Primename, kad pirmąją vietą ir dviejų milijonų rublių prizą žiuri, kurios pusę sudarė vietos valdininkai, skyrė Milano politechnikos instituto studentui Antonui Sagaliui, kurio idėja – atkurti žymiausias pilies dalis, sujungiant jas šiuolaikiniu stiliumi pastatytais statiniais. (Apdovanojimas įvyko vakar, gruodžio 10-ąją, vakare Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus pastate.)
Tačiau internetiniame balsavime Sagalio projektas užėmė penktąją vietą iš šešių. O laimėjo (beje, besąlygiškai, didžiuliu atotrūkiu nuo artimiausio persekiotojo) architektas Artūras Sarnicas, pasiūlęs visiškai atkurti Karaliaus pilį kartu su gretimais kvartalais.
Kad tai ne atsitiktinumas, patvirtino lygiagrečiai vykusio internetinio balsavimo viename iš pirmaujančių miesto naujienų portalų rezultatai. Ten Sarnico pergalė buvo dar įtikinamesnė – jis surinko beveik penkis (!) kartus daugiau balsų nei antrąją vietą užėmęs konkurso dalyvis.
Ką visa tai rodo? Manau, tai rodo, kad Karaliaus pilies atkūrimo būtinybę dabar visiškai suvokia ir visuomenė, ir valdžia. Tačiau pastaroji, priversta laviruoti tarp įvairių gyventojų grupių ir norėdama įtikti visiems, nusprendė pagrindinį prizą atiduoti atsargesniam Sagaliui, kuris nedrįso net pasiūlyti pašalinti Sovietų namų.
Reikia manyti, žiuri nariai (bent jau į ją įėję profesionalai) puikiai suprato, kad Milano politechnikos studento projektas kiek žalias, ne iki galo apgalvotas. Neatsitiktinai, skirdami Sagaliui pirmąją vietą, jie paprašė jį patobulinti fasadus.
Įsivaizduokite: žmogų pripažįsta nugalėtoju ir siūlo baigti projektą.
Tai būtų galima suprasti, jei Antonas neturėtų vertų konkurentų. Bet juk taip nėra. Pažiūrėkite Sagalio projekto pristatymą ir Sarnico projekto pristatymą.
Nereikia būti specialistu, kad pamatytum, jog antrasis gerokai geriau išdirbtas. Sarnicas ne tik detaliai nubraižo pilį, bet ir parodo miesto plėtros perspektyvą. Ir tai nenuostabu. Architektas dirbo prie savo projekto daugiau nei dešimt metų. Galima sakyti, kad per tą laiką jis gyveno pilyje. Jam žinomas ten kiekvienas kampas, kiekviena langų anga, kiekvienas žibintas.
Atrodo, kad Antonas, būdamas toli gražu ne kvailas žmogus, puikiai supranta situacijos keblumą, todėl didelė dalis jo viešų pasisakymų skirta paaiškinti, kodėl jis, tiesą sakant, nepasiūlė atkurti pilies visiškai. Visai neseniai, skaitydamas paskaitą meno erdvėje „Vorota“, jis išsakė mintį, kad atkurta Karaliaus pilis neturės jokios istorinės vertės. „Štai čia (Sackheimo vartuose – aut. past.) galima paliesti sieną ir pajusti tą pačią materiją, kuri stovi jau ne vieną šimtmetį. O naujos statybos poveikis visai kitas“, – sakė jis.
Ką gi, tai gana paplitęs argumentas. Tačiau tų, kurie bent kartą buvo kaimyniniame Gdanske, jis, deja, neįtikina. Dancigą sąjungininkai bombardavo dar smarkiau nei Karaliaučių, todėl po karo ten neliko akmens ant akmens, viską teko atkurti praktiškai nuo nulio. Tačiau vaikštinėdamas Długi Targ ir kitomis senamiesčio gatvelėmis visiškai pamiršti, kad tave supantis grožis pastatytas XX amžiaus antrojoje pusėje.
Nuo kiekvienos sienos, nuo kiekvieno akmens ten sklinda viduramžių miesto energija.
Todėl nė vienas iš tūkstančių tūkstančių turistų (tarp kurių, beje, daug kaliningradiečių) nesijaučia apgautas. Reikia pasakyti, kad Sagalis visa tai puikiai žino. Jis pripažįsta, kad lenkų patirtis visai sėkminga, tačiau mano, kad visiškai jos perimti neverta, nes „Gdansko mums vis tiek nepavyti“.
Na, suprantama – nepavyti, jei nuolat atidėliosime startą dingstimi, kad turime savo ypatingą kelią. Be to, visiškai neaišku, kuo tas ypatingas kelias pasireiškia. Tuo, kad iki amžių pabaigos grožėtumėmės bjauriais Sovietų namais?..
Kita vertus, Sagalis pripažįsta, kad visuomenėje yra Karaliaučiaus architektūros poreikis. Bet jei toks poreikis yra, gal vertėtų jį patenkinti? Ir patenkinti visiškai, o ne perpus, atkurtus pilies bokštus sujungiant keistais, į didžiulius angarus panašiais statiniais.
Žinoma, galima pasakyti daugybę protingų žodžių apie tai, kad skirtingos istorinės epochos neturi konfliktuoti architektūrinėje aplinkoje, kad praeitis – ne pavyzdys, o įkvėpimo šaltinis, kad svarbi atmosfera, o ne tikslus objekto atkūrimas.
Tačiau visa tai nepadarys Sovietų namų ir modernistinių intarpų į pilį patrauklesniais.
Žinoma, tai, kaip dabar madinga sakyti, mano vertinamasis sprendimas. Tačiau, kaip parodė internetiniai balsavimai, panašios nuomonės laikosi tūkstančiai kaliningradiečių.
Tad kodėl Sagalis nusprendė eiti tokiu keliu? Kodėl jis bando sujungti nesujungiama? Toli gražu nemanau, kad priežastis – noras įtikti žiuri nariams, kai kurie iš kurių dar gerokai prieš konkurso pradžią viešai kalbėjo, kad neblogai būtų Karaliaus kalne reprezentuoti visas istorines epochas. Tiesiog Sagalis – jaunas, talentingas architektas, kuris bando atrasti save, savo kelią, pasiūlyti ką nors neįprasto, originalaus, įrodyti savo profesinį pajėgumą.
Tiesa, pats jis tvirtina, kad „apskritai nėra menininkas“, kad tiesiog naudoja savo žinias ir patirtį, bandydamas sukurti Kaliningrade kažką tokio, ko jame niekada nebuvo. Tačiau kūrybinės paieškos jo darbe matyti nepriklausomai nuo to, kaip į jį žiūrėtum.
…Ir viskas būtų nieko – smalsi jaunystė visada buvo linkusi eksperimentuoti. Tačiau problema ta, kad Sagalio projektas diskredituoja pačią pilies atkūrimo idėją. Man atrodo (džiaugsiuos, jei klystu), kad jį įgyvendinus gausime ne architektūrinį miesto simbolį, o kažkokį disnėjišką namelį su bokšteliais. Ir tada pilies atkūrimo priešininkai, džiugiai trindami rankas, sakys: „Na štai, matote, matote, kas išėjo?! O mes juk sakėme, mes juk perspėjome!“ Iš tiesų, neverta duoti jiems tokios geros progos pasišaipyti.
Pilį reikia atkurti visiškai ir kaip dera.
Galbūt nesistengiant būtinai baigti darbų iki 2018 metų pasaulio čempionato ar kokios nors kitos datos, naudojant kuo kokybiškesnes medžiagas, kruopščiai tyrinėjant užsienio (pirmiausia lenkų) patirtį. O ir į tėvynės patirtį visai verta įsižiūrėti. Juk Maskvoje atkūrė 1931 metais susprogdintą Kristaus Išganytojo katedrą. Ir visai neblogai atkūrė.
O eksperimentuoti juk galima ir kitose miesto dalyse. Pavyzdžiui, Selmoje…
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
