Pagal bažnyčios išorę ją galima priskirti XIV amžiui. Bokštas mūrinis, gotikinio rišimo, apačioje – iš riedulių. 1852 m. bažnyčia uždengta nauju smailiu stogu su keturiais frontonais. Nava iš riedulių, kampai plytų. Ploni kontraforsai pristatyti vėliau. Choras ir zakristija, pristatyti dar vėliau, turi masyvesnius kontraforsus. Prieangis – šiaurinėje pusėje.
1852 m. bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota.
Nava su kontraforsais viduje buvo padalyta į tris tarpatramius. Gražiausi visame Sembos krašte žvaigždiniai skliautai rėmėsi į žemas konsoles. Už smailiaarkės triumfo arkos, viena pakopa aukščiau, buvo dviejų tarpatramių choras su žvaigždiniais skliautais. Kairėje prie choro pristatyta žema zakristija. Senasis Niurnbergo meistrų darbo retabulas (altorius) datuojamas XVI amžiaus pradžia. Naujasis retabulas atsirado kartu su sakykla 1708 m.
Altoriaus reikmenys – XVII–XVIII amžių. Bažnyčia turėjo tris varpus: 1601, 1669 ir 1802 m.
Krikštykla ir paminklas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiesiems kapinėse šalia bažnyčios.
Iki 1989 m. pavasario iš bažnyčios buvo likęs tik pusiau sugriuvęs bokštas. Matėsi sienų liekanos. Iš navos – tik vakarinė siena su dviem kontraforsais. Sienoje matyti įėjimas į bokštą. Visos perdangos bokšto viduje sugriuvusios. Senosiose kapinėse, apjuostose masyvia tvora, gerai išliko paminklas Pirmajame pasauliniame kare žuvusiesiems – aukštas kryžius. Kapinių perimetras apsodintas liepomis. Liepomis apsodinta ir centrinė alėja. Dabartiniai gyventojai kapines tebenaudoja pagal paskirtį. Prie pat tvoros stovi neblogai išlikęs namas – galbūt buvęs pastoriaus namas, o per kelią – buvusi mokykla. Gyvenamųjų namų bažnyčios apylinkėse labai nedaug.
Nuotraukos: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de, Egidijus Baranauskas, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
