Atrodo, kad tas beveik išnykęs miestas mums patinka labiau nei po karo išaugęs. Juk kai pas mus atvyksta draugai iš „didžiosios Rusijos“ ar iš užsienio, mes nevedame jų grožėtis sporto kompleksu „Junost“, srities prokuratūros pastatu ar kino teatru „Oktiabr“ (dabar – Menų namai). Svečiams rodome Katedrą, Gintaro muziejų, Lėlių teatrą. Pagaliau – zoologijos sodą.
Kita vertus, Kaliningrade sunku, beveik neįmanoma išvengti susitikimo su bene garsiausiu sovietmečio architektūros objektu – Sovietų rūmais, kurie stovi ant Karaliaus kalno ir tiesiog sklando virš miesto.
„Viešpatie, kas čia?!“ – paprastai stebisi žmonės, pirmą kartą išvydę milžinišką, jokių gyvybės ženklų nerodantį pastatą. Ir jūs, žinoma, paaiškinate, nepamiršdami paminėti, kad anksčiau čia stovėjo Karaliaučiaus pilies griuvėsiai, kurie septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo susprogdinti dėl ideologinių priežasčių.
Prisirišimas prie „pabaisos“
Esu tikras, kad daugelis mūsų, teikdami tokius paaiškinimus, jaučiamės nejaukiai dėl savo miesto. Pernelyg jau absurdiškai atrodo Sovietų rūmai, pernelyg akivaizdžiai jie nusileidžia Karališkajai piliai, kurios atvaizdai Kaliningrade iškabinti visur – nuo viešojo transporto stotelių iki vietos valdininkų kabinetų.
Dauguma atvykėlių nesupranta, kodėl kaliningradiečiai tiek metų (jau greitai pusė amžiaus!) kenčia miesto centre negyvą pabaisą.
Be to, tarp nesuprantančiųjų pasitaiko ir labai žinomų architektų. Pavyzdžiui, prieš porą metų danas Janas Gehlas (tas pats, kuris Kopenhagą pavertė dviratininkų miestu), lankydamasis Kaliningrade, Sovietų rūmus pavadino nelaimingu, į dramblį panašiu statiniu ir pasiūlė juos nedelsiant nugriauti.
Tačiau tai padaryti pasirodė ne taip paprasta. Ir esmė čia visai ne pinigų stygius ir ne teisiniai sunkumai, lydintys nuosavybės teisių perregistravimo procedūrą, – juk Sovietų rūmai turi savininkų. Manau, panorėjus visas šias problemas galima išspręsti.
Tiesiog daugeliui mūsų (ypač vyresniesiems) pasirodė labai sunku pripažinti paprastą kadaise padarytos klaidos faktą.
Todėl daugelis, kalbėdami apie Sovietų rūmus, sugalvoja milijoną priežasčių, dėl kurių juos būtinai reikia palikti. Esą tai ir autorinis projektas, kuriame permąstytos brazilo Oskaro Niemeyerio idėjos, ir ryškus konstruktyvizmo pavyzdys, ir akivaizdus savo laikui pažangių technologijų panaudojimo pavyzdys, ir taip toliau, ir panašiai…
Prisimenu, kartą vienas Kaliningrade žinomas architektas, pokalbyje su manimi pasitelkęs visus minėtus argumentus ir supratęs, kad vis tiek neįtikino manęs savo tiesa, pasakė: „Klausykite, negalima šiaip sau paimti ir nugriauti Sovietų rūmų. Nes jei taip padarysime, išeis, kad visa karta gyveno ir dirbo veltui. Chruščiovkės, brežnevkės ir kiti sovietiniai pastatai sugrius po 30–40 metų. O Sovietų rūmai stovės dar labai ilgai, primindami praėjusią epochą.“
Būtent tai ir gąsdina. Labai nesinori, kad jie stovėtų ilgai.
Juk jei aišku, kad tai klaida (o architektas, su kuriuo kalbėjausi, galiausiai buvo priverstas pripažinti, kad Sovietų rūmai, nepaisant visų neginčijamų privalumų, kur kas organiškiau atrodytų kur nors Internacionalo ar Liubovės Ševcovos gatvės rajone), ją reikia taisyti. Taip parodysime daugiau pagarbos tiems, kurie ją padarė, nei konservuodami tos klaidos padarinius. Argi ne?
Mūsų istorija
Kita vertus, Sovietų rūmų nugriovimas – tik pusė darbo. Pasakius „A“, reikia sakyti ir „B“. Tai yra atkurti Karališkąją pilį. Tačiau toli gražu ne visi kaliningradiečiai pasirengę priimti tokius pokyčius. Argumentų jie turi daugybę. Bet ir jie visi iš esmės yra išgalvoti.
Pavyzdžiui, labai dažnai galima išgirsti, kad Karaliaučiaus pilis dabar – tai neva svetima istorija. O jei taip, tai ir atkurti jos nereikia. Dar ko? Klausykite, jei tai ne mūsų istorija, tai kodėl kiekvienoje suvenyrų krautuvėlėje – kalnai magnetukų su pilies atvaizdu? Kodėl vietos dailininkai nepavargsta jos piešti ir dėlioti iš gintaro? Štai Sovietų rūmų niekas iš gintaro nedėlioja (bent jau aš nieko panašaus nesu matęs). Ir Santuokų rūmų niekas nedėlioja, ir Profsąjungų namų. O Karaliaučiaus Karališkąją pilį – nuolat.
O viskas todėl, kad teiginys apie Karališkosios pilies „nemūsiškumą“ iš pat pradžių klaidingas. Visa, kas čia buvo, visa, kas yra, ir visa, kas bus, – mūsų. Taip pat ir šios žemės istorija.
Tam tikra prasme ji yra mūsų trofėjus. Ir dar brangus. Žinoma, galima ją paleisti vėjais, išbraukti ir pamiršti, tačiau kur kas protingiau rūpestingai įrašyti ją į savąją.
Mums atiteko didis miestas, didi istorija, didi kultūra. Ir man atrodo, kad visa tai privalome rūpestingai saugoti, o tai, kas prarasta, pagal galimybes – atkurti. Ir toks elgesys visai nėra silpnumo apraiška. Priešingai – tai išminties ir stiprybės apraiška.
Taikos ideologija
Antras pagal populiarumą idėjos atkurti Karaliaučiaus pilį Kaliningrade priešininkų argumentas – architektūrinis ir estetinis.
„Naujadaras niekam nesukels susidomėjimo“, – pranašauja jie.
„Jei tai bus ilgalaikis projektas, jei sąžiningai atkursime pilį tokią, kokia ji buvo, tai, patikėkite, taps įvykiu, – nesutinka su skeptikais karščiausias ir nuosekliausias buvusios miesto dominantės atkūrimo šalininkas architektas Artūras Sarnicas. – Man atrodo, kad atkuriant pilį svarbus ne tik pats rezultatas (nors šis nuostabiai gražus pastatas tiesiog pakeis miestą), bet ir procesas, į kurį bus įtraukta daugybė žmonių iš įvairių šalių. Per darbą juos persmelks taikos ir kūrybos ideologija. Galima sakyti, kad Karališkoji pilis Kaliningrade taps karo pabaigos simboliu.“
O dėl naujadaro – po Antrojo pasaulinio karo daugelis Europos miestų iš esmės buvo atstatyti iš naujo. Berlyne, Varšuvoje, kaimyniniame Gdanske naujadarų – kiekviename žingsnyje. Ir niekam tai nekelia nepatogumų.
…O dar Karališkosios pilies atkūrimo priešininkai mėgsta ją priešpriešinti likusiam Rytų Prūsijos architektūros paveldui. Esą užuot statę muliažą (jie labai mėgsta vartoti žodį „muliažas“, jiems jis atrodo menkinantis), geriau atkurti po visą sritį išsibarsčiusias pilis ir bažnyčias. Toks klausimo kėlimas atrodo kiek keistas. Tai tas pat, kas priekaištauti žmogui, kad jis gydo skaudančią galvą, užuot gydęs skaudančią koją. Jei skauda ir koją, ir galvą, gydyti reikia ir viena, ir kita. Ir jei atsiras investuotojas, pasirengęs skirti lėšų Karališkosios pilies atkūrimui, vargu ar verta jam priekaištauti, kad jis neinvestuoja į kokios nors pusiau sugriuvusios bažnyčios srityje rekonstrukciją.
Vox populi*
Buvo tikimasi, kad tokiems ginčams galą turėjo padaryti neseniai įvykęs Karaliaus kalno užstatymo architektūros konkursas „Post-pilis“ (organizatorius – urbanistikos biuras „Miesto širdis“). Tačiau jo rezultatai juos tik paaštrino.
Laimėjo Milano politechnikos universiteto studento Antono Sagalio projektas, kuriame jis pasiūlė ir Sovietų rūmus išsaugoti, ir Karaliaučiaus–Kaliningrado pilį atkurti-pastatyti. Tačiau ne visiškai, o iš dalies. Be to, pagal jo sumanymą pilies fragmentus turėtų jungti šiuolaikinės architektūros elementai. Žodžiu, atrodytų, visi turėtų būti laimingi – ir pilies šalininkai, ir tie, kuriems mieli Sovietų rūmai, ir tie, kurie žvelgia į ateitį.
Tačiau, kaip dažnai būna tokiais atvejais, patenkintųjų atsirado visai nedaug.
„Patriotiškai“ nusiteikusią visuomenę pilis Kaliningrade papiktino net tokiu apkarpytu pavidalu, o tie , kurie Sovietų rūmus laiko pabaisa, nesuprato, kodėl juos reikėtų išsaugoti. O svarbiausia, daugeliui tapo aišku, kad Kaliningradas, kaip tas Bolivaras, neatlaikys dviejų. Jam (tiksliau, jo gyventojams) teks rinktis – arba pilis, arba Sovietų rūmai. Ir, regis, šį pasirinkimą jie padarė raidos scenarijaus, numatančio sugrąžinti į Kaliningradą Karališkąją pilį, naudai. Konkurso žiuri (kurią pusiau sudarė vietos valdininkai) paskelbus nugalėtoją, buvo surengtas internetinis balsavimas, pasibaigęs lapkričio 6 d.
2015 m. lapkričio 6 d. 19.00 val. (likus penkioms valandoms iki internetinio balsavimo svetainėje tuwangste.ru pabaigos) Artūro Sarnico projektas, numatantis pilies atkūrimą, artimiausius konkurentus lenkė daugiau nei 700 balsų. 22.30 val. atotrūkis tarp konkurso dalyvių netgi šiek tiek padidėjo.
Pirmąją vietą, gerokai atsiplėšęs nuo persekiotojų, užėmė Artūras Sarnicas, kurio projekte numatytas visiškas Karaliaučiaus pilies ir aplink ją esančių kvartalų atkūrimas. Sovietų namams šiame projekte vietos neatsirado.
…Jei kada nors Sarnico projektas bus įgyvendintas (o labai norisi tuo tikėti), Kaliningradas tiesiog sugrįš į Europos architektūros tradicijos vagą. Juk beveik visi aplink jį esantys miestai sutvarkyti panašiai. Jie turi istorinį centrą, kuris per karą buvo sugriautas, o vėliau – rūpestingai atkurtas. Kodėl turėtume ieškoti kažkokio ypatingo kelio? Kodėl vėl turėtume išradinėti dviratį? Taip, mes šiek tiek – kokius septyniasdešimt metų – pavėlavome, padarėme istorinį lankstą, bet, regis, grįžtame į pradinę padėtį.
* Tautos balsas ( lot.)
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
