Löbenichto gatvelę, vadintą Kačių nuokalne (Katzensteig), prireikus taip pat galima pavadinti „kampeliu“, nes Karaliaučiuje nebuvo kitų tokių siaurų ir grėsmingų skersgatvių. Vis dėlto vargu ar šis pavadinimas kilo dėl to, kad ji buvo tokia siaura, jog ja galėjo praeiti tik katė – juk mūsų protėviams, pratusiems prie siaurų gatvių, ji neatrodė jau tokia siaura. Greičiau jos pavadinimas rodo, kad ji vedė prie Kačių upelio, kuris linksmai čiurlendamas tekėjo žemyn nuo Malūno kalvos (Mühlenberg).
Iki Kačių nuokalnės pradžios nuo Rossgarteno turgaus (Roßgärter Markt) buvo galima nueiti Kolegijos skersgatviu (Kollegiengasse) arba Mittelanger gatve (Mittelanger).
Kačių nuokalnė 1901 metų žemėlapyje. Rossgarteno turgus – viršuje dešinėje.
Iš vienos ar kitos pasukę į Krönchen gatvę (Krönchenstraße) ir toliau eidami Užkalnio gatve (Oberbergstraße), atsidurdavote toje vietoje, kur anksčiau stovėjo Karūnos vartai (Krönchentor) – žemas pastatas dvišlaičiu stogu ir nedideliu frontonu, nugriautas tik 1814 metais.
Namas už vartų, Kolegijos skersgatvio ir Užkalnio gatvės kampe, kadaise buvo Löbenichto bendruomenės sodas (Löbenichtscher Gemeingarten) arba, šiuolaikiškai kalbant, gildijų klubas. Ant vidinės durų pusės kabojo toks užrašas:
„Čia, liaudies sode, žmonės sako,
tamsus alus – tikriausias lobis!
Kas netiki, tegu ateina pats
ir juodo alaus prisigeria į valią!“
«In diesem Garten ingemein, Sagt man,
soll das best' Schwartzbier seyn;
Wer's nicht will glauben, wag' daran Ein'
Zech' und sey nur friedesam».
Beveik iki 1900 metų senoji Bendruomenės sodo salė buvo naudojama šokiams ir fechtavimo pratyboms. 1840 m. gruodžio 7 d. šiame name gimė Hermannas Goetzas (Hermann Gustav Goetz, 1840–1876), operos „Užsispyrėlės sutramdymas“ kompozitorius. Ant toje pačioje vietoje stovinčio šiuolaikinio pastato kabo jam skirta memorialinė lenta.
Už vartų gatvė siaurėjo, akmeniniai laipteliai vedė žemyn, ant sienos blankiai švietė dujinis žibintas, panorėjus buvo galima truputį pamurkti – tai buvo ji, Kačių nuokalnė.
Išnirę iš prieblandos į Gelumbininkų gatvę (Tuchmacherstraße) ir ją perėję, patekdavote į kreivą Ančių skersgatvį (Entengasse), kuris vedė į Löbenichto Ilgąją gatvę (Löbenichtsche Langgasse). Palikę už nugaros poeto namą1, toliau – į Bullateno skersgatvį (Bullatengasse), vedantį į Vienuolyno kiemo aikštę (Münchenhof), kur, palikę senuosius kelius, atsidurdavote triukšmingame dabarties sūkuryje.
Nors Kačių nuokalnėje nebuvo tos poezijos, kuri būdinga panašiems skersgatviams Pasau ar Dancige, ji vis dėlto tapo senovinės legendos veiksmo vieta; ši legenda neabejotinai siekia kunigaikščių laikus, o gal net paskutines Kryžiuočių ordino dienas:
Naktis po nakties siauriausia Karaliaučiaus gatvele virimo katile žemyn prie Prieglaus nuriedėdavo dvi katės, o paskui jame nuplaukdavo kažkur pasroviui. Sargybinis ant senojo Malkų tilto dažnai tapdavo šio reginio liudininku, ir gandai sklido. Jaunas aludario padėjėjas iš Ant kalno gatvės jas susekė ir apie tai, ką matė, papasakojo visiems pažįstamiems, taip pat ir savo meilužei, kuri kaip tik buvo žmona to aludario, kurio alaus darykla stovėjo ant tos kalvos. Netrukus po to, kai padėjėjas stovėjo prie virimo katilo, prie jo priėjo didelė katė ir murkdama ėmė trintis į jo kojas, o paskui staiga pamėgino įstumti vaikiną į katilą. Aludario padėjėjas iš siaubo persižegnojo ir, sutelkęs paskutines jėgas, sviedė ją į verdantį alų. Kitą dieną aludario žmona buvo rasta katile negyva, išvirusi. Ji buvo viena iš raganų, kurios virsdavo katėmis ir krėsdavo savo velniškas išdaigas ant Prieglaus.
VERTĖJO PASTABA
1. Galima manyti, kad autorius turi omenyje memorialine lentele pažymėtą namą Löbenichto Ilgojoje gatvėje Nr. 12, kuriame 1804–1806 m. gyveno savo laiku populiarus rašytojas, poetas ir dramaturgas Heinrichas fon Kleistas (Bernd Heinrich Wilhelm von Kleist, 1777–1811).
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
