Iki kryžiuočių atėjimo į Prūsiją 1233 m. buvo du ryškūs laikotarpiai, kai vietos gyventojai statė masyvias akmens konstrukcijas. Bronzos amžiuje tai buvo pilkapių kameros iš masyvių akmens plokščių ir riedulių, vėliau išsigimusios į prūsų kapų akmenų grindinius. O dar vėliau, ankstyvaisiais viduramžiais, prūsai – vieninteliai iš visų baltų – ėmė statyti prie pietinių savo žemių ribų antropomorfines akmens skulptūras, dažnai vadinamas „bobomis“1. Būtent apie jas čia ir kalbėsime.
Naujienos iš Vokietijos
Berlyno Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus (MVF)2 fonduose buvo rasta prieškarinė gipsinė prūsų akmeninės „bobos“ kopija – tai kulto statula, iki 1891 metų stovėjusi lauke ties Husehnen-Rossiten-Wackern kaimų riba (apytiksliai tarp Pograničnojės ir Dolgorukovo gyvenviečių). Tais metais profesorius Adalbertas Bezzenbergeris (tuometinis muziejaus „Prussia“ direktorius) išvežė antropomorfinę skulptūrą, manoma, datuojamą XI–XIII amžiais, į muziejų, kur ji buvo pastatyta kartu su kitomis senovinėmis akmens konstrukcijomis, o vėliau – be pėdsakų dingo.
Originalas greičiausiai buvo sunaikintas daugelį metų veikusio Karaliaučiaus pilies akmenų laužyno žaizdre. Nors tai tik prielaida. O kopija atsirado, ir dabar ji akivaizdžiai geresnė už originalą, kurio nebėra. Naktimis „Suakmenėjęs žmogus“ iš Husehnen, arba, kaip dar vadinta skulptūra, „Bjaurioji mergiotė iš Skirwitten“, tyrinėja išgelbėtus Prussia-Sammlung eksponatus. Greičiausiai šios skulptūros kopija buvo išvežta į Berlyną kartu su vadinamąja „mokomąja“ kolekcijos dalimi 1944 m. ir saugota vienoje iš dėžių Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus saugyklose, kol į ją atkreipė dėmesį vokiečių kolekcijos „Prussia“ tyrėjai.
Akmeninė boba iš Husehnen-Rossiten (Bagrationovsko rajonas).
1. Gipsinė skulptūros kopija, rasta Berlyno Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejaus fonduose. Christopho Jahno nuotrauka, 2015 m.
2. Skulptūra muziejaus „Prussia“ kieme Karaliaučiaus pilyje. Nuotrauka iš Wolfgango La Baume’o straipsnio, 1927 m.
3. „Bjaurioji mergiotė iš Skirwitten“ in situ lauke tarp trijų gyvenviečių, prieš išvežant ją į muziejų „Prussia“.
Nuotrauka iš Adalberto Bezzenbergerio straipsnio, 1891 m.
Iš viso prūsų akmens statulų su „žmogaus veidu“ priskaičiuojama daugiau nei 20, įskaitant dingusias dar XVIII–XIX a., apie kurias liko tik žodiniai paminėjimai. Autentiškomis pripažintos mažiausiai 14–15, kitos laikomos Naujųjų ir Naujausiųjų laikų padirbiniais. Visos jos susitelkusios pietinėje prūsų žemių dalyje: pietinėje Notangoje ir Bartoje (minėtoji „boba“, taip pat 2 iš Bartošycų ir garsiausioji iš Barcianų, apie kurią žemiau), Galindoje (viena iš skulptūrų išliko Kaliningrado istorijos ir meno muziejuje), Pamedėje ir Sasnoje (į pietus nuo Elbingo, ties sandūra su slavais; čia jų daugiausia). Neminėsiu visų skulptūrų pavadinimais ir jų buvimo vietomis – apie tai pakanka lenkų publikacijų. Pavyzdžiui, puikus straipsnių rinkinys „Prūsų akmeninės bobos“, išleistas mūsų kaimynų po 2007 m. mokslinės konferencijos, su archeologų ir istorikų Mirosławo Hoffmanno, Seweryno Szczepańskio ir Jerzy Łapo straipsniais, kai kuriuos iš jų galima rasti internete.
Apie akmeninių „bobų“ kilmę
Pirmą kartą paviršutiniškai žvilgtelėjus į prūsų žemėse rastas akmens statulas, prieš akis iškyla tiurkų, skitų ir polovcų viduramžių „bobų“ iš Altajaus priekalnių ar Ukrainos stepių vaizdai.
Ankstyvųjų viduramžių stepių tautų akmeninės bobos.
Nuotrauka iš autoriaus rinkinio.
Sutikite, toli nuo prūsų. Nors žinoma, kad laikas – ne atstumas jokioms, net drąsiausioms ir, atrodytų, radikaliausioms mintims ir vaizdiniams. Galima pažymėti, kad visi minėti pavyzdžiai gali turėti bendras ištakas, glūdinčias akmens amžiaus mene. Kadangi ilgą laiką mūsų teritoriją dengė ledynas, vargu ar tiek prūsų, tiek klajoklių akmens statulos turi tiesioginį ryšį su paleolito Veneromis (prisiminkime vadinamąją „Lauselio Venerą“ su „gausybės ragu“).
Lauselio Venera, vėlyvasis paleolitas.
Nuotrauka iš autoriaus rinkinio.
Kartu mezolito idėjos, mitai ir misterijos keliavo laike ir erdvėje ir maždaug prieš 10 000–12 000 metų kartu su šiaurės elnių medžiotojais visai galėjo pasiekti ką tik susiformavusios Baltijos krantus. Daug vėliau, neolito epochoje, maždaug 5000 m. pr. Kr., pietryčių Baltijos teritorijoje atsiranda vietinio ritualinio „meno“ pavyzdžių, iš tolo primenančių monumentalius protėvių, dvasių, dievų ar herojų atvaizdus prūsų viduramžių skulptūrose. Visų pirma tai Schwarzorto-Juodkrantės lobio gintaro figūrėlės, kadaise priklausiusios garsiajai kolekcijai „Prussia“, iki 1944 m. saugotai Karaliaučiuje.
Neolito gintaro figūrėlės iš lobio, rasto karjere prie Schwarzorto-Juodkrantės.
XIX a. antrosios pusės piešinys iš Audronės Bliujienės 2007 m. knygos.
Išraiškingų formų monumentalumas ir minimalizmas ilgiems tūkstantmečiams nulėmė Baltijos regiono meno raidą. Tai, ką šiandien matome rūsčiuose prūsų statulų veiduose, galėjo atsirasti gerokai anksčiau, nei atsirado patys prūsai, tiksliau – nei jie susiformavo ir suvokė save tokiais.
Kas vienija statulas iš skirtingų istorinės Prūsijos regionų?
Visų pirma panašūs dydžiai ir forma, taip pat medžiaga – granitoidiniai akmenys. Daugelis skulptūrų akivaizdžiai vaizduoja vyrus karius, vadus ar vadus-žynius (boba iš Mozgowo-Łasieczno) ir turi ritonus – ragus nuliejimams, o kai kuriais atvejais – kalavijus, šalmus ir net skydus. Kartais skulptūrų rankos sukryžiuotos ant krūtinės, primindamos „orantės“ pozą. Krinta į akis bendra plastika, formų išraiškingumas ir aiškumas, pasiektas asketiškomis priemonėmis. Daugiausia tai priekinės akmens dalies raižyba, kai skirtingo gylio linijomis, pasitelkiant šviesos ir šešėlio žaismą, pasiekiamas didžiausias išraiškingumas. Paprastai gerai išdirbta galva, ant krūtinės ar ties juosmeniu sudėtos rankos, kartais drabužių ir papuošalų detalės. Galinė skulptūros pusė paprastai apdirbta minimaliai, tiesiog nugludinta.
Akmeninė boba iš Mozgowo-Łasieczno. 1. W. La Baume’o nuotrauka iš Herberto Jankuhno archyvo, Šlėzvigas.
2. Prieš restauravimą, 2006 m. Autoriaus nuotrauka. 3. Po restauravimo / nuvalymo, 2009 m. Autoriaus nuotrauka.
Kada prūsų teritorijoje atsirado akmeninės „bobos“?
Kas galėjo lemti, kad prūsams atsirado toks kitiems baltams nebūdingas reiškinys? Kai kurie autoriai manė, kad monumentalių akmens statulų statymas pas prūsus yra tokia pat stepių ar klajoklių kultūros reminiscencija, kaip laidojimas su žirgais, kumyso gėrimas, balnakilpių naudojimas ir kt., ypač avarų tradicijų. Pastarieji atsirado prie Europos ribų VI a., o VIII–IX amžiais ištirpo Karolio Didžiojo imperijoje ir tarp madjarų. Kliūtis ta, kad žirgų kapai-aukos pas aisčius – prūsų protėvius – atsiranda jau I–II amžių sandūroje. O kumelių pieno gėrimas būdingas visoms tautoms, kurių kasdieniame gyvenime ir ritualuose žirgas vaidina ypatingą vaidmenį. Tokiu atveju akmeninės „bobos“ pas prūsus turėjo atsirasti Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpio pabaigoje. Tačiau tai įvyksta keliais šimtmečiais vėliau.
Iš kur žinome, kada buvo sukurtos prūsų akmeninės „bobos“? Visų pirma remiantis santykine kai kurių akmentašių pavaizduotų archeologinių artefaktų tipų datavimu. Pavyzdžiui, kalavijas „bobos“ iš Mozgowo šone, kurio atsiradimas datuojamas XII a. pabaiga – XIII a. pirmąja puse (žr. ankstesnį piešinį). Smailus ir ovalus skulptūrų iš Bartošycų ir Bronowo šalmai gali priklausyti platesniam laikotarpiui – XI–XIII a. pradžiai.
Skulptūros iš Bartošycų („Bartel“) (1, 2) ir Bronowo (3, 4),
vainikuotos tariamais šalmais. Autoriaus nuotrauka.
O daugiavijės kaklo antkaklės, tikriausiai pavaizduotos minėtose „bobose“ iš Bronowo ir Mozgowo, paplinta pas prūsus XIII amžiuje ir vėliau. Akmeninė „boba“ iš Barcianų, galbūt, apačioje laiko vadinamąjį pavezą, dar žinomą kaip „prūsų skydas“, atsiradusį XII–XIII a. sandūroje.
Akmeninė boba iš Barcianų Olštyno pilies kieme ir jos detalės:
ritonas ir tariamas skydas pavezas. Autoriaus nuotrauka.
Tiesa, pastarasis galėjo būti iškaltas vėliau – XIII–XIV a. sandūroje. Taigi bendrą sąlyginį XI–XIII a. datavimą galima susiaurinti iki laikotarpio nuo XII a. antrosios pusės iki XIII a. pirmosios pusės – intensyvių prūsų susidūrimų su lenkų ir danų feodalais, o nuo 4-ojo XIII a. dešimtmečio – su Vokiečių ordino riteriais metas.
Kiti į „bobas“ panašūs atvaizdai
Taigi rūstūs protėvių ir dievų atvaizdai tūkstantmečius gyvuoja pasąmonės archetipuose. Galbūt prūsų akmentašių vaizdinio įkvėpimo šaltinis buvo kažkur šalia. Arčiau, nei mums atrodo. Žinome, kad prūsai daug keliavo: Naugardas ir Gdanskas, Gotlandas ir Jutlandija bei daugybė kitų Šiaurės Europos, senosios Lenkijos ir Rusios miestų bei kaimų. Artimiausi prūsų statuloms ir su jomis vienalaikiai monumentaliojo meno pavyzdžiai yra bareljefai su vakarų slavų žynių ir dievų atvaizdais Riugeno saloje ir Pomeranijoje. Visų pirma tai vadinamasis „Svantevito / Svetovito akmuo“ Altenkircheno miestelio bažnyčioje netoli garsiosios Arkonos Riugeno saloje, įmūrytas į XII–XIII a. bažnyčios sieną ir vaizduojantis dievą ar žynį (?) su ritonu ar gausybės ragu. Į jį panašus ir akmuo, įmūrytas į Bergeno miesto Riugene sieną, paprastai siejamas arba su Svetovitu, arba su Riugeno kunigaikščiu Jaromaru.
Vakarų slavų dievų ar žynių akmens statulos, XI–XII a.
1. Akmuo, įmūrytas į Altenkircheno bažnyčios sieną. 2. Akmuo Bergeno miesto sienoje.
Deniso Davydovo nuotrauka.
Taip pat kai kurie kiti akmenys, aiškinami kaip pagoniški, rasti lužitėnų žemėse (dabartinės Saksonijos ir Brandenburgo dalis) Šiaurės Vokietijos teritorijoje. Prūsų „bobos“ artimos ir pirmojo mūsų eros tūkstantmečio medinės „stabų“ figūros, rastos Pomeranijos ir Šlėzvigo-Holšteino teritorijoje. Įdomu, kad bent viena iš prūsų statulų taip pat buvo įmontuota į XIV a. Ordino bažnyčios sieną Prątnicoje.
Prūsų stabas (?), įmūrytas į XIV a. bažnyčios sieną Prątnicoje, Lenkija.
Seweryno Szczepańskio nuotrauka.
Taip naujojo kulto tarnai pabrėždavo pavaldžią senosios religijos padėtį, statydami bažnyčias senųjų šventviečių vietose ir iš dalies naudodami pagoniškus atributus bei šventes neofitams pritraukti. Bet čia kalbama apie kita. XI–XII a. vakarų slavų akmentašių meistrystę nemažai paveikė monumentalusis romaninis stilius, kurio įtaka ypač jautėsi šio laikotarpio Europos religinėje architektūroje ir plastikoje.
Patys prūsai, žinomi keliautojai, taip pat galėjo būti didžiai sužavėti ankstyvųjų Gniezno, Gdansko, Danijos, Gotlando ir Šiaurės Vokietijos mūrinių katedrų puošybos ir iš dalies perimti rūsčią romaninio atvaizdo ekspresiją. Ir, žinoma, įkvėpimo šaltiniu galėjo tapti ankstesni Skandinavijos runų akmenys. Ypač V–XII a. Gotlando tapytosios stelos negalėjo nepatraukti prūsų pirklių dėmesio.
IX–XI a. Gotlando tapytosios stelos kraštovaizdyje.
Gotlando muziejaus, Visbis, nuotrauka.
Taigi senieji archetipai, prūsų stiliaus geometriškumas ir išorės įtakos įsikūnijo primityviose, bet išraiškingose protėvių, vadų, dievų ar herojų skulptūrose, iškilusiose prie pietinių baltų kalbinės erdvės ribų.
Funkcinė akmeninių „bobų“ reikšmė
Viena iš prūsų akmens skulptūrų aiškinimo problemų yra ta, kad jau XVIII–XIX a. nė viena iš jų nebebuvo savo pradinėje vietoje. Ir apie pradinę „bobų“ padėtį bei reikšmę galima tik spėlioti. Sprendžiant iš jų sukūrimo laikotarpio ir vaizdinės eilės, jos turėjo turėti kulto reikšmę. Bet kokią? Tikėtina užuomina gali būti radinys – į antropomorfinę statulą panašus akmuo, rastas kartu su kontekstine XI–XII/XIII a. keramika per Mariuszo Wyczółkowskio kasinėjimus prie prūsų bartų piliakalnio-šventvietės Poganowo (Kętšyno apylinkės) papėdės.
Tariama akmens statula, rasta
prie Poganowo prūsų piliakalnio papėdės, Kętšyno apylinkės.
Mariuszo Wyczółkowskio nuotrauka.
Tiesa, pats akmuo vos primena gerai išdirbtus prūsų skulptūrų atvaizdus, o labiau panašus į bronzos amžiaus „stelas“ iš Juodosios jūros pakrančių ir Krymo. Tikriausiai turime reikalą su natūraliu akmeniu, turinčiu tam tikrų „žmogiškų“ bruožų ir todėl prūsų pastatytu aukojimo vietos teritorijoje. Galbūt dalis prūsų akmeninių „bobų“ iš tiesų galėjo stovėti žinomų kulto centrų teritorijoje, nes panaši skulptūra pietinėje Prūsijos dalyje viename iš Ordino dokumentų minima kaip sakralinis objektas.
Esama ir Olštyno prūsų senienų tyrėjo Roberto Klimeko prielaidos, kad prūsų akmeninės „bobos“ galėjo stovėti svarbiausių kelių, prekybos kelių ir kitų komunikacijų sankryžose, taip pat susijusiose su piligrimystėmis į šventas vietas iki kryžiuočių atėjimo. Įdomu ir tai, kad didžiausia prūsų akmeninių „bobų“ koncentracija yra Pamedės-Sasnos regione, esančiame arti baltų ir slavų pasienio. Galbūt šios monumentalios skulptūros buvo savotiški prūsų žemių ribos žymenys, prūsams slenkant į pietus.
Kapų su geriamaisiais ragais —
ritonais – paplitimo žemėlapis kuršių ir prūsų X–XIII a. Apatiniame kairiajame kampe –
išraiškingiausių prūsų skulptūrų pagrindinės koncentracijos zona.
Piešinys iš autoriaus disertacijos, 2012 m.
Žinoma, kad prūsų santykiai su lenkų feodalais XI–XIII a. buvo toli gražu ne taikūs, nors ir neatmetė prūsų družinų dalyvavimo lenkų broližudiškose tarpusavio kovose.
Viduramžiais ir Naujaisiais laikais atsiranda naujų prūsų skulptūrų atvaizdų interpretacijų, o pirminė reikšmė laikui bėgant tampa vis mažiau suprantama. Iš čia atsiranda negilios, bet nestokojančios žavesio ir iš dalies istorinio konteksto legendos apie „Bartelį ir Gustabaldę“ („bobos“ iš Bartošycų), „Bjauriąją mergiotę iš Skirwitten“ ir kitus žmones, suakmenėjusius už savo nusižengimus ir nuodėmes. Bartelis dėl kūginio šalmo net spėjo atlikti vyskupo skulptūros vaidmenį, XVIII–XIX a. papuoštas tikra auksine tiara (todėl skulptūros galvos šone atsirado skylės jai pritvirtinti). Iki XIX a. pabaigos daugelis skulptūrų buvo išvežtos iš savo tuometinių vietų ir išdėstytos Dancigo ir Karaliaučiaus muziejų atvirose ekspozicijose. Nedidelis antropomorfinis akmuo iš Jelitken / Jelitki, vaizduojantis barzdotą vyrą su kepure (?), iš senosios muziejaus „Prussia“ kolekcijos, buvo rastas Karaliaučiaus pilies griuvėsiuose ir dabar saugomas Kaliningrado istorijos ir meno muziejuje.
Antropomorfinė statula iš Jelitken (Jelitki)
senojoje archeologijos ekspozicijoje
Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejuje.
Autoriaus nuotrauka, 2008 m.
Akmeninės „bobos“ Kaliningrado srities teritorijoje
Sprendžiant iš istorinių šaltinių ir archeologinių duomenų, Kaliningrado srities teritorijoje akmeninių „bobų“, išskyrus akmenį iš Husehnen, apie kurį kalbėta aukščiau, šiandien nežinoma. Tiesa, esama paminėjimo apie „kulto akmenį“ prie Pribrežnojės gyvenvietės Zelenogradsko rajone, neva turintį žmogaus veido atvaizdą. Akmuo buvo rastas per archeologinius žvalgymus, kuriuos 1977 metais atliko Vladimiras Kulakovas. Kadangi pats akmuo, pagal vėlesnius šio autoriaus paminėjimus, neišliko, iš pateiktų piešinių ir nuotraukos sunku spręsti apie jo autentiškumą3.
Akmuo iš Pribrežnojės gyvenvietės Zelenogradsko rajone.
Piešiniai ir nuotrauka iš V. Kulakovo ataskaitos, 1977 m.
Kita vertus, viename iš Kaliningrado srities istorinių vadovų Vladimiras Kulakovas mini kitą įdomų akmenį, šiandien esantį netoli Svetlogorsko miesto, Salskojės / St. Lorenz gyvenvietėje, prie pokario metais sugriautos bažnyčios griuvėsių. Tai pailga, iš šonų suplota „stela“, iš tolo savo forma primenanti prūsų akmenines „bobas“. Vis dėlto akmuo mažesnis ir neturi akivaizdžių antropomorfinių bruožų bei kitų minėtoms skulptūroms būdingų detalių. Ant akmens pilvo ir nugaros iškalti kryžiai skyde, taip pat lotyniškos raidės A.H., ir tai gali rodyti, kad akmuo buvo naudotas kaip ežinis, stovėjęs Ordino ir bažnyčios žemių ar senų sklypų ribose, – tačiau tai lieka abejotina. Tiesa, nežinoma, kas ir kada iškalė šiuos simbolius ant akmens ir kada jis atsidūrė prie bažnyčios. Vladimiras Kulakovas aiškina akmenį kaip nebaigtą prūsų akmeninę „bobą“, į ką gali rodyti rudimentinės „rankos“ „statulos“ šonuose, taip pat „nudaužta“ ir nugludinta priekinė dalis, „papuošta“ Ordino (?) kryžiumi skyde, su apvalia iškyša viršutinėje dalyje. Apskritai, kaip ir pačios prūsų akmeninės „bobos“, akmuo iš Sankt Lorenz palieka daugiau mįslių nei tikrų faktų.
Tarptautinės mokslinės konferencijos Natural Holy Places („Gamtinės šventvietės“),
vykusios Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejuje, dalyviai
apžiūri akmenį iš Sankt Lorenz. Autoriaus nuotrauka, 2012 m.
Pastaraisiais dešimtmečiais mūsų kaimynai lenkai ėmėsi aktyviai populiarinti Rytų Prūsijos istorinį paveldą. Nepraėjo jie pro šalį ir pro tokį vizualiai ryškų reiškinį kaip prūsų akmeninės „bobos“. Populiariausia tapo apvaliaveidė skulptūra iš Barcianų, dabar esanti Olštyno pilies kieme. Gipsinės šios skulptūros replikos, kartais visiškai netikėtų spalvų ir neįprastų siužetinių interpretacijų, periodiškai pasitaiko Olštyno viešosiose erdvėse, taip pat smulkiojoje plastikoje – raktų pakabukų ir kitų smulkmenų pavidalu.
„Prūsų bobų paradas“. Statulos iš Barcianų replikos Olštyno gatvėje.
Tomaszo Waszczuko nuotrauka, „Gazeta Wyborcza“, 2012 m.
O Annos Szewczuk-Ciesielskos (Studio TT, Elbingas) juvelyrinių dirbinių kolekcija „Prūsų bobos“, kurioje naudojami skulptūrų iš Barcianų ir Mozgowo atvaizdai, prieš kelerius metus gavo prizą kaip geriausias „Varmijos-Mozūrijos suvenyras“ ir tapo Varmijos ir Mozūrų vaivadijos vizitine kortele.
Akmeninė boba iš Barcianų Annos Szewczuk-Ciesielskos juvelyrinių dirbinių kolekcijoje.
Studio TT nuotrauka.
Vieniems tai patinka, kitiems ne, bet svarbiausia, kad prūsų paveldas, įgaudamas naujas ir kartais visiškai netikėtas formas, tebegyvuoja ir traukia senovės istorijos bei meno mėgėjų dėmesį.
Apie legendas, mitus ir liaudies prasimanymus apie prūsų akmenines „bobas“ papasakosiu kitoje publikacijoje.
______________
1. Tiurkišką „babá“ kai kas verčia kaip „tėvas, tėtis“, „protėvis“. Lenkiškas baby kamienne artimas vokiškam jų pavadinimui Steinbaben, iš čia ir rusiškas „kamennyje baby“ („akmeninės bobos“).
2. Priešistorės ir ankstyvosios istorijos muziejus daugeliu atžvilgių yra Karaliaučiaus muziejaus „Prussia“ paveldėtojas, nes jame saugoma didelė pastarojo „mokomosios“ kolekcijos dalis, išvežta 1944 m. pabaigoje.
3. Galima tik pridurti, kad Rusijos mokslų akademijos Sembos archeologinės ekspedicijos darbuotojai 2005 m. vasarą be ypatingo vargo pagal piešinį iš V. Kulakovo 2003 m. knygos sukūrė šios nuostabios pseudoprūsiškos statulos kopiją, pramintą „Pikachu“ ir tapusią neatsiejamu šventiniu atributu per 2005–06 m. sezono kasinėjimus. Tolesnis statulos, kaip ir jos prototipo, likimas nežinomas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
