimininkus. Tvirtai sukalti, masyvūs, apvaliais pirmagaliais ir laivagaliais, jie pastatyti iš kieto, tvirto medžio. Juos galima palyginti su apvaliais olandiškais kietaisiais sūriais, kurie paprastai ir gabenami olandų laivais.

Reikia pamatyti olandų kapitoną tarp savo jūreivių, kad lengvai įsivaizduotum visą Olandiją su jos švariu, jaukiu pasauliuku ir flegmatišku neskubrumu. Toks kapitonas niekada neplaukia vienas su savo jūreiviais, ne – laive su juo visa šeima, pasiėmusi viską, ko reikia, iki pat vaikų žaislų. Olandų laive gausu gyvulių: šunų, kačių, ančių, vištų, ir reikia pažymėti, kad švaros ir tvarkos čia vis tiek šventai laikomasi. Stebėdamas tokią šeimą ant denio, ilsinčiąsi po pietų po grakščia markize, nejučia pripažįsti, kad Nyderlandų tapytojų paveikslų skonis ir šiurkštus naivumas visiškai atitinka tikrovę.

Vyras ir moteris sėdi šeimos rate kartu su vaikais ir namiškiais ir garsiai virškina suvalgytą maistą. Žinoma, tai visiškai prieštarauja tam, ką mes suprantame kaip padorumą ir gero tono taisykles. Paprastai toks atsirūgimas liudija, kad su skrandžiu esama tam tikrų bėdų. Tačiau olandas, ar tai būtų vyras, ar moteris, laiko jį tokiu pat natūraliu dalyku kaip, tarkim, įkvėpti ar su palengvėjimu iškvėpti.

Olandės damos apsirengusios labai vaizdingai. Paprastai jų figūros apkūnios. Moterys dažniausiai vilki juodą suknelę su gausiomis klostėmis ir laisvo kirpimo švarkelį be apykaklės. Ypač savitas olandės galvos apdangalas. Prie galvos glaudžiai prigludusi kepuraitė, papuošta ploniausiais Brabanto nėriniais, iš abiejų pusių susegta didelėmis auksinėmis sagtimis, kurios iš tolo žėri lyg nuleista diadema. Ir visas šis apdaras kartu su auksiniais ir deimantiniais žiedais ant pirštų palieka solidumo ir turto įspūdį.

Šio juodo, auksinėmis ugnelėmis žėrinčio damų gėlyno, prie kurio kukliai prisideda juodais frakais vilkinti vyriškoji pusė, fone ryškiai išsiskiria laive besišvaistančių jūreivių raudoni marškiniai. Bet kuo gi jie užsiima?

Jie pildo kibirus vandeniu, kad paskui jį išlietų visur, kur tik galima. Jų užduotis – kad viskas laive blizgėtų ir spindėtų. Tokia švaros manija neturi precedento. Viršutinis ir apatinis deniai, laivo pirmagalis ir laivagalis, kapitono ir jūreivių kajutės, langai ir durys, grindys ir lubos kasdien, nuo ryto iki vakaro, valomi, skalaujami, vaškuojami, šluostomi ir šveičiami.

Visų Nyderlandų laivų paviršių veidrodinį blizgesį ir poliravimą galima palyginti su didmiesčių aukštuomenės salonų parketu. Šviesiai mėlynos, raudonais apvadais vandens statinės, tvarkingomis eilėmis stovinčios ant denio, atrodo taip apetitiškai, tarsi konditeris ką tik būtų jas nulipdęs iš cukraus, o kapitono kajutė su žibančiais veidrodiniais langais, apstatytais gėlių vazonais, ir sniego baltumo užuolaidomis šonuose primena jaunosios kambarį.

Ryški priešingybė olandų laivui, švariam lyg mūrinis Roterdamo namelis, yra jo kaimynas – milžiniško dydžio trijų stiebų anglų laivas. Jo juodas bušpritas² toli išsikiša už borto lyg grėsmingas Neptūno skeptras. Anglas visas apneštas anglies dulkėmis, tarsi ką tik būtų išniręs iš jūrų mūšio parako dūmų, jei ne iš pačio pragaro. Net jo burės patamsėjo nuo šių antracito dulkių ir žvelgia į mus taip pat bauginamai kaip tėvynėn grįžtančio Tesėjo laivas – to, kuris pamiršo vietoj juodos burės iškelti baltą³. Anglų laivas iš pirmo žvilgsnio liudija, kad turime reikalą ne su bet kuo, o su Britanija, Jūrų valdove. Nuo transomo iki kilio, nuo grotstiebio su jo marsais iki smulkiausios tvarkingai nupintos virvės raudona gija eina tvirtumo, praktiškumo, patogumo idėja. Čia viešpatauja ne smulkmeniškumas, o praktika, siekianti realių tikslų ir juos pasiekianti; tvarka, kurioje kiekvienai vinutei skirta sava vieta, o paskutinis virėjo padėjėjas kambuze atsako už kiekvieną skudurą.

Visas laivas milžiniškų matmenų. Tačiau, nepaisant didingų atskirų jo dalių, iš karto krinta į akis konstrukcijos lengvumas, net grakštumas. Laivas pavydėtinai greitai ir grakščiai slysta bangomis. O britų jūreiviai! Kiek kartų dailininkai juos vaizdavo savo drobėse! Tai žmonių giminė, neturinti sau lygių. Galima pagalvoti, kad juos pagimdė ne mirtinga moteris, o pati jūra, taip jie suaugę su jūros stichija.

Albiono jūreivis darbe vikrus, judrus, gudrus kaip banga, bet kai ilsisi uosto smuklėje, panyra į tylų susimąstymą – kaip jūra, kai stoja štilis. Sprendžiant iš jo neprieinamos išvaizdos, galima pamanyti, kad jis smaguriauja bifšteksais ir porteriu, nors iš tikrųjų tenkinasi kukliu valgiu iš sūdytos mėsos, džiūvėsių ir spirito porcijos.

Reikia pamatyti jį šiose dviejose būsenose, judėjime ir ramybėje, kad susidarytum teisingą įspūdį apie jį. Malonu žiūrėti į jį ten, viršuje, net tada, kai laivas plaukia bangomis. Anglų burlaivio takelažas – tikras lynų, virvių ir trosų labirintas. Joks lyno akrobatas čia nerastų kelio, juo labiau jei staiga atsidurtų ant vidurinio stiebo, kurio aukštis dažnai siekia šimtą pėdų, apsuptas šio tinklo, nupinto iš tūkstančių tūkstančių virvių, o apačioje žiojėtų tamsiai mėlynos jūros gelmės.

Anglų jūreivis, priešingai, laksto, tiksliau, skraido po visus šiuos raizginius taip pat lengvai ir užtikrintai kaip voras savo voratinkliu. Atsidūręs pačiame viršuje, jis prisirišęs kurį laiką siūbuoja pačioje ​​stiebo viršūnėje, matyt, iš grynos išdaigos. Jis plevena ore lyg hamake, o paskui taip pat vikriai ir linksmai nusileidžia lynu.

Sekmadienį anglų laive viešpatauja visiška tyla ir tuštuma. Šią dieną ne tik žmonės, bet net pelės – ką ten, net medgraužiai vabalėliai – nekrusteli ir neturi krustelėti. Visos kajutės tuščios. Ant denio viskas sutvarkyta, tik anglies dulkės, kaip įprasta, guli ant visko. O kur nors kampe paprastai sėdi senis ir skaito maldaknygę ar Bibliją. Po pietų jūreiviai sėdi būreliais sukryžiavę rankas arba, pasirėmę į denį, nejudriu žvilgsniu žiūri per bortą. Tiesa, vargu ar jie ten ką nors mato. Anglų jūreivis paniręs į save, mintimis klajoja po Senąją Angliją. Tai jaukios savistabos būsena, palyginama su kai kurių gyvūnų jaukumu, kai jie atrajoja. Anglų jūreivis kramto tabaką, o mintimis yra kažkur toli toli nuo čia.

Tačiau šis anglų burlaivis, žinoma, konstrukcijos tvirtumu, milžiniškais matmenimis, grakštumu ir įrangos puošnumu nusileidžia galingam amerikiečiui, prišvartuotam šalia. Tai irgi burlaivis, ir kai jis plaukia vandenynu išskleidęs visas bures, atrodo, kad galingas kondoras sklando virš prerijos išskėtęs sparnus. Tačiau dabar jo burės nuleistos, ir šioje burių palapinėje patogiai galėtų tilpti visas kareivių batalionas.

Burlaivis atplaukė pas mus iš Niujorko ir čia, Karaliaučiaus uoste, ima į savo bortą emigrantus. Europos išvarginti žmonių būriai veržiasi į tolimą užjūrio savo troškimų ir laimingesnės ateities pažadų buveinę.

Tautiniais drabužiais vilkintys mozūrai ir lietuviai kaip namie įsitaisė prie šturvalo ir baigia valgyti savo skurdžius pietus. Jaunas dailidės pameistrys su prašmatnia plačia barzda, bet prastu kostiumu skundžiasi viršuje ant denio, kad norėjo už kelionę atsilyginti darbu laive, bet kapitonas jam kategoriškai atsisakė. Čia pat prie galinio stiebo ramiu veidu stovi pats kapitonas. Jo kresna figūra lyg išlieta iš ketaus. Plačiabrylė veltinė skrybėlė giliai užsmaukta ant ausų, žvilgsnis veriantis, jis kažką apmąsto. Jo raudonas, gerai įmitęs veidas žvėriškai rūstus, rankos giliai sukištos į šonines kišenes. Jūreiviai su vešliomis žandenomis, apnuoginta krūtine ir blizgančiomis plokščiomis apvaliomis skrybėlėmis, nuo kurių kabo ir plevėsuoja vėjyje ilgi kaspinai, vynioja lynus.

Tiltu skambant karinio orkestro garsams žygiuoja prūsų kariuomenė. Pasigirsta kurtinantis būgnų tratėjimas, trimituoja pulko ragas. Eina gretos po gretų, kiekvienas karys išsitempęs kaip styga. Laivų jūreiviai ir kapitonai, net anglai, lipa ant statinių, siurblių, ropščiasi trapais ir stiebais, kad geriau apžiūrėtų kariškius ir nieko nepraleistų iš priešais juos besiklostančio veiksmo. Tik amerikiečių jūreiviams vis tiek – jie nesiblaškydami toliau dirba, tik kapitonas nejudriu žvilgsniu gręžia pro juos tiltu einančius prūsus.

Kariškių žygis baigėsi, ir minia krante pereina į kitą bastiono pusę apžiūrėti prieš kurį laiką atplaukusio anglų sraigtinio garlaivio. Dabar į jį kraunami kroviniai. Visas procesas atrodo gana juokingai: nuo vieno iš sandėlių iki laivo triumų išsirikiavo gyva vyrų ir moterų grandinė. Jie vienas kitam mėto pilkai žalias kvadratines žemės ūkio trąšų plyteles. Krovinys į triumą sukraunamas neįtikėtinai greitai, ir laivas po jo svoriu kiekvieną minutę vis giliau grimzta į vandenį. Šis garlaivis – savotiškas laivų statybos pavyzdys. Kiekviena detalė puikiai išbaigta, pagaminta iš kokybiškos lakštinės geležies, todėl visas laivas yra nepaprastai tvirtas. Joks medgraužis vabalas nepramuštų šių šarvų. Upės bangos stebuklingai atsispindi juodame metaliniame korpuse, virš kurio lyg varpinė stūkso nepaprastai storas raudonas dūmtraukis. Laivo pavadinimas – „Countess of Durham“⁴.

Šventiškai apsirengę, tarsi susiruošę ne pasivaikščioti į uostą, o į bažnyčią, žmonių būriai spaudžiasi laivo praėjimuose iš abiejų pusių. Kirasyro ir eilinio kareivio šalmai šliejasi prie kilmingos damos žalio šydo, šalia vietinio dabito, apsirengusio pagal naujausią madą, matyti ilgais drabužiais vilkintis Lenkijos žydas.

Kiekvieną veda tas pats troškimas: patekti į laivą ir pamatyti šio jūrų stebuklo sraigtinį mechanizmą. Garlaivio greitis plaukiant bangomis toks didelis, kad greičiausias burlaivis, palyginti su juo, tiesiog šliaužia lyg roplys vos drėgnu išdžiūvusio kanalo dugnu.

Kartais savo uoste pastebime ir prancūzų bei portugalų; tiesa, jie čia atplaukia rečiau. Nedideliais laivais jie atgabena mums vynų, daugiausia iš Bordo. Prieš kurį laiką čia buvo pastebėtas net laivas iš Azorų salų; jame buvo ne tik iki juodumo įdegusių, bet ir tikrų juodaodžių jūreivių.

Jei atsistosime ant pat bastiono pylimo krašto ir apsižvalgysime, išvysime nuostabią miesto, išsidėsčiusio palei didingą upę, panoramą. Ten, tolumoje, šiaurės vakaruose, priešingame krante, matyti garsiosios Besselio observatorijos bokštas. Nepaisant ryškios saulės, jo šviesos liukai atverti. Jie primena keistos būtybės iš kitos planetos akis. Iš šių angų lyg neregėtos pabaisos čiuptuvai į dangų tiesiasi patys įvairiausi astronomijos prietaisai.

Kitame Prieglio krante yra vieta, kur iš laivų išverčiamas balastas. Patarlė sako: „Niekada nesusieina tolimų kraštų akmenys, kalnai ir medžiai, o žmonės susieina.“ Tačiau čia matome išimtį. Būtent šioje vietoje susimaišo žemė iš pačių tolimiausių mūsų planetos kampelių: Žirondos⁵ smėlis susitinka su Anglijos Nortamberlando grafystės uolų klintimis, Švedijos skalūnai – su Brazilijos raudonmedžio dulkėmis. Ir visi jie išnyksta po vietinio smėlio kalnais.

Laivų statykla yra dešiniau. Ten be pertraukos, bet kuriuo metų laiku, kažkas dega ir rūksta: tašomi kiliai, lenkiamos lentos, tiesinami bimsai, laivai kamšomi, deguojami ir nuleidžiami į vandenį.

Laivo nuleidimas į vandenį – išties didingas reginys: žaliais vainikais papuoštas laivas, džiugiai riaumojant miniai ant viršutinio denio, slysta muilu išteptais stapeliais ir pirmą kartą paliečia vandens paviršių, kad su juo jau niekada nebesiskirtų.

Galbūt būtent čia, šioje vietoje, garsusis Karaliaučiaus mistikas Johannas Schönherras⁶, susirinkus gausybei žmonių, nuleido nuo stapelių į vandenį savo kūdikį – keistą laivą, kurį po daugelio metų apmąstymų ir skaičiavimų pastatė pagal Nojaus arkos pavyzdį ir kuriuo norėjo išplaukti į atvirą jūrą, galbūt tam, kad vėl surastų prarastąjį Žemiškąjį rojų. Tačiau jo grandiozinis išradimas, atsidūręs vandenyje, deja, neparodė jokio gebėjimo judėti. (Todėl apsilankymą rojaus soduose teko atidėti.)

O štai ten, Lizentgrabeno gatvės⁷ apylinkėse, kur reide stovi garlaiviai, kadaise gyveno genialusis Johannas Georgas Hamannas⁸, vadinęs save Šiaurės Magu...

Tačiau mes pasukame į Prieglio krantą, kur, be laivų, yra ir daugiau ką pamatyti. Ten, ant kampo, stūkso Prancūzijos konsulo namas su savitomis dantytomis puošmenomis ant stogo ir išsikišusiais balkonėliais. Toliau išsidėstę sandėliai; jų milžiniškos saugyklos, palyginti su senaisiais sandėliais, liudija statybos technologijų pažangą. Šių milžiniškų faktorijų apylinkėse įvairiais laikais siautė didžiuliai gaisrai, kuriuos būtų galima palyginti nebent su Peros⁹ ir senojo Stambulo gaisrais. Jie lyg maištingi raudonieji janičarai įsiverždavo net į priemiesčius. Šios nelaimės baigėsi visai neseniai, bet ar ilgam?

Arčiau mūsų atsiveria erdvė, kuri labai pagyvina bendrą mūsų vandens prospekto peizažą. Didžiulėje aikštelėje patiesti švarūs balti audeklai, ant kurių supilti aukšti palaimintų Cereros¹⁰ vaisių kalnai: avižos, miežiai, žirniai, kukurūzai. Čia jie sijojami ir valomi prieš pakraunant į laivus. Vyrai kastuvais mėto kukurūzus į orą: iš viršaus gausiai liejasi auksinis kukurūzų grūdų lietus, o lengvesnes pelus nuneša vėjas.

II.

Tarp įvairių gyvenimo scenelių, kuriomis gausus uostamiestis, esama daug tiek komiško, tiek tragiško pobūdžio situacijų. Komedija ir tragedija gyvenime glaudžiai susijusios, ir tereikia meistriškos plunksnos, kad aprašytum, kas vyksta.

Vasaros vidudienis. Esame ant bastiono, kairiajame Prieglio krante. Staiga pasirodo didžiulė žmonių minia. Joje susimaišę pačių įvairiausių luomų atstovai. Minia sudarė didelį ratą. Prasiskverbiame į vidų ir matome viduryje žmogų, apimtą afekto, sumišusį, reikalaujantį mūsų užuojautos, mūsų gailesčio ir paramos.

Žmogus vaikšto pirmyn atgal, gniaužia rankas ir taip daužo sau kaktą, kad nukrenta skrybėlė. Jis, matyt, olandas, be to, laivo kapitonas. Beje, netoliese stūkso laivo stiebas su plačiai plevėsuojančia šios karalystės vėliava. Mūsų kapitonas sustoja, kažkam į erdvę grūmoja kumščiu ir, atrodo, tuoj atsisukęs į žiūrovus išrėš piktą tiradą, bet tada jam užgniaužia kvapą, ir jis vos tegali išlementi:

Myne Heeren, öss dat moenslik?

o tai į mūsų garbingąją aukštutinę vokiečių kalbą verčiama kaip „Ponai, argi tai įmanoma?“ Nelaimėliui tarsi nutiko kažkas ne šiaip keisto, ne – kažkas taip piktinančio, pranokstančio viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad vargšui jūreiviui žodžiai stringa gerklėje. Jis trypia kojomis, šokinėja lyg tarantulo įgeltas, laužo rankas, jomis mosuodamas, ir vis greičiau ir greičiau, lyg sugedęs mechanizmas, kartoja savo:

Myne Heeren, öss dat mönslik?

Koks gi baisus, keršto šaukiantis įvykis čia nutiko? Visi susižvalgome, klausinėjame vieni kitų, norime padėti, atkurti teisingumą. Tačiau niekas nežino, kaip padėti nelaimėliui, kad ir kaip aistringai jis mūsų klaustų. Aplinkiniai šnibždasi, stebisi, bando įsikišti, kažką sako, lyg choras graikų tragedijoje, neturėdami nė menkiausio supratimo apie tai, kas įvyko. Kai kurie jau garsiai spėja, kad šis žmogus išprotėjo, ir siūlo pakviesti gydytojus. Tačiau pamažu viskas paaiškėja.

Išvakarėse danų laivo jūreiviai susipešė žodžiais su šalia nuleidusio inkarą olandų laivo įgula. Barnis peraugo į žiauriausią kivirčą, ir danai nusprendė – žinoma, be savo kapitono žinios – kuo skaudžiau įgelti olandams.

Kai kitą dieną olandų jūreiviai su savo kapitonu priešakyje išėjo į miestą ir laive beveik nieko neliko, danai, manevruodami savo laivu, prispaudė olandų laivą prie krantinės sienos taip, kad miesto nuotekų vamzdis atsidūrė tiesiai virš tvarkingų, švarių olandiškų vandens statinaičių. Piktas likimas lėmė, kad tą dieną visos vandens statinės buvo vėdinamos ir stovėjo atidengtos. Jau minėjome, kokia tvarka viešpatauja laivuose, atplaukiančiuose pas mus iš tarsi meduolis švaraus Amsterdamo. Šiose statinėse tyvuliavo skaistus, šviežiausias šaltinio vanduo maistui gaminti ir gerti, kruopščiai surinktas ir išfiltruotas. Danai labai tiksliai pasirinko tinkamą metą, nes jų laivas dar nebuvo paėmęs jokio krovinio, todėl buvo labai lengvas ir manevringas, aukštais bortais, o olandų laivas, ir be to nerangus dėl savo konstrukcijos, buvo prikrautas iki kraštų ir vos laikėsi virš vandens. Kas nutiko, olandų įgula pastebėjo tik po kelių valandų.

Juokdarys ir citatų mėgėjas galėtų čia pacituoti, šiek tiek pakeitęs, garsiuosius mūsų didžiojo poeto¹¹ žodžius:

„Tas, kam piktas burtas krito –
Tapti priešu priešui...“

Tai, kad po tokios niekšiškos išdaigos olandų kapitonas neteko žado ir ilgai negalėjo nusiraminti, visiškai suprantama. Jo įgulai teko išpilti visą minėtų statinių turinį, išgremžti jas iš vidaus ir iš lauko, išrūkyti ir vėl užsandarinti. Kas gi galėtų tuo abejoti?! O iš tikrųjų tas statines reikėjo sudaužyti į šipulius, atiduoti ugniai, nušluoti nuo žemės paviršiaus, o patį laivą parduoti – kad ir sau nuostolingai. To reikalauja olandų tautinis orumas, jų siekis švaros. O į klausimą, kurį be paliovos kartojo kapitonas – ar tai, ką jam padarė, yra „įmanoma“, – mes, žinoma, turėtume atsakyti taip: „Visa tai žmogiška, deja, pernelyg žmogiška...“¹².

III.

Karaliaučiaus uosto akvatorija taip pat suteikia mums galimybę išvysti laivybą beveik pirmykštės būklės. O pagrindiniai veikėjai čia – žmonių gentis, kuri kasmet atplaukia pas mus iš Rusijos Lenkijos, vadinama dzimkais¹³.

Šių vandens klajoklių atvykimu vasarą galima pasikliauti taip pat tvirtai kaip paukščių sugrįžimu pavasarį. Jie atplaukia birželį ir išplaukia rugsėjo pradžioje. Daugiausia tai Vilniaus apygardos, Kauno, Trakų, Medininkų, Jurbarko, Smurgainių, Kėdainių, Kražių¹⁴ apylinkių kilmės žmonės, dažniausiai neturtingi kaimo gyventojai.

Jų plaukiojimo priemonės ir stovėjimo vietos sukuria savitus ir kartu gaivius vaizdus, kuriems negalima nepripažinti vaizdingumo, ypač lyginant juos su šiuolaikiniais anglų ir amerikiečių laivais. Jų laivai – tai plaustai, vadinami „vytinėmis“. Vytinės dažnai būna nuo 500 iki 600 pėdų ilgio ir daugiau. Kai iš tolo matai vandeniu artėjančius dzimkų plaustų karavanus, susidaro įspūdis, tarsi atplauktų kalvų virtinė, miškinga ketera, visas kaimas su namais, pastatais ir jų gyventojais. Plaukiojanti sala juda ir juda ir, rodos, niekada nesibaigs.

Pagaliau ji baigiasi, bet paskui ją plaukia nauja tokio pat neįtikėtino ilgio sala. Atrodo, tarsi vandeniu vyktų didysis tautų kraustymasis. Girdėti laukiniai, šiurkštūs balsai. Visai gali būti, kad kadaise taip gerkliškai šūkčiodavo hunai. Dzimkų plaustai kartais plaukia taip lėtai, kad jų judėjimą vos įmanoma pastebėti, nes tokioms milžiniškoms konstrukcijoms Prieglio srovė per silpna. Senovės graikų argonautai, kad ir kokie netobuli buvo jų laivai, turėjo tą pranašumą, kad retkarčiais galėdavo pernešti juos sausuma, tačiau pats Heraklis nebūtų užsikėlęs vytinės ant pečių ir vilkęs jos nuo Kauno. Ilgiausios vytinės į Karaliaučiaus uostą neįleidžiamos, juk jos užima milžinišką plotą, kuriame galėtų tilpti 4–5 dideli jūrų laivai. Kai kurie iš šių vidutinio dydžio plaustų yra tiesiai priešais mus, ir galime atidžiai apžiūrėti juos kartu su jų gyventojais visomis smulkmenomis.

Šios plaukiojančios „salos“ yra savavališkų formų; viskas jose vos sukalta, ir vis dėlto vytinės visiškai atitinka savo paskirtį, nors ir be jokių logiškų proporcijų, jau nekalbant apie simetriją.

Vytinės pagrinde yra kažkas panašaus į baržą ar keltą, ir vis dėlto apskritai ji labai panaši į paprastą plaustą, kurio rąstai sutvirtinti toli gražu ne glaudžiai vienas prie kito, todėl upės vanduo srovėmis plūsta pro plyšius.

Vienas neatsargus žingsnis – ir lengvai rizikuoji nuskęsti pačiame plausto viduryje. Vytinės centre stovi stulpas. Jis čia aukščiausias ir faktiškai laiko visą antstatą. Taigi stogas viduryje turi aukščiausią tašką, o paskui dviem šlaitais leidžiasi žemyn į abi puses, paremtas kitais įvairaus aukščio stulpais.

Šio pailgo, iš lentų ir karčių sukalto statinio stogas dengtas karnų demblais ir apibarstytas medžių žieve. Apie langus ir duris nėra nė kalbos, vietoj jų matyti mažos ir didelės atviros kvadratinės angos, iš kurių šen bei ten kyšo dzimkų galvos – visai kaip viščiukų galvutės, išlendančios iš išsipūtusios perekšlės plunksnų.

Geriausia patalpa vytinėje – kapitono kajutė šalia vairo, t. y. Lenkijos žydo, ilga barzda, dviem iki pečių krintančiais peisais, juodu iki batų siekiančiu apsiaustu ir ilga lazda rankoje. Statydamas kapitono kajutę, dailidė parodo visą savo meną. Jis įrengė kažką panašaus į kambarį, kurio sienos kreivai kyšo į visas puses. Improvizuotose įėjimo duryse yra net akutė, mažo skutimosi veidrodėlio dydžio.

Grindys čia, kaip ir atvirame denyje, yra tarpusavyje surišti neapdoroti medžių kamienai, ir čia taip pat nuolat sunkiasi vanduo. Jį tenka išsiurbti po kelis kartus per dieną ir naktį. Įgulos nariai lyg galerų vergai turi išlaikyti savo plaustą ant vandens, nuolat semdami vandenį, kad nenuskęstų.

Dzimkai tokius nepatogumus priima kaip savaime suprantamą dalyką. Jie abejingi mirčiai ir tokie nerūpestingi savo būtyje, kad kai kurie iš jų kartais ir nuskęsta, kai tamsoje, apsvaigę nuo alkoholio garų, įkiša kojas į tarpus tarp plausto rąstų ir bejėgiškai dingsta vandens gelmėse.

Kitame vytinės gale yra laisva vieta, kur įrengtas siurblys; šalia jo yra ilgas latakas, iš kurio dzimkai ilgais mediniais šaukštais ar plikomis rankomis, akivaizdoje daugybės žiūrovų, besigrūdančių ant bastiono, semia savo sriubą iš vandens ir sėlenų. Ji pagardinta nedideliu kiekiu riebalų, galbūt dar pridėta žirnių. Užkanda jie ją dideliais duonos, iškeptos iš miltų ir tų pačių sėlenų, kąsniais. Vis dėlto tai maistas, kurio skonis jų patenkintuose veiduose sukelia palaimos išraišką.

Gali atrodyti, kad ši juokinga vandens tautelė nė per žingsnį nesitraukia nuo savo vytinių. Šie energingi vyrai ir jaunuoliai, gyvenantys savo trobelėse ant plaustų, gyvai primena kinų šeimas ant Pekiango valčių ir plaustų prie Kan Bego¹⁵, kurios gimsta savo laivuose, užauga, tuokiasi, gimdo vaikus ir miršta, dažnai nė karto neįžengusios ant tvirtos žemės.

Dzimkai vilki tokios pat spalvos švarkus kaip ir demblai, ant kurių sėdi; lygiai taip pat gamtoje esama vabzdžių, nuspalvintų tokia pat spalva kaip lapai, ant kurių jie gyvena. Po švarku dzimkas dėvi diržu susijuostus šiurkščios pilkos drobės marškinius ir plačias kelnes iš tokio pat audinio. Galvos apdangalas ir avalynė suteikia jam lengvą, beveik pietietišką išvaizdą: jis dėvi šiaudinę skrybėlę, papuoštą juodu kaspinu, o ant kojų – kažką panašaus į sandalus. Tiesa, dzimkas mėgsta kraštutinumus ir per didžiausią karštį kartais gali apsivilkti storus kailinius ir lengvą šiaudinę skrybėlę pakeisti kailine kepure.

Tačiau netrukus įsitikiname, kad mūsų plukdytojai iš Kauno toli gražu ne Pekiango kinų valtininkai. Šiose vytinėse jie neturi šeimų: dzimkai apskritai niekada nesivežioja moterų. Norėdami patenkinti savo smalsumą, jie stengiasi kuo greičiau išlipti į krantą. Pamatyti tokį miestą kaip Karaliaučius, pasivaikščioti juo pėsčiomis – tokiam keliautojui nepamirštamas įvykis gyvenime. Dzimke, nors jis būtų ir žilas senis, matome, kaip vaikas gyvena greta laukinio. Jie dievina dalyvauti gyvoje mainų prekyboje, panašioje į tą, kurią jūreiviai įpratę vesti su laukiniais, tik čia vietiniai atstovauja civilizacijai, o laukinių vaidmenį atlieka plukdytojai. Bet koks niekutis, bet kokia smulkmena, net vaikų žaislai dzimkui turi begalinį patrauklumą. Jis siūlo mainais pintus kilimėlius, įmantriai išdrožtas lazdyno lazdeles ir iškeičia juos į daiktus, kurių net nežino, kaip naudoti. Metalinės sagos, peiliukai, žirklės, vaikiški veidrodėliai ir barškučiai jį neapsakomai sužavi, ir jis pasirengęs viskam, kad juos gautų. Šie paprastaširdžiai gamtos vaikai būriais lipa į krantą ir klajoja gatvėmis. Ir tada galima stebėti išties neįprastas scenas, vertas mūsų gyviausio dėmesio. Štai iš kasmetinės Karaliaučiaus mugės į savo plaustą grįžta senas dzimkas. Jis ten nusipirko vaikišką smuiką, o gal ragelį ar būgną, pasikabino jį ant kaklo ir su malonumu muša būgno lazdelėmis. Paskui jį garsiai juokdamasi ir švilpdama bėga miesto berniūkščių gauja. Tačiau mūsų dzimko tai nejaudina. Jis iš visų jėgų muša savo būgną, sukeldamas jį lydinčių jaunuolių garsų džiugų juoką. Berniūkščiai pastoja jam kelią, juokiasi, tampo jį iš užpakalio už švarko skverno, trukdo taip, kad jis prameta ir muša pro šalį, tačiau jis nepyksta, priešingai, džiugiai šypsosi ir vėl ir vėl pradeda savo būgno pjesę.

Kitas tos pačios geraširdžių pirmykščių žmonių veislės atstovas, savaip siekiančių pažangos, išlipa į krantą vilkėdamas šiurkštų rudą apdarą, su šiaudine skrybėle, apnuogintu kaklu ir krūtine, su sandalais ant basų kojų, o iš miesto grįžta visiškai pasikeitęs. Paskui jį seka neišvengiama gatvės vaikėzų gauja.

Mūsų dzimkas nė nenutuokia, kaip juokingai atrodo, – jis laiko save prisilietusiu prie civilizacijos, prie geriausių miesto visuomenės sluoksnių. Jis nusipirko pūkuotą medžiaginę kepurę, kuri jam per didelė, ir mažieji išdaigininkai, pašokinėdami, dar giliau užmaukšlina ją jam ant galvos. Dzimkas pasirišęs kaklaraištį, kurį dėl nežinojimo užrišo pačiu keisčiausiu būdu, bet labiausiai jį darko surdutas, tiksliau, mėlyno milo frakas, iš kurio vyras seniai išaugo: rankovės vos siekia riešus, liemuo kažkur ties krūtine, o skvernai vos dengia tai, ką turėtų dengti.

Apie daugelį pasiturinčių Karaliaučiaus pirklių kalbama, kad jie atvyko į mūsų miestą kaip patys vargingiausi iš vargšų: būtent tokie lenkų dzimkai; pradėjo nuo to, kad savo paprastas prekes iškeisdavo į sagas ir vaikų žaislus, paskui pamažu priėjo iki didmeninės prekybos ir milijoninių turtų ir vis niekaip negali sustoti.

Savo plauste tokie dzimkai, kai neturi ypatingo darbo, leidžia monotoniškas dienas, kurios vis dėlto kupinos uosto gyvenimo ir paties Karaliaučiaus įspūdžių. O vakarais, sočiai pavakarieniavę savo žirnių sriuba, jie visa gauja susirinkę ant bastiono rengia šokius daugybės žiūrovų akivaizdoje.

Dzimkas aistringai mėgsta griežti smuiku ir šokti. O štai dainuojant jo beveik niekada neišgirsite. Jis šoka pavydėtinai vikriai, pagal įgimtus savo tautos gebėjimus, bet taip pat sugeba iš trijų su puse savo smuiko stygų išgauti tokius garsus, kad norisi bėgti nuo draskančio mažorinio tono aštrumo, o minoras įvaro jums ilgesį.

Jei dzimko šokių mokytojas turėjo pedagogo talentą, o mokykla buvo gimtojo kaimo smuklė, dzimkas savo mazurką, varšuvianką, polką atlieka vikriai ir su stulbinamu išradingumu.

Jo sandalai tada pasižymi tokiu elastingumu ir tamprumu, iki kurių toli bet kokiai dailiai avalynei; jo kūne toks lankstumas, jautrumas ir šokio svaigulys, kad pavydėtų pati Terpsichorė¹⁶. Be to, net menkiausiose smulkmenose jis laikosi savo tautos ir protėvių papročių, niekur neperžengdamas ribų. Nors lenkų tauta jau seniai nebėra vieninga ir tarnauja viso pasaulio ponams, dzimkas savo šokiais niekada nesugėdins lenko garbės.

Bet štai ateina rugpjūtis ir pripildo jautraus karaliaučiečio širdį kažkokios melancholijos. Jis primena jam, kad artėja vasaros pabaiga, artinasi ruduo, gandrai išskrenda į tolimus kraštus, o dorieji dzimkai netrukus pradės ardyti savo medines trobeles ant vandens. Stogas jau nuimtas, medinės gegnės liūdnai žiūri į mus, vienos po kitų nuimamos sijos, išardomos visos lentos, lentelės ir juostos, į rąstus išridenamas pats plaustas. Dzimkai ropinėja juo tol, kol paskutinė medžio skeveldra nunešama į krantą. Kapitonas žydas visą šią medieną paverčia pinigais, atleidžia savo žmones, ir jie būriais sausuma iškeliauja į tėvynę, kad ilgais žiemos vakarais, skambant smuikui, pasakotų savo šeimai apie nuostabias Karaliaučiuje praleistas dienas.

PRIEDAS

KLAIPĖDOS KRAŠTO KULTŪRA IR ISTORIJA:
VYRAI SEZONINIUOSE DARBUOSE. DZIMKAI

(Kulturgeschichtliches zum Memelland. Losmänner und Dzimken)

Platusis Nemunas, visada nusėtas gausybės valčių ir plaustų, aprūpina Tilžę kaimyninės Rusijos Lietuvos produktais, ypač mediena, kanapėmis, linais ir grūdais, kuriais miestas veda pelningą prekybą su Karaliaučiumi. Pačios įvairiausios, kartais keistos išvaizdos laivai plaukia ir dreifuoja aukštyn ir žemyn upe. Pro šalį plaukia ištisi miškai: galingos eglės, kėniai ir ąžuolai. Tokie medžiai mūsų pasaulio dalyje auga tik Rusijos miškuose. Neapdoroti ar aptašyti kamienai, rąstai, kaladės ir lentos, malkos ir statybinė mediena sujungti į milžiniškus plaustus, kuriais šūkaudama laksto pirmyn atgal įgula. Ilgomis kartimis stumdydama savo siūbuojantį, nerangų laivą, ji daugiau ar mažiau sumaniai laiko jį atokiau nuo kranto ir kitų laivų. Ant šių plaustų paprastai pastatyta šiaudinė trobelė, kuri kartu yra ir sandėlis, ir miegamasis įgulai – tiems ištvermingiems ir nereikliems žmonėms, kuriuos šnekamojoje kalboje vadina dzimkais, nes jie daugiausia verbuojami iš žemaičių, o jų kalba taip vadinama siaura pasienio žemės juosta, skirianti Prūsų Lietuvą nuo Rusijos Lietuvos. Kartais ant šių plaustų būna net visas medinis namas iš kelių kambarių, virtuvės ir į verandą panašios svetainės. Tai būstas kapitono žydo, kuris dažnai yra plausto ir krovinio savininkas...

Kasdienis dzimko darbas sunkus ir varginantis. Kadangi jų kiauras laivas prisemia daug vandens, jiems nuolat tenka imti į rankas kibirus ir semti vandenį. Dirbti galingais irklais reikia iki keturių vyrų.

Irkluotojams tenka įveikti begalę sunkumų, nes jų plaustams reikia mažiausiai penkių pėdų vandens po kiliu, o sausą vasarą jie lengvai įstringa Nemune ir Prieglyje, kur daug seklumų.

Darbas sunkus, o dzimkų racionas skurdus. Jų įprastas maistas – bulvės, žirniai, kruopos ir košė, kurias jie verdasi didžiuliuose katiluose ir puoduose ant kranto ir semia iš medinių dubenų ir latakų mediniais šaukštais. Mėsos dzimkai beveik nevalgo, bet vietoj sviesto į patiekalus deda truputį lašinių, kuriuos valgo ir žalius su duona.

Jų drabužiai paprasti ir primityvūs. Dzimkai dėvi ilgą pilko veltinio arba išversto avikailio sermėgą, šiurkščius lininius marškinius, atvirus ant krūtinės, tokias pat kelnes, kailinę kepurę su kutais arba šiurkščią šiaudinę skrybėlę, o ant kojų – vyžas, vadinamąsias parreski. Dzimkas tiki, kad kailis apsaugo ir nuo karščio, ir nuo šalčio, todėl vasarą šiurkštų avikailį išverčia, kad vilnonė pusė būtų išorėje. Tik šiek tiek prie miesto civilizacijos prisiliečia vyresnieji dzimkai, jau kelis kartus plaukę plaustais ir pabuvoję dideliuose miestuose. Jie vyžas iškeičia į batus, šiaudinę skrybėlę – į kepurę ir eina į miestą ieškoti „madingų“ drabužių. Jie nusiperka įvairiaspalvių liemenių, spalvotą švarką ar rėksmingų spalvų šaliką. Tokios bendro apdaro detalės prastai dera su likusiu jų kostiumu. Su berniūkščiais, sekančiais dzimkams iš paskos, vyksta nuolatinė mainų prekyba. Dzimkai atiduoda jiems lazdas, kurias puošia gražiais drožiniais, o mainais gauna sagų, ypač metalinių, dėl kurių neapsakomai džiūgauja.

Dzimkai lieknų kūno sudėjimo, vidutinio ūgio, dažnai patrauklios, labai simpatiškos, bet paprastai kiek paprastokos fizionomijos, tankiais tamsiais plaukais ir šviesiomis geraširdėmis akimis. Visa jų prigimtis geraširdė ir taiki, kaip vaiko. Nors dideliuose miestuose jų dažnai galima sutikti šimtais, nieko blogo apie juos neišgirsi. Jie vaikšto gatvėmis jaukiai ir taikiai dykinėdami. Vaikų žaislai kioskuose, raitelis ant žirgo ar muzikantų orkestras juos traukia labiau nei didžiausi pastatai, neįprasčiausios vietos, į kurias jie nekreipia dėmesio. Nors dzimkai tiesiogine prasme neturi nieko, išskyrus savo gyvybę, jie visada linksmi ir juokūs.

Vakarais prie ant kranto sukurtų laužų skamba ištęstos chorinės dzimkų dainos. Netrukus vienas iš jų paima į rankas smuiką ar dūdmaišį, kiti susikimba rankomis, šokinėja ir šoka ratu. Šokis būna ir solinis, o kartais vienas prieš kitą šoka dviese. Šokėjai atlieka greitus judesius, kurie kelia ypatingą susidomėjimą.

Šokėjo viršutinė kūno dalis beveik nejuda, bet kojos nuolat juda, atlikdamos smulkius, beveik nepastebimus posūkius ir ​​šuolius. Smuikas groja graudžią melodiją, žiūrovai ploja į muzikos ir šokėjo judesių taktą negailėdami delnų, kartais kas nors prapliumpa garsiais šūksniais...

Už savo darbą dzimkai gauna menką atlygį, kuris dar neseniai, kai jie buvo baudžiauninkai, sudarydavo ne daugiau kaip vieną rublį žmogui už visą kelionę; ir paprastai išleidžia jį rankinei armonikai, naujam smuikui ar gražiai beržo gumbo pypkei su nikelsidabrio apkaustu pirkti. Atgal namo jie grįžta pėsčiomis dideliais būriais. Dzimkai žygiuoja dulkėtu plentu alinančiame rugpjūčio karštyje, tačiau vis tiek vilki išverstus avikailius ir storas veltinio sermėgas. Keli, apsiginklavę ką tik nupirktomis armonikomis ir smuikais, kelionės metu paeiliui jais groja. Jie eina priekyje, kiti seka iš paskos, dainuoja, džiugiai šūkauja, šokinėja ir šoka. Kartkartėmis ratu paleidžiamas butelis šnapso. Namo grįžtančių dzimkų minia primena besilinksminančių Senovės Graikijos bakchančių procesiją. Kiekvienas dzimkas – gimęs muzikantas, ir didžiausias malonumas jam – muzika ir šnapsas.“

NAUDOTA LITERATŪRA

1. ORIGINALAS: "Im königsberger Hafen" von Alex. Jung. 1855. NUORODA
2. Kulturgeschichtliches zum Memelland. Losmänner und Dzimken. NUORODA
3. Rosenkranz, Karl: Königsberger Skizzen. Ständisches Leben in Königsberg. NUORODA
4. DZIMKE m., definition. NUORODA

PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį veda Tatjana Kolivai.

PASTABOS

1. Knypava (Kneiphof) – istorinis vieno iš trijų Karaliaučiaus miestų pavadinimas. Dabartinis pavadinimas – Imanuelio Kanto sala. Žalia yra simbolinė Knypavos spalva, todėl į šį rajoną vedantys vartai ir buvo pavadinti Žaliaisiais. Be to, į Knypavą vedė Žaliasis tiltas, čia buvo Žaliasis kranas ir Žaliosios svarstyklės.

2. Bušpritas – horizontalus arba pasviręs rąstas, išsikišęs į priekį iš burlaivio pirmagalio. Bušpritas skirtas burių vėjo traukos centrui perkelti į priekį, o tai pagerina laivo manevringumą.

3. Graikų herojus Tesėjas tikėjo laiminga savo žygio į Kretą, į labirintą pas Minotaurą, baigtimi ir atsisveikindamas pažadėjo tėvui, kad, jei grįš nugalėjęs, vairininkas jo laive vietoj juodos burės iškels baltą. Tačiau grįždamas namo Tesėjas pamiršo pakeisti juodą burę balta. Egėjas, laukęs sūnaus ant Akropolio, iš tolo pamatė jo laivą ir, nusprendęs, kad Tesėjas žuvo, puolė žemyn ir užsimušė. („Senovės Graikijos mitai ir legendos“).

4. „Durhamo grafienė“.

5. Žironda (pranc. Gironde) – departamentas Prancūzijos pietvakariuose. Sostinė – Bordo miestas.

6. Johannas Schönherras (vok. Schönherr, Johann Heinrich; 1771–1826) – Karaliaučiaus teosofas ir mistikas.

7. Lizentgrabeno gatvė (dabar Mariupolskaja) istoriniame Lizento rajone. „Graben“ vokiškai reiškia „griovys, kanalas“. O licentais (Lizent) kadaise vadino prekybos muitus. Visai gali būti, kad būtent čia iš prekybinio laivyno buvo renkami „licentai“.

8. Johannas Georgas Hamannas (vok. Johann Georg Hamann; 1730–1788) – vokiečių filosofas, literatūrinio sąjūdžio „Audra ir veržimasis“ ideologas.

9. Pera – istorinis (graikiškas) Bejoglu rajono Stambule (Konstantinopolyje), Turkijoje, pavadinimas.

10. Cerera (lot. Cerēs) – senovės romėnų derliaus ir vaisingumo deivė.

11. Pakeistos Friedricho Schillerio „Odės džiaugsmui“ eilutės:

Tas, kuriam laimė nusišypsojo
Tapti ištikimu draugu draugui....

/Wem der große Wurf gelungen,
Eines Freundes Freund zu sein../

12. Įdomu pažymėti, kad ši frazė dabar priskiriama Friedrichui Nietzschei (1844–1900), kuriam aprašomų įvykių metu buvo 11 metų.

13. Dzimkas – iš lenkų k. ziomek (vyr. g.) „žemietis, tėvynainis“ pasiskolintas žodis, taip pat dschimke, schimke. Taip buvo vadinami lenkų sielininkai ir valtininkai buvusiose Rytų ir Vakarų Prūsijose.

14. Kowno, Troke, Miedniki, Jurburg, Smorgonie, Kjedany, Kroge.

15. Pekiango upė Kinijoje. Tai vienas iš Perlų upės intakų.

16. Terpsichorė – šokio mūza Senovės Graikijoje.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.