Löbenichte gyveno viena moteris, vietos alaus daryklos šeimininkė. Ir ji buvo ragana. Kiekvieną naktį kartu su savo drauge kaimyne ji pavirsdavo kate, paskui abi susėsdavo į alaus katilą ir nusiritindavo juo Kačių nusileidimu žemyn prie Prieglio, o iš ten jau traukdavo į raganų sabatą. Sargybinis, stovėjęs sargyboje prie Malkų tilto kitame upės krante, kartą jas pamatė ir viską papasakojo tarnui iš tos pačios alaus daryklos.
Tarnas irgi netylėjo ir kiekvienam, kas norėjo jo klausytis, pasakojo, kas iš tikrųjų yra jo šeimininkė.
Pagaliau tie pasakojimai pasiekė pačios raganos ausis. Ji supyko ir nusprendė atsiskaityti su savo plepiu darbininku iki galo.
Kartą, kai jis stovėjo prie alaus katilo ir prižiūrėjo, kaip verda alus, prie jo priėjo didelė katė, ėmė murkti ir trintis nugarėle į jo koją. O kartu stengėsi pastumti vaikinuką, kad šis įkristų į katilą. Tas išsigando, sugriebė katę ir iš visų jėgų sviedė ją į verdančią misą. Kitą rytą alaus katilo dugne rado ne katę, o negyvą raganą.
ŠALTINIS
Газета Das Ostpreussenblatt, Hamburg, №32 / 15.11.1952.
* * *
Heinrichas Tobalis
Baladė apie „Kačių takelį“ Karaliaučiuje
——————
Aukštutiniame Löbenichte
Gyveno senė viena,
Bjauri veidu, o siela –
Juoda, širdis – pikta.
Visiems ji buvo vietinės
Aludės šeimininkė,
Tačiau tarp dorų žmonių ji
Garsėjo kaip burtininkė.
Sklido gandas, kad ta ragana
Tyliai naktimis
Piktus burtus daro
Su kaimyne viena kartu.
Kartą, vidurnaktį gūdžiu,
Kai visi ramiai miegojo,
Darbininkas iš aludės savo
Šeimininkę pamatė.
Supratęs, kad čia kažkas negera,
Jis greit įlindo į krūmus,
Iš jų stebėjo bobas
Iš nemažo aukščio.
Pavirtusios dviem juodom katėm,
Liepsnojančiom ugnim,
Velnio išperos šoko į katilą
Ir ėmė suktis jame.
Katilas, tarsi gyvas,
Gatvės akmenimis
Visu greičiu nulėkė žemyn,
Kur tekėjo Prieglius.
Kaip valtį vairuodamos katilą,
Ant niūrios bangos
Iki pat ryto aušros
Sukosi dvi katės.
Tarnas tuoj visiems išplepėjo,
Ką naktį matė.
Nuo tada dviem raganoms kas kaip galėjo
Kelią užleisdavo.
Šeimininkė greit suprato,
Iš kur gandas eina,
Tarnui paruoštas jos kerštas
Ir atpildas už darbus.
Didžiuliame katile nuo ryto
Jis kartą alų virė,
Prie jo iš kur nebuvus
Staiga katė prisėlino.
Prie vaikino glaudžias, murkia,
Į koją nugarėlę trina,
O pati jį prie katilo kraštų
Vis stipriau ir stipriau spaudžia.
Užsimerkęs jaunuolis sugriebė
Netikrą katę per pusiaują
Ir, prisiminęs „Tėve mūsų“, sviedė
Į burbuliuojantį verdantį vandenį.
Kitos dienos rytą
Juodame katilo dugne
Rado tos aludės šeimininkę,
Kuri buvo kate.
P.S.
(nuo vertėjos)
Nuo tada praėjo nemažai metų
Ir daug žiemų praėjo,
Ir nemažai vandens
Priegliumi nutekėjo.
Nebeužsiima kerais
Löbenichto rajone.
Ramu čia, ir nebėra jau
„Kačių takelio“. Nicht.
ŠALTINIS
Heinrich Toball
Katzensteig zu Königsberg. 1892
«Ostpreussische Sagen und Schwanke»
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir, ypač, prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, rašančia savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
