/ Kaliningradas

Dar kartą apie tai, kodėl žmonės persikelia gyventi į Kaliningradą

Dar kartą apie tai, kodėl žmonės persikelia gyventi į Kaliningradą

Amor magister optimus.

Šis tas apie meilę

Kas mėgsta alų, kas – sapnus, o kas – svarstyti apie tai, kas yra Kaliningradas ir ką mums su juo daryti.

Neseniai aš, pasinaudodamas šia aplinkybe ir, taip sakant, kaip čia gimęs ir kol kas niekur nesiruošiantis persikelti žmogus, parašiau apie tai, kaip matau ir jaučiu šį miestą.

Be kita ko, leidau sau išsakyti įsitikinimą, kad pagrindinė daugelio persikėlimo čia iš „didžiosios Rusijos“ priežastis yra mūsų artumas Europai ir jūrai.

Laikydamas tai aksioma, nesivarginau ieškoti įrodymų. Ir, matyt, veltui, nes labai greitai paaiškėjo, kad toks dalykų stovis toli gražu ne visiems akivaizdus

Pavyzdžiui, vietinis filosofas ir antropologas Dmitrijus Polianskis, atlikęs labai rimtą darbą, įtikinamai įrodė, kad naujieji kaliningradiečiai pasirinko šį miestą dėl veiksnių visumos, tarp kurių artumas Europai ir jūrai „toli gražu ne patys svarbiausi, o juo labiau ne vieninteliai“.

Kas gi tada svarbiausia?

Svarbiausia, gerbiamo mokslininko nuomone, tai: „bendras gyvenimo lygis, atlyginimai, nekilnojamojo turto kainos, nedarbas, aukštųjų technologijų medicinos prieinamumas, rimtų aukštųjų mokyklų buvimas, kriminogeninė padėtis, ekologinė aplinka, infrastruktūros lygis, kelių kokybė“.

Tačiau paties tyrimo autoriaus pateikti duomenys rodo, kad praktiškai pagal visus šiuos parametrus Kaliningradas nelabai kuo išsiskiria iš gyventojų skaičiumi ir statusu panašių miestų. Paprastas tvirtas vidutiniokas tarp paprastų tvirtų vidutiniokų. Kaip koks nors „Newcastle“ Anglijos Premier lygoje.

O jei taip, gali kilti klausimas: kodėl žmogus nuolatine gyvenamąja vieta turėtų pasirinkti Kaliningradą, o ne, tarkime, Astrachanę?

Kuo pagrindinis mūsų miesto pranašumas, jei iškeltume už skliaustų Varšuvos ir Berlyno pasiekiamumą „ranka paduoti“?

Gerbiamo Dmitrijaus Polianskio nuomone, persikėlimo čia priežastis gali būti čia esantis kardiologijos centras (tiesa, jis kartu pažymi, kad Krasnodare, Smolenske ir Penzoje, ir toje pačioje Astrachanėje yra lygiai tokie patys), federalinis universitetas, Vyslos ir Kuršių nerijos, dvejos marios, Vištyčio ežeras ir Romintos giria.

Ką čia pasakysi?

Jei mokslininkas mano, kad persikėlėliams visa, kas išvardyta, svarbiau už galimybę dažnai keliauti į užsienį, vadinasi, taip ir yra. Ginčytis su mokslu – nedėkingas ir visiškai beperspektyvis reikalas.

…Mane tokiame požiūryje jaudina kas kita. Visai įsivaizduoju, kaip kas nors, prieš persikeldamas į naują sau miestą, kruopščiai studijuoja Rosstato dokumentus, lygina gyvenimo lygį skirtinguose šalies kampeliuose, įsiskaito į srities vidaus reikalų valdybų ir vietinių užimtumo tarnybų ataskaitas, vertina pramonės ir žemės ūkio plėtros perspektyvas. Negana to, pažįstu žmonių, kurie tuo užsiėmė prieš atvykdami čia. Tačiau toks sisteminis požiūris padėjo toli gražu ne visiems.

Ir reikalas čia ne tik tas, kad oficiali statistika dažnai būna gana gudri – tiesiog ne viską galima apskaičiuoti ir numatyti.

Pavyzdžiui, viena mano pažįstama ilgai ruošėsi persikelti čia iš Vladivostoko. Ji perskaitė krūvas literatūros, buvo nuolatinė specialių forumų lankytoja, net porą kartų buvo atvykusi į Kaliningradą apsidairyti.

Tačiau netrukus po galutinio persikėlimo ši itin racionali ir itin apdairi asmenybė su siaubu sau atrado, kad negali čia gyventi. Ir kardiologijos centras čia yra, ir Romintos giria po ranka. O štai – nepatinka. Ir žmonės, kaip ji sako, čia kažkokie „vangūs“, ir mieste jokio šurmulio nėra, ir dangus visą laiką pilkas, ir maistas neskanus. Dabar galvoja grįžti į Vladivostoką. Ir greičiausiai grįš.

Kita vertus, turiu pažįstamą, kuris niekada neplanavo persikelti į Kaliningradą iš savo Omsko. Tiesiog vieną kartą atvyko čia reikalais ir įsimylėjo miestą. Gyvena čia jau daugiau nei trejus metus ir visą laiką vaikšto kaip girtas. Viskas jam čia prie širdies, viskas kelia susižavėjimą – nuo merginų iki kanalizacijos šulinių dangčių. Net truputį baisu dėl žmogaus.

Ar tai reiškia, kad būtinai reikia šokti į sūkurį stačia galva? Žinoma, ne. Tačiau chrestomatiniame Ženios Lukašino ir Ipolito ginče (filmas „Likimo ironija, arba Lengvo garo“) man artimesnė pirmojo pozicija – jis manė, kad nebūna užprogramuotos, laukiamos, suplanuotos laimės. Ji visada ateina netikėtai, visada – staiga.

Ir paskui, miestus juk, kaip ir žmones, dažnai myli ne už ką nors, o nepaisant ko nors. Kartais net – nepaisant visko. Ir jei tau čia šlykštu, jei nesugebėjai pajusti Kaliningrado, jei nepajėgei persiimti jo dvasia, tai net penki kardiologijos centrai ir šeši federaliniai universitetai padėties neišgelbės. Ir miesto artumas Europai nepadės. Nors… Beje, žadėjau daugiau nekelti šio klausimo. Tai ir nekelsiu…


Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.