/ Karaliaučius

Kačių nusileidimas Löbenichte

Kačių nusileidimas Löbenichte

Karaliaučiuje yra viena siaura gatvelė, vadinama Kačių nusileidimu (vok. Katzensteig). Paklausk savo tėvų – jie tikrai dažnai ja vaikščiojo! Mes, vaikai, eidami šia gatvele, visada baikščiai dairydavomės į šalis, nes kiekvienas iš mūsų žinojo vieną seną seną legendą... Paklausyk ir tu, kodėl ši siaurutė gatvelė gavo tokį pavadinimą.

Löbenichte gyveno viena moteris, vietos alaus daryklos šeimininkė. Ir ji buvo ragana. Kiekvieną naktį kartu su savo drauge kaimyne ji pavirsdavo kate, paskui abi susėsdavo į alaus katilą ir nusiritindavo juo Kačių nusileidimu žemyn prie Prieglio, o iš ten jau traukdavo į raganų sabatą. Sargybinis, stovėjęs sargyboje prie Malkų tilto kitame upės krante, kartą jas pamatė ir viską papasakojo tarnui iš tos pačios alaus daryklos.

Tarnas irgi netylėjo ir kiekvienam, kas norėjo jo klausytis, pasakojo, kas iš tikrųjų yra jo šeimininkė.

Pagaliau tie pasakojimai pasiekė pačios raganos ausis. Ji supyko ir nusprendė atsiskaityti su savo plepiu darbininku iki galo.

Kartą, kai jis stovėjo prie alaus katilo ir prižiūrėjo, kaip verda alus, prie jo priėjo didelė katė, ėmė murkti ir trintis nugarėle į jo koją. O kartu stengėsi pastumti vaikinuką, kad šis įkristų į katilą. Tas išsigando, sugriebė katę ir iš visų jėgų sviedė ją į verdančią misą. Kitą rytą alaus katilo dugne rado ne katę, o negyvą raganą.

ŠALTINIS

Газета Das Ostpreussenblatt, Hamburg, №32 / 15.11.1952.


              *       *       *


Heinrichas Tobalis

Baladė apie „Kačių takelį“ Karaliaučiuje


 

——————


Aukštutiniame Löbenichte

Gyveno senė viena,

Bjauri veidu, o siela –

Juoda, širdis – pikta.


Visiems ji buvo vietinės

Aludės šeimininkė,

Tačiau tarp dorų žmonių ji

Garsėjo kaip burtininkė.


Sklido gandas, kad ta ragana

Tyliai naktimis

Piktus burtus daro

Su kaimyne viena kartu.


Kartą, vidurnaktį gūdžiu,

Kai visi ramiai miegojo,

Darbininkas iš aludės savo

Šeimininkę pamatė.


Supratęs, kad čia kažkas negera,

Jis greit įlindo į krūmus,

Iš jų stebėjo bobas

Iš nemažo aukščio.


Pavirtusios dviem juodom katėm,

Liepsnojančiom ugnim,

Velnio išperos šoko į katilą

Ir ėmė suktis jame.


Katilas, tarsi gyvas,

Gatvės akmenimis

Visu greičiu nulėkė žemyn,

Kur tekėjo Prieglius.


Kaip valtį vairuodamos katilą,

Ant niūrios bangos

Iki pat ryto aušros

Sukosi dvi katės.


Tarnas tuoj visiems išplepėjo,

Ką naktį matė.

Nuo tada dviem raganoms kas kaip galėjo

Kelią užleisdavo.


Šeimininkė greit suprato,

Iš kur gandas eina,

Tarnui paruoštas jos kerštas

Ir atpildas už darbus.


Didžiuliame katile nuo ryto

Jis kartą alų virė,

Prie jo iš kur nebuvus

Staiga katė prisėlino.


Prie vaikino glaudžias, murkia,

Į koją nugarėlę trina,

O pati jį prie katilo kraštų

Vis stipriau ir stipriau spaudžia.


Užsimerkęs jaunuolis sugriebė

Netikrą katę per pusiaują

Ir, prisiminęs „Tėve mūsų“, sviedė

Į burbuliuojantį verdantį vandenį.


Kitos dienos rytą

Juodame katilo dugne

Rado tos aludės šeimininkę,

Kuri buvo kate.


P.S.

(nuo vertėjos)


Nuo tada praėjo nemažai metų

Ir daug žiemų praėjo,

Ir nemažai vandens

Priegliumi nutekėjo.


Nebeužsiima kerais

Löbenichto rajone.

Ramu čia, ir nebėra jau

„Kačių takelio“. Nicht.

ŠALTINIS

Heinrich Toball  

Katzensteig zu Königsberg. 1892

«Ostpreussische Sagen und Schwanke»



● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir, ypač, prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, rašančia savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.


Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.