Sprendžiant iš knygų atrankos, draugas Kalininas buvo rimtas skaitytojas. Nemenką rinkinio dalį sudaro Rusijos ir Vakarų Europos istorijos veikalai, pasaulinės filosofijos klasikų kūriniai. Yra net ikirevoliucinis Platono dialogų leidimas – pagal N. K. Krupskajos nurodymą jie, kaip ideologiškai žalingi, visose šalies bibliotekose buvo išimti arba perkelti į vadinamuosius specialiuosius fondus. Savaime suprantama, Marxo, Engelso, Lenino raštai, partijos suvažiavimų stenogramos. Tokių minties korifėjų kaip fiziologai Mečnikovas ir Pavlovas moksliniai darbai. Ir tai nepaisant to, kad bibliotekos savininkas beveik jokio išsilavinimo neturėjo. O ir iš kur jam būtų atsiradęs pas berniuką iš varguolių šeimos (kai kuriais duomenimis, jo tėvas buvo iš tarnybos grįžęs ilgalaikės tarnybos kareivis, taip ir neįpratęs prie valstietiško darbo).
„Žymusis komunistų partijos ir sovietinės valstybės veikėjas“ (kaip rašyta sovietinėse enciklopedijose) gimė 1875 m. lapkričio 7 (19) d. Verchniaja Troicos kaime, netoli Kašino – senovinio Tverės gubernijos miestelio. Ivanui Kalinyčiui Kalininui ir jo žmonai Marijai Vasiljevnai Michailas buvo pirmagimis, ir jam anksti teko tapti tėvų pagalbininku visuose ūkio darbuose. Skaityti ir rašyti jis išmoko namuose, o būdamas 11 metų sugebėjo įstoti į pradinę ketverių klasių žemstvos mokyklą. Baigė ją per dvejus metus su pagyrimo raštu už gabumus ir stropumą. O tada pasitaikė proga ištrūkti iš valstietiškų darbų, kurie berniukui atvirai buvo našta. Ta proga turėjo keistą pavardę – Morduchai-Boltovskiai. Bajorų giminė, kurios genealogija iš vienos pusės siekė Aukso Ordos laikų totorių karvedžius, iš kitos – baltarusių šlėktas. Netoli Verchniaja Troicos jie turėjo Tetkovo dvarą, į kurį šeima vasarai persikeldavo tarsi į vasarnamį. Berniukas susipažino su dvaro savininko vaikais. Paskui pas ponus atėjo Kalinino motina ir su ašaromis maldavo: vyras girtuoklis, skurdas be prošvaisčių, padėkite. Taip Miša Kalininas tapo lakėjumi turtingoje civilinio generolo, žinomo geležinkelių inžinieriaus Dmitrijaus Petrovičiaus Morduchai-Boltovskio šeimoje.
Po daugelio metų, pasakodamas sovietiniams moksleiviams apie savo nelinksmą vaikystę, Kalininas vaizdingai apibūdino, kaip generolienė šeimininkė jį baudė už sudaužytą lėkščių krūvelę ir už smulkesnius nusižengimus.
Tačiau tai buvo pasakojama publikai. O iš tikrųjų, jau būdamas sovietinės hierarchijos viršūnėje, Kalininas ne kartą padėjo savo buvusio šeimininko sūnums ir pinigais, ir protekcija. Kodėl? Ogi todėl, kad jaunąjį tarną pareigomis apkraudavo minimaliai. Generolo vaikai mielai su juo žaisdavo, elgdavosi nuoširdžiai draugiškai. O svarbiausia – niekas nedraudė naudotis turtinga biblioteka, kuri ir tapo pagrindiniu žinių šaltiniu sostinėje atsidūrusiam kaimo vaikinui. Beje, visi trys generolo geležinkelininko sūnūs po 1917 m. Spalio revoliucijos neemigravo, liko tėvynėje. Kalinino bendraamžis Dmitrijus Dmitrijevičius Morduchai-Boltovskis tapo žymiu matematiku, Rostovo universiteto profesoriumi; prieš karą pas jį studijavo Aleksandras Solženicynas, ir būdingus jo bruožus būsimasis Nobelio premijos laureatas įamžino viename romano „Pirmajame rate“ personažų. O buvusiame savo geradarių dvare Michailas Ivanovičius liepė įrengti sanatoriją partijos funkcionieriams ir pats ne kartą ten leido atostogas XX a. 3–4 dešimtmečiais.
Aštuoniolikos metų Kalininas įstojo tekintojo mokiniu į Peterburgo valstybinę karinę gamyklą „Senasis arsenalas“. Pradėjo lankyti darbininkų mokyklą. Po dvejų metų perėjo į Putilovo gamyklą. Ten įsitraukė į pogrindinį socialistų būrelį, kurio įkūrėjas, 26 metų teisininkas iš bajorų, jau buvo suimtas. Su Uljanovu, būsimuoju Leninu, Michailas asmeniškai susipažino gerokai vėliau.
Aistra revoliucinei veiklai netrukus davė savo „vaisių“: Kalininas buvo suimtas, įtariant, kad jis rašė ir platino „maištingo turinio“ atsišaukimus. Tiesa, carinei ochrankai nepavyko rasti jaunojo darbininko antivalstybinės veiklos įrodymų, ir po trumpo kalėjimo jis buvo ištremtas iš Peterburgo.
Tačiau, įdomu tai, kad ne į tolimąją Šiaurę ar dar tolimesnius Rytus, o... į Tiflisą. Netrukus kaip vienas iš streiko organizatorių Kalininas buvo suimtas ir įkalintas garsiojoje Metechio pilyje. Po to jį ištrėmė... į Revelį (dabar Talinas). Šiose tai tremtyse, tai komandiruotėse į būsimąsias nepriklausomų valstybių sostines Kalininas nė nemanė taisytis: iš karto susirasdavo bendraminčių (Tiflise tai buvo jaunas revoliucionierius gruzinas, pravarde Koba, būsimasis Josifas Stalinas), vedė agitacinius pokalbius su darbininkais, rašė atsišaukimus. Kai pradėti leisti pogrindiniai laikraščiai, ėmė juose skelbti savo straipsnelius. Tiesa, pats straipsnelių autorius pogrindyje niekada nedirbo. Jis buvo suimtas 14 kartų.
Iš viso tardomas Kalininas praleido dvejus metus ir aštuonis mėnesius. Tačiau nė karto byla nepasiekė nuosprendžio įkalinti. Šį keistumą sovietmečiu istorikai aiškino Kalinino kaip konspiratoriaus talentu.
Posovietiniais laikais atsirado kitų versijų: esą Michailas Ivanovičius tiesiog bendradarbiaudavo su tardytojais, rašydavo prisipažinimus ir išsisukdavo sausas. Nustatyti tiesą praėjus tiek metų vargu ar įmanoma.
Sovietiniai biografai apie „didžiuosius revoliucionierius“ rašė ne biografijas, o šventųjų gyvenimus. Todėl daug kas iš to, kas būdavo aprašoma rašytojų, aktorių, dailininkų gyvenimo istorijose, buvo slepiama nuo visuomenės, o neretai ir nuo pačių sovietų vadų biografų – ypač asmeninis gyvenimas. Ikirevoliuciniais dešimtmečiais rusų valstiečių jaunimas tuokdavosi anksti ir taip lėmė tą didįjį demografinį sprogimą, kuris, šiuolaikinių mokslininkų nuomone, revoliucinei audrai prisidėjo ne mažiau nei politinės ir ekonominės priežastys. O štai Kalininas ilgai liko viengungis. Tverės žurnalistai, tyrinėję savo kraštiečio biografiją, perestroikos laikų publikacijose ne kartą kartojo niekuo nepagrįstus gandus ir „liudijimus“, kad jaunystėje Kalininas atvažiavo į gimtinę, į Verchniaja Troicą, ir piršosi vienai kaimo merginai, tačiau buvo atstumtas dėl neišvaizdumo, akinių ant nosies ir buvimo areštinėje. Kad ir kaip būtų, trisdešimtaisiais savo gyvenimo metais Kalininas pagaliau rado šeimyninę laimę.
Pirmosios Rusijos revoliucijos išvakarėse jis vėl atsidūrė Peterburge. Ten, bolševikės Tatjanos Slovatinskajos, būsimosios puikaus rašytojo Jurijaus Trifonovo močiutės, bute, jis susipažino su 22 metų revoliucioniere, audėja iš Estijos Jekaterina Lorberg. Jekaterina jau turėjo nesantuokinį vaiką – sūnų Valerijoną. Krikštytą bažnyčioje.
Kalininų santuokos liudijimo istorikai iki šiol nerado. V. M. Molotovo biografas, poetas ir publicistas Feliksas Čujevas knygoje „Šimtas pokalbių su Molotovu“ iškėlė versiją, kad sutuoktuvėms bažnyčioje sutrukdė tai, jog nuotaka iš tikrųjų buvo ne estė ir išpažino judaizmą.
Tačiau ši prielaida – greičiau iš fantastikos srities, nes išliko liudijimų, kad Jekaterinos tėvas, paprastas valstietis padienis darbininkas, buvo stačiatikis. Kad ir kaip būtų, Michailas Ivanovičius su pasididžiavimu atsivežė jauną žmoną į Verchniaja Troicą – parodyti jo meilinimąsi atmetusioms kraštietėms. Ėmė gimti vaikai: duktė Julija, sūnus Aleksandras, duktė Lidija.
Karštą 1905-ųjų rudenį – visos Rusijos streiko, ginkluotų sukilimų, dvipusio (revoliucinio ir vyriausybinio) teroro metą – Kalininas pagaliau susipažino su Leninu ir padarė jam labai gerą įspūdį. Tikras darbininkas, tiesiai nuo staklių, kokių taip trūko Rusijos socialdemokratų bolševikų frakcijoje, save vadinusioje „darbininkų partija“. Be to, moka kalbėti auditorijai, žodžio kišenėje neieško, neblogai išmano pagrindinius marksistinės teorijos teiginius (Marxo raštai carinėje Rusijoje nebuvo uždrausti), turi revoliucinės veiklos patirties.
Vasario revoliucijos dienomis (tų pačių 1917 metų) Kalininas stojo demonstrantų minios priekyje ir nuvedė ją prie Peterburgo kalėjimo „Kresty“.
Michailas Kalininas kalba raudonarmiečiams.
Jo vadovaujamo liaudies masių sukilimo metu į laisvę buvo paleisti visi kaliniai. Tarp jų – dešimtys recidyvistų, pasigrobusių kalėjimo prižiūrėtojų ginklus. Petrogradas savaitei paniro į kriminalinį chaosą: plėšimai, smurtas, vagystės, žmogžudystės vyko kasdien ir milžiniškais mastais.
Petrogrado tarybos bolševikų frakcijoje Kalininas tapo vienu aktyviausių funkcionierių, nors ne iš karto pritarė iš emigracijos grįžusio Lenino „Balandžio tezėse“ pasiūlytam valdžios užgrobimo kursui. 1917-ųjų rugpjūtį jis pagal bolševikų sąrašą buvo išrinktas Petrogrado miesto dūmos nariu. O kai po Spalio perversmo ankstesnioji dūma buvo paleista, jis vadovavo centralizuotam miesto ūkio komisariatui prie Petrogrado tarybos. Netrukus bolševikų vyriausybė persikėlė į Maskvą. Kalininas liko tvarkyti ūkio buvusioje imperijos sostinėje. Mieste prasidėjo badas, daugelis gyventojų išvažiavo į kaimus, kur buvo galima prasimaitinti. Miesto gyvybės palaikymo sistemos ėjo iš rikiuotės, kilo epidemijų grėsmė.
Kalininas ir jo bendražygiai organizavo darbininkų perkėlimą iš priemiesčių į rekvizuotus „buržuazijos“ butus, taip pradėdami garsiųjų „komunalkių“ epochą. Kartu Kalininas puikiai suprato, kad negailestinga kova su buržuazija – su tuo, kas dabar vadinama smulkiuoju ir vidutiniu verslu, – gresia sunkiomis pasekmėmis miesto ir visos šalies ekonomikai. Jis net paskelbė straipsnį, kuriame ragino naująją valdžią neatsiriboti nuo smulkiosios buržuazijos, kuo greičiau sudaryti su ja bendradarbiavimo paktą, suteikti verslininkams galimybę dirbti. Tačiau šįkart supratimo pas į komunizmą ir pasaulinę revoliuciją besiveržiantį Leniną nerado. Partijos lyderio atsakymas buvo griežtas: „Aš griežtai pasisakau prieš draugą Kalininą, nes blokas su smulkiąja buržuazija, su šovinistais – neįsivaizduojamas. Menkiausia mintis apie bloką su smulkiąja buržuazija, kurią remia buržuazija, yra socializmo išdavystė.“ Vis dėlto Kalinino tai nesustabdė.
Matyt, jis visiškai nesuprato to, ką tais pačiais mėnesiais suprato Jevgenijus Zamiatinas, pradėjęs rašyti savo garsųjį, sovietų valdžios dešimtmečiams uždraustą romaną „Mes“: bolševikai kuria ne marksistinę „laisvo kiekvieno vystymosi kaip visų laisvo vystymosi sąlygos“ karalystę, o tai, ką vėliau mokslininkai pavadins totalitarizmu.
Naujame diskusiniame straipsnyje, paskelbtame 1919 m. pradžioje, Kalininas rašė: „Mes galime duoti smulkiajai buržuazijai ne mažiau, nei jai davė kapitalistinė santvarka... Vyriausybė turi garantuoti teisę į smulkiąją nuosavybę... Vyriausybė leidžia valstiečiui, amatininkui, namudininkui, smulkiam daržininkui, smulkiam prekeiviui, pienininkui naudotis samdomu darbu, prižiūrint Profesinių sąjungų tarybai. Daugiau smulkusis buržua istorijoje niekada neturėjo, ir jo pretenzijos toliau nesiekia.“
Leninas ir šį kartą neįsiklausė į „žmogaus iš liaudies“ argumentus. Prireikė dar dvejų metų beprotiškų eksperimentų, privedusių šalies ekonomiką beveik prie visiško žlugimo, ir grėsmingo Kronštato jūreivių sukilimo, kad Kalinino argumentai būtų išgirsti ir būtų paskelbta naujoji ekonominė politika – NEP, prie kurios ir ragino Kalininas. Tačiau praėjus dviem mėnesiams po „maištingo“ straipsnio paskelbimo, 1919-ųjų kovą, Kalininas pasiūlomas (pagal vieną versiją – paties Lenino, pagal kitą – Trockio) į Centrinio vykdomojo komiteto pirmininko postą, atsilaisvinusį po staigios J. M. Sverdlovo mirties. Beje, Trockis savo ne visai patikimuose memuaruose prisiskyrė neoficialaus statuso, prilipusio Kalininui visam likusiam gyvenimui, autorystę: „visos Rusijos seniūnas“.
Visiškai logiška, kad Kalininas visapusiškai palaikė naująją ekonominę politiką. Tačiau dokumentai ir potvarkiai, kuriuos jam dabar tekdavo pasirašinėti, vis dažniau vertė jį eiti į kompromisus su savo ankstesniais įsitikinimais, su moralinėmis nuostatomis. Tai buvo ir garsusis įsakas dėl bažnytinių vertybių konfiskavimo, prisidengiant kova su baisiu 1921–1922 m. badu Pavolgyje, o iš tikrųjų pradėjęs terorą prieš Rusijos stačiatikių bažnyčią ir lėmęs masines represijas prieš dvasininkus ir aktyvius parapijiečius.
Ir – „revoliucijos priešų“ sušaudymo sąrašai. Agitaciniame traukinyje, kuriuo Kalininas 1919–1920 m. važinėjo po šalį, buvo vagonas tribunolas, kurio keleiviai sušaudydavo žmones vietoje.
Lenino ir Trockio (abu save laikė iškiliais teoretikais ir filosofais) požiūryje į Kalininą aiškiai matyti intelektualų nuolaidumas praktikui empirikui. Antai Leninas, svarstydamas klausimus politinio biuro posėdžiuose, į Kalininą nuolat kreipdavosi: „O ką šiuo klausimu pasakys valstybės vadovas?“ – nors Michailas Ivanovičius savo valdžios įgaliojimais jokiu būdu negalėjo prilygti „revoliucijos vadui“. Dar atviriau vėliau, emigracijoje, rašė Trockis: „Buvęs Tverės valstietis ir Peterburgo darbininkas, savo netikėtai aukštame poste jis laikėsi pakankamai kukliai ir bet kuriuo atveju atsargiai. Tik pamažu sovietinė spauda įtvirtino jo vardą ir autoritetą šalies akyse. Tiesa, valdantysis sluoksnis ilgai nežiūrėjo į Kalininą rimtai...“
Prasidėjus naujajai ekonominei politikai, į Kalinino nuomonę ir pasiūlymus imta įsiklausyti atidžiau. Tais metais jis paskelbė geriausius savo teorinius darbus, kuriuose atsiskleidė ir prigimtinis protas, ir dabartinės padėties supratimas – tai buvo nesuskaičiuojamų susitikimų su paprastais žmonėmis, rengtų per daugybę kelionių po šalį, ir asmeninių piliečių priėmimų su skundais, apie kuriuos iš anksto skelbdavo laikraščiai, rezultatas.
Dėl suprantamų priežasčių keleri NEP metai neturėjo tęsinio. Privataus verslo skatinimo politika mūsų šalyje negalėjo įsitvirtinti net nuosaikiomis formomis.
Kalininas su Stalinu ir Vorošilovu.
Kovos partinio elito viduje logika, Stalino išplėtotos kovos dėl asmeninės valdžios logika, dogmatiškai suprantamo marksizmo logika buvo nesuderinamos su rinkos santykiais ir normalia ekonomine raida.
Nuo 1928 m. partijoje prasidėjo kova su vadinamuoju „dešiniuoju“ nukrypimu, 1930-ieji tapo „visuotinės kolektyvizacijos“ ir „buožijos kaip klasės likvidavimo“ pradžia. Pirmajame šių įvykių, lemtingų ir tragiškų pirmiausia Rusijos valstietijai, etape Kalininas dar išdrįsdavo kartais nedrąsiai pasisakyti prieš Stalino, akyse tampančio Šeimininku, valią. Tačiau netrukus prarado bet kokį savarankiškumą ir visiškai kapituliavo.
Kas lėmė šią kapituliaciją? Reikia pripažinti, kad Kalininas niekada nebuvo stiprus lyderis. Kaip nebuvo ir rafinuotas intrigantas. Didele dalimi jį, valstiečio sūnų, pražudė ir sugadino valdžios privilegijos, tarp jų ir galimybė nuolaidžiauti ne visada nekaltoms silpnybėms. Šios silpnybės sugriovė „prezidento“ šeimyninį gyvenimą. XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje Kalinino bute atsirado jauna moteris, ėjusi namų šeimininkės pareigas: juk nei Kalininas, nei jo žmona, tapusi partijos veikėja, neturėjo laiko rūpintis namais, prižiūrėti vaikų. Ši ne itin graži istorija baigėsi tuo, kad Jekaterina Kalinina paprašė CK komandiruoti ją kur nors toliau nuo meilės reikaluose pernelyg vikraus sutuoktinio ir keleriems metams išvyko į Altajų.
Kaip sakoma, sunku tik pradėti. Būdamas šeštą dešimtį Michailas Ivanovičius atsigriebė už tai, ko buvo netekęs viengungystės metais. Kartą spaudoje netgi pasirodė feljetonas apie tai, kaip „visasąjunginis seniūnas“ merginosi operetės teatro aktorei. Vėliau tokio pobūdžio publikacijos apie žymius veikėjus buvo kartą ir visiems laikams uždraustos.
Tačiau Kalinino nuotykiai meilės fronte tuo nesibaigė. Netikėtai savo išsilavinimui ir skoniui jis tapo baleto gerbėju. Ir ne tiek baleto kaip meno, kiek jaunučių balerinų...
Vis dėlto kaip asmenybę jį palaužė ne šie „pokštai“, o kur kas atšiauresni įvykiai. 1931–1932 m. jis, dar prieš dešimtmetį gynęs smulkųjį verslą, visiškai palaikė visas stalininės vadovybės priemones prieš valstietiją ir miesto smulkiąją buržuaziją. Kalinino archyve saugoma tiesiog šimtai tūkstančių valstiečių laiškų, aprašančių kolektyvizacijos siaubą. Tačiau tik keliais atvejais Kalininas padėjo pavieniams viduriniesiems valstiečiams, kuriuos kaip „buožes“ tremdavo į Šiaurę ir Rytus. Jo parašas yra po SSRS CVK nutarimu „Dėl valstybinių įmonių, kolūkių ir kooperacijos turto apsaugos...“. Šis 1932 m. rugpjūčio 7 d. įstatymas lėmė daugybės varguolių ir viduriniųjų valstiečių areštus ir ilgalaikį įkalinimą – „už varpas“, kaip sakydavo liaudis. Alkanus valstiečius suiminėjo už net saujos grūdų „vagystę“ iš kolūkio, nors būtent šie žmonės juos ir užaugino. Kalinino parašu patvirtintas nutarimas dėl pasų sistemos, kuris kaimo gyventojus praktiškai pavertė naujais baudžiauninkais, atimdamas iš jų judėjimo laisvę. Tas pats parašas – ir po siaubingu 1934 m. gruodžio 1 d. nutarimu „Dėl teroro aktų rengimo ar vykdymo bylų tvarkos“. Šis nutarimas liko pagrindine teisine norma 4–5 dešimtmečių pseudoteisminėms procedūroms. Kalininas pasirašė ir aktą, kuriuo visų rūšių baudžiamieji įstatymai buvo taikomi vaikams nuo 12 metų. Lageris už pavėlavimą į darbą, už pravaikštą, už savavališką išėjimą iš darbo, už smulkias vagystes – visas šias drakoniškas priemones 1940 m. savo parašu patvirtino „visasąjunginis seniūnas“, atrodantis kaip gerasis senelis su tvarkinga žila barzdele.
Atlygindamas už paklusnumą ir valios stoką, o tiksliau – už bendrininkavimą valstybiškai „legitimuojant“ stalininį terorą, „tautų tėvas“ ne tik pro pirštus žiūrėjo į savo bendražygio erotinius nuotykius, bet ir savaip jį apdovanodavo. Dar 1931 m. lapkričio pradžioje senovinės Tverės įmonių darbininkai staiga ėmė kreiptis kolektyviniais laiškais su prašymu suteikti jų miestui kraštiečio – „visasąjunginio seniūno“ – vardą.
Ir nesvarbu, kad Tverė Kalininui nebuvo gimtasis miestas ir iki tol jis joje buvo lankęsis pravažiuodamas du ar tris kartus. 56-ojo gimtadienio proga Michailas Ivanovičius dovanų gavo savo vardo miestą.
O juk vos prieš penkerius metus jis protingai ir apdairiai prieštaravo pasiūlymui suteikti jo vardą rajono centrui Kimrams, esantiems kur kas arčiau jo gimtosios Verchniaja Troicos...
Tačiau be tokių „meduolių“ santykiuose su bendražygiais Stalinas naudojo ir botagą. Michailas Ivanovičius nebuvo išimtis. 1938 m. buvo suimta Jekaterina Ivanovna. Nors faktiškai ji gyveno atskirai nuo vyro, formaliai vis dar buvo žmona. Pagyvenusiai moteriai, tuo metu dirbusiai Aukščiausiojo teismo aparate, buvo inkriminuota sena tragiška istorija. Dar 1924 m. ji kreipėsi į ČK, prisipažindama, kad jos vyresnysis brolis Vladimiras iki revoliucijos bendradarbiavo su carine ochranka. Brolis tada pat buvo sušaudytas. Ir štai po keturiolikos metų ją kankina klausimais: kodėl neišdavė brolio anksčiau? Nuosprendis tipiškas „ježovščinos“ laikams: 15 metų lagerio. Ar Kalininas bandė kreiptis į Staliną, užtarti žmoną? Žinoma apie tokį prašymą karo pradžioje. Tada Stalinas šiurkščiai atsisakė: „Leisk man išsiaiškinti tavo reikalą, kai baigsime karą“, – pasakė jis. Per Raudonosios armijos vadovybės „valymą“ karo išvakarėse buvo suimtas ir Kalinino žentas – jo dukters vyras, kariškis. Tačiau jį pavyko išlaisvinti: Ježovą pakeitęs Berija, siekdamas įgyti „kovotojo su perlenkimais“ reputaciją, inspiravo dalies visiškai absurdiškais kaltinimais suimtųjų paleidimą.
Represijos palietė ir Kalinino vadovaujamo SSRS CVK narius. Kalininas net nebandė gelbėti žmonių, su kuriais ne vienus metus dirbo petys į petį, kuriuos gerai pažinojo kaip atsidavusius partijai ir valstybei.
SSRS CVK narys, tiesioginis Kalinino pavaldinys, buvęs Kazanės miesto tarybos pirmininkas Pavelas Aksionovas, žinomo rašytojo tėvas, sugebėjęs ištverti 18 metų lageriuose, pasakojo, kad jį suėmė tiesiog CVK posėdyje. Paprašė užeiti į Michailo Ivanovičiaus kabinetą, kur jau laukė trys NKVD darbuotojai. Jie Kalinino akivaizdoje pateikė Aksionovui arešto orderį. Michailas Ivanovičius su ašaromis akyse apkabino Aksionovą, sumurmėjo kažką panašaus į atsiprašymą. O paskui – atsitraukė ir leido veikti „organų“ darbuotojams.
„Didžiojo teroro“ metais į Kalinino priimamąjį plūdo neteisėtai represuotų žmonių artimųjų laiškai. Rašė net vaikai, prašydami užtarti suimtus tėčius ir mamas. Ant šių laiškų nėra Kalinino ranka užrašytų rezoliucijų ar kokių nors pastabų. Jis tiesiog jau bijojo ką nors užtarti... Ir, sakoma, tiems, kuriems pavykdavo prasiveržti į asmeninį priėmimą, atsakydavo: „Mano paties žmona suimta, ir aš niekuo negaliu jai padėti. Ir jums niekuo negaliu padėti.“
Išliko to paties laikotarpio „visasąjunginio seniūno“ susitikimo su Murmansko srities Chibinogorsko (dabar – Kirovskas) gyventojais stenograma.
Į paskutinę kelionę Kalininą palydėjo Malenkovas, Berija, Molotovas, Stalinas (iš kairės į dešinę).
Stenografistė istorijai užfiksavo tokią „prezidento“ frazę: „Nieko iš manęs neprašykite, aš žmogus be valdžios. Kreipkitės į Molotovą.“
Didžiojo Tėvynės karo metais Kalininas daugiausia atliko formalias „valstybės vadovo“ funkcijas. Be to, jis ėmė sirgti. Iškart po Pergalės gydytojai nustatė onkologinę ligą. Operacija nepadėjo. Prieš ją Kalininas paskutinį kartą maldavo Staliną išlaisvinti žmoną. Jekaterina Ivanovna iki to laiko lageriuose jau buvo praleidusi daugiau nei septynerius metus – pusę „teismo“ skirtos katorgos bausmės. Ji buvo aukščiausiąja valia pasigailėta ir kelis mėnesius slaugė gęstantį vyrą. Po jo mirties, ištikusios 1946 m. birželio 3 d., ji šalia Stalino lydėjo sutuoktinio palaikų karstą...
Praėjus metams po Michailo Ivanovičiaus mirties, Jekateriną Ivanovną ištiko dar vienas baisus smūgis. Jos pirmagimis Valerijonas Kalininas, tuo metu puikus diplomatas, kelerius metus dirbęs JAV, nusižudė taip ir neišaiškintomis aplinkybėmis...
Mintis suteikti Kalinino vardą buvusiai Rytų Prūsijos sostinei (nepaisant to, kad SSRS žemėlapis ir taip margavo šia paprasta rusiška pavarde – Kalininas, Kaliningorskas, Kalininabadas, Kalininakanas) kilo iškart po „visasąjunginio seniūno“ mirties. Nors tuo metu jau buvo priimtas sprendimas pervadinti Karaliaučių Baltijsku, o naująją sritį pavadinti Baltijos sritimi. Bet... jau buvo susiklosčiusi taisyklė mirusio valstybės veikėjo vardą suteikti kuriai nors gyvenvietei. Ir dėl šios absurdiškos tradicijos Baltijsku buvo pavadinta Piliava, o Karaliaučius netikėtai gavo vardą žmogaus, kuris šalies istorijoje pasirodė nors ir avanscenoje, bet toli gražu ne pagrindiniuose vaidmenyse.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
