Jis įsijungdavo, kai artėjantis nuteistasis užmindavo spyruoklę grindyse. Tuomet Mergelė pakildavo, išskleisdavo „rankas“ ir tvirtai apkabindavo pasmerktąjį, kartu suvarydama į savo auką daugybę iš jos kyšančių aštrių spyglių. Nuteistasis mirdavo baisiose kančiose. Apie nelaiminguosius, radusius mirtį jos glėbyje, sakydavo: „Jį pabučiavo Geležinė mergelė.“ Panašių mechanizmų būta ir inkvizicijos laikais1. Naktimis žmonės dažnai girdėdavo duslų gaudesį, panašų į malūno ratų bildesį, ir kiekvienas stengdavosi šią pilies dalį apeiti iš tolo.
Breslau tvirtovės komendantas tuo metu buvo Werneris von Bruneckas, ir jis turėjo dukterį Mariją – protingą, išsilavinusią, o svarbiausia – labai gražią merginą. Kartą Vokiečių ordino reikalais į pilį atvyko riteris, vardu Hermannas von Salza2. Visai neseniai buvo panaikintas Tamplierių ordinas, ir su tamplierių turtu reikėjo tinkamai susitvarkyti... Būtent šiais reikalais ir buvo pavesta rūpintis jaunajam Hermannui. Čia jis ir pamatė Mariją ir neliko abejingas jos žavesiui...
Sveiki, aš jūsų mergelė!
Ji jam labai patiko, o jai kilmingasis karys patiko dar labiau. Tačiau jaunuolis nenorėjo sukti galvos gražuolei tuščiais pažadais, nes vesti jos negalėjo – stodamas į Ordiną, jis buvo davęs celibato įžadą. Todėl drąsusis Hermannas ėmė galvoti, kaip greičiau palikti Breslau.
Vakare prieš išvykimo dieną jis parašė laišką riteriui von Bruneckui ir dar vieną – jo dukteriai, o paskui išėjo pasivaikščioti. Tačiau grįždamas jaunuolis paklydo didžiulės pilies, kurios gerai nepažinojo, perėjose ir vietoje savo kambario pateko į kažkokį koridorių, kurio gale mirgėjo šviesa. Riteris nuėjo link jos ir atsidūrė nedidelėje salėje. Grindys čia buvo akmeninės, kairėje ir dešinėje matėsi durys. Nuo lubų kabojo lempa, skleidusi blausią šviesą. Aplink tvyrojo kapų tyla.
Šioje salėje jaunuolis niekada anksčiau nebuvo ir jau ketino grįžti atgal, kai pilies varpas išmušė vidurnaktį. Staiga aplink kažkas sujudo: sienos sudrebėjo, durys girgždėdamos atsidarinėjo ir vėl užsidarinėjo, grindys ėmė smulkiai virpėti, o kažkur po jomis pasigirdo milžiniško mechanizmo krumpliaračių girgždesys. Hermannui pasidarė nejauku, tačiau prie šono kabojo jo kalavijas, su kuriuo jam nebuvo ko bijoti. Per salę praūžė vėjo gūsis. Lempa kone užgeso, bet staiga įsiliepsnojo nauja jėga. Netikėtai pasigirdo skundūs šauksmai. Balsai priklausė moteriai ir vyrui.
Jie artėjo, ir štai į salę įbėgo mergina plaikstančiais plaukais ir krauju suteptais drabužiais, o paskui ją – vyras geležiniais šarvais. Šarvai buvo suploti, ir pro juos sruvo kraujas. Abu perbėgo per salę ir dingo prieš juos atsivėrusiose duryse.
Vos tik vaiduokliai išnyko, vėl pasigirdo ratų girgždesys ir skundžios dejonės, kurios po kelių akimirkų nutilo. Bet vos tik nuskambėjo paskutinis garsas, abi figūros pasirodė pirmosiose duryse, ir atrodė, kad scena kartojasi iš naujo.
Tada Hermannas išsitraukė kalaviją ir nukreipė jį į vaiduoklius, sušukęs: „Kas jūs?“ Šie sustingo vietoje, nenuleisdami akių nuo kryžiaus ant jo apsiausto, ir tylėjo. Hermannas pakartojo klausimą, ir vietoje atsakymo vyras jam linktelėjo, kviesdamas sekti paskui juos. Riteris sudvejojo, ir mirtinai išblyškęs vyro veidas tapo maldaujantis. Tada jaunuolis tvirčiau įsisupo į apsiaustą ir nusekė paskui vaiduoklių porą.
Geležinė mergelė uždaryta (kairėje) ir atidaryta.
Staiga Hermannas atsidūrė ant apšviestos prarajos krašto, kurios gilumoje pamatė milžiniškus sėdinčios Geležinės mergelės kontūrus. Su laukine neviltimi vyro vaiduoklis įstūmė į tą duobę savo palydovę ir pats nugriuvo ten paskui ją, po to vėl pasigirdo baisus ratų girgždesys, šauksmai, dejonės ir priešmirtinis gargimas.
Apimtas neapsakomo siaubo, Hermannas atsitraukė atgal į salę ir pamatė, kad abu nelaimingieji vėl stovi ten. Atrodė, jie laukia iš jo savo nuosprendžio.
Jaunuolis stengėsi neprarasti dvasios stiprybės ir paklausė, ar gali ką nors dėl jų padaryti. Tada vyras parodė ranka į užrašą virš durų, vedančių prie velniškos mašinos. Hermannas perskaitė: „Atsižadėjimas veda į išganymą.“ Riteris iškart suvokė gilią šių žodžių prasmę ir suprato jų didybę. O tada tvirtu balsu ištarė: „Aš atsižadu!“ Tuomet vyro veidą nušvietė šypsena, ir jis ištiesė jam pergamento ritinį, kurį ištraukė iš po krauju aplietų šarvų. Ir kai mirusiojo ranka palietė gyvąjį, pasigirdo stiprus trenksmas, lempa užgeso, sienos susiūbavo... atrodė, griūva visas pastatas, ir riteris neteko sąmonės.
Kai jis vėl atsipeikėjo, pamatė, kad yra savo kambaryje, durys užrakintos iš vidaus, o lauke šviesi diena. Viską, kas jam nutiko praėjusią naktį, jis būtų galėjęs palaikyti ryškiu sapnu, jei prieš jį nebūtų gulėjęs pergamento ritinys. Hermannas tylėdamas įsistebeilijo į jį, ir kol jis buvo paskendęs mintyse, į duris pasibeldė jo ginklanešys su žinia, kad šią naktį per smarkią audrą sugriuvo šoninis pilies sparnas, kurio požemyje buvo Geležinė mergelė.
Ši keista žinia paskatino jį išvynioti ritinį. Lotyniškas tekstas, parašytas seniai sudūlėjusios rankos, pasakojo apie riterį, kuris suvedžiojo vienuolę, ir apie vienuolę, kuri dėl meilės riteriui pamiršo savo įžadus. Abu atskalūnai bausmės už tai buvo pasmerkti mirti Geležinės mergelės glėbyje. Tačiau ir po mirties nusidėjėliai turėjo vėl ir vėl išgyventi savo baisią mirtį, kol sutiks riterį, pasiryžusį savo noru atsisakyti savo meilės ir taip išgelbėti dvi neramias sielas.
Net geležinis alibi nieko nereiškė prieš šios Mergelės „argumentus“.
Hermannas skaitė: „Mirtingasis, kurį dangus išrinko mano gelbėtoju, žinok: yra kitas gėris – neišmatuojamai aukštesnis už meilę ir mylimos moters turėjimą. Vargas vyrams, kurie paaukoja savo pareigą ir pašaukimą, iškeitę juos į neištikimą moters meilę..“
Toliau riteris skaityti nebeįstengė ir sušuko: „Tu teisus, nelaimingasis! Vyrui yra aukštesnė dorybė nei meilė moteriai!“
Jaunasis kryžiuotis skubiai paliko Breslau, o kai po metų vėl ten sugrįžo, rado gražiąją Mariją jau kito žmona. Savo atsižadėjimo įžadą riteris Hermannas von Salza išlaikė ir tapo vienu garsiausių Vokiečių ordino didžiųjų magistrų, kurio vardas visada kėlė baimę jo priešams.
O iš buvusios imperatoriaus pilies šiandien neliko nieko, išskyrus senos sienos fragmentą.
VERTĖJOS PASTABOS
1. „...Kaip prisiminė liudininkas, po Toledo užėmimo legendinis prancūzų generolas Lasalis aplankė vietinius inkvizicijos rūmus. Gausūs kankinimo įrankiai pribloškė patyrusio kareivio, ne kartą žvelgusio mirčiai į akis, vaizduotę. O vienas iš tų įrankių buvo savotiška budelių sadistiškai rafinuotos fantazijos viršūnė. Požeminėje salėje, nišoje, stovėjo statula, vaizdavusi Mergelę Mariją. Ant galvos ji turėjo paauksuotą aureolę, o dešinėje rankoje – vėliavą. Nuo pečių krito šilkinio apdaro klostės, tačiau po jomis matėsi kirasa. Įdėmiau pažiūrėjus, buvo galima pastebėti, kad visa priekinė figūros dalis nusmaigstyta spygliais. Jos rankos turėjo šarnyrus, o jų judėjimą užtikrino specialus mechanizmas. Vienam iš tarnų buvo įsakyta parodyti „statulą“ veikiant. Mergelė lėtai išskleidė glėbį, tarsi ketindama švelniai prisiglausti ką nors prie „krūtinės“. Tą akimirką vietoje žmogaus jai pakišo iki kraštų prikimštą grenadieriaus kuprinę. Statula stipriai prispaudė ją prie savęs, o kai generolo įsakymu tarnas atskyrė jos „rankas“, visi pamatė, kad spygliai pradūrė kuprinę kelių colių gyliu ir ji taip ir liko kaboti ant jos „krūtinės“...“
2. Hermannas von Salza (vok. Hermann von Salza, apie 1179–1239) – Vokiečių ordino didysis magistras (1209–1239).
ŠALTINIS
1. Johannas Graesse, „Prūsijos valstybės sakmių knyga“ (Johann Graesse. Sagenbuch des Preussischen Staats).
2. Widaras Ziehnertas, „Prūsijos liaudies sakmės, pasakos ir legendos“ (Widar Ziehnert. Preußens-Volkssagen, Mährchen und Legenden).
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kur paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
