Jei gerai pagalvotume, Kaliningradas – visiškai atsitiktinis miestas. Ir jo istorija galėjo susiklostyti kitaip, ir pavadinimas galėjo būti kitoks, ir atrodyti jis galėjo visai ne taip.
Tiesiog taip susiklostė, kad po Antrojo pasaulinio karo Rytų Prūsija kartu su savo sostine buvo prijungta prie SSRS, tiesiog Stalinas nusprendė senajam Karaliaučiui „suteikti“ vardą nelaimingo senio, kuris Kremliaus išgertuvėse vaidindavo juokdario vaidmenį, ir taip padarė, tiesiog kai kuriuos pirmtakų pastatytus statinius nauji šios žemės gyventojai nugriovė, o kai kuriuos – paliko. Kuo tuo metu buvo vadovaujamasi? Ideologiniais sumetimais? Iš dalies – taip. Tačiau daugeliu atvejų vieno ar kito pastato likimą nulėmė aklas atsitiktinumas.
Apskritai, kaip matome, likimas su Karaliaučiumi pasielgė labai negailestingai. Miestas faktiškai išnyko. Iš esmės atvykėliams galime parodyti tik keletą nuo prieškario laikų išlikusių architektūros paminklų. Ir didelė jų dalis – vokiečių architekto Friedricho Heitmanno darbai. Kaip taip atsitiko? Iš principo taip pat atsitiktinai…
Akiplėšiškai smailus, demonstratyviai ne mūsų
Friedrichas Heitmannas (jis gimė 1853 m. spalio 27 d. Vestfalijos mieste Ahlene) Karaliaučiuje statė daug ir su malonumu. Pagal jo projektus pastatyta apie du trečdalius Amalienau vilų. Tačiau didžiausias Heitmanno (kaip, beje, ir mūsų) pasididžiavimas – tai, žinoma, bažnyčios (kirchės). Iki mūsų dienų išliko Karalienės Luizės atminimo bažnyčia (Königin-Luise-Gedächtniskirche, šiandien – Lėlių teatras), Šv. Adalberto koplyčia (Adalbertkapelle, IZMIRAN laboratorija), Šventosios Šeimos bažnyčia (Kirche zur Heiligen Familie, Kaliningrado filharmonijos koncertų salė).
Karalienės Luizės atminimo bažnyčia Karaliaučiuje iškilo XIX–XX amžių sandūroje, 1901 metais. Stilius, kuriuo ji pastatyta, vadinamas neoromaniniu.
Tiesa, kai kurie specialistai joje įžvelgia neorenesanso ir moderno elementų. Kad ir kaip būtų, miestiečiai ją greitai pamilo, o Heitmannui, užbaigus statybas, galutinai įsitvirtino didelio meistro šlovė.
Antrojo pasaulinio karo metais pastatas, kaip ir visas miestas, smarkiai nukentėjo, bet atlaikė. Tačiau vietinės partinės vadovybės ši aplinkybė, regis, ne itin pradžiugino. Akiplėšiškai smailus, demonstratyviai ne mūsų, ne sovietinis bažnyčios bokštas jai badė akis, ir galiausiai buvo įsakyta problemą išspręsti dinamitu.
Išminuotojo žygdarbis
Viskas krypo į tai, kad šis Heitmanno kūrinys išlėks į orą, kaip prieš tai išlėkė daugelis kitų Karaliaučiaus architektūros šedevrų. Tačiau bažnyčiai pasisekė, nes susprogdinti ją buvo pavesta jaunam karo išminuotojui Grigorijui Zacerkovnui.
Ir reikalas čia ne tas, kad jis buvo prastas sprogdintojas. Priešingai – jis buvo labai geras. Tiesiog Zacerkovnui nebuvo vis tiek, ką sprogdinti. Ir tuo jis skyrėsi nuo daugumos kolegų. Po daugelio metų Grigorijus Moisejevičius pasakojo, kad jam neiškilo ranka prieš nuostabų pastatą, todėl jis pranešė vadovybei, kad sunaikinti bažnyčią neįmanoma, nes gali nukentėti kaimyniniai namai.
Žinoma, tai buvo netiesa. Patirtis ir kvalifikacija leido Zacerkovnui švelniai „nuleisti“ bažnyčią, niekam nepadarant žalos. Tačiau jis nusprendė gudrauti. Kas žino, kuo visa tai jam galėjo baigtis? Neatmestina, kad, jei apgaulė būtų paaiškėjusi, išminuotojas būtų netekęs ne tik laipsnio, bet ir laisvės. Laikai juk buvo visai ne vegetariški.
Prieš srovę
Ilgą laiką Luizės bažnyčia (Luisenkirche) stovėjo pusiau sugriauta ir apleista. Septintojo dešimtmečio pabaigoje miesto ir srities tėvams tai įgriso, ir jie nusprendė įrengti joje lėlių teatrą. Parengti projektą buvo pavesta architektui Jurijui Vaganovui. Darbas sunkiai judėjo į priekį, nes vietiniai partiniai bonzos nuolat kišosi į procesą – reikalavo, kad teatras kuo mažiau primintų vokišką bažnyčią. Kad nebūtų jokių bokštų, jokio neoromaninio stiliaus, jokių užuominų apie prieškario šios žemės praeitį.
Tačiau Vaganovas šiuo klausimu turėjo savo nuomonę ir, nepaisydamas rimto įvairaus plauko viršininkų spaudimo, sugebėjo ją apginti. O juk viskas galėjo susiklostyti kitaip, jei projektu būtų rūpinęsis ne Vaganovas, o kas nors kitas – nuolaidesnis ir linkęs į kompromisus. Vadovaudamasis paprasta gyvenimiška išmintimi, jis nebūtų ginčijęsis su partiniais darbuotojais, o būtų padaręs taip, kaip jie liepė. Būtų pašalinęs, ko nereikia, ir pridėjęs, ko reikia.
Ir dabar parke „Centrinis“ stovėtų ne Heitmanno bažnyčia, o kokia nors beveidė dėžė.
Niekas, žinoma, nuo to nebūtų miręs. Dangus nebūtų nukritęs ant žemės, Prieglius nebūtų pasukęs atgal. Priešingai, daugelis tikriausiai būtų radę naująjį pastatą visai pakenčiamą. O architektas, dabar dalydamas interviu, tikriausiai sakytų, kad išsaugoti bažnyčią pirminio pavidalo buvo techniškai neįmanoma, o ir apskritai – smailus bokštas niekaip nesiderino su lėlių teatro idėja, todėl teko jį pašalinti. Juk jūs viską suprantate, tiesa? Ir mes, žinoma, būtume supratę, susitaikę ir atleidę.
Tačiau to, laimei, daryti neprireikė, nes Zacerkovnui, Vaganovui ir daugybei kitų jiems padėjusių žmonių pavyko išsaugoti miesto įžymybę beveik tokią, kokią ją pastatė Heitmannas.
Observatorija, protezai ir vargonai
Šiek tiek panašus (nors, žinoma, ne toks tragiškas) likimas ištiko du kitus Heitmanno kulto statinius – Šv. Adalberto koplyčią ir Šventosios Šeimos bažnyčią.
Pirmosios kertinis akmuo buvo padėtas 1902 metais, o iškilmingai ji atidaryta 1904-aisiais. Po 28 metų prie jos „prilipdė“ priestatą, kuris buvo beveik dvigubai didesnis už pačią koplyčią. Visa tai kartu buvo pavadinta Šv. Adalberto bažnyčia (Adalbertkirche). Antrojo pasaulinio karo metais priestatas buvo beveik visiškai sunaikintas, o koplyčia neteko bokšto. Galbūt būtent ši aplinkybė ir leido jai išlikti. Juk be bokšto bažnyčia atrodo ne tokia jau ideologiškai žalinga. Kurį laiką koplyčioje veikė organizacija, gaminusi protezus neįgaliesiems, o vėliau ten įsikūrė IZMIRAN magnetinės-jonosferinės observatorijos laboratorija.
Tiesa, bene žinomiausiai Heitmanno bažnyčiai – Šventosios Šeimos bažnyčiai (statybos baigtos 1907 metais) – po įnirtingų mūšių išlikęs aukštas bokštas ir sovietmečiu niekuo nepakenkė. Galbūt čia savo vaidmenį suvaidino tai, kad ši bažnyčia yra ne miesto centre ir, tarsi pasislėpusi už ją supančių namų, ne itin krinta į akis.
Jei Karalienės Luizės bažnyčią matyti iš toli, tai Šventosios Šeimos bažnyčios didingumu pasigėrėti galima tik priėjus prie jos visai arti.
Šis pastatas išlaikytas neogotikos stiliumi (prieš imdamasis projektavimo, Heitmannas ilgai tyrinėjo Kryžiuočių ordino laikais statytas bažnyčias) ir yra visiškai simetriškas, o tai architekto kūrybai nėra visai būdinga. Heitmanno sumanymu bažnyčia turėjo būti šilta, jauki, šviesi, o svarbiausia – perteikianti žemiškosios Kristaus šeimos atmosferą. Ir su šiuo uždaviniu jis, regis, susidorojo. Šventovė išėjo stebėtinai džiugi. Sakoma, joje niekada nebuvo laikomos gedulingos pamaldos. Tik krikštynos ir sutuoktuvės.
Iškart po karo Šventosios Šeimos bažnyčioje buvo įrengtas sandėlis. Tačiau po kelių dešimtmečių architektūros paminklui atsirado vertesnė paskirtis. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo plataus masto rekonstrukcija (jai vadovavo architektas Pavelas Gorbačius), kuri buvo baigta 1980 metais, o po to į buvusią bažnyčią persikėlė filharmonija. Dar po dvejų metų ten buvo įrengti čekų firmos „Rieger-Kloss“ vargonai, kurių vamzdžiai, padedami nuostabios salės akustikos (tai, be abejonės, Heitmanno nuopelnas), geba išgauti kažkokį visiškai fantastišką skambesį.
Nėra bažnyčios – nėra problemos
Tačiau laimė nusišypsojo ne visoms Heitmanno bažnyčioms. Deja, paskutinį jo darbą – 1910 metais pastatytą Liuterio bažnyčią (Lutherkirche) – galime pamatyti tik nuotraukose. Šiandien toje vietoje, kur ji stovėjo (maždaug priešais Maskvos rajono administraciją), nieko nėra. Ten tiesiog tuščia vieta.
Karti likimo ironija ta, kad ši bažnyčia turėjo kur kas daugiau galimybių ilgai gyvuoti nei jos seserys, nes karo metu ji beveik nenukentėjo. Tačiau 1976 metais grakštus, gražus ir dar labai tvirtas pastatas buvo susprogdintas be jokio priežasčių paaiškinimo.
Vis dėlto priežasčių, kaip sakoma, būta. Pagal vieną iš versijų, bažnyčia buvo sunaikinta dėl to, kad į ją pretendavo vietiniai stačiatikiai. Neva jie parašė laišką „į viršų“, kuriame prašė perduoti jiems bažnyčią, nes ji vis tiek stovi tuščia, o tikintiesiems nėra kur melstis.
Reikia pažymėti, kad sovietmečiu Kaliningrado sritis, neturėdama nė vienos veikiančios šventovės (pirmoji čia atsidarė tik 1985 metais), buvo laikoma ateistiškiausia šalyje.
Srities partinė vadovybė labai didžiavosi šiuo „pasiekimu“ ir ryžtingai nenorėjo niekam užleisti pirmenybės tokiu svarbiu klausimu. Tad, matyt, ir nusprendė atsikratyti bažnyčios. Nes jei nėra pastato, tai ir perduoti tikintiesiems tarsi nėra ko.
Apskritai galima numanyti, kad jei stačiatikiai būtų prašę ne Liuterio bažnyčios, o, tarkime, Šventosios Šeimos bažnyčios, tai jos vietoje dabar taip pat plytėtų dykvietė. Na, arba koks nors prekybos centras.
Pamirštas dar gyvas būdamas
Dabar Liuterio bažnyčią jau mažai kas prisimena. Jos autoriaus vardas taip pat žinomas nedaugeliui. Tačiau teisybės dėlei verta pažymėti, kad Heitmannas buvo pamirštas toli gražu ne sovietmečiu.
Architekto žvaigždė ėmė leistis po Pirmojo pasaulinio karo, iš kurio jis grįžo sunkiai sergantis senukas. Architektas nuolat prastai jautėsi, todėl negalėjo dirbti. Labai greitai baigėsi jo santaupos, atėjo skurdas. Heitmannui teko parduoti savo vilą Amalienau ir apsigyventi kadaise jo paties pastatytame klebono namelyje šalia Šv. Adalberto koplyčios. Ten jis, tiesą sakant, 1921 metais ir sutiko savo mirtį. Garsųjį architektą palaidojo tyliai, be pagerbimų kapinėse (dabartinės Lesoparkovaja gatvės rajone), nuo kurių dabar neliko nė pėdsako.
Todėl Heitmanno gimimo dieną – spalio 27-ąją – gėlių nėra kur padėti, nors norinčių tai padaryti, manau, atsirastų nemažai…
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
