Dėkingumas gali įgauti įvairių formų, iš kurių pati mažiausiai varginanti ir todėl, deja, labiausiai paplitusi – įvairiomis iškilmingomis progomis tariamos dežurinės frazės, pagardintos dviem trimis visiems žinomomis filosofo citatomis.
Ir frazės, ir citatos nuo dažno vartojimo nusitrina, praranda turinį, o už jų vienodos krūvos pasimeta tikrojo žmogaus paveikslas. Žymiausias miesto gyventojas pasirodo esąs nežinomas.
Klausantis eilinių iškilmingų žodžių apie Kanto didybę ir jo reikšmę šiuolaikiniam miestui, žvelgiant į eilinius brangius jo vardo įamžinimo projektus, nejučia kyla klausimas – ar tik pats Kantas nebūtų pasirinkęs savo draugo ir filosofinio oponento Johanno Georgo Hamanno, taip pat didžio Karaliaučiaus filosofo, likimo, kurio atminimas Kaliningrade paslėptas nuo smalsuolių akių? Iš to, ką žinome apie Kantą, akivaizdu, kad kuklumas buvo nuolatinis jo asmenybės bruožas, o pagarba jam ir yra pirmoji dėkingumo pareiga.
Emanuelis Kantas gimė, žinoma, 1724 metais Karaliaučiuje – tačiau toliau stengsimės aplenkti visiems žinomus faktus ir kalbėti apie mažiau žinomus. Pavyzdžiui, ne itin žinoma, kad pirmuosius dvidešimt su viršum gyvenimo metų Kantas vadinosi Emanueliu ir tik apie 1746 m. savo noru pakeitė vardą. Jaunasis Kantas, iki to laiko gerai išstudijavęs senąsias kalbas, manė, kad „Immanuel“ tiksliau perteikia hebrajiško posakio „Dievas su mumis“, iš kurio kilo jo vardas, skambesį. Vardą jis be jokių fantazijų pagal bažnytinį kalendorių gavo iš savo tėvų – paveldimo balnininko Johanno Georgo Kanto ir Annos Reginos, gimusios Reuter. Kanto tėvų kilmė ir užsiėmimas reiškė, kad jis pats galėjo tikėtis tapti balnininku, kunigu arba geriausiu atveju – Prūsijos valdininku. Kaip ir šiandieniame Kaliningrade, tuometiniame Karaliaučiuje valdininko karjera dažnai buvo laikoma – esant tam tikram vikrumui – palyginti nesunkiu būdu pasiekti gerovę ir padėtį.
Vikrumas Kantų šeimoje buvo atmestas: motinos pamaldumas, griežtas auklėjimas, aktyvus šeimos įsitraukimas į vietos pietistų bendruomenės gyvenimą nuo pat vaikystės kreipė Kantą kunigo keliu.
Gyvendamas amatininkų priemiestyje netoli dabartinės Lenino prospekto ir Polocko gatvės sankryžos, aštuonerių metų Kantas pradėjo mokytis mažoje mokykloje prie špitolės, kurioje vienintelis mokytojas buvo vietos kunigas. Pradžia žadėjo nedaug, tačiau Kanto gabumus pastebėjo vienas vietos pietistų lyderių ir šeimos globėjas Franzas Schultzas, padėjęs jam įstoti į prestižinę gimnaziją „Collegium Fridericianum“, kuri rengė studijoms universitete ir tolesnei karjerai bažnyčioje arba valstybės tarnyboje. Gimnazijoje praleistus metus Kantas prisimindavo su nekintamu pasibjaurėjimu. Kaltas buvo religinis klimatas: pietizmas reikalauja gilaus ir emocingo santykio su tikėjimu, ir mokytojai uoliai stengėsi jį „pažadinti“ mokiniuose. Po tokio auklėjimo Kantas visą gyvenimą bažnyčioje pasirodydavo tik tada, kai aplinkybės neleisdavo išsisukti. Tačiau, nepaisant psichologinio spaudimo, Kantas mokėsi nepriekaištingai. Ypač įtikinami buvo jo laimėjimai lotynų kalbos srityje, o romėnų klasikai visam gyvenimui tapo mėgstamiausiu jo skaitiniu.
Nežinoma, kokią specialybę Kantas pasirinko 1740 metais stodamas į universitetą – prie jo pavardės pamiršo nurodyti fakultetą (o ir pavardę parašė neteisingai – „Kandt“).
Tačiau tai ne taip svarbu, nes tuo metu išsilavinimas visiems prasidėdavo vienodai – nuo filosofijos. Jau baigdamas pirmąjį kursą Kantas tvirtai ketino su ja nesiskirti.
Šį ketinimą jis įgyvendino su kaupu.
Įstojimas į universitetą Kantui reiškė statuso pasikeitimą: iš amatininkų jis perėjo į mokslo žmonių ratą, dabar jo gyvenimą reglamentavo ne cecho bendruomenė, o universitetas. Nuo šiol jį supo garbūs profesoriai, energingi docentai ir linksmi studentai. Kantas su džiaugsmu įsiliejo į jų kompaniją, tačiau, kaip prisiminė tuometiniai jo draugai, nelabai žavėjosi išgertuvėmis, fechtavimu ir kitomis studentų pramogomis. Vyresniuose kursuose jis pelnė autoritetą tarp jaunesniųjų, kuriems padėdavo su sunkiais dalykais. Kantui tai buvo ir būdas užsidirbti, ko jis tais metais labai stokojo: tėvas sirgo, ir jam teko pasikliauti tik savo jėgomis bei pagalba motinos, jau seniai mirusios, brolio. Draugai prisiminė Kanto nepriteklių ir tai, kaip ramiai jis jį pakeldavo.
Padėtis Kantui tapo visai sunki 1748 metais, kai mirė jo tėvas ir jam teko prisiimti rūpestį jaunesnėmis seserimis ir broliu. Kantas vos spėjo baigti universitetą ir, dar neapgynęs disertacijos, buvo priverstas tapti namų mokytoju. Pirmiausia jį pasamdė pastorius Anderschas, penkių sūnų tėvas, gyvenęs Judtschen kaime, dabartinėje Veselovkoje, už 120 kilometrų nuo Karaliaučiaus. Judtschene Kantas praleido apie trejus metus, po to persikėlė į Gross Arnsdorfą, dabartinį Jarnołtowo Lenkijoje, mokytojauti Friedricho von Hülseno šeimoje.
Į Karaliaučių jis grįžo tik 1754 metų rugpjūtį, už jo ribų praleidęs apie šešerius metus, tad teks atsisveikinti su mitu apie Kantą namisėdą.
Šie šešeri metai buvo kupini mokslinio darbo: Kantas rašė savo pirmuosius veikalus, matyt, ketindamas gauti darbą universitete. Pats pirmasis jo darbas buvo išspausdintas 1749 metais ir jame buvo gilių metafizinių samprotavimų. Tačiau paskui Kantas atsigręžė į gamtos mokslus. Net keli jo XVIII a. šeštojo dešimtmečio vidurio darbai buvo skirti kosmologijai, o viename jų, „Visuotinėje gamtos istorijoje ir dangaus teorijoje“, buvo iškelta dangaus kūnų kilmės hipotezė, vėliau pavadinta „Kanto-Laplace’o hipoteze“. Galime sakyti, kad jaunąjį Kantą žvaigždėtas dangus aiškiai domino labiau nei moralės dėsnis.
Apmąstymai apie dangaus kūnus netrukdė Kantui pasinerti į miesto pasaulietinį gyvenimą. Netrukus po grįžimo į Karaliaučių jis tapo nuolatinio grafo Heinricho von Keyserlingko – vieno stambiausių Karaliaučiaus aristokratų, turėjusio glaudžių ryšių su Rusija, – šeimos rato nariu, iš pradžių kaip namų mokytojas, o vėliau ir kaip draugas bei pašnekovas. Grafo žmona Karolina 1754 metais nutapė pirmąjį išlikusį Kanto portretą, o jis visą gyvenimą vadino ją savo moters idealu. Nuo tada Kantas pradeda pelnyti „elegantiškojo magistro“ reputaciją – pasaulietiško mokslininko, salonų inteligento, gebančio suteikti gelmės laisviems pokalbiams Karaliaučiaus publikai rūpimomis temomis.
„Elegantiškumo“ sąvoka, taikoma tos epochos vyrui, be kita ko, būtinai reiškė jo galantiškumą su damomis. Tokį galantiškumą Kantas rodė ne tik Karolinai von Keyserlingk. Pavyzdžiui, kažkokia Charlotte von Klingspor jau aštuntajame dešimtmetyje laiške dėkojo Kantui už kadaise jai padovanotą Christopho Wielando poemą, kurios turinys buvo ne vien filosofinis.
Žinomi bent du atvejai, kai Kantas rimtai svarstė vedybas, tačiau abu kartus nusprendė atsisakyti šio varginančio žingsnio.
Be abejonės, Kanto likimui turėjo įtakos ir ta aplinkybė, kad nekilminga kilmė darė neįmanomas vedybas su moterimi iš tos aplinkos, kurioje jis sukosi. Tik ilgainiui Kantas virto mums žinomu senu viengungiu, savo tekstuose mėtančiu nepalankias banalybes apie priešingą lytį.
1755 metais Kantas iš eilės apgynė dvi disertacijas, ir tai suteikė jam teisę dėstyti – tuo jis ir ėmė užsiimti su dideliu entuziazmu. Įdomu, kad šalia „Logikos“ ir „Metafizikos“ paklausiausias Kanto kursas buvo mokslo populiarinimo „Fizinė geografija“, kurią per savo karjerą jis skaitė keturiasdešimt devynis kartus. Nebūdamas, kaip žinome, namisėda, Kantas, žinoma, nebuvo ir aistringas keliautojas, tačiau platus skaitymas, atmintis ir vaizduotė leido jam siūlyti auditorijai ryškias paskaitas apie tolimus kraštus ir jų papročius.
Kitas populiarus Kanto sumanymas – deja, neįgyvendintas ir todėl beveik nežinomas – buvo fizikos vadovėlis vaikams. Tokio vadovėlio idėja jam kilo XVIII a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje, jis ją aptarinėjo su Hamannu ir kvietė jį į bendraautorius. Tai būtų buvusi Karaliaučiaus „svajonių komanda“, tačiau Kanto ir Hamanno pažiūros buvo pernelyg skirtingos: Kantas ketino sekti Newtonu ir išdėstyti vaikams mechanicizmo pagrindus, o Hamannas buvo kreacionistas ir perspėjo Kantą nuo „protų tvirkinimo“.
Ir Kantas, ir Hamannas priklausė vietos literatų bendruomenei, kuriai taip pat priklausė poezijos profesorius Johannas Gotthelfas Lindneris, teisininkas ir vėliau Karaliaučiaus burmistras Theodoras Gottliebas von Hippelis, valdininkas Johannas Georgas Scheffneris. Ši bendruomenė siekė ir už Karaliaučiaus ribų, turėdama ryšių su Ryga, Berlynu, Peterburgu. Daug laiko Kantas leido ir karininkų draugijoje – rusų, kai daugiau nei ketverius metus Karaliaučius priklausė Rusijos karūnai, vėliau prūsų. Duodamas privačias pamokas, Kantas pamažu susidraugavo su generolais Meyeriu ir Lossowu, pastarojo dvare jis net svečiavosi kelis mėnesius. Turėjo Kantas draugų ir tarp kolegų – pavyzdžiui, profesorių Kypke, kuriam ilgainiui taip įgriso dėstyti, kad vietoj to jis ėmė auginti parduoti svogūnus ir morkas, arba profesorių Funką, kurio ankstyva mirtis 1764 metais labai sukrėtė Kantą.
„Elegantiškasis“ Kanto gyvenimo etapas tęsėsi iki XVIII a. septintojo dešimtmečio vidurio, t. y. maždaug iki keturiasdešimties metų. Tuo metu jo gyvenime nerasime būsimo garsiojo tvarkingumo pėdsakų:
taip, jis daug laiko praleisdavo prie rašomojo stalo, skaitė paskaitas, tačiau nuo pietų jo dėmesys būdavo skirtas draugams, vakarai – kortoms ir biliardui, ir ne kartą pasitaikė, kad magistras Kantas sunkiai rasdavo kelią namo.
Visa tai ėmė keistis nuo XVIII a. septintojo dešimtmečio vidurio, kai Kantas susipažino su Karaliaučiuje gyvenusiais britų pirkliais. Vienas jų, Josephas Greenas, tapo geriausiu jo draugu. Pasakojama, kad jų draugystė prasidėjo gana dramatiškai: nebūdami pažįstami, jie įsitraukė į politinį ginčą dėl Šiaurės Amerikos kolonijų apsisprendimo teisės, Kantas palaikė būsimąsias Jungtines Valstijas, Greenas atsakydamas iškvietė jį į dvikovą, tačiau Kantas sugebėjo taip pagrįsti savo poziciją, kad ginčininkai susitaikė ir tapo draugais. Greeno gyvenimas buvo pajungtas kruopščiai apgalvotai taisyklių, arba „maksimų“, sistemai, todėl draugystė su juo reikalavo didelio punktualumo. Žinomas anekdotas apie tai, kaip Kantas, susitaręs su Greenu pasivažinėti karieta, pavėlavo kelias minutes ir, skubėdamas prie draugo namų, pamatė, kaip šis pravažiavo pro šalį, net nepasukęs galvos šaukiančio ir mojuojančio rankomis Kanto pusėn.
Greenas, remdamasis gerai jam žinomų britų ir prancūzų filosofų teorijomis, manė, kad žmogus gali būti laisvas ir turėti tikrą orumą tik tiek, kiek neplaukia pasroviui, o laikosi paties nusistatytų taisyklių. Šis įsitikinimas persidavė ir Kantui. Pamažu ir jis pajungė gyvenimą griežtai dienotvarkei, kurios pirmosiomis aukomis tapo kortos ir naktinės puotos, o tarp paskutiniųjų atsidūrė apsilankymai teatre. Tik dabar Kanto paveikslas įgavo jam paprastai priskiriamus bruožus, ir maždaug nuo 1770 metų filosofas ėmėsi rašyti savo garsiuosius „kritinius“ veikalus. Tačiau ši istorija pakankamai gerai žinoma.
Metas paklausti: ką mums, paprastiems kaliningradiečiams, reiškia tai, kad šiame mieste kadaise gyveno Immanuelis Kantas?
Ar mums visiems iš karto skaityti „Grynojo proto kritiką“, ar pradėti nuo „Prolegomenų kiekvienai būsimai metafizikai“? Kas iš Kanto gyvenimo ir mokymo gali būti mums naudinga? Girdime skeptikų balsus – jie kažkodėl savo pašaipas iš oficiozinio „kantogarbinimo“ perkelia ir paties filosofo figūrai, – ir save „patriotais“ vadinančiųjų balsus, susirūpinusių aplinkybe, jų nuomone, svarbiausia, kad Kantas buvo vokietis. Ir vieni, ir kiti tik daugina perteklinį šurmulį. Visų pirma mūsų miestui labai pasisekė. Jis garsus ne kokio nors žymaus tirono ar karvedžio vardu ir visai ne vardu to veikėjo, kurio abejotinai garbei dabar pavadintas. Pagrindinis jo gyventojas – ne fortūnos numylėtinis, atsitiktinumo iškeltas į šlovę, o žmogus, pats save sukūręs, kruopščiu minties darbu ir nuosekliomis valios pastangomis pakilęs į dvasios aukštumas iš nedaug ką žadėjusios starto pozicijos. Kanto nejaudino miesto provincialumas – jis, balnininko sūnus, ėmė ir įkėlė jį į pasaulio kultūros žemėlapį. Jei bandytume įvardyti centrinę jo filosofijos idėją, tai būtų ne „daiktas savaime“ ir ne „kategorinis imperatyvas“, o kiekvienam suprantama žmogaus orumo idėja, įgyvendinama laisvu ir sąmoningu pagarbaus santykio su savimi ir kitais pasirinkimu. Negalima nepripažinti, kad ši idėja visais laikais verta pagarbos. O pagerbti Kanto atminimą galėtume, pavyzdžiui, paskelbę, kad jo miestas – tai vieta, kur į kiekvieną žmogų žiūrima kaip į tikslą, o ne vien kaip į priemonę. Ir pasistengę, kad tai kuo dažniau atitiktų tikrovę.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
