Mano gyvenimo patirtis rodo, kad Kaliningradas, kaip katinėliai internete, patinka visiems – ir vietiniams, ir „privažiavusiems“. Tačiau įdėmiau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad Kaliningrade įsimylėję žmonės myli jame toli gražu ne tą patį. Kažkas be proto žavisi miesto istoriniu paveldu, išlikusiais vokiškais pastatais, grindiniu, alėjomis palei kelius, raudonomis čerpėmis, aštriomis bažnyčių smailėmis, Amalienau ir Maraunenhofo vilomis. O kažkam visa tai, kas išvardyta, neturi didelės vertės. Jiems labiau prie širdies naujieji Selmos kvartalai, tuopos tuščioje Kanto saloje, galų gale – Sovietų rūmai. Be to, abi Kaliningrado gerbėjų kategorijos paprastai būna nepatenkintos dabartine padėtimi mieste.
Pirmosios kategorijos atstovai liūdi, kad iš Karaliaučiaus išliko tik nuolaužos, antrosios kategorijos atstovai mano, kad toms nuolaužoms skiriama per daug dėmesio.
Gana dairytis į praeitį, sako jie, reikia statyti naują, šiuolaikišką miestą.
Žmonės iki užkimimo ginčijasi, kas geriau – atstatyti Karališkąją pilį ar reanimuoti Sovietų rūmus, geras ar blogas Žvejų kaimelis, ar verta užstatyti buvusią Knypavą, ar geriau išsaugoti ten dykvietę, kuri oficialiai kažkodėl vadinama parku. Niekas nenori nusileisti, niekas nenori girdėti oponentų. Kartais susidaro įspūdis, kad iš susiklosčiusios padėties išeities nėra – taip viskas čia architektūriniu požiūriu supainiota, supinta ir net surišta į mazgus, kurių, kaip legendinio Gordijo mazgo, atrodo, visiškai neįmanoma atrišti, o galima tik perkirsti. Bet iš tikrųjų, esant geros valios, kompromisas atrodo visai realus.
Reikia tiesiog apsidairyti aplink ir pažiūrėti, kaip sutvarkyti kaimyniniai miestai. O sutvarkyti jie beveik visada vienodai. Juose būtinai yra istorinis centras, kuris gali būti didelis ir, kaip sakoma, natūralus, kaip, tarkime, Prahoje, o gali būti labai kompaktiškas „naujadaras“, kaip, pavyzdžiui, daugumai kaliningradiečių gerai pažįstamame Gdanske.
Tai miesto širdis, jo siela. Bet prie sielos turi būti kūnas. Todėl šalia istorinio centro yra verslo centras, ir ten visai kitokia architektūra. Drąsi, šiuolaikiška, kartais net gerąja to žodžio prasme chuliganiška. Prisiminkime kad ir garsųjį Šokantį namą Prahoje. Vadinasi, Europos miestai beveik visada – du viename. Ten viskas aiškiai atskirta – istorija ir dabartis, atmintis ir judėjimas pirmyn, tradicijos ir naujovės. Dvi vienos visumos dalys maitina ir papildo viena kitą, niekada iki galo nesusiliedamos.
Tai yra, galima sakyti, kad Europos miestai gyvena pagal vieną pagrindinių dialektikos dėsnių, kurio esmė – priešybių vienybė ir kova.
Kaliningrade viskas ne taip. Savo architektūriniu veidu jis yra nuostabus kokteilis, kuriame seni vokiški pastatai kaimyniauja su sovietiniais dujų silikato statiniais ir poperestroikinėmis stiklo ir betono konstrukcijomis. Nėra vienybės, nėra bendro stiliaus, nėra harmonijos. Ir tai sukelia tuštumos, nepasakymo, nebaigtumo pojūtį. O kartais ir nepatogumo jausmą.
Ar kada nors esate matę, kaip gidai pasakoja turistams apie Karaliaus kalną ir jo apylinkes? O, tai nuostabus reginys! Jie vedžioja žmones aplink Sovietų rūmus ir smulkiai aprašinėja Karališkąją pilį. Štai čia, sako, stovėjo vakarinis sparnas, štai čia – rytinis, o štai ten – Avižų bokštas. Toliau, štai už to blokinio daugiaaukščio, prasidėjo Altštatas, o prie tos degalinės į Prieglių įtekėjo Kačių upelis.
Žmonės atidžiai klausosi, užduoda klausimus. Žmonėms net ir tokios būklės (tai yra jokios) istorinis miesto centras įdomus. Esu dalyvavęs keliose tokiose ekskursijose ir nė karto negirdėjau iš turistų nė vieno pasipiktinimo žodžio. Girdi, ką jūs čia mums rodote viena, o pasakojate apie kita. Paveikslėlius, kuriuos rodote, galiu ir internete pasižiūrėti. Ne, visiems, kiek galima spręsti, ekskursijos patiko.
O štai man, kaip vietiniam gyventojui, buvo gėda. Gėda, kad nei ant Karaliaus kalno, nei aplink jį praktiškai niekas neišliko iš prieškario laikų (nebent Pilies tvenkinys), gėda dėl tuščių Sovietų rūmų akiduobių, gėda dėl milžiniškos automobilių stovėjimo aikštelės, atsiradusios nugriauto „Senojo bokšto“ vietoje, gėda dėl apleistumo ir bendro nejaukumo.
Kai kas Kaliningrade sako, kad Karaliaus kalno problema ta, jog Sovietų rūmai mirę. Jie mano, kad jeigu juos atgaivintum, ten būtų linksmiau. Galbūt, aš nesiginčiju. Tačiau vargu ar turistai specialiai ateis į šią vietą tam, kad pažiūrėtų Sovietų rūmų. Jie jiems neįdomūs jokiu pavidalu – nei gyvi, nei mirę.
Patinka tai kam nors ar ne, bet Kaliningrade turistams patraukliausias yra Karaliaučius. O ypač jo istorinis centras.
Žmonės pasirengę lankyti net neegzistuojančią virtualią Karališkąją pilį, bet vargu ar juos sudomins ekskursija į Sovietų rūmus, net jeigu jie bus gyvesni už visus gyvuosius. Beje, iš to visiškai neišplaukia, kad Sovietų rūmai – tai siaubas, skrendantis nakties sparnais. Tam tikra prasme tai irgi architektūros paminklas. Gana įdomus 7–8-ojo dešimtmečių konstruktyvizmo pavyzdys. Jo bėda ta, kad jis stovi ne savo vietoje. Kur nors Selmoje ar galbūt šalia statomo stadiono Spalio saloje jis būtų karalius, o čia jis visada bus Karališkosios pilies šešėlyje, nepriklausomai nuo to, ar pilį kada nors atstatys, ar ne.
Sunku pasakyti, kaip įvykiai klostysis toliau, koks požiūris į architektūrinę Kaliningrado ateitį nugalės, bet būtų šaunu, jei tie, kas priima sprendimus, liautųsi išradinėti dviratį ir atkreiptų dėmesį į sėkmingą Europos patirtį. Mūsų miestui neabejotinai reikia istorinio centro – atkurto visiškai ar bent iš dalies. Kalbama pirmiausia apie Knypavos ir Altštato fragmentus.
Nėra jokių abejonių, kad šis projektas bus sėkmingas. Juk net hanzietišku stiliumi perdirbtos „chruščiovkės“ Lenino prospekte buvo sutiktos su džiaugsmu, juk net, kaip sakoma, „pagal senamiesčio motyvus“ pastatytas Žvejų kaimelis buvo sutiktas „ura“. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio architektūrai yra paklausa.
Be to, ši paklausa kyla ne tik iš turistų, kurių daugelis stebisi, kodėl Kaliningrade nėra rajono su siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis, kur daug suvenyrų krautuvėlių ir kavinių, bet ir iš daugelio vietos gyventojų, norinčių jaustis gimtajame mieste kaip bet kuriame Europos mieste.
Kalbant apie verslo centrą, čia taip pat visi keliai atviri. Selma, Spalio sala ar net Maskvos prospekto galas aplinkkelio rajone gali tapti mūsų Kaliningrado Siti vieta, kurioje architektai galėtų duoti valią savo kūrybinei energijai.
Taip Kaliningrade atsiras du poliai, du miestai, kurie sudarys vieną visumą. Ir visiems bus gerai – ir tiems, kas žiūri į priekį, ir tiems, kas dairosi atgal.
Architektūrinis margumynas, žinoma, neišnyks, bet esant dviem miesto centrams jis bus suvokiamas jau ne taip aštriai ir skausmingai.
Žinoma, visa tai tik svajonės, fantazijos, kurios gali visai sudužti į atšiaurią tikrovę. Juk visam kam vadovauja statytojų finansinis interesas, o dauguma jų nori statyti paprastas betonines dėžes ir mielai jas visur prikaišios (net ant Karaliaus kalno), jei tik jiems duosi valią. Bet juk miestas turi turėti sielą?
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
