Žurnalistika Karaliaučiuje [XIX a.]

PRŪSIJOS LEGENDOS iš tinklaraščio, kurį rašo Tatjana Kolivai.

Žurnalai – vienas iš tų žmonijos išradimų, kurie dažnai peikiami, bet be kurių neįmanoma apsieiti. Juos bandoma ignoruoti, kai kas juos niekina, kai kas pakenčia, o kai kas leidžia ir skaito.

Karaliaučius kasmet gauna vis daugiau laikraščių ir žurnalų, ir jei tai pažangos ženklas, tai Karaliaučius neabejotinai yra pažangus miestas. Čia veikia kelios žurnalų skaitytojų draugijos.

Vietos konditerijos laiko visus autoritetingus vokiečių žurnalus, taip pat ir tuos, kurie išeina kartą per ketvirtį, pavyzdžiui, Cotta'sche Vierteljahrsschrift¹, net F. Umbreito² ir K. Ullmanno³ teologines apybraižas ir kritinę medžiagą, išspausdintą atskiromis brošiūromis. Jei miestelėnas šiandien eina į konditeriją, jis nori ne tiek pasmaguriauti pyragaičiais, šokoladu, ledais ir morengais, – ne, saugok Dieve! – kiek paskaityti žurnalų, galbūt teatro recenzijų ir net savo paties sukurtų eilėraščių, kuriuos parašė kokiam nors savaitraščiui.

Reikalas tas, kad Karaliaučiuje yra ir vietinių žurnalų. Smalsumui ir norui sužinoti naujienas patenkinti vieno laikraščio jau nebeužtenka. Kiekvienas kiek didesnis Prūsijos miestas turi savo žurnalą.

Dancige (Gdanskas, Lenkija) tai Danziger Dampfboot⁴, niekuo nenusileidžiantis daugumai populiarių visos Vokietijos pramoginių leidinių. Memelyje – savas Das Echo /„Aidas“/⁵, Brunsberge (Branevas, Lenkija) – Das Braunsberger Kreisblatt, Elbinge (Elblongas, Lenkija) – vietinis Anzeiger⁶, mažai kuo nusileidžiantis daugybei savo bendravardžių, ir t. t.

Šiuo metu Karaliaučiuje leidžiami šie leidiniai:

1) Die Königsberger Hartung'sche Zeitung⁷ – apie valstybės ir mokslo klausimus, karą ir taiką /„Karaliaučiaus Hartungo laikraštis“/.

2) Das Haberland'sche Wochenblatt⁸ /„Haberlando savaitraštis“/.

3) Žurnalas Der Königsberger Freimütige⁹ /„Karaliaučiaus tiesakalbis“/.

4) Das Provinzialkirchenblatt /„Provincijos bažnytinis žurnalas“/, ketvirtinis leidinys.

5) Das Provinzialblatt /„Provincijos žurnalas“/, mėnraštis.

6) Das Königsberger Literaturblatt /„Karaliaučiaus literatūros žurnalas“/.

Nežinau, ar verta čia įtraukti Die Annalen des landwirthschaftlichen Vereins von Kreyßig¹⁰ /„W. A. Kreyßigo žemės ūkio draugijos analai“/. Tiesiog juos paminėsiu.

Laikraštį Die Königsberger Hartung'sche Zeitung sudaro keturi skyriai.

– Pirmajame laikraščio skyriuje pateikiama trumpa svarbiausių įvykių šalyje ir užsienyje apžvalga. Tokia apžvalga paprastai užima pusę numerio. Per savaitę laikraštis išspausdinamas šešis kartus. Kartais, prireikus, išeina priedas.

DHZ politikos skyrius pasižymi kruopščia autorių atranka ir savarankiška redakcine politika. Laikraštis neapsiriboja sutrumpintais perspaudais iš pirmaujančių Berlyno leidinių, bet reguliariai pateikia medžiagos iš kitų vokiečių periodinių leidinių, kaskart nurodydamas informacijos šaltinį, – girtinas paprotys, kuris pagaliau tapo pas mus beveik visuotinis.

– Antrasis laikraščio skyrius – pramoginė dalis, kurioje yra tai, ką žurnalai vadina „mažąja kronika“. Tačiau esminis mūsų laikraščio skirtumas tas, kad jis nepamiršta praktiškų dalykų.

Jei norite išmokti gerai ir pigiai užsiraugti agurkų, išgydyti juodligę, nusidažyti plaukus juodai, atsikratyti blakių, žiurkių ir strazdanų, patys išsivirti gero bulvių alaus, išsaugoti obuolius, kad nesupūtų per žiemą, ir t. t., atidžiai skaitykite šį laikraščio skyrių.

Paslaugus šių įdomių užrašų sudarytojas taip pat nepamiršta retkarčiais papasakoti mums, kokia mada Paryžiuje, ir pasakoti apie užsienio artistų ir artisčių gyvenimą. Toliau seka koncertų, teatrų ir įžymybių recenzijos, o kartais ir knygų naujienų anonsai, daugiausia jų leidėjų.

– Trečiajame laikraščio skyriuje skelbiami pranešimai apie sužadėtuves, santuokas, gimimus ir mirtis.

– Ketvirtajame – įvairių firmų ir privačių asmenų reklaminiai skelbimai.

Pramoginio skaitalo nišoje vietos rinkoje su visos Vokietijos grandais konkuruoja vietiniai žurnalai Das Haberland'sche Wochenblatt ir Der Königsberger Freimütige.

Pirmasis leidinys gyvuoja jau seniai ir savo turiniu (novelės, eilėraščiai, kritiniai straipsniai apie teatrus ir dailės parodas, mįslės, šarados, anagramos ir kt.) niekuo nenusileidžia daugybei savo garsių konkurentų, kurie tiesiog turi elegantiškesnę išvaizdą.

Kuo mažiau turinio daugumoje tokių bulvarinių lapelių, tuo labiau jie varžosi tarpusavyje savo apipavidalinimo prabanga, panašiai kaip kišeninio formato knygelės ilgai stengėsi užkariauti skaitytoją vario ir plieno raižinių iliustracijomis, auksuotais kraštais ir švelniais gėlėtais viršeliais, kol staiga įgavo visiškai nepretenzingą paprastą formą, savo turiniu padariusios išimtinai noveles. Nes novelės dabar nepaprastai populiarios.

Žurnalas Der Königsberger Freimütige /„Karaliaučiaus tiesakalbis“/ – jaunas leidinys, kuris išsiveržė į priekį savitu kandžiu dėstymo stiliumi ir drąsa, su kuria atskleidžia reikalo esmę. Žurnalas taip pat retkarčiais pradėjo dėti savo puslapiuose karikatūras.

Das Provinzialkirchenblatt /„Provincijos bažnytinis žurnalas“/ leidžia Konsistorijos patarėjas ir Austrijos dvaro pamokslininkas, taip pat profesorius ir superintendentas Lehnerdtas. Jame skelbiami provincijos bažnyčios istorijos darbai, dogmatiniai ir egzegetiniai tyrimai, literatūros kritika, bet pirmiausia apybraižos apie praktines kryptis sielovadoje, bendravimą su ligoniais, ryšius su dvasininkija, konfirmacijos mokymą ir t. t.

Das Provinzialblatt /„Provincijos žurnalas“/, redaguojamas kriminalinės policijos patarėjo p. Richterio, džiugina ne tik formos (poligrafijos) kokybe, bet ir aktualiu turiniu, šviečiančiu provinciją įvairiausiais aspektais. Biografinės apybraižos, gamtos mokslų straipsniai, kelionės, debatai apie šiuolaikinius prietarus, pedagoginės diskusijos, pramonės ir žemės ūkio klausimai ir įvairi kritinė medžiaga – štai pagrindinės šio leidinio temos.

Labai vertingi šio žurnalo pranešimai apie viešus pranešimus, kurie pas mus skaitomi ypatingomis progomis, o ypač apie paskaitas, kurias Fizikos ir ekonomikos draugijos¹¹ susirinkimuose skaitė profesoriai Meyeris, Dulkas, Moseris, Kruse, Sachsas, Jacobi, Rathke, Burdachas. Vienintelis dalykas, kurio labai trūksta, tai Friedricho Besselio¹² paskaitos svarbiausiais fizinės geografijos ir astronomijos klausimais, kurias jis retkarčiais skaito, stengdamasis padaryti medžiagą klausytojui kuo suprantamesnę.

Iš to, kas pasakyta, aišku, kad mūsų žurnalistikoje plačiai atstovaujama politika, naujienos, pramogos, doktrininiai pamokymai, ir tik literatūros kritika minėtuose žurnaluose užima atsitiktinę, antraeilę vietą.

Todėl kyla būtinybė sukurti jai specialų spaudos organą. Mieste, kuriame tiek daug akademinį išsilavinimą turinčių valstybės tarnautojų, kuriame yra trys gimnazijos ir universitetas, tokio pobūdžio žurnalas būtinai reikalingas. Karaliaučiaus profesoriai ne kartą bandė sukurti tokio pobūdžio leidinių.

Hüllmannas, Vateris, Herbartas ir kiti neseniai išleido archyvą. Jaunesnieji profesoriai, Lengerke, Simsonas. Siefertas, Nicolovius (šiuo metu gyvenantis Bonoje) bandė leisti žurnalą Ostseeblätter /„Baltijos lapai“/, kuris iš pradžių buvo leidžiamas gana žvaliai. Bet netrukus jį pasiėmė velnias. Ir tiesiogine šio žodžio prasme. Žurnalo redakcijoje kilo ginčų apie Jo Pragariškosios Didenybės prigimtį ir egzistavimo galimybę, o tai lėmė siaubingą vienodumą, taip nemėgstamą skaitytojų, aršius bendradarbių vaidus ir dėl to leidėjų bankrotą.

1834 metais miesto patarėjas Hartungas pradėjo su manimi derybas dėl mano paskyrimo literatūros kritikai skirto leidinio redaktoriumi.

Svarstydamas šį pasiūlymą, pagalvojau apie sunkumus, su kuriais gali susidurti toks projektas. Sudariau konspektą, kuriame tiksliai apibrėžiau žurnalo tikslą. Ir prirašiau ten savo samprotavimus, kuriais bandžiau parodyti šio sumanymo neįgyvendinamumą.

Mano argumentai, kiek prisimenu, buvo tokie:

1) čia paplitę visi vokiečių žurnalai;

2) kritinių straipsnių Dancigo, Elbingo ir kt. laikraščiuose ir miestų savaitraščiuose visiškai pakanka provincijos literatūriniams poreikiams patenkinti;

3) visos vietinės kūrybinės jėgos jau bendradarbiauja su centriniais vokiečių žurnalais; ypač profesoriai yra visos Vokietijos literatūrinių laikraščių – Halės, Brockhauso ir Berlyno – korespondentai, taip pat specializuotų žurnalų, todėl mokėti jiems čia, vietoje, tokį pat didelį honorarą būtų neįmanoma.

Tokie buvo mano samprotavimai.

Nuo to laiko juos peržiūrėjau ir dabar manau, kad visiškai būtina, jog Karaliaučius turėtų savo kritinį leidinį ir taip aktyviau sąveikautų su likusia Vokietijos dalimi.

Žmogus, kuris su tyriausiu entuziazmu atsidės „Karaliaučiaus literatūros žurnalo“ redagavimui, – daktaras Alexanderis Jungas¹³. Jis pradėjo žurnalą įžanginiu straipsniu, kuriame aptariama vokiečių žurnalistikos padėtis ir Karaliaučiaus santykis su Prūsija, Prūsijos – su Vokietija, Vokietijos – su aktualiomis mūsų laikų problemomis ir, galiausiai, šiuolaikinio literatūros žurnalo turinio ir apipavidalinimo atitiktis tokioms problemoms.

Taip jis visiškai paaiškina tokio pobūdžio žurnalo egzistavimo būtinybę, ir ateitis, tikiuosi, pateisins lūkesčius, kurie į jį dedami ne tik pas mus, bet ir už Karaliaučiaus ribų.

Nėra reikalo minėti, kad redaktoriaus ketinimas užimti poziciją už partinių pažiūrų ribų visada buvo visaip smerkiamas. Buvo tvirtinama, kad tai neįmanoma. Tačiau, matyt, nebuvo atsižvelgta į tai, kad kalbama apie mokslinę kritiką, o ne apie akimirkos efektą, kurį nori padaryti savo skaitytojams kokios nors partijos spaudos organas.

Jei žurnalas nori nuo pat pradžių propaguoti ultramontanizmą¹⁴, liuteronybę, herbartizmą¹⁵, respublikonizmą¹⁶, absoliutizmą, tradicionalizmą¹⁷ ir kt., tai, žinoma, jis turi reikštis vienpusišku aštrumu. Kuo aiškiau, tuo geriau.

Jis neturi vengti kraštutinių posakių, nes jam priešinasi kiti kraštutinumai. Jis gali retkarčiais tikinti savo skaitytojus, kad vertina nešališkai, bet taip nėra.

Kuo geriau žurnalo redakcija tai žino, tuo lengviau jai bus savo polemikoje švelninti prieš ją nukreiptus išpuolius ir palaikyti savo šalininkų tikėjimą šio spaudos organo būtinybe.

Taigi praktikoje partijos egzistavimas būtinas tam tikriems tikslams pasiekti. O teorijoje, moksle? Net jei mokslas nesąmoningai, faktiškai ir nėra laisvas nuo šališkumo ir tam tikro ribotumo, jis vis dėlto turi stengtis likti nuošalyje nuo bet kokių partinių interesų.

Mūsų „Karaliaučiaus literatūros žurnalas“ pradeda nuo mažo, nes nenori atspindėti laikmečio lengvabūdiškumo ir nenori būti paprasta priemone pinigams užsidirbti. Iš tikrųjų kai kurie žurnalai, regis, laikosi savo publikos tik tam, kad jų redaktorius turėtų iš ko gyventi. Šie leidiniai – išmalda, kurią mokate ir už kurią gaunate kvitą laikraštinio popieriaus pavidalu. Nieko sau naujo juose nerasite.

Kai kurie žurnalai, matyt, išsikėlė tikslą padaryti visuomenės sąmonės fragmentaciją dar akivaizdesnę. Vos paėmus į rankas tokį spaudos lapą su jo chaotišku turiniu, visas tekstas subyra į atskiras raides, kurios tai susijungia, tai išsilaksto ir neigia viena kitą.

Akis bando prie ko nors sustoti tai čia, tai ten, o smegenys bergždžiai vibruoja chaose. Jei kas nors ir gali liudyti individo sąmonės sveikumą, tai jo gebėjimas išsaugoti save šioje padrikoje difuzijoje.

Das Königsberger Literaturblatt /„Karaliaučiaus literatūros žurnalas“/ sieks vienyti ir telkti jėgas prieš tokio pobūdžio medžiagą. Atėjo laikas, kad vadinamasis „grynasis skaitytojas“ (J. Fichtės¹⁸ žodžiais), skaitantis tik tam, kad skaitytų, o ne tam, kad ką nors suprastų, išnyktų iš mūsų gyvenimo.

VERTĖJOS PASTABOS

1. Cotta'sche Vierteljahrsschrift. Georgo von Cottos vokiečių ketvirtinis žurnalas. NUORODA

2. Friedrichas Wilhelmas Carlas Umbreitas /Ullmann, Carl: Friedrich Wilhelm Carl Umbreit/ (1795 m. balandžio 11 d., Sonneborn – 1860 m. balandžio 26 d., Heidelbergas) – vokiečių protestantų teologas ir hebrajiškosios Biblijos tyrinėtojas. NUORODA

3. Carlas Christianas Ullmannas /Carl Christian Ullmann/ (1796 m. kovo 15 d., Epfenbachas – 1865 m. sausio 12 d., Karlsrūhė) – vokiečių teologas ir istorikas. NUORODA

4. Laikraštis Danziger Dampfboot /„Dancigo garlaivis“/.NUORODA

5. Regis, čia vis dėlto turima omenyje Tilžė su savo žurnalu Echo an der Memel.

6. Pavyko rasti tik 1898 metų: Elbinger Wohnungs-Anzeiger 1898. NUORODA

7. Laikraštis Die Königsberger Hartungsche Zeitung. Jį mini Thomas Mannas romane „Budenbrokai“ kaip „Hartungo laikraštį“. Vienas iš romano veikėjų – jaunas raznočinecas Mortenas Schwarzkopfas, už akių polemizuodamas su Prūsijos karaliumi, sako: „Jie, matote, nepakankamai pagarbiai rašo apie vyriausybę, apie bajoriją, apie popus ir apie junkerius… ir dar moka vedžioti cenzūrą už nosies.“ NUORODA

8. Das Haberland'sche Wochenblatt. Karaliaučiaus savaitraštis. Spausdinamas Haberlando spaustuvėje. Išeina du kartus per savaitę, trečiadieniais ir šeštadieniais.NUORODA

9. Žurnalas Der Königsberger Freimütige /„Karaliaučiaus tiesakalbis“/. NUORODA

10. W. A. Kreyßigas /Kreyßig W. A./ (1780–1854) – Rytų Prūsijos ūkininkas ir rašytojas agrarininkas. Gyveno Karlsruhe auf den Husen netoli Karaliaučiaus (Rytų Prūsija). Įvairių šalies ir užsienio ekonomikos bei žemės ūkio draugijų garbės narys. NUORODA

11. Fizikos ir ekonomikos draugija /Physikalisch-Ökonomische Gesellschaft/ – reikšminga organizacija, iš pradžių įkurta tuomet Rytų Prūsijai priklausiusiame Morunge (Morągas, Lenkija) inovacijoms provincijos žemės ūkyje diegti, o 1798 metais persikėlusi į Karaliaučių pakeitusi savo veiklos profilį į archeologiją ir etnografiją. Draugijos pagrindu vėliau atsirado garsusis vietos archeologijos muziejus „Prussia“. NUORODA

12. Turimas omenyje Friedrichas Wilhelmas Besselis /Friedrich Wilhelm Bessel/ (1784 m. liepos 22 d., Mindenas – 1846 m. kovo 17 d., Karaliaučius) – vokiečių matematikas ir astronomas, Carlo Friedricho Gausso mokinys. NUORODA

13. Alexanderis Jungas /Dr. Alexander Jung/. NUORODA

14. Ultramontanizmas. NUORODA

15. Herbartizmas. NUORODA

16. Respublikonizmas. NUORODA

17. Tradicionalizmas. NUORODA

18. Johannas Gottliebas Fichte /Johann Gottlieb Fichte/ (1762 m. gegužės 19 d., Bišofsverda, Aukštutinė Lužica – 1814 m. sausio 27 d., Berlynas) – vokiečių filosofas.

1791 metais Fichte atvyko į Karaliaučių; čia jis susipažino su Kantu, kuriam nusiuntė rankraštį „Bandymas kritikuoti bet kokį apreiškimą“. Kantas pritarė jo darbui ir surado jam leidėją. Veikalas pasirodė anonimiškai ir buvo sutiktas publikos su didžiausiu pritarimu: jis buvo palaikytas paties Kanto religijos filosofijos veikalu, kurio buvo nekantriai laukiama. Kai nesusipratimas paaiškėjo, Fichte iškart išgarsėjo. 1805 metais prancūzų puolimas privertė jį persikelti į Karaliaučių, kur jis skaitė paskaitas Karaliaučiaus universitete. NUORODA

PRŪSIJOS LEGENDOS iš tinklaraščio, kurį rašo Tatjana Kolivai.

Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.