Netrukus jį imta perstatinėti. Tačiau ir perstatyta katedra netenkino gyventojų poreikių, todėl 1330 m. ji buvo nugriauta. Vietą naujajai, kuri turėjo tapti katedros vadovo ir jo dvasinio sinklito narių rezidencija, nurodė Sembos vyskupas Jonas. Tai buvo šiaurės rytinė Vogtswerderio salos (vėliau – Knypava, dabar – Kanto sala) dalis, 1322 m. prijungta prie vyskupo valdų. Darbai prasidėjo 1325 m. nuo katedros choro statybos.
Choro sienos dvasinės paskirties pastatui buvo nepaprastai storos ir tvirtos. O kai choro statybą vainikavo gynybinė galerija, ordino vadovas uždraudė vyskupui tęsti darbus, kad šis vietoj katedros nepastatytų tvirtovės.
Po kurio laiko tarp magistro ir ordino, iš vienos pusės, ir vyskupo bei kapitulos, iš kitos, buvo sudarytas susitarimas, pagal kurį dvasininkai įsipareigojo statyti katedrą be įtvirtinimų. Todėl išilginės choro pusės jau gavo lengvesnės konstrukcijos sienas ir kontraforsus. Vis dėlto pietinė siena iki 2,75 m aukščio buvo sumūryta iš ypač masyvaus mūro ant lauko akmenų pamato, su gynybine galerija ir šaudymo angomis pačioje stogo apačioje.
Į gynybinę galeriją per altorių vedė laiptai šiaurės rytiniame kampe (už Imanuelio Kanto kapo). Katedros kampuose buvo suplanuoti bokštai, iš jų išliko tik pietrytinis.
1333 m. vakarinėje katedros pusėje iškilo bokštai (virš tinkuotos juostos): pietinis – su dvylikakampiu viršumi, o šiaurinėje pusėje – paprastas frontonas. Masyvų vakarinį fasadą skaido daugybė aklinųjų langų, kurių aukštis didėjant aukščiui mažėja. Siaurame viduriniame frontone dvi ilgos lizenos, siekiančios pačią viršūnę, sukuria lengvumo įspūdį. Abipus pagrindinio vakarinio portalo – aklinieji langai.
Beveik kartu su bokštais buvo pastatyta nava. 1344 m. ji buvo uždengta stogu, tačiau visiškai baigta tik 1351 m.
Iš pradžių nava turėjo plokščias lubas, todėl atrodė gerokai kukliau nei skliautuotas choras. Valdant didžiajam magistrui Vinrichui fon Kniprodei, buvo pradėtas vidinis katedros perstatymas (1351–1358 m.) į trinavę erdvę su aukštesne vidurine nava.
Perstatymas buvo baigtas ne vėliau kaip 1382 m. Šoninių navų sienos paaukštintos, langai pailginti, virš šiaurinės pusės aklinųjų langų eilės atsirado antroji. Pietinės pusės aklinieji langai pailginti. 1370–1400 m. katedros nava buvo išpiešta. Oficialiais katedros statybos pabaigos metais laikomi 1380-ieji. Katedros globėjais tapo Šv. Marija ir Šv. Adalbertas.
1440 m. medinės perdangos buvo pakeistos mūrinėmis. Vidurinės navos skliautai padaryti pagal choro skliautų pavyzdį, šoninėse navose – iš trikampių. Rytiniai šoninių navų langai buvo išmušti XVI amžiuje.
Bokštelis ant katedros stogo kraigo įrengtas 1568 m.
Iš pradžių katedrą nuo Knypavos miesto skyrė siena. Šalia katedros buvo pastatytas vyskupo kiemas, o šiaurinėje pusėje – mokykla ir ligoninė.
Artėjant bažnyčios reformacijai, 1523 m. rugsėjo 27 d. Johanas Brismanas katedroje pasakė pirmąjį evangelikų pamokslą. 1523 m. gruodžio 25 d. pamokslą vokiečių kalba pasakė Georgas fon Polencas – pirmasis katalikų vyskupas, priėmęs protestantizmą. 1528 m. katedra tapo Knypavos gyventojų parapijos bažnyčia. 1544 m. katedros bokšte kilo gaisras. Nuo 1560 m. katedra buvo naudojama ir kaip universiteto bažnyčia.
1640 m. buvo įrengtas bokšto laikrodis, o 1695 m. – vargonai su šešiasdešimčia registrų. Šie vargonai labai papuošė katedrą. 1718–1721 m. buvo įrengti antrieji, meistro Johano Jozuos Mozengelio, vargonai su penkiasdešimt šešiais registrais. 1809 m. katedra buvo restauruota.
1832 m., minint katedros 500 metų jubiliejų, buvo atidengtos (anksčiau užtapytos) XIV amžiaus sieninės freskos. Geriausiai iš jų išliko trys visa apranga vilkintys riteriai nuleistais antveidžiais ant pietrytinės šoninės navos pietinės sienos.
1844 m. Otto Nicolai katedroje dirigavo orkestrui, atlikusiam iškilmingą uvertiūrą „Nepalaužiama tvirtovė“.
1901–1907 m. vyko dar viena restauracija. Katedros sienos buvo nuvalytos nuo tinko ir atkurtos pirmykštės išvaizdos. Senovinės bokšto grindys tuo metu buvo 1,67 m žemiau XX amžiaus grindų.
Katedros altorius buvo XVI amžiaus pradžios. 1591 m. šonines ir viršutinę altoriaus dalis nutapė Karaliaučiaus dailininkas Antonas Mioleris. Altoriaus tvorelė taip pat buvo padaryta 1591 m.
Sakykla buvo padaryta iš klinties ir 1589 m. pritvirtinta prie trečiosios nuo altoriaus kolonos (skiriančios šiaurinę navą nuo vidurinės). Įėjimą į sakyklą dengė puikios kaltinės durys, padarytos 1590 m.
Vargonai buvo prabangiai dekoruoti per visą vidurinės navos plotį.
Valenrodų biblioteka buvo įsikūrusi vakarinės katedros dalies viršutiniuose aukštuose, dviejose patalpose – vidurinėje pastato dalyje ir pietiniame bokšte.
Elžbietos Brandenburg-Kiustrinietės epitafija už altoriaus.
Nuo 1673 m. ji buvo atvira lankytojams. Nuo 1721 m. – valstybės saugoma Valenrodų nuosavybė, o nuo 1909 m. prijungta prie valstybinės ir universiteto bibliotekos. Į garsiąją biblioteką buvo patenkama specialiais, XVI amžiuje pastatytais sraigtiniais laiptais centrinio prieangio šiaurės rytiniame kampe; jų apačioje – grakščios kolonos ir arkos.
Iš pradžių bibliotekai buvo naudojama tik patalpa virš pagrindinio įėjimo į katedrą, su XIV amžiaus skliautais. 1688–1689 m. prie jos prijungtas gretimas, bet kiek aukščiau esantis pietinio bokšto kambarys su kryžminiu skliautu. Bibliotekoje buvo saugomos vertingos knygos, ypač teologijos, rankraščiai, genealoginė medžiaga.
1944 m. rugpjūčio 27-osios naktį į 28-ąją per britų aviacijos antskrydį katedra buvo smarkiai apgadinta ir visa išdegė iš vidaus. Skliautai iš dalies įgriuvo. Sudegė arba buvo sudaužyta daugybė epitafijų, akmeninė sakykla. Sunaikintas puikus aukštasis altorius, krikštyklos koplyčia.
Liepsnose žuvo vėliavos, didžiųjų magistrų portretai, mediniai didžiojo magistro Liuderio Braunšveigiečio atvaizdai. Stebuklingai prie rytinio altoriaus išliko Kornelio Floriso sukurtas kunigaikščio Albrechto antkapis. Nenukentėjo puikus kunigaikštienės Dorotėjos biustas ir sieninis kanclerio Johano fon Kospoto antkapis. Išliko Valenrodų bibliotekos patalpa su visais foliantais, gaublių, kanclerio kelionių užrašais, raižytomis medinėmis lentynomis. O jau 1945 m. balandį, sovietų kariuomenei šturmuojant Karaliaučių, daug iškentėjusi katedra buvo dar kartą niokojama, tačiau galutinai vis dėlto nesunaikinta. Neblogos būklės išliko Imanuelio Kanto kapas.
Pokariu katedra toliau iro, ir 1964 m. jos techninė būklė buvo itin sunki, kai kur avarinė. 1970 m. oficialios valdžios nurodymu buvo atidarytos katedros kriptos choro dalyje.
Rūsiuose buvo atidaryti kapai, o palaidotųjų palaikai iš dalies išmesti lauk. Kuo baigėsi šios „paieškos“ ir kas ten buvo rasta, iki šiol niekur neviešinta.
Ir galiausiai 1982 m. katedrai buvo surengtas dar vienas „oro antskrydis“ – vadinamoji „konservacija“. Pagrindinis smūgis teko altoriaus daliai, beveik visiškai sunaikinti Albrechto antkapio ir išlikusių epitafijų likučiai.
Vėliau, po 1985 m., prasidėjo naujas katedros istorijos etapas, pasireiškęs visuotine valdžios ir visuomenės meile jai. Buvo įkurta draugija „Katedra“, paskui atsirado ir kitų panašių susivienijimų. Jų nariai nusprendė išvalyti katedros vidų. Ši epopėja truko daugiau nei savaitę, ir galiausiai kartu su šiukšlėmis buvo išvežti labai svarbių katedros architektūros detalių likučiai. Iš katedros liko subjaurota, „užkonservuota“ pastato dėžė.
Kitas etapas prasidėjo įsteigus vadinamąją „valstybinę“ firmą „Katedra“, kuri ėmėsi darbų katedroje neturėdama aiškios koncepcijos, be projekto ir visiškai be specialistų.
Atliekamų darbų kokybė buvo atitinkama... Išleistos milžiniškos lėšos! Visi bandymai išsiaiškinti iš specialistų, kokio pobūdžio darbai (konservavimas, remontas ar restauravimas) vykdomi katedroje, juos tik suglumindavo.
Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Turbūt katedrą reikėjo atkurti kitaip... Bet kas padaryta, tas padaryta. Dauguma vietos gyventojų ir turistų, žvelgdami į senąją šventovę Kanto saloje (taip dabar vadinamas Kneiphofas), nesusimąsto apie restauravimo mokslo subtilybes ir mielai lanko joje įsikūrusius muziejų, stačiatikių ir katalikų koplyčias bei koncertų salę.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
