Kai kalbama apie tai, ką ši žemė (SSRS, o vėliau Rusijai atitekusi Rytų Prūsijos dalis) prarado po Antrojo pasaulinio karo, dažniausiai prisimenamos sugriautos pilys ir bažnyčios. Išgrobstyti dvarai ir nugriauti paminklai. Išrautas grindinys ir iškirstos pakelių alėjos. Tačiau yra dar viena pusiau užmiršta netektis, kuri vertesnė kone už visas minėtąsias. Tai tankus kanalų tinklas, kuriais buvo galima kirsti Rytų Prūsiją nuo vieno krašto iki kito, išilgai ir skersai.
Nuo Klaipėdos iki Roterdamo
Prieš daugelį metų, kai sritis ką tik nustojo būti uždara ir čia plūstelėjo nostalgiškų turistų iš Vokietijos srautas, daugelis pagyvenusių vokiečių sustingdavo iš nuostabos, bandydami suprasti, kaip galėjo atsitikti taip, kad visas šis ūkis staiga pasidarė niekam nereikalingas.
„Klausykite, aš suprantu priežastis, dėl kurių sunyko bažnyčios, galiu sau paaiškinti, kodėl sugriovėte pilis, bet niekaip negaliu suvokti, kodėl atsisakėte visos transporto sistemos? Kuo ji jums neįtiko? Juk krovinius patogiau gabenti vandeniu“, – dalijosi su manimi savo nuostaba žilaplaukis vyras, kilęs iš Labguvos (dabar – Poleskas). Jis ilgai pasakojo, kaip vaikystėje keliaudavo su tėvu kanalais iš vieno miesto į kitą ir kaip tai buvo nuostabu.
…Sočiaisiais dviejų tūkstančių pirmojo dešimtmečio metais regiono vyriausybė, kuriai tada vadovavo įvairius didelio masto projektus mėgęs Georgijus Boosas, sumanė „įrašyti“ Kaliningrado sritį į tarptautinį vandens maršrutą E70, besidriekiantį nuo kaimyninės Klaipėdos iki olandų Roterdamo.
Buvo numatyta sutvarkyti šliuzus, išvalyti ir pagilinti kanalus, pastatyti jų krantuose daugybę viešbučių ir prieplaukų.
Tačiau beveik niekam iš sumanyto nebuvo lemta įgyvendinti. Pirmiausia trenkė 2008-ųjų krizė, o paskui Kremlius pakeitė kadrų politikos principus, ir Boosas paliko mūsų kraštus kartu su savo darbotvarke.
Vaiduoklis pasienyje
Beje, reikia pažymėti, kad net „didžiųjų svajonių epochoje“, kaip čia kartais vadinamas Georgijaus Valentinovičiaus valdymo laikas, niekas nesiryžo atkurti bene garsiausio kanalo – Mozūrų.
Su vietos realijomis menkai susipažinęs žmogus, pamatęs šį kanalą žemėlapyje, gali pamanyti, kad iš Družbos gyvenvietės (Pravdinsko rajonas) galima per Rusijos ir Lenkijos sieną lengvai nusigauti vandeniu iki Didžiųjų Mozūrų ežerų, kurie pelnytai laikomi jachtininkų rojumi. Tačiau iš tikrųjų tai neįmanoma, nes šis kanalas ne visai tikras. Jis lyg ir yra, o lyg ir jo nėra. Galbūt tai vienintelis pasaulyje kanalas vaiduoklis, kanalas fantomas.
Viename iš savo darbų kraštotyrininkas Valentinas Milovskis rašo*, kad vandens kelio tarp Mozūrų ežeryno ir Prieglaus baseino idėja gimė dar Kryžiuočių ordino laikais. Tačiau jos įgyvendinimas prasidėjo tik XVIII amžiuje.
1764–1776 metais Prūsijos vyriausiojo prezidento Johanno Friedricho von Domhardto (1712–1781) primygtinai reikalaujant buvo iškasta 50 kilometrų vaga, kuria vanduo iš Mauersee ežero nutekėjo į Alle upę (dabar – Lava). Tai leido paleisti pasroviui įvairiomis prekėmis pakrautas valtis ir baržas.
Kaip vyko laivyba priešinga kryptimi, nelabai aišku. Galbūt – niekaip. Bet greičiausiai – burliokų padedama. Kad ir kaip būtų, po Domhardto mirties ir jo kūrinys pamažu ėmė merdėti. Kanalas seklėjo, krantų pylimai irdavo. Apie Mozūrų kanalą prisiminta tik po šimto metų. 1874 metais buvo parengtas naujas projektas, kuriame, be viso kito, buvo numatyta statyti šliuzus.
Keista, bet jam patvirtinti prireikė daugiau nei trisdešimties metų. Tik 1908 metais, kai po dokumentu buvo padėti visi parašai ir antspaudai, darbas užvirė, tačiau jį užbaigti sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.
Mozūrų kanalo šliuzai pavadinti netoliese esančių gyvenviečių vardais (numeracija – nuo kanalo pradžios):
1 – Allenburg I (Mündungsschleuse) / Družba I;
2 – Allenburg II (Bahnhofschluse) / Družba II;
3 – Groß Allendorf;
4 – Wilhelmshof;
5 – Georgenfelde / Oziorki;
6 – Langenfeld / Długopole;
7 – Klein Bajohren / Bajory Małe;
8 – Sandhof / Piaski;
9 – Unterschleuse Fürstenau / Leśniewo Dolne;
10 – Oberschleuse Fürstenau / Leśniewo Górne.
Perkirstas pusiau
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijai ilgą laiką buvo ne iki Mozūrų kanalo. Statyba atnaujinta tik 1922 metais, tačiau labai greitai vėl sustojo dėl pasaulinės finansų krizės.
„Paskutinis etapas, susijęs su šliuzų modernizavimu ir vagos apjuosimu dambomis, prasidėjo 1934 metais, – rašo Milovskis. – Kaip žinoma, tai buvo masinės kelių statybos visoje Vokietijoje metas. Aplink kanalą išaugo barakai darbininkams, krantais nusidriekė bėgiai vagonėliams, pirmą kartą pradėjo veikti ekskavatoriai.
Nepaisant plataus darbų fronto ir dalyvių gausos, buvo taikomos slaptumo priemonės. Fotografuoti buvo draudžiama. Vokiečių 1936 ir 1939 metų topografiniuose kilometriniuose žemėlapiuose nepavaizduoti šliuzai ir kanalo vaga į pietus nuo Georgenfeldės.
Tai leidžia kalbėti ir apie planus ateityje naudoti kanalą kariniams kroviniams gabenti.“ Kanalo statyba tęsėsi ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. 1942 metais, po pirmųjų pralaimėjimų fronte, darbai buvo nutraukti. 1945 metų pradžioje, artėjant Raudonajai armijai, susprogdinti tiltai per kanalą. O 1945 metų gruodį kanalą perkirto nauja valstybinė siena tarp SSRS ir Lenkijos.
Štai, tiesą sakant, nuo tada kanalas ir tapo fantomu.
150 metų atrakcionas
Žinoma, būtų puiku atkurti kanalą. Tada tarp Kaliningrado srities ir Lenkijos atsirastų dar vienas kelias – vandens. Ir tai neabejotinai skatintų tiek turizmo plėtrą (norinčių kanalu nusigauti iki Mozūrų ežerų pas mus, manau, apstu), tiek prekybos apyvartos augimą.
Reikia pasakyti, kad kaimyninėje šalyje pagal išgales palaikomi veikiantys senieji vokiečių kanalai. Pavyzdžiui, turistų labai mėgstamas Elblongo kanalas, kuriuo galima nusigauti iš Elblongo iki Ostrudos ir Ilavos.
Pažymėtina, kad kanale iki šiol nepriekaištingai veikia prieš pusantro šimto metų sukonstruotas daugiapakopis laivų keltuvas. Jo veikimo principas toks: laivas ant vežimėlio, stovinčio ant dviejų lygiagrečių geležinkelio bėgių, keliamas aukštyn – į kitą lygį. Ten vežimėlis nusileidžia į vandenį, ir laivas tęsia savo kelią. Apskritai nieko ypatingo. Tačiau turistams šis atrakcionas patinka…
______________
* Valentino Milovskio duomenimis, kanalo plotis vandens paviršiuje – 14 metrų, o gylis – 2,5–3 metrai. Kanale įrengta 10 šliuzų, 5 iš jų – Kaliningrado srities teritorijoje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
