Seligenfeldo bažnyčia buvo vienanavė, pastatyta iš riedulių ir plytų, turėjo bokštą vakaruose, į kurį vedė du įėjimai smailiosiose arkose su trijų ketvirčių briaunomis; toks pat įėjimas vedė iš bokšto į navą. 1465 m. pirmą kartą minimas jos pastorius (kitais duomenimis, pirmasis pastorius minimas 1545 m.).
Iki XVII amžiaus bažnyčia labai sunyko ir grėsė sugriūti, todėl 1693 m. ją visiškai iš naujo pastatė slaptasis patarėjas Kuperis – Awaideno ir Speichersdorfo (dabar Južnyj gyvenvietė Kaliningrado ribose) dvarų savininkas. To paties laikotarpio nava ir abu priestatai buvo blokų mūro, su gausiai ornamentuotais smailiaarkiais langais aukštuose stačiakampiuose akluose languose. 1780 m. prie bokšto vakaruose buvo pristatyti keturi kontraforsai.
1845 m. į bažnyčią trenkė žaibas, ir ji išdegė iki sienų. Netrukus ji buvo atstatyta neogotikos stiliumi ir pašventinta 1852 m. rugpjūčio 8 d. Nuo tada vidaus patalpa turėjo plokščias medines lubas ant medinių kolonų.
Sakykla, altorius ir krikšto stalas buvo sukurti XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Akmeninis švęstinio vandens dubuo buvo pietinėje bokšto dalyje. Altoriaus reikmenys buvo XVII amžiaus, sidabriniai, paauksuoti. Žalvarinė XVII amžiaus krikštykla. Sidabrinė krikštykla su Constantios Charlottės Kuper herbu datuota XVII a. arba XVIII a. pradžia. Vargonai buvo nauji. Bažnyčia turėjo du varpus.
Per mūšius dėl Karaliaučiaus bažnyčia galbūt buvo apgadinta, nes 5-ajame–6-ajame dešimtmečiais kariškiai ją išardė plytoms. Iš viso kaimo liko ne daugiau kaip penki ar šeši namai.
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen, bildarchiv-ostpreussen.de
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
