Iki 1930 m. gyvenvietė vadinosi Senoji Įsė (Alt Inse) ir Didžioji Įsė (Groß Inse). Iki įsitvirtinant vokiškam pavadinimui Inse pasitaiko ir kitų jo rašybos variantų: Inße (apie 1539 m.), Insze (apie 1539 m.), Ynse (apie 1540 m.), Innsen (apie 1540 m.), Innse (apie 1540 m.). Iš pradžių gyvenvietė atsirado šiauriniame upės krante, paskui žvejų namai išdygo ir pietiniame. Tada šiaurinį kaimą imta vadinti Senąja Įse, o pietinį, kuris sparčiai išsiplėtė ir namų skaičiumi pralenkė šiaurinį, – Didžiąja Įse. 1570 m. buvo įkurta Įsės parapija. Iki 1684 m. Įsės kirchė buvo savarankiška, o 1684 m. tapo Kallningkeno / Kallningken (Prochladnoje) parapijos dukterine bažnyčia. 1700 m. Senojoje Įsėje buvo pastatytas naujas aštuonkampis kirchės pastatas.
Abu kaimai priklausė Įsės parapijai. Trumpa (apie 1 km) Įsės upė (Inse-Fließ) prasidėdavo Paito / Pait-Fließ (Bičeva) ir Griebės / Griebe-Fließ (Promyslovaja) santakoje. Apsaugai nuo potvynių abiejuose Įsės upės krantuose buvo supilti į marias nusidriekę pylimai-molai.
Nepaisant geografinio artumo, Senosios ir Didžiosios Įsės kaimai iki 1818 m. priklausė ne tik skirtingiems amtams, bet ir skirtingoms apskritims.
Senoji Įsė priklausė Kaukėnų / Kuckerneese (Jasnoje) amtui, esančiam Įsrūčio / Insterburg (Černiachovskas) apskrityje. Didžioji Įsė priklausė to paties pavadinimo apskrities Seckenburgo / Seckenburg (Zapovednoje) amtui, kurio administracija buvo Alt Seckenburge (Kuvšinovo). 1785 m. abu kaimai turėjo karališkųjų žvejų kaimų (königlich Fischerdorf) statusą. 1785 m. Senojoje Įsėje buvo parapinė kirchė ir 29 ūkiai. Didžiojoje Įsėje buvo 31 ūkis, iš kurių 29 laikyti žvejų ūkiais. Be to, Didžiojoje Įsėje veikė karčema, kurios nuosavybės teisė siekė viduramžių Kulmo teisę, todėl pati karčema buvo vadinama „kulmiškąja“. Karčemai priklausė viena hūba žemės (apie 17 ha). Taip pat Didžiojoje Įsėje buvo 14 ½ morgo sodų (apie 8,2 ha), dvi hūbos pievų ir vienas samdinių namas. Abiejų kaimų ūkio pagrindą sudarė ne tik žvejyba, bet ir daržininkystė. Be to, šeimos dažnai vertėsi ir vienu, ir kitu kartu. Buvo pažymima aukšta čia auginamų svogūnų ir agurkų kokybė – iki pat XX a. jie baržomis buvo gabenami į Tilžės ir Karaliaučiaus turgus.
Žvejų vėtrungė iš Įsės.
Ir vis dėlto žvejyba ir toliau išliko pagrindine Įsės gyventojų veikla ir pajamų šaltiniu. Nuo seno šiame versle mažai kas pasikeitė. Žvejai kaip ir anksčiau išplaukdavo į marias burinėmis ar irklinėmis valtimis. Net atsiradus garo kateriams, žvejoti iš motorinių laivų buvo draudžiama.
Kurėnai su vėtrungėmis ant stiebų prie Įsės prieplaukų.
Dauguma žvejų plaukiojo po marias burėmis vadinamaisiais kurėnais – šiam kraštui būdingo tipo vienstiebėmis plokščiadugnėmis žvejų valtimis. Vokiškai ji vadinosi Kurenkahn. Jos buvo statomos iš ąžuolo ir siekė 14 m ilgio. Be to, net žuvimi pakrautas kurėnas grimzdavo ne daugiau kaip 0,5 m – tai idealiai tiko negilioms marioms. Kad būtų matyti, kuriam kaimui priklauso žvejų valtis, ant jų stiebų buvo tvirtinamos vėtrungės su kiekvienam kaimui priskirtais skiriamaisiais ženklais. Įsei tai buvo raudonas stačiakampis baltame fone. 1841 m. vyriausiuoju Kuršių marių ir į jas įtekančių upių žiočių žuvininkystės inspektoriumi tapo buvęs Memelio / Memel (Klaipėda) meras Ernstas Wilhelmas Beerbohmas / Beerbohm (1786–1865). Jis įsakė, kad tokios vėtrungės būtų privalomos visoms Kuršių marių akvatorijoje žvejojančioms burinėms valtims. Tai leido geriau kontroliuoti, kaip laikomasi žvejybos įstatymų, išvengti konfliktų tarp skirtingų bendruomenių žvejų ir vesti žvejų apskaitą.
Vėtrungės dažnai būdavo puošiamos papildomais elementais, todėl XX a. pradžioje jas kaip suvenyrus ėmė pirkti turistai, net atsirado aistra kolekcionuoti Kuršių marių vėtrunges.
Po administracinės reformos ir naujų apskričių įkūrimo 1818 m. Senoji ir Didžioji Įsė ėmė priklausyti vienai Niederungo apskričiai, tačiau vis tiek, kaip ir anksčiau, buvo pavaldžios skirtingiems amtams: Kaukėnų ir Seckenburgo. 1871 m. Senojoje Įsėje buvo 28 namai, juose gyveno 73 šeimos ir devyni jų viengungiai kaimynai. Tuo pat metu Didžiojoje Įsėje buvo 31 namas, o gyventojus sudarė 90 šeimų ir du vieniši žvejai.
Tik po naujos valstybės administracinės sąrangos reformos 1874 m. du kaimai priešinguose krantuose ėmė priklausyti bendram Įsės valsčiui (Amtsbezirk).
Įsės valsčius
1874 m. kovo 26 d. Niederungo apskrityje buvo sudarytas Įsės valsčius Nr. 28, į kurį įėjo dešimt kaimo bendruomenių: Senoji Įsė (Pričaly), Augstutt, Didžioji Įsė (Pričaly), Mažoji Įsė / Klein Inse (Primorje), Kurrenberg, Löckerorth, Loye (Rybačje), Matzgirren (nuo 1938 m. Kurrenberg, Chlebnoje), Pait (Chrustalnoje, dalis), Tawe (Zalivino) ir Ibenhorsto miško dvaro apylinkė (Ibenhorst Forst) su administraciniu centru Ibenhorsto vyriausiojoje girininkijoje (Oberförsterei Ibenhorst, Primorskoje). Senosios Įsės gyventojai valsčiaus viršaičio pareigas ėjo 1919–1923 m. (žemvaldys Augustas Heyeris / Heyer) ir 1924–1925 m. (laiškanešys Leo Blockas / Block), Didžiosios Įsės gyventojai – 1923–1924 m. (prekybininkas ir žemvaldys Gustavas Dobrigkeitas / Dobrigkeit) ir 1925–1933 m. (žemvaldys Ernstas Engelkė / Engelke). Sujungtos Įsės bendruomenės gyventojai valsčių valdė 1933–1935 m. (valstybinis girininkas Stöckmannas / Stöckmann), 1935 m. (Emilis Jodeitas / Jodeit), 1935–1941 m. (Fritzas Mertinsas / Mertins) ir 1945 m. (Martinas Knurbinas / Knurbin).
Iki 1908 m. dėl bendruomenių sujungimo Įsės valsčiaus sudėtis sumažėjo iki šešių kaimo bendruomenių ir vienos miško dvaro apylinkės ir atrodė taip: Senoji Įsė (Pričaly), Didžioji Įsė (Pričaly), Mažoji Įsė (Primorje), Loye (Rybačje), Matzgirren (Chlebnoje), Tawe (Zalivino), Tawellningkeno miško dvaro apylinkė.
Įsė XX a. pradžios Rytprūsių topografiniame žemėlapyje.
1910 m. kovo 30 d. Mažosios Įsės bendruomenė buvo įtraukta į Tawellningkeno miško dvaro apylinkę. 1929 09 30 iš Tawellningkeno miško dvaro apylinkės į Didžiosios Įsės bendruomenę perėjo Mažosios Įsės girininkija (Primorje, dalis). 1930 07 01 Senosios Įsės ir Didžiosios Įsės bendruomenės susijungė į vieną Įsės kaimo bendruomenę. 1934 12 01 Mažosios Įsės girininkija iš Įsės bendruomenės buvo grąžinta į Tawellningkeno miško dvaro apylinkę, kuri nuo tada ėmė sudaryti savarankišką Tawellningkeno valsčių. Tuo pat metu Matzgirren (Chlebnoje) bendruomenė perėjo į Lappieneno / Lappienen (nuo 1939 m. Rautersdorfo / Rautersdorf, Malyje Berežki) valsčių. Taigi Įsės valsčiuje liko tik trys kaimo bendruomenės: Įsė (Pričaly), Loye (Rybačje) ir Tawe (Zalivnoje). Daugiau Įsės valsčiaus sudėtis iki lemtingųjų 1945 m. nesikeitė.
1885 m. Senosios Įsės bendruomenė valdė 127 ha žemės, iš jų ariamoji žemė sudarė 11 ha, pievos – 96 ha. Didžiojoje Įsėje proporcijos buvo panašios: iš 263 ha žemės valdų ariamajai žemei buvo skirta 29 ha, pievoms – 176 ha. Senojoje Įsėje buvo 30 namų ir 77 ūkiai, Didžiojoje Įsėje – atitinkamai 36 ir 91. Iki 1895 m. namų skaičius Senojoje Įsėje liko toks pat – 30, tačiau dabar juose buvo registruotos tik 61 šeima ir viena moteris be šeimos. Didžiojoje Įsėje namų skaičius išaugo iki 38, juose gyveno 87 šeimos ir keturios moterys be šeimų.
1905 m. turto mokesčio pajamos Senosios Įsės kaimui siekė 23,18 markės nuo 1 ha – beveik 50 % daugiau nei Niederungo apskrities bendruomenių vidurkis. Dar didesnis mokesčio tarifas buvo Didžiojoje Įsėje – 24,99 markės nuo ha.
Atsižvelgiant į tai, kad Niederungo apskrityje ir taip buvo didžiausias vidutinis žemės mokesčio tarifas visoje Gumbinės / Gumbinnen apygardoje, mokesčių našta Įsės žemės naudotojams buvo nemenka. Galbūt būtent tai ir išprovokavo XIX a. pabaigoje prasidėjusį kaimų gyventojų mažėjimą. Taip iki 1905 m. Senojoje Įsėje liko 29 gyvenamieji namai ir kirchės pastatas, o šeimų skaičius kaime sumažėjo iki 68, ir dar du žmonės buvo įrašyti kaip viengungiai. Panašus vaizdas buvo ir Didžiojoje Įsėje: namų skaičius sumažėjo iki 35, juose gyveno 67 šeimos ir dešimt vienišų žmonių.
Senosios ir Didžiosios Įsės sujungimą į vieną kaimo bendruomenę, įvykusį 1930 07 01, lydėjo ir pačių kaimų susiliejimas, netenkant ankstesnių vietovardžių. Toks bendruomenės stambinimo variantas buvo mažiau paplitęs nei atvejai, kai į naują bendruomenę įsiliedavo kaimai, ir toliau laikomi atskiromis gyvenvietėmis. Čia, matyt, lėmė tiesioginis Senosios ir Didžiosios Įsės geografinis artumas. Be sujungto kaimo, į naująją kaimo bendruomenę įėjo ir Mažosios Įsės girininkija bei Didžiosios Įsės, Mažosios Įsės I ir Mažosios Įsės II miško ruošos ūkiai. Iš viso sujungimo metu kaime buvo 69 namai ir 89 ūkiai.
Prieškario metais Įsės kaime veikė mokykla ir pašto skyrius. Tarp dviejų kaimo dalių per Įsės upę (Inse-Fließ) kursavo keltas. Abiejuose krantuose stovėjo vėjiniai vandens siurbliai, išpumpuojantys gruntinį vandenį.
Prie Promyslovajos kranto Pričaly gyvenvietėje.
1947 11 17 Įsė buvo pervadinta Pričaly gyvenviete. Iš pradžių ji įėjo į Zalivino kaimo tarybą. Dar prieš pervadinimą, 1947 05 25, persikėlėliai įkūrė Mikojano vardo žvejų artelę. 1950-ųjų viduryje artelė buvo pertvarkyta į A. I. Mikojano vardo kolūkį, o 1958 m. jo pagrindu buvo įkurtas kolūkis „Pričaly“.
Ekologinio turizmo kompleksas „Briedžių slėnis“ Paite yra už 6,5 km nuo Pričaly.
Tačiau savarankiškas kolūkis gyvenvietėje gyvavo neilgai – jau 1959 04 27 jis buvo prijungtas prie kolūkio „Rybak Baltiki“ Mysovkos (Karkeln) gyvenvietėje. 1964 m. buvo nugriauta Įsės kirchė, išlikusi iki tol, nepaisant apgadinimų, patirtų, kaip teigta, per 1945 m. karo veiksmus. Nuo 1965 01 12, panaikinus Zalivino kaimo tarybą, Pričaly gyvenvietė ėmė priklausyti Prochladnojės kaimo tarybai. 1972 m. Pričaly buvo 41 kiemas. Iki to laiko tarp dviejų gyvenvietės dalių buvo pastatytas tiltas. Iki 1985 m. Pričaly liko apie 30 kiemų. 2024 m. Pričaly yra 42 apskaityti pastatai, iš jų 37 gyvenamieji. Gyvenvietėje veikia felčerinis-akušerinis punktas.
Gyvenvietės koordinatės: 55°06'46'' š. pl. 21°12'52'' r. ilg.
Lankytinos vietos: išlikę seni žvejų pastatai, prieškarinės kapinės.
Įsės – Pričaly gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 3561, 1852 – 6281, 1867 – 6611, 1871 – 6491, 1885 – 6761, 1895 – 6171, 1905 – 5961, 1910 – 5851, 1925 – 566, 1933 – 543, 1939 – 545, 1985 – 160, 2002 – 136, 2010 – 123, 2012 – 117, 2017 – 121, 2018 – 106 gyventojai.
Senosios Įsės gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 150, 1852 – 275, 1867 – 271, 1871 – 289, 1885 – 297, 1895 – 261, 1905 – 288, 1910 – 262 gyventojai.
Didžiosios Įsės gyventojų skaičiaus kaita: 1818 – 206, 1852 – 353, 1867 – 390, 1871 – 360, 1885 – 379, 1895 – 356, 1905 – 308, 1910 – 323 gyventojai.
Mažosios Įsės gyventojų skaičiaus kaita: 1852 – 29, 1867 – 25, 1871 – 27, 1885 – 19, 1895 – 27, 1905 – 17 gyventojų.
Mažosios Įsės girininkijos gyventojų skaičiaus kaita: 1885 – 5, 1895 – 6,
Senosios Įsės gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 269, katalikai – 14, judėjai – 6, vaikų iki 10 metų – 58, raštingų – 146 (iš 202 apklaustųjų, 72 %).
Didžiosios Įsės gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 354, katalikai – 3, judėjai – 3, vaikų iki 10 metų – 82, raštingų – 142 (iš 269 apklaustųjų, 53 %), kurčnebylių – 1.
Mažosios Įsės gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai – 25, katalikai – 2, vaikų iki 10 metų – 3, raštingų – 17 (71 %).
Įsės bažnytinės parapijos sudėtis apie 1925 m.: Senoji Įsė (Pričaly), Didžioji Įsė (Pričaly), Mažoji Įsė (Primorje), Mažosios Įsės girininkija (Primorje, dalis), Loye (Rybačje), Loye girininkija / Forsthaus Loye (55°08'01'' š. pl. 21°12'17'' r. ilg.), Matzgirren (Chlebnoje), Matzgirren girininkija / Forsthaus Matzgirren (nuo 1938 m. Kurrenbergo girininkija / Forsthaus Kurrenberg, 55°07'43'' š. pl. 21°18'41'' r. ilg.), Paito girininkija / Forsthaus Pait (Zalivino), Tawe girininkija / Forsthaus Tawe (55°03'35'' š. pl. 21°14'48'' r. ilg.).
1 – bendras Senosios ir Didžiosios Įsės gyventojų skaičius.
Šiuolaikinės Michailo Ogorodnikovo nuotraukos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
