„Druskos“ monopolininkas
Beynuhnen dvaro istorijoje iki šiol daug baltų dėmių ir paslapčių. Nuo viduramžių ši žemė buvo labai vertinama. Kadaise ji priklausė Schliebenų giminei, vėliau Lehndorffams, Dönhoffams ir galiausiai Farenheidams – turtingiausiai pirklių luomo šeimai visoje Rytų Prūsijoje.
Vienas šios giminės protėvių iš Rostoko į Karaliaučių persikėlė tikriausiai 1500 m. ir tvirtai įsikūrė Knypavoje. Deja, nei jo vardas, nei gimimo ir mirties datos neišliko. Pirmasis, kuris minimas metraščiuose, – „druskos“ monopolininkas ir komercijos patarėjas Friedrichas Reinholdas Farenheidas. Prekyba druska nešė didelius pinigus. Septynerių metų karo metu tiekdamas ją į frontą, pirklys padidino savo kapitalą. Pinigus jis daugiausia leido žemėms ir nekilnojamajam turtui provincijos pietryčiuose pirkti.
1760 m. Farenheidas buvo išrinktas į miesto tarybos valdybą, o dar po trejų metų už nepaprastumą, erudiciją, toliaregiškumą ir komercijos reikalų išmanymą, taip pat už sąžiningumą ir dorumą karalius Frydrichas II paskyrė jį Prūsijos komercijos patarėju su vieta ir balso teise Komercijos kolegijoje. Reinholdas iš tiesų buvo neeilinis žmogus. Geranoriškas kitiems, bet nepaprastai reiklus sau.
Aktyviai užsiimdamas labdara, jis Karaliaučiuje įsteigė prieglaudą vargšams, prisiėmęs visas statybos išlaidas, ir vargstantiesiems paremti paaukojo 50 tūkstančių guldenų – tais laikais apčiuopiamą sumą.
Persikėlimas į Beynuhnen
Vienintelio sūnaus ir įpėdinio Friedricho Wilhelmo Johanno jau laukė valstybės tarnautojo likimas. Tačiau, priešingai tėvo valiai, jis slapta užsirašė į „juoduosius husarus“. Už nepaklusnumą Reinholdas grasino atimti iš savo atžalos palikimą ir visą turtą atiduoti labdarai bei miesto reikmėms. Po atkaklių giminaičių įkalbinėjimų ir prašymų taip griežtai nebausti sūnaus tėvas atlyžo.
Šeimos draugo generolo von Lossowo pastangomis Friedrichas buvo atleistas nuo tolesnės tarnybos ir gavo karo patarėjo pareigas, o kiek vėliau tapo Gumbinės vyriausybės žemių valdymo tarybos nariu. Netrukus jam buvo suteiktas bajoro titulas.
Geležinkelio stotis „Beynuhnen“.
„Juodieji husarai“
Pirmieji paminėjimai apie „juoduosius husarus“ (arba „mirties husarus“) atsirado 1741 m. – Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo valdymo laikais. Penktasis husarų pulkas, kurį ir sudarė „juodieji husarai“, dėvėjo daugiausia juodą uniformą, o jo simbolis buvo mirusiojo galva (Totenkopf – vok.).
Rusijos imperijoje taip pat buvo „juodųjų husarų“ – 5-asis Aleksandrijos husarų pulkas (nuotraukoje). Tačiau jie save vadino ne „Juodaisiais“, o „Nemirtingaisiais“. Pasakojama legenda, kad šį pusiau oficialų pavadinimą pulkas gavo po 1813 m. rugpjūčio 14 d. mūšio prie Kaubacho, kuriame jis sudarė vieną brigadą su savo sąjungininkais – vokiečių „juodaisiais husarais“.
Senovės krikščionių simbolis „Adomo galva“ (arba „Mirusiojo galva“) Rusijos kariuomenės tradicijoje buvo aiškinamas kaip pasirengimo mirti už Tikėjimą, Carą ir Tėvynę ženklas – taip įgyjant nemirtingumą.
Tuo tarpu Farenheidų žemės ūkio valdos plėtėsi, o jų valdymas atimdavo tiek laiko, kad Johannas buvo priverstas atsisakyti valstybės tarnybos. Šeima ir taip buvo pasakiškai turtinga. Valdos driekėsi nuo Darkiemio apskrities pietų iki Vėluvos apskrities vidurio. Vakarų Prūsijoje jiems dar priklausė Flatow valda ir žemės Lenkijoje. O 1793 m. Friedrichas Wilhelmas Johannas už 75 tūkstančius talerių nupirko iš Dönhoffų Klein Beynuhnen (vok. Klein – Mažasis) ir apsigyveno ten, kaip paaiškėjo, visam laikui.
Apie Farenheidus buvo sakoma, kad jie galėjo įvažiuoti į Karaliaučių nė karto neišsukę iš savo žemės. Darkiemio apskrityje, be Beynuhnen, jam priklausė iš tėvo paveldėtos valdos Medunischken, Mikalbude, Auerfluß, Dombrowken ir kitos.
Įpėdinis išmintingai ūkininkavo, turėjo moderniausią to meto techniką grūdinėms ir pašarinėms kultūroms auginti. Sėkmingai vertėsi gyvulininkyste ir išgarsėjo veisliniais galvijais bei grynakraujais žirgais.
Asmeniniame gyvenime Friedrichui Johannui sekėsi prasčiau. Iš keturių vaikų trys mirė. Mylimos žmonos netektis visai pakirto jo sveikatą. O dar Napoleono karai su siaubingomis pasekmėmis, gerokai pabloginę materialinę padėtį. Teko atsisakyti dalies valdų Girdavos ir Vėluvos apskrityse. 1820 m. Farenheidas pardavė Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III Flatow valdą.
„Angerappo išminčius“
1834 m. rugsėjo 7 d. Friedrichas Wilhelmas Johannas von Farenheidas mirė. Jam buvo 88-eri. Palikimą perėmė 54 metų sūnus – Friedrichas Heinrichas Johannas.
1799 m. jis įstojo į Karaliaučiaus universitetą, tačiau jo nebaigė. Žinoma tik tiek, kad su Kanto rekomendaciniu laišku studentas pakeitė studijų vietą ir išvyko į Getingeną. Daug keliavo, ne tik susipažino su ūkininkavimu Šiaurės Amerikoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Anglijoje, bet ir perėmė žirgininkystės bei jojimo meno patirtį.
Meilė žirgams persidavė iš tėvo ir tapo viso Farenheido gyvenimo prasme. Grįžęs į tėvynę, jis rimtai ėmėsi grynakraujų veislių veisimo ir tapo antro pagal dydį (po Holšteino-Augustenburgo hercogo) žirgyno žemyne savininku. Be to, buvo vienas Karaliaučiaus ir Dancigo hipodromų steigėjų.
Karo metais Friedrichas Heinrichas Johannas pasižymėjo pasiaukojamu pasirengimu padėti vargstantiems valstiečiams, kaimuose pakėlė į deramą lygį mokyklinį švietimą ir žemės ūkio pelningumą. Jis buvo tikras savo tėvynės patriotas.
1822 m. jis jau buvo notablis – iškili asmenybė, priklausanti aukščiausiems visuomenės sluoksniams. Už savo nuopelnus gavo „Angerappo išminčiaus“ vardą. Prūsijos karalius kviesdavo Farenheidą svarstyti naujus įstatymus, susijusius su provincija.
Friedrichas Heinrichas buvo vedęs universiteto draugo iš Getingeno seserį Wilhelmine Lehmann. Santuokoje gimė keturi vaikai – sūnus ir trys dukterys. Pirmoji – Ninette – mirė ankstyvoje vaikystėje ir buvo palaidota šeimos kriptoje Angerappe. 1847 m. šalia jos amžinojo poilsio atgulė ir Friedricho Heinricho žmona. O po dvejų metų, lankydamasis pas Lehndorffus Steinorto dvare, staiga mirė ir pats šeimos galva.
Po jo mirties valdos buvo padalytos trims vaikams. Sūnus Fritzas von Farenheidas paveldėjo Klein Beynuhnen ir Angerappo valdas. Friederike Charlotte su vyru Siegmundu von Bujacku – Didžiuosius Medunischken ir Oschnagorren. Emilie Henriette von Farenheid, ištekėjusiai už dvasininko Voigto, atiteko Dombrowken ir Auerfluß valdos.
Paskutinis iš Farenheidų
Vienintelis ir paskutinis įpėdinis vyriškąja linija bei garsios giminės atstovas Fritzas von Farenheidas gimė 1815 m. spalio 31 d. Darkiemyje. Mokėsi Karaliaučiaus karališkojoje Frydricho kolegijoje, studijavo graikų literatūrą ir religijos istoriją. Be materialinių gėrybių, iš protėvių jis paveldėjo intelektą ir gebėjimą nuoširdžiai mylėti žmones. Didelę įtaką jo auklėjimui padarė kolegijos mokytojas ir antikos žinovas Karlas Lehrsas, taip pat vokiečių meno istoriko Winckelmanno veikalai. Nuo tada senovės pasaulis Fritzui tapo idealu, o tarnystė menui – viso gyvenimo tikslu.
Dažnos ir ilgos kelionės į Graikiją ir Italiją tik sustiprino jo troškimą paskirti savo gyvenimą klasikiniam menui. Bet to buvo maža. Savo tėvynėje – Beynuhnen dvare – Fritzas nusprendė atkurti antikinį pasaulį.
Geriausias draugas majoras Ulrichas von Salpiusas visokeriopai jį palaikė. O tėvas, priešingai, sūnaus svajones laikė nerimtomis. Vis dėlto, Fritzui baigus kolegiją, jis išsiuntė sūnų į Graikiją, tikėdamasis, kad po ilgos ir varginančios kelionės jo aistra antikai kiek atlės. Kur tau. Viskas tik prasidėjo. Dar viena kelionė į Graikiją, paskui į Konstantinopolį, Mažąją Aziją, Jeruzalę… 1851 m., jau po tėvo mirties, Fritzas pirmą kartą aplankė Romą. Nuo tada jis ir pradėjo kaupti savo kolekciją. Veždavosi iš Italijos, Paryžiaus, Londono gipsines žymiausių antikinės skulptūros kūrinių kopijas. Tuo metu jos dar nebuvo masinė prekė, kurią būtų galima išvysti kiekviename muziejuje. Geros senos kopijos buvo labai vertinamos ir kiekvienam savininkui buvo pasididžiavimo objektas.
Skulptūros dvaro parke.
Kadangi geležinkelio nebuvo (Rytų geležinkelis atsirado tik 1856 m.), gipsines figūras tekdavo gabenti jūra, o paskui iki dvaro – vežimais. Tai kainavo ne tik daug pastangų, bet ir milžiniškus pinigus.
Didžioji pertvarka Klein Beynuhnen
Ilgainiui Fritzo Farenheido dvare šedevrams pritrūko vietos, ir 1854 m. jis prie rūmų pristatė baroko stiliaus sparną. Taip atsirado Antikinė salė, nuo kurios prasidėjo dideli dvaro pertvarkymai. Tais pačiais metais Klein Beynuhnen aplankė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, kurį sužavėjo ir pati salė, ir Farenheido sukaupta antikinio meno kūrinių kolekcija.
Netrukus Fritzą užvaldė nauja aistra – jis susižavėjo italų Renesanso tapyba. Pirko garsių meistrų kūrinių kopijas ir originalus. Kolekcija augo, jai reikėjo vis daugiau vietos.
Karališku mastu, pasikvietus geriausius meistrus, 1862 m. pradėti statyti rūmai. Kai kuriais duomenimis, jų architektas buvo berlynietis Christianas Augustas Hahnemannas. Jis ir pavadino savo kūrinį Farenheido vila.
Yra ir tokia versija, kad rūmų projekto autorius buvo Fritzo draugas – vokiečių skulptorius Karlas Konradas Albertas fon Wolffas, Christiano Danielio Raucho mokinys, vėliau Berlyno dailės akademijos profesorius, Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III raitosios statulos Lustgartene, Imanuelio Kanto paminklo Karaliaučiuje ir besigrumiančių liūtų prie Naujojo muziejaus Berlyne autorius. Vis dėlto logiškiau būtų manyti, kad jis buvo pagalbininkas ir patarėjas įrengiant rūmų sales ir parko teritoriją.
1866 m. (kitais duomenimis – 1864-aisiais) statybos buvo baigtos. Pastatą sudarė trys dalys – centrinė su žemesniais šoniniais korpusais ir dviem skersiniais sparnais. Vėlyvojo klasicizmo stiliaus statinys išsiskyrė iškilmingu didingumu, geometrinių formų aiškumu ir rafinuotumu.
Šoninis skersinis flygelis darniai užbaigė architektūrinę kompoziciją ir suteikė jai plastiškumo. Sniego baltumo statulos – antikinių skulptūrų kopijos, taurės ir akroteriai puošė frontoną bei karnizą ir tarsi sklandė virš paprastų pastato kontūrų. Išorė darniai derėjo su vidumi. Šedevrai buvo išdėstyti salėse, kurių kiekviena turėjo savo pavadinimą: Kolonų, Antikinė, Europos, Pilkoji, Raudonoji, Graviūrų salė, Kori salė, kurioje vietą rado senovės graikų statulos, ir Kavos kambarys. Jo sienos buvo išlaikytos dūmiškai rudų atspalvių. Rudi baldai. Sofa ir krėslai aptraukti raštuotu raudonu aksomu. Prie stalo – dvi gražios vėlyvojo baroko kėdės. Ant sienų – 19 kūrinių, kai kurie iš jų – Federico Barocci, Agnolo Bronzino, Guido Reni, Francesco Trevisani originalai… Vakarinio sparno patalpose buvo kariatidžių salė, kurioje eksponuotos garsiųjų Atėnų akropolio Erechtėjono šventyklos figūrų kopijos.
Beynuhnen. Rūmų parko schema (1925).
Dvaro objektų išsidėstymo schema dabartiniame žemėlapyje (Yandex).
Marcantonio Raimondi
Grafikas Marcantonio Raimondi išleido pirmąjį istorijoje erotinių graviūrų tiražą, be kita ko, ir pagal Rafaelio kūrinius, sėdėjo kalėjime už pornografijos platinimą ir išgyveno teismo procesą dėl Dürerio darbų klastojimo.
Antrajame aukšte buvo Žalioji, arba Didvyrių, salė, kurioje buvo surinkti iškiliausių to meto Europos istorijos, politikos, mokslo ir meno asmenybių portretai.
Kolekcijos katalogas užėmė daugiau kaip 400 puslapių. Jame buvo užregistruota, pavyzdžiui, 10 Correggio graviūrų, 7 – Guido Reni, 4 – Ticiano, 33 graviūros pagal Rafaelio kūrinius, greičiausiai sukurtos Marcantonio Raimondi.
Be to, rūmų sienas puošė 67 originalūs paveikslai: Guido Reni – „Šv. Petro nukryžiavimas“, „Madona“, Lucos Giordano – „Europos pagrobimas“, Jusepe de Riberos – „Mirštantis Sebastijonas“, Carlo Marattos – „Poilsis bėgant į Egiptą“, Domenichino – „Juozapas su kūdikiu Kristumi“, Rafaelio Santi – „Šventoji Cecilija“ (šis paveikslas priklausė popiežiui Klemensui XIII). Didžiojo Leonardo „Mona Liza“ (geriausia kopija) kabojo fon Farenheido darbo kabinete, kuris lankytojams buvo atvertas tik XX a. pradžioje. Čia taip pat buvo daug meno kūrinių. Ant marmurinių grindų gulėjo kilimas iš senovės graikų Smirnos, ant baltojo akmens židinio stovėjo Atėnės biustas. Kabinete buvo 35 paveikslai. Tarp jų – Annibale Carracci, Giorgione ir Francesco Solimenos originalai.
Farenheidas pirko ne tik antikinio meno kūrinius ir Renesanso bei baroko meistrų tapybą, bet ir tuo metu madingų dailininkų, Farenheido amžininkų, paveikslus – Anselmo Feuerbacho (rusiškoje tradicijoje – Feierbachas), Arnoldo Böcklino. Įsigijo ir keletą puikių paskutiniųjų vokiečių romantikų Karlo Blecheno ir Johanno Schirmerio drobių.
Angliškasis parkas
Visur jau tvyrojo įmantraus ankstyvojo baroko dvasia, o Fritzas Farenheidas vis dar nesiliovė žavėtis grynosiomis klasikinio meno formomis. Dabar jo nebetenkino senasis prancūziško stiliaus parkas su taisyklingomis bukų alėjomis ir gėlynais. Pietinėje rūmų pusėje, 150 hektarų plote, jis įrengė naują, daug didesnį – angliško stiliaus – parką. Dar anksčiau, prieš statydamas Antikinę salę, pačiame parko kompozicijos centre Farenheidas pastatė dorėninę šventyklą ir įkurdino joje skulptūrų grupės „Laokoontas ir jo sūnūs“ kopiją.
Kaip žinoma, autentiška skulptūra, išlieta iš bronzos 200 m. pr. Kr. Pergame, neišliko. Vatikano Pijaus ir Klemenso muziejuje esantis graikų skulptorių Agesandro Rodiečio ir jo sūnų Polidoro bei Atenodoro „Laokoontas“ taip pat yra marmurinė kopija, tačiau nuo senovės graikų skulptoriaus Fidijo (apie 490 m. pr. Kr. – apie 430 m. pr. Kr.) originalo, ir datuojama I a. pr. Kr. antrąja puse.
Pasaulyje yra keletas „Laokoonto“ kopijų, tačiau vertingiausios tik dvi – Vatikane ir Beynuhnene. Pastaroji, deja, negrįžtamai prarasta.
Daugybė gipsinių skulptūrų jaukiai įsikūrė naujajame parke su jo tvenkiniais, ežerais, upeliais, apylanku kanalu ir net drėkinimo grioviais. Reguliuojama savaime išsivalanti vandens sistema buvo sujungta į žiedą su vietiniais drenažo įrenginiais ir maitinama iš artezinio šaltinio.
Skulptūrų grupė „Laokoontas“.
Fritzas fon Farenheidas
Karjera niekada nebuvo Fritzo fon Farenheido tikslas. Turtingas paveldėtojas visą savo turtą dosniai leido meno kūriniams įsigyti. Reikalui, kuris, kaip jis manė, dar ilgai tarnaus Rytų Prūsijos gyventojams. Todėl savo testamente jis nurodė, kad po jo mirties įėjimas į muziejų būtų laisvas visiems be išimties.
Parko kraštovaizdžio architektūra buvo formuojama padedant geriausiems Europos parkų specialistams. Taip susiklostė vientisas anfiladinio tipo architektūrinis ansamblis. Šimtamečiai medžiai puikiai derėjo su dekoratyviai kirpliais krūmais – bosketais ir egzotiniais medžiais, atvežtais iš visų pasaulio kraštų. Kaliningrado kraštotyrininkas ir istorikas Avenyras Petrovičius Ovsianovas rašė: „Čia ir nimfoms skirti statiniai, architektūriškai apipavidalinti grotai, alpinariumai, pavėsinės iš gyvų medžių, apžvalgos aikštelės, fontanėliai ir pergolės – atviros galerijos, dengtos lengvais stogeliais su vijokliais. Be to, visą parko teritoriją „gaivino“ daugiau nei du šimtai antikinių skulptūrų, pastatytų ant įvairaus aukščio postamentų ežerų pakrantėse, palei parko takus ir miško laukymėse.“
Beynuhneno pabaiga
Vasarą Fritzas Farenheidas atverdavo savo dvaro duris visiems, norintiems prisiliesti prie meno pasaulio. Jis buvo puikus gidas ir mokytojas. Žiemas jis leisdavo Italijoje ir grįždavo iš ten įkvėptas nuostabių pietų vaizdų bei gaivaus oro, parsiveždamas įsigytų ar dovanų gautų meno kūrinių.
Paskutiniais gyvenimo metais Farenheidas dažnai sirgo: jį kamavo kraujotakos sutrikimai, astma, kelių sąnarių artritas. 1888 m. birželio 8 d. Beynuhnen dvaras liko našlaitis. Mirė paskutinis giminės atstovas vyriškąja linija. Keturios paskutinės šios giminės kartos įrašė savo vardus į Rytų Prūsijos istoriją.
Fritzas fon Farenheidas buvo Prūsijos Ponų rūmų Berlyne narys, Karališkosios menų akademijos garbės narys, Karaliaučiaus Albertinos universiteto filosofijos garbės daktaras. Likus metams iki mirties, jis iš Prūsijos karaliaus rankų gavo aukštą apdovanojimą – Karūnos ordino žvaigždę.
Dar gyvas būdamas Fritzas fon Farenheidas paliko valią, kad jo nelaidotų po niūriais šeimos kriptos skliautais bajoriškajame Angerapp dvare. Vietą jis pasirinko pats: parko centre, į rytus nuo dorėninės šventyklos, šalia savo artimo draugo majoro fon Salpijaus, po liaunia kolona, ant kurios stovi skulptūra „Viltis“.
Lankytojams atvirų salių planas Beynuhnen dvaro rūmuose.
Ant antkapio plokštės iškalti žodžiai, kuriuos Farenheidas pasirinko sau pats: „Palikdamas šį pasaulį, kupiną nepatenkintų aistrų, nuolankiai laukiu didžiojo apreiškimo Viešpaties akivaizdoje.“
Palikimas majorato teise atiteko Friedrichui fon Bujakui, sesers Frederikos sūnui, kuris perėmė Farenheidų pavardę. Kitu savininku tapo Wolfgangas fon Altenstadtas, Farenheido sesers anūkas, taip pat perėmęs jo pavardę.
Kolekcijos likimas
1888-aisiais ji buvo įtraukta į provincijos, o netrukus ir visos Prūsijos įžymybių sąrašą. Šiandien Rytų Prūsijos architektūros, kraštovaizdžio, dendrologijos ir meninio parko draustinio Beynuhnen – rytų „Sans Souci“, kaip jis kartais būdavo vadinamas, – nebėra.
Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo laidojami žuvę kariai. 1929 m. rugsėjo 11 d. karių kapinėse Beynuhnen rūmų parke buvo atidengtas paminklas. Jis buvo sumūrytas iš tašytų akmenų piramidės pavidalu, o viršuje stovėjo rutulys su geležinio kryžiaus atvaizdu. Paminklas iki mūsų dienų neišliko.
1945 m. dalis rūmų buvo susprogdinta, o išlikusias meno vertybes, kaip rašė vietos spauda, rekvizavo sovietų trofėjų komisija. Kartu buvo patikslinta, kad 1944-aisiais dalį kolekcijos vis dėlto išsivežė Farenheido giminaičiai, o kita dalis buvo užkasta parke.
„Deutsches Adelsblatt“ („Vokiečių bajorų lapelis“) 1973 m. birželio 15 d. rašė, kad prieš pirmąjį rusų puolimą lengvai pervežami meno daiktai savininkės ponios Gertrūdos fon Farenheid pageidavimu geležinkelio vagonais buvo gabenami į Flatow valdą. Vertingi paveikslų originalai buvo išimami iš rėmų ir vežami į Sopotą, kur buvo parduoti patikimam žmogui.
Iš persikėlėlių atsiminimų
Tatjana Nikonorovna Nadeždina atvyko į Beynuhnen 1946 m. su šeima iš Briansko srities pagal verbavimą: „Praėjo daug metų, bet ir dabar prisimenu, ką mes čia pamatėme. Visų pirma mus pritrenkė gėlių gausa. Jas prižiūrėjo kelios vienuolės, gyvenusios nedidelėje parko bažnytėlėje. Parkas mums atrodė gyvenamas, tarsi pilnas žmonių, nes visur stovėjo sniego baltumo skulptūros. Kapinės taip pat priminė parką: prižiūrėti medžiai, pavėsinės, apkarpyti dekoratyviniai krūmai, paminklai su grandinėmis ir įvairūs antkapiai iš spalvotų akmenų. Visa tai buvo aptverta gražiomis grotomis.
Kai atvažiavome, rūmai dar stovėjo sveiki, tik jų viduryje buvo nedidelių griūčių ir gaisro pėdsakų. Kiekvienas rūmų kambarys turėjo savo spalvą. Lentynose dar stovėjo statulėlės, vazos, dubenys, ąsočiai ir skulptūriniai portretai. O kiek viso to gulėjo lentynose sudaužyta, sušaudyta ir sutraiškyta, kartu su šiukšlėmis!
Rūmų rūsiuose ir sandėliuose buvo troškintos mėsos statinaitėse, kopūstų dideliuose kubiluose, supuvusių bulvių ir įvairių sulčių buteliuose. Valgyti tiko tik kopūstai. Prisimenu, tada čia buvo didelis vokiečių bitynas su šimtais avilių. Nemokėdami su jais elgtis, pasinaudojome tik medumi, kurio atsargos buvo didelės. Daug sveikų ir sudaužytų indų liko įvairiose spintose, skryniose, dėžėse ir lentynose.
Deja, nesugebėjome to išsaugoti. Viskas buvo ne mūsų, ne sava, ne užgyventa, o svarbiausia – niekieno. Pamažu ėmėme ardyti rūmus, juk manėme, kad čia gyveno pats Göringas. Šis vardas apgaubtas neapykantos ir paniekos, todėl nieko ir nebuvo gaila. Daužėme ir ardėme viską iš eilės.
Gipsines statulėles ir rūmų sienų lipdinius grūsdavome grūstuvėse, maišydavome su vandeniu ir baltindavome butus. Paskui pas mus ėmė dažnai lankytis įvairios brigados ir komandos su kariškių nurodymais. Į mašinas ir vežimus krovė viską, ką tik buvo galima išvežti. Vežė žemės ūkio inventorių, statybines konstrukcijas, dekoratyvines groteles ir stulpus, parko įrangą, židinius ir santechnikos prietaisus, paminklus, skulptūras, talpas vandeniui ir kurui, baldus ir rūmų įrangą.“
Avių aptvaras. 2017 m. vasaris.
Avenyras Ovsianovas, buvęs Valstybinės kultūros įstaigos „Paminklų apsaugos mokslinis gamybinis centras“ vyriausiasis ekspertas, pasakojo, kad egzistavo Beynuhnen muziejinio komplekso planas. Buvo patikslinta vieta, kur stovėjo didžiuliai vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai. Dabar iš jų nieko neliko. Visą teritoriją išrausė „juodieji kasinėtojai“. Brūzgynuose iki šiol galima rasti kolonų liekanų, karnizų dalių, laiptatakių ir turėklų. Iš kadaise prabangaus parko išliko tik krūmais užžėlę takai ir užpelkėję tvenkiniai. Sutrikdyta drenažo sistema, todėl pakilo gruntinio vandens lygis. Neliko nė dorėninės šventyklos pėdsakų. Be žinios dingo ir „Laokoonas“.
„Gyvenvietės gyventojai rūmų eksponatų negrobstė, bet parke stovėjusias skulptūras daužė“, – pasakojo viena Kaliningrado gyventoja. Jos vyras, kolūkio pirmininkas, išgėręs iš pavydo sudaužė Apolono skulptūrą, nes žmona dažnai grožėdavosi nuogo jaunuolio figūra. O anūkas iš pistoleto sušaudė Floros skulptūrą.
Rūmus kelis kartus bandyta susprogdinti. Vieną naktį užsidegė pastatas su biblioteka...
Kaliningrado gyventoja A. Smirnova pasakojo, kad šeštojo dešimtmečio pradžioje tėvas veždavo ją su seserimi į Beynuhnen. Ten dar buvo likusių skulptūrų, o išlikusiuose kambariuose jai įsiminė didelės kriauklės, kurias jos glausdavo prie ausų. Jos jai labai patiko, bet išvažiuodamos seserys nieko nepasiėmė – viskas liko vietoje. Apie 1955-uosius iš rūmų buvo likusios tik sienos.
2017-ųjų vasarį buvusio dvaro teritorijoje buvo laikomi naminiai gyvuliai.
Šaltiniai:
А.П. Овсянов. «В руинах старого замка», «Сан-Суси на Востоке».
«Angerapper Heimatbrief», 1977
Ph. Fr. von Bujak-Ramburg. «Fritz von Farenheid-Beynuhnen»
Prof. Dr. K. H. Olasen. «Schloß Beynuhnen und seine KunstsammIungen».
K. H. Czerlinski. «Fritz von Farenheid, Beynuhnen».
«Deutsches Adelsblatt», 15.6.1973 №.6. «Beynuhnen, Kreis Angerapp».
Prof. Dr. Fritz Gause. «Die Geschichte der Stadt Königsberg».
Prof. Dr. M. Hecht. «Führer durch Beynuhnen, die Kunstschöpfung Fritz von Farenheids».
Katalog des Farenheidschen Schlosses Beynuhnen in Ostpreußen.
Beiträge zur Geschichte des Ostpreußischen Grundbesitzes.
G. Krüger. «Beiträge zur Geschichte der Familie Farenheid».
Šviesus atminimas!
Autorė ir redakcija nuoširdžiai dėkoja Oziorsko istorijos ir kraštotyros muziejaus direktoriui Augustui Vasiljevičiui Solovjovui (1937–2017) už neįkainojamą pagalbą rengiant šią medžiagą, taip pat už suteiktą informaciją ir iliustracijas (atvirukus iš asmeninės kolekcijos). Deja, jis mūsų jau nebeišgirs. Visai neseniai mūsų kraštas neteko vieno iš savo istorijos saugotojų – išmintingo ir nuostabaus žmogaus. Jam buvo 80 metų.
Augustas Vasiljevičius buvo Oziorsko rajono garbės gyventojas. Pastaruosius 13 metų beveik vien iš entuziazmo laikė ant savo pečių muziejų. Tyrinėjo pokario istoriją, po trupinėlį „dėliojo“ Prūsijos žemės istoriją, dirbo su pirminiais šaltiniais, vertė juos į rusų kalbą, rengė parodas. Jis buvo puikus pasakotojas, jautrus ir atsakingas žmogus.
Į Kaliningrado sritį Augustas Vasiljevičius atvyko su pirmaisiais persikėlėliais. Baigė Kaliningrado žemės ūkio technikumą Guseve, vėliau Leningrado žemės ūkio mechanizacijos instituto inžinerijos fakultetą ir Maskvos V. P. Goriačkino žemės ūkio gamybos inžinierių instituto pedagogikos fakultetą. Tris kartus su komjaunimo kelialapiu vyko įsisavinti plėšinių (kartą ten jam nutiko incidentas su pačiu Leonidu Iljičiumi!). 44 metus dėstė Oziorsko žemės ūkio mechanizacijos technikume. Nuo 2004-ųjų iki paskutinės gyvenimo dienos Augustas Vasiljevičius vadovavo Oziorsko istorijos ir kraštotyros muziejui, kurį jau seniai norėta uždaryti. Dabar šiam sprendimui vargu ar kas besutrukdys…
Šviesus Jums atminimas, Augustai Vasiljevičiau.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
