Vietos valstiečiai stengiasi neiti prie kalno vakaro ir nakties valandomis, laikosi nuo jo atokiau. Jie tvirtina, kad tuo metu ten dedasi kažkas keisto. Bėga, kelio nesirinkdama, juoda karvė ugniniais ragais, o jai iš paskos lekia laukinis juodas katinas ir be paliovos genasi ją priešais save. Kiti tvirtina, kad karvę persekioja juodas raitas riteris ir nuolat čaižo ją botagu. Dažnai žmonės vidurnaktį mato, kaip jie abu klajoja po kalno brūzgynus netoli viršūnės, ir kiekvienas, kas pastodavo kelią šioms šmėkloms, netekdavo gyvybės. Taip jau ne kartą nutiko tiems, kas naktimis ieškojo Kamsvikaus kalne užkasto aukso.
Ir laukinis katinas, ir ugninė karvė kadaise buvo žmonės – pagonių kunigaikštis Kamsvikas ir jo žmona. Žmonės pasakoja, kad tas kunigaikštis buvo žiauraus ir nesuvaldomo būdo. Iš savo antpuolių į krikščionių žemes jis parsiveždavo daug grobio, aukso, brangenybių, taip pat belaisvių, jaunuolių ir mergelių, kuriuos aukodavo dievams. Jo žmona iš pirmo žvilgsnio buvo gailestinga ir gera, rūpinosi vargšais ir ligoniais, nešdavo į jų trobeles maisto ir vaistų, tačiau visa tai buvo apsimetinėjimas ir apgaulė, ir moteris buvo savo vyro verta piktadarė.
Vienas Dievas težino, kaip atsitiko, kad šiai nedorai porai gimė sūnus, apdovanotas gerumo, gailestingumo ir romumo malone, ir vadino jį Medus.
Tais laikais prūsų žemėje ėmė plisti krikščionių tikėjimas, šen bei ten ėmė kurtis vienuolynai, o miškuose atsirado vienuolių atsiskyrėlių celės.
Kartą medžiodamas savo tėvo valdose Medus susipažino su vienu iš tokių vienuolių ir su juo susidraugavo. Tačiau savo tėvams jis apie tai nieko nepasakojo, bijodamas, kad šie liepsią nužudyti vienuolį. Vis dėlto sūnaus būdo pasikeitimas neliko nepastebėtas motinos akių, ir ji nesiliovė klausinėjusi, kodėl taip ryškiai ėmė spindėti jo akys, iš kur atsirado švelnumas jo elgesyje. Ir galų gale Medus vis dėlto papasakojo jai apie savo naująjį draugą, išgavęs iš jos pažadą išlaikyti paslaptį. Motina patikino sūnų, kad niekam nieko nepasakos, o pati dės visas pastangas, kad tėvas niekada daugiau nebūtų žiaurus žmonėms.
Medus buvo laimingas, išgirdęs jos patikinimus. Jis negalėjo nė įsivaizduoti, kokiu būdu ji ketino ištesėti savo pažadą, nes motina jam atrodė visiška tėvo priešingybė.
Proga ištesėti sūnui duotą pažadą pilies šeimininkei pasitaikė labai greitai, kai Kamsvikas puotoje be sąmonės nugriuvo girtas.
Motina liepė tarnams sučiupti jį ir gyvą užmūryti pilies požemyje. Kelias dienas pilyje buvo girdėti beviltiški mirti pasmerktojo šauksmai, tačiau netrukus jie nutilo.
Tačiau Medus ne to prašė ir visiškai nenorėjo, kad tėvas mirtų! Ir vis dėlto veltui jis prašė motinos leisti tėvui vėl išvysti dienos šviesą. Motina veidmainiškai atsakydavo, kad jos vyro nepakeisi ir kad jis tokios mirties nusipelnė.
Sūnus stengėsi suprasti, kaip jam gyventi toliau, nes vis dar negalėjo patikėti, kad jo motina pajėgė padaryti tokią piktadarystę. Jis įtikinėjo save, kad ji, ko gero, per uoliai priėmė naująjį tikėjimą, todėl yra pasiryžusi mirtimi nubausti tą, kuris lieka ištikimas senovės dievams. Galų gale Medus nusprendė, kad atsakymus į visus savo klausimus gali gauti tik miško celėje pas senąjį vienuolį, ir paprašė motinos leidimo ten nueiti. Kunigaikštienė jo neatkalbinėjo. Tačiau kai Medus po trijų dienų atėjo pas atsiskyrėlį, pamatė, kad celė sugriauta, o vienuolis guli negyvas tarp jos nuolaužų. Motinos pasiųsti žudikai pasirodė greitesni ir vikresni!
Per vieną akimirką Medus neteko visko: tėvo, motinos ir draugo, ir, norėdamas išpirkti baisias savo tėvų piktadarystes, nuo tos valandos jis neėmė į burną jokio maisto, atsisakęs gyvenimo.
Tą akimirką, kai jis atidavė dvasią, žaibo smūgis sugriovė pagonių pilį, o prakeiksmas prikėlė Kamsviką laukinio miško katino kailyje, o jo žmoną pasmerkė įgauti karvės ugniniais ragais pavidalą, kurią nuo šiol amžinai persekioja tas juodas katinas.
Prakeiksmą, kaip tvirtina žmonės, nedorėliams užsiuntė senieji pagonių dievai bausdami už jų padarytas piktadarystes. Tačiau išminčiai, kurie netiki nei vaiduokliais, nei šmėklomis, nei kitais antgamtiniais reiškiniais, tvirtina, kad naktimis ant kalno šviečia ne juodosios karvės ugniniai ragai, o šventojo Elmo ugnys – elektros išlydžiai perkūnijos ore, atsirandantys aplink aštrius daiktus. Tačiau, pasakysime mes, jei jas mato ir ant laivų stiebų, ir ant bažnyčių smailių, tai kodėl gi šioms ugnims neužsidegti ir ant karvės ragų Kamsvikaus kalne?
O žiauraus kalno šeimininko sūnui žmonės pastatė paminklą. Manoma, kad tai tas pats geležinis kryžius, kuris buvo rastas vėliau ir dabar saugomas vienoje Įsručio kirchėje. Palaidotas Medus buvo Kamsvikaus papėdėje, kur kadaise stovėjo jo šeimos giminės pilis. Ant kapo guli didžiulis riedulys, dvidešimt penkių pėdų ilgio ir pločio. Ir iki šiol Įsrutyje nepamirštos lietuvių ir vokiečių dainos, apdainuojančios jaunuolio kilnumą ir mirtį.
ŠALTINIAI
1. Tettau ir Temme rinkinys. 1837. Rytų Prūsijos, Lietuvos ir Vakarų Prūsijos liaudies sakmės. (W.J.A. v. Tettau und J.D.H.Temme. Berlin. 1837. Die Volkssagen Ostpreußens, Litthauens und Westpreußens.)
2. Christianas Krollmannas. Rytų Prūsijos sakmių knyga. 1915. (C. Krollmann. 1915
Ostpreußisches Sagenbuch. )
3. Meklenburgo-Pomeranijos legendos. (Sagen aus Mecklenburg-Vorpommern.)
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių, o ypač prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, kuri rašo savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų jos išverstų palyginimų, legendų ir pasakų.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
