Štai kodėl tai mane domina.
Teritorijos visais laikais pereidavo „iš rankų į rankas“ – su gyventojais arba be jų. Pastaruoju atveju išnykdavo visas šimtmečiais kurtas žinių pasaulis. Nutrūkdavo visos vietos tradicijos – patirties kvintesencija, geriausiai atitinkanti vietos sąlygas. Išnykdavo patirtis, kaip elgtis ne tik su materialiais, bet ir su dvasiniais dalykais. Nutrūkdavo šios žemės ir jos žmonių apdainavimo literatūroje ir dailėje tradicijos.
Šia prasme persikėlėliai pradėjo nuo nulio. Nauja žemė jiems visais atžvilgiais buvo terra incognita.
Tačiau gyventi žemėje ir nieko apie ją nežinoti neįmanoma. Naujos žemės įsisavinimas buvo ne tik mechaninė materialiųjų struktūrų atkūrimo veikla, bet ir pažintinė veikla. Kaip buvo įgyjamos ir kaupiamos žinios? Kokį vaidmenį čia atliko kūrybingi žmonės?
Tai, kas pasakyta, liečia ne tik Kaliningradą/Karaliaučių, bet ir kitas panašias vietas: Vyborgą/Viipurį, Južno Sachalinską/Tojoharą, Vroclavą/Breslau, Lvivą/Lwówą ir t. t. Kompleksinį įsisavinimo procesų tyrimą atlieku tyrinėdamas temą Kultūra „svetimoje“ erdvėje.
Apie persikėlėlius žvalgus
Tiesioginis sovietinių žmonių Rytų Prūsijos teritorijos pažinimas prasidėjo dar karo metu, nuo kariuomenės žvalgybos grupių veiklos. Tiesa, žvalgų surinktos žinios buvo specifinės, „taikomojo“ pobūdžio.
Pokario persikėlėliams į Kaliningrado sritį tai iš tiesų buvo neištirtas kraštas. Žmogus, ko gero, jautėsi tarsi žvalgas. Vokiečių naudota technika buvo nepažįstama. Nebuvo dokumentacijos, reikalingos komunaliniam ūkiui, melioracijos sistemai ir pan. atkurti. Persikėlėliai neturėjo žinių apie vietos klimatą, gyvūniją ir augaliją, teritorijos ūkio struktūrą, dirvožemių ypatumus. Nebuvo žinių apie vietos medžiagas ir technologijas, reikalingų teritorijoje esančioms struktūroms ir objektams išlaikyti. Nebuvo žinių apie naudingąsias iškasenas. Viską reikėjo ištirti ir įsisavinti.
Be to, žinios buvo įgyjamos, viena vertus, valstybės kontroliuojamos, kita vertus – stichiškai, tiesiogiai naujiesiems gyventojams susiduriant su teritorija.
Šios dvi formos susijusios viena su kita.
Iš kur žinių sėmėsi „paprastas žmogus“? Paminėsiu tik kai kuriuos šaltinius. Tam tikrų žinių apie sritį teikė vietos kraštotyros muziejus. Tiesa, jos buvo specifinės, perėjusios „valstybinę kontrolę“. Partijos įgalioti srities lektorių biuro lektoriai, reguliariai važinėję į kolūkius ir rajonų centrus „politinėms ir mokslo žinioms propaguoti“, skleidė ir kraštotyros žinias. Laikraščiai reguliariai skelbė populiarius straipsnius apie krašto gamtą ir istoriją.
Kaliningrado srities gyventojai kraštą pažino ir stichiškai. Medžiotojai, turistai, gamtos gėrybių rinkėjai, masinių ir individualių žygių dalyviai nuolat gaudavo žinių apie šią teritoriją.
„Autoturistas“. Dailininkas N. P. Karjakinas. 1988 m.
Liaudies švietimo organai, kultūros įstaigos skyrė daug dėmesio moksleivių laisvalaikiui ir organizavo jų kraštotyrinę veiklą. Viena iš krašto pažinimo formų buvo moksleiviams organizuojamos ekskursijos, žygiai, vasaros stovyklos, kartais privalomos. Daugeliui jaunųjų kaliningradiečių būtent tokie žygiai ir vasaros stovyklos tapo pažinties su jiems gimtąja žeme pradžia.
„Mikrorusija“
Baltijos krašto smėlingai molingų kalvų ir pelkėtų lygumų gamta persikėlėliams buvo svetima. Ji buvo pažįstama, be kita ko, lyginant ją su gimtųjų vietų gamta.
Iš pradžių svetimame buvo įžvelgta kažkas pažįstamo, kažkas savo.
Tai leido margai apgyvendintą Kaliningrado sritį paversti „Mikrorusija“. Gamtos įsisavinimas vyko kūrybiškai, iš vidaus. Tai matyti, pavyzdžiui, nedideliuose poetiniuose kūriniuose, kuriuos rašė ir profesionalai, ir mėgėjai.
Prieglius upė
Ir Poltavos vyšnios, trešnės,
Ir Riazanės debesys,
Ir inkilai beržuose
Atsispindėjo tavyje, upe.
Tapo nauja, gausi, nuostabi
Prie tavo krantų žemė!
Tu išgirdai mūsų dainas
Ir išvydai Kremliaus žvaigždes.
Nei liūdesio, nei sielvarto nežinodama
Ir juodos tūgos nepatirdama,
Tu teki, naują pasaulį pažindama,
Klausydama Volgos upės balso.
Tavo giraitėse apsigyveno
Mūsų Kursko lakštingalos.
Už kolūkio gausą
Pakyla tavo krantai.
(1948)
Geografinio aprašymo autorius pasinaudojo tuo pačiu būdu ir nepatingėjo ilgame išvardijime (čia pateikiamame sutrumpintai) vaizdingai palyginti Kaliningrado srities kraštovaizdžių įvairovę su Rusijos kraštovaizdžių įvairove, tipizuota dailininkų kūriniuose.
„Kaliningrado srities gamtoje daug savito žavesio, primenančio didžiosios rusų tautos senųjų gyvenamųjų vietų gamtą.
Nemažai srities vietų tarsi miniatiūroje saugo Maskvos apylinkių peizažų žavesį ir grožį: čia galima sutikti ir tipiškų Levitano peizažų su beržynais, ąžuolų ir liepų giraitėmis, eglynais, ramiais ežerėliais ir sietuvomis.
Srityje, ypač Sembos pusiasalyje ir Sovetsko rajone, nereti pušynų kraštovaizdžiai, tarsi nužengę iš didžiojo rusų peizažisto Šiškino paveikslų; čia daug vietų, tarsi perkeltų iš Okos ir Volgos tarpupio, iš Meščeros krašto, iš miškingų Volgos ir Dniepro ištakų rajonų“ (1951).
Panašūs palyginimai pirmaisiais metais buvo gana paplitę: „Dar toliau – naujas srities dramos teatras. Šis kampelis mums primena gimtąją Maskvą. Teatro išorė panaši į SSRS Didžiojo teatro fasadą“ (1949). Aktualūs pačioje Kaliningrado istorijos pradžioje, iki 1970-ųjų palyginimai tampa tiesiog literatūrine priemone, tarnaujančia retrospekcijai:
Žemės grumstą rankomis sutrynė,
kad žinotų, kokių druskų joje.
Palygino su Pavolgio stepėmis
beformių laukų skiauteles.
Palygino ir fauną, ir florą,
Ir stebuklais stebėjosi…
(1974)
Apie dailininkų temų pasirinkimą
Dailininko veiklą galima palyginti su mokslininko veikla. Mene, kaip ir moksle, išplėtota tema teikia naujų žinių. Būtent kūrybiniuose sluoksniuose pirmiausia buvo aptariamos ir plėtojamos naujos idėjos, tipizuojami įvaizdžiai, kurie vėliau plačiai paplisdavo.
Kuo gi užsiėmė pirmieji Kaliningrado dailininkai? SDS Kaliningrado skyriaus valdybos pirmininkas marinistas J. N. Skitalcevas skundėsi: „Dailininkai … užsisklendė nereikšmingose temose arba pasitraukė į praeitį. Be to, labai nedaugelis atsigręžė į mūsų srities temas“ (1958). Jam pritaria jaunas dailininkas V. A. Gorbunovas: „Turime visas sąlygas kūrybai, bet jomis nesinaudojame. … Dailininkai mažai pažįsta mūsų srities žmones. Jie daugiau tapo tai, kas liko atmintyje, tuos žmones, tas vietas, kur gyveno ir mokėsi anksčiau“ (1961).
Valstybiniame Kaliningrado srities archyve saugomuose Dailininkų sąjungos skyriaus dokumentuose yra liudijimų apie tai, kokiomis temomis dirbo Kaliningrado dailininkai. Apžvelkime tik kai kurias temas.
Prie to, kad Kaliningrado sritis išgarsėjo kaip žvejų kraštas, nemažai prisidėjo dailininkai.
Kaliningrado dailininkai dažnai gaudavo užsakymų šia tema. Rinkdami medžiagą, jie gyveno žvejų kolūkiuose, leisdavo dienas žvejybos uoste, išplaukdavo su žvejais į Atlantą.
„Taip, jūs pasakysite, draugai dailininkai, kad gyvenate ne tik prie jūros, bet ir prie sienos, yra pasieniečiai, yra siena, bet nėra drobės, o norėtųsi plačiau parodyti ir šį darbą. … Nenoriu pasakyti, kad čia išstatyti darbai nepatinka, bet būtina, kad dailininkai nežiūrėtų viena kryptimi: yra jūra, žuvis ir daugiau nieko. Prieš kokius 3–4 mėnesius buvau šioje studijoje ir susitikau su dailininku Grigorjevu, kuris kalbėjo, kad nori paveiksle parodyti išminuotą miestą. Tačiau vėl pamačiau tą pačią jūrą, laivą, ir temų niekas nekeičia: tapo peizažus, žuvį ir daugiau nieko. Reikia atspindėti ne tik žvejų, bet ir mokytojų bei statybininkų darbą“ (1959).
Karinė tematika srityje buvo paklausi. Pirma, kariškių čia buvo daug, jie dažnai tapdavo užsakovais. Antra, Kaliningrado sritis ypatinga, „pergalės pagimdyta“.
Skulptoriai kūrė vadovėlinių Rusijos istorijos veikėjų atvaizdus: Bagrationo, Suvorovo ir kt. Dažni buvo užsakymai paminklams ant sovietų karių kapų, Rytų Prūsijos operacijos didvyrių biustams ir skulptūriniams atvaizdams. Atsigręžkime ir į atskirus pavyzdžius. DS kandidatas į narius A. K. Krutcovas prašo suteikti kūrybinę pagalbą „molbertinių piešinių ciklui apie Karaliaučiaus šturmą užbaigti“. Kraštotyros muziejus užsako aukštąjį reljefą „Vėliavos iškėlimas“. DS kandidatas L. S. Basovas dirba prie aukštojo reljefo „Rusų pergalė prie Groß Jägersdorfo“. Dailininkai Piaskovskis ir Karjakinas pašto dėžutės Nr. 29 gamyklos užsakymu dirba prie paveikslo „Petro laivynas“.
Žemės ūkio tematika, palyginti su pirmosiomis dviem, nepaplito.
„Dabar žemės ūkio tematikos pas mus visiškai nėra. Kame reikalas? Gal kalti mūsų partiniai organai, nes mes remiamės tuo, kad mūsų sritis grynai žvejybinė, ir nežinome, kuo mūsų sritis garsi. Gal pasinersime į kaimo tematiką ir turėsime vien sėtinius griežčius. Reikia atsižvelgti, kad reikia ir vieno, ir kito, ką pasiekėme, bet jų nepaleidžiant gerinti savo laimėjimus“ (1959).
Pirmieji Kaliningrado dailininkai šioje žemėje buvo nauji žmonės, atvykėliai, pravažiuojantieji. Kokias vietos istorijos temas jie galėjo plėtoti? Dailininkai kreipėsi į kraštotyros muziejaus darbuotojus, prašydami trumpai aprašyti senesnius ir naujesnius reikšmingus įvykius.
Muziejus pagalbą suteikė. Direktorius I. P. Kolganovas parengė teminį žinyną – įvairių istorinių epizodų mozaiką (1963). Iš viso žinyne buvo pasiūlyta šimtas viena tema su komentarais. Šalia kanoninių (pasiaukojanti prūsų kova su Ordinu, Petro I pasiuntinybė, Septynerių metų karas, Rytų Prūsijos operacija ir Karaliaučiaus šturmas, srities susikūrimas ir kt.) yra ir gana netikėtų. Pavyzdžiui, tema „Prieš sektantizmą“ (yra tik pavadinimas, tema liko neatskleista). Yra ir man artima tapusi krosnies tema.
„Sumūryk man, broli, rusišką krosnį.
Tiesa, 1946/47 m. žiema persikėlėlius sutiko atšiauriai. Ji buvo rusiškai atšiauri. Daug teko išgyventi persikėlėliams. Bet išgelbėjo rusiška krosnis, kuri nuo to laiko tvirtai, šeimininkiškai įsikūrė naujuose namuose.“
Yra netikėta ištrauka apie dykinėjančius atsargos karininkus „Juos atskyrė prekystalis“.
„Kai kurie į atsargą išleisti karininkai nerado, kur pritaikyti savo jėgas visuomenei naudingoje gamyboje. Vieni jų „vedžioja šunyčius“ arba „lankosi įstaigose“, kiti ėmėsi pūsti asmeninį ūkį, tiekdami į turgų kiaušinius, uogas, vaisius. Neretai jie susitinka su buvusiais pulko draugais… turguje. Bet mūsų srityje daug ir kitokių veltėdžių.“
Arba štai siūlomas jau paruoštas siužetas, tiesa, banalus, paplitęs ir „politiškai teisingas“:
„Pergalės aikštė. /Darbininkas – buvęs kareivis kala iškabą „Pergalės aikštė“ – po koja – senoji, vokiška/.“
Tiesa, dailininkai ir patys buvo aktyvūs, rengdami, pavyzdžiui, „svarbiausių ir aktualiausių kūrinių, skirtų Kaliningrado srities jubiliejui, temų sąrašą 4-ajai srities jubiliejinei parodai“ arba užmegzdami „sistemingus ryšius su Kaliningrado liaudies ūkio taryba ir vietos pramonės įmonėmis, ieškodami tematikos iš mūsų srities gyvenimo…“.
„Be visų temų, kuriomis dirbo dailininkai, – žvejų, gintaro, – yra dar daug didelių reikšmingų įmonių, kuriose dirba tūkstančiai sovietinių darbo žmonių. Tai Vagonų gamykla ir „Avtozapčast“ gamykla, laivų statykla, Statinių ir taros kombinatas. Yra daug įmonių, kuriose dailininkai galėtų rasti temų mūsų sovietiniams žmonėms vaizduoti“ (1959).
Rezultatas buvo tas, kad drobėje ir kartone, betone ir gipse, granite ir bronzoje įsikūnijo istoriniai ideologiniai konstruktai ir stereotipai.
„Giesmė apie Kaliningrado sritį“
Jau minėjau, kad šioje žemėje įvyko tradicijų trūkis (lot. traditio – perdavimas; istoriškai susiklostę ir iš kartos į kartą perduodami papročiai, tvarka, taisyklės).
Tiems dailininkams, kurie čia gyveno anksčiau, ši žemė liko tik atmintyje, o naujųjų atvykėlių akys ją matė, bet rankos negalėjo jos „apdainuoti“.
Atvykėliai priklausė kitoms tradicijoms. Nori nenori, jie apdainavo tai, iš kur buvo atvykę. Patiems pirmiesiems Kaliningrado dailininkams, susibūrusiems į negausią bendriją, buvo nelengva. Niekas negalėjo jų išmokyti vietos kolorito – tik jie patys. Tačiau pamažu ėmė atsirasti pirmieji įgūdžiai ir pavyzdžiai, kaip teisingai vaizduoti lėtai atsiveriantį nepažįstamą pasaulį. Dailininko profesionalumas pasireiškė tuo, kad meistras sugebėdavo pagauti vietos savitumą ir perteikti jį savo kūrinyje.
„Tai ypatingi žmonės, jie filosofiškai atspindi gamtos reiškinius. Mes ne dailininkai, nestebime dangaus spalvos. O štai būtent tokią dangaus spalvą galima stebėti Kaliningrade“ (1962).
Seniausias Kaliningrado dailininkas Konstantinas Kiškinas (1892 m., Tiflisas – 1970 m., Kaliningradas) buvo vienas pripažintų meistrų, išmokusių pagauti vietos savitumą: „Kiškinas – poetiškos jausenos dailininkas, jis giliai supranta gamtą, jo darbuose nėra šabloniško Kaliningrado srities vaizdavimo“ (1959). Būtent jis paliko mums nepaprastai įdomų ir retą liudijimą. Aptariant jaunų kolegų N. P. Karjakino (1921 m., Surskas – 1990 m., Kaliningradas) ir M. G. Piaskovskio (1925 m., Piatichatkai – 2012 m., Kaliningradas) darbus, jis pareiškė:
„Tema įdomi; reikia dar padirbėti, rasti psichologinę būseną. Patinka pieštukinis piešinys ir „Dargana“; nėra Kaliningrado gamtos specifikos, nėra oro sidabriškumo ir drėgmės, kuriems esant namų stogai suskambėtų kitaip“ (1956).
Paveikslą, apie kurį kalbama cituojamoje ištraukoje, straipsnio autorius netikėtai pamatė Kaliningrado dailės galerijos saugyklose.
„Dargana“. Dailininkas N. P. Karjakinas. 1985 m.
Kuklus meistras, tuo metu jau dešimtmetį tapęs vietos temomis, savo talento ir kruopštaus darbo dėka tapo, ko gero, pirmuoju, kuris priartėjo prie drėgnos Baltijos ledyninio kraštovaizdžio paslapties. Jis, pirmasis, jau galėjo mokyti kitus.
Laikui bėgant dailininkai pastebėdavo vis daugiau, išmokdavo vis daugiau, pasiekdami vis didesnio meistriškumo perteikdami vietos savitumą. Savitumą, kurio teisingas perteikimas neofitui būtų „per kietas riešutas“.
„Praeina tam tikras laikas, kol dailininkas apsižvalgo, susipažįsta su gyvenimu…“.
Štai, pavyzdžiui, atsiliepimai apie Piotro Simonovo (1912 – mirties data nežinoma), vieno pirmųjų Kaliningrado dailininkų, darbus:
„Jei imsime dailininką Simonovą, tai jis tikras dailininkas, jis puikiai jaučia mūsų Kaliningrado srities gamtą. Paveikslas „Kelias į Zelenogradską“ yra giesmė apie Kaliningrado sritį, o pati maniera savita“ (1959).
„Originalūs ir poetiški dailininko Simonovo paveikslai, labai nustebau, kad jie kabo skirtingose salėse, turiu omenyje „Niūrią dieną“ ir „Pavasarį“. Paveiksle „Niūri diena“ labai gerai parodytas vanduo. Dailininkui pavyko labai gerai pagauti tuos pilkus tonus, kurie tokie būdingi mūsų miestui“ (1962).
Atsirasdavo savotiška sąveika: dailininkai pagaudavo tam tikrus objekto ypatumus, kurdami vaizdavimo tradiciją. Dalijosi ja su žiūrovu, kurdami ir įtvirtindami suvokimo stereotipus. Vėliau žiūrovas reikalaudavo, kad meistrai laikytųsi šių stereotipų.
Be laimėjimų pagaunant vietos savitumą, galima kalbėti ir apie naujas žinias grynai amatiniu aspektu:
„Skulptorius MORGUNOVAS sako, kad mūsų sritį ir Kaliningradą jau laikas papuošti skulptūromis iš marmuro ir bronzos, nurodydamas, kad betoninės skulptūros mūsų klimate greitai praranda pirminę išvaizdą ir suyra, taigi iš pirmo žvilgsnio pigesnės skulptūros pasirodo esančios brangiausios“ (1957).
Tačiau šis techninis aspektas mums jau mažiau įdomus. Bent jau šiame straipsnyje.
Apie dailės muziejaus būtinybę
Kūrybinis krašto pažinimas neturėjo likti individualiu, nepakartojamu dalyku. Reikėjo perdavimo mechanizmo – bendros vietos, kur kūriniai būtų renkami, saugomi, tyrinėjami, eksponuojami. Kitaip tariant, reikėjo dailės muziejaus.
„Mūsų srityje potraukis menui labai didelis. … Labai svarbus klausimas, kad mūsų dailininkų paveikslai nebūtų išbarstyti po įvairius kabinetus, kur juos mato labai siauras žmonių ratas; žinoma, žvejų kultūros namuose tuos paveikslus, kurie ten patenka, mato daugmaž platus žiūrovų ratas, bet vis dėlto ribotas. O muziejuje žiūrovų būtų kur kas daugiau. Manau, laikas kelti muziejaus įkūrimo klausimą. Jei jis būtų mieste, mokslo darbuotojai tikrai būtų atlikę kokį nors darbą“ (1959).
Bet muziejaus nebuvo. Dailininkas Kolesnikovas skundžiasi, kad jo nebuvimas „pražūtingai veikia dailininkų kūrybinių gebėjimų raidą“ (1957). Panašių pasisakymų SDS Kaliningrado skyriaus dokumentuose nemažai.
„… dailininkai savo darbe jaučia didelį trūkumą, nes Kaliningrade nėra jokio dailės muziejaus. Gal kalbu neteisingai, bet šis klausimas nusipelno rimto dėmesio ir šiuo atžvilgiu reikia padaryti kokią nors išvadą. Reikalas tas, kad, ruošdamiesi parodai, leisdami darbo dienas, dailininkai priversti kreiptis į jau užbaigtus darbus, turinčius aukštą meninę vertę. Didžiųjų miestų – Maskvos, Leningrado – dailininkai leidžia laiką studijuodami darbus, paveldėtus iš ankstesnės kartos dailininkų, iš jų darbų, kuriuos šiandien yra sukūrę didieji meistrai“ (1959).
Nuomonei apie muziejaus būtinybę pritarė ir Maskvos vadovybė. Draugas Rubanas*, Sovietų dailininkų sąjungos komiteto pirmininkas, mokė vietos dailininkus:
„Mes rašome savo laikų metraštį. Mūsų anūkai paprašys mūsų papasakoti, kaip ir kokiu būdu sukurtas nuostabus gyvenimas, kuriame mums reikia gyventi. … Muziejaus klausimas iškils tada, kai bus parašytas pirmasis šio metraščio puslapis. Norėčiau baigti savo kalbą palinkėjimu, kad dailininkai dirbtų taip, kad iš tiesų turėtų teisę kuo greičiau gauti iš miesto taip karštai jų trokštamą muziejų“ (1959).
Iš dalies dailės muziejaus funkcijas tuomet perėmė kraštotyros muziejus (šiandien tai Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejus). Jo darbuotojai parengė temų sąrašą, pagal kurį iš dailininkų buvo perkami paveikslai. Tačiau dabar rinkinys sunkiai prieinamas, todėl mažai žinomas ir ištyrinėtas.
Apie „svetimus motyvus“
Dėl įvairių priežasčių sunkiai nustatomas ir reikalauja tolesnių specialių tyrimų tiesioginis pirmųjų Kaliningrado dailininkų santykis su tais svetimos kultūros fragmentais ir likučiais, kuriuos jie čia rado. Medžiagos apie tai kol kas neturiu. Galbūt apie tai arba visai neliko dokumentinių pėdsakų, arba jų labai mažai. Todėl kol kas pakartosiu vieno iš oficialių šeštosios Kaliningrado dailininkų srities parodos svečių žodžius:
„Visose trijose salėse nematau jokių pėdsakų to gyvenimo, kuris kadaise čia buvo, aš čia matau pertvarkytą kraštą“ (1959).
P.S.
Rinkdamas medžiagą šia tema, autorius buvo nemaloniai nustebintas nepagrįsto ir kategoriško muziejaus darbuotojos atsisakymo parodyti (tiesiog parodyti!) pirmųjų Kaliningrado dailininkų paveikslus. Nepaisant to, kad buvo pateiktas raštiškas autoriaus tuometinės universiteto vadovybės prašymas ir raštiška muziejaus direktoriaus pareigas einančio asmens rezoliucija. Todėl teko apsiriboti susipažinimu su kuklesniu Dailės galerijos rinkiniu. Belieka tikėtis, kad kada nors papročiai pasikeis ir dviguba pergalė atvers dabar neprieinamą srities muziejaus rinkinį ir tyrėjams, ir plačiajai visuomenei!
______________
* Galbūt „draugas Rubanas“ – tai dailininkas poliarininkas Igoris Rubanas (1912–1996).
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
