Jis žengė su gėlių vainiku ant galvos, jo ragai būdavo paauksuoti ar pasidabruoti, uodega papuošta gėlėmis ir ryškiais šilko kaspinais. Garsiai grojo muzika1. Pameistriai berniukai vesdavo jautį į Junkergarteną2, esantį Altštate3, kur jis būdavo rodomas.
Ten pat, Junkergartene, rinkdavosi norintieji lošti iš Mugės jaučio. Iš jų būdavo imami užstatai, kurie perduodami vienam iš gerbiamų seniūnų. Paprastai per kelias dienas, iki mugės pabaigos, norinčiųjų susirinkdavo daugiau, nei buvo įmanoma, ir tada iš jų atrinkdavo tuos, kurių užstatai buvo didžiausi. (Šiandien galėtume sakyti, kad jautis tarsi būdavo parduodamas dalimis aukcione tiems, kurie pasiūlys didžiausią kainą.)
Pagaliau Junkergartene atrinkti lošėjai pradėdavo lošti kauliukais iš jaučio mėsos, taukų, subproduktų, kepenų ir kt.
Išliko liudijimų, kad kai kuriais metais tokių Mugės jaučių per Sekmines galėjo būti du, trys ir daugiau.
Paskutinis dokumentais paliudytas iškilmingas šventiškai papuošto Mugės jaučio vedimas miesto gatvėmis įvyko Karaliaučiuje daugiau nei prieš 250 metų, šeštadienį prieš Sekmines, 1766 m. birželio 21 d.
Šio senovinio papročio atgarsiai išliko posakyje, kai apie dabitą sakoma:
„Išsipustęs kaip Mugės jautis“ arba
„Išsipustęs kaip Sekminių jautis“4.
Paprotys skersti Sekminių jautį vėlesnei šventinei puotai gyvavo daugelyje Europos šalių, ypač pas mozūrus, iki pat XIX amžiaus.
PRŪSIJOS LEGENDOS – Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
VERTĖJOS PASTABOS
1. Visas Sekminių mugės dienas grojo dvaro muzikantai. Tai vadinosi Hoff-Recht /senąja rašyba/ – „Dvaro teisė“.
2. Junkergartenas – „Junkerių sodas“.
Viduramžiais junkeriais buvo laikoma aukštesnioji buržuazija – pirkliai ir aludariai, – priešingai nei žemesnioji vidurinioji klasė – amatininkai, smulkieji prekybininkai, pradinės mokyklos mokytojai. Tik Renesanso epochoje šis neoficialus statusas ėmė apimti ir kariškius bei kunigaikščio tarnybos valdininkus. Viduramžių junkeriai, aukštesnioji viduriniosios klasės dalis, buvo atskira kasta. Jie turėjo savo Junkerhofą – „Junkerių kiemą“ – ir Junkergarteną – „Junkerių sodą“, kur susitikdavo ir švęsdavo šventes. Junkerhofe ir Junkergartene viskas buvo reguliuojama pagal taisykles. Kiekviena gildija turėjo savo vietą, savo „kampelį“.
3. Altštatas (vok. Senamiestis) – vokiečių kolonistų gyvenvietė, atsiradusi prie Karaliaučiaus pilies, nuo kurios prasidėjo miestas, sienų.
4. "Er ist geputzt wie ein Jahrmarktsochse."
"Er ist geputzt wie ein Pfingstsochse."
ŠALTINIAI
1. Preussische Allgemeine Zeitung. 1960.01.06
2. Hermann Frischbier. Preussisches Wörterbuch. Ost- und westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge.
3. Karl Faber. Die Haupt- und Residenz-Stadt Königsberg in Preußen.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
