Kas gi yra fortas?
Kad visa, kas parašyta toliau, nereikalautų papildomų paaiškinimų, labai trumpai aptarkime pagrindines forto ir fortų tvirtovės sąvokas. Taigi, fortas – tai statinys, pritaikytas ilgalaikei savarankiškai gynybai. Iš to aišku, kad fortas turi būti didelių matmenų, kad sutalpintų pakankamai įgulos karių. Jis turi būti pritaikytas žiedinei gynybai ir turėti galingas sienas bei perdangas, kad nebūtų sugriautas per trumpą laiką. Taip pat aišku, kad be kovinių patalpų fortas turi turėti talpų arsenalą, maisto sandėlius, kuro ir vandens atsargas, autonominę gyvybės palaikymo sistemą.
Į frontą atgręžta forto dalis vadinama priekine. Forto elementai priekinėje dalyje taip pat vadinami priekiniais: priekinis pylimas, priekinis kaponyras, priekinės kareivinės ir t. t. Priešinga forto dalis vadinama gorža (forto gorža), kairėje ir dešinėje yra forto flangai.
Svarbus forto elementas yra kaponyrai – kazematuotos patalpos griovio lygyje, leidžiančios apšaudyti griovį išilgine ugnimi („flankuoti griovį“). Jei kaponyras skirtas griovį apšaudyti į abi puses, jis vadinamas pilnuoju arba tiesiog kaponyru, o jei griovys iš kaponyro apšaudomas į vieną pusę – tai pusiaukaponyras.
Požeminė, žeme ir akmeniu gerai apsaugota forto galerija vadinama poterna. Kartais poternomis vadinamos tik tos galerijos, kurios veda nuo goržos priekinės dalies link, o vedančios nuo flango iki flango – tiesiog galerijomis.
Griovys aplink fortą turi dvi sieneles: toliau nuo paties forto esanti vadinama kontreskarpu, o arčiau esanti – eskarpu. Prieš griovį yra tuščia, gerai apšaudoma erdvė – glasis. Jis nuolaidus priešo pusėn, o nuolydžio profilį stengiamasi parinkti taip, kad kulkos ir sviediniai tarsi „slinktų“ palei glasį, leisdami nekeisti taikiklio priešui artėjant.
Dabar, apsiginklavę žiniomis apie pagrindinius forto elementus, pereikime prie jų atsiradimo istorijos.
Imperijai reikia naujų tvirtovių
1862 metais buvo baigtas statyti antrasis Karaliaučiaus pylimų žiedas, iš dalies išlikęs iki mūsų laikų miesto vartų, pylimų įtvirtinimų Litovskij Val gatvės rajone ir „Južnyj“ parke, taip pat „Sternwarte“ bastiono rediuto Gvardeiskij prospekte pavidalu. Pradėdami statyti šį kolosalų statinį, fortifikatoriai rėmėsi karo su Napoleonu patirtimi, tačiau neatsižvelgė į tai, kaip žaibiškai tais metais ims vystytis artilerija. Kol buvo statomas naujas bastionų žiedas, Europos ginklininkai įvaldė iš užpakalio užtaisomų graižtvinių pabūklų gamybą; šie, palyginti su lygiavamzde artilerija, šaudė gerokai toliau ir sunkesniais sviediniais. Padidėjo ir pabūklų šaudymo sparta. Dėl to kaip pirmaklasė suprojektuota tvirtovė statybų pabaigoje neatitiko pagrindinės sąlygos, kurios iš jos reikalavo kariškiai: ji negalėjo išlaikyti priešo tokiu atstumu, iš kurio jis negalėtų apšaudyti sviediniais miesto centro. Be to, jokiais esamų įtvirtinimų modernizavimais šio trūkumo pašalinti jau nebuvo įmanoma. Nežinia, koks būtų buvęs sprendimas, bet tada prie priešingų nuo Karaliaučiaus Prūsijos sienų prasidėjo jai lemtingas 1870–71 m. Prancūzijos–Prūsijos karas. Todėl Karaliaučiaus tvirtovės klausimas kol kas buvo tiesiog atidėtas.
Būtent šis karas ne tik pagimdė naują galingą Europos valstybę – Vokietijos imperiją, bet jo eiga ir rezultatai privertė peržiūrėti visus esamus fortifikacinius sprendimus. Kas gi ten nutiko?
O nutiko tai, kad pirmą kartą per daugelį metų puolančiajai pusei (Prūsijai) teko vykdyti plataus masto priešo tvirtovių užėmimo operacijas. Daugelis tvirtovių gynėsi gana ilgai ir atkakliai, tačiau vis dėlto neįvykdė visų joms skirtų uždavinių. Strasbūro tvirtovė pasidavė 52-ą apgulties dieną, nors jos padėtis nebuvo beviltiška. Tačiau miesto valdžia, pavargusi kęsti nuolatinius artilerijos bombardavimus gyvenamuosiuose kvartaluose, privertė komendantą iškelti baltą vėliavą. Tulio tvirtovė pasidavė dėl tos pačios priežasties, bet praėjus vos 10 valandų nuo šturmo pradžios. Meco ir Paryžiaus tvirtovės turėjo milžiniškas 140 ir 400 tūkstančių karių įgulas, tačiau didžiulės armijos greitai išeikvojo maisto atsargas ir todėl buvo priverstos kapituliuoti. Taigi iš Prancūzijos kampanijos natūraliai išplaukė dvi išvados: būtinybė bet kokiu būdu užkirsti kelią priešo artilerijos poveikiui miesto tvirtovės gyvenamiesiems kvartalams ir neleistinumas naudoti tvirtovę kaip didelių armijos kareivinių. Tvirtovėje turi likti jos gynybai pakankama įgula, o lauko daliniai turi dengti tvirtovę, būdami už jos ribų.
Šios išvados, o svarbiausia tai, kad Vokietijos imperija dabar įgijo ne tik pirmaujančios Europos valstybės su toli siekiančiais planais statusą, bet ir neišvengiamų, turint tokius planus, potencialių priešų, privertė Vokietijos karinę žinybą skubiai imtis tvirtovių statybos klausimų. Iš 50 tvirtovių buvo panaikinta 14. Tačiau iš likusių 36 net 29 turėjo būti iš esmės modernizuotos. Tarp jų – ir Karaliaučius. Uždavinį šiek tiek palengvino milžiniškos kontribucijos, kurias nugalėta Prancūzija mokėjo jaunai Vokietijos imperijai, ir tai, kad Vokietija turėjo dykai gaunamos darbo jėgos – pusę milijono belaisvių prancūzų karių.
Karaliaučiaus tvirtovės modernizavimas buvo vienas iš prioritetinių uždavinių, nes buvo numatomas Rusijos ir Vokietijos santykių atšalimas. To buvo laukiama todėl, kad Vokietija Bismarko asmeniu neketino vykdyti mainais už neutralumą Prancūzijos–Prūsijos kare duotų pažadų padėti panaikinti Paryžiaus taikos nuostatas, ribojusias Rusijos buvimą Juodosios jūros regione.
I rango tvirtovė
Naujųjų tvirtovių idėja buvo tokia: 5–7 km atstumu nuo senosios tvirtovės juostos statomas fortų žiedas – galingų, įtvirtintų ilgalaikių artilerijos pozicijų. Lauko daliniai išdėstomi tarpuose tarp fortų. Taigi susidariusios fortų tvirtovės uždavinys yra išlaikyti priešą 2–5 km atstumu nuo fortų linijos, o gynybos linijos pralaužimo atveju fortai ginasi savarankiškai, sulaikydami pranašesnes priešo pajėgas. Per tą laiką armija turi permesti į pralaužimo ruožą rezervus ir atkurti ankstesnę padėtį karo veiksmų teatre. Sėkmingo fortų pasipriešinimo priešo apgulos artilerijai tikėtasi pasiekti dėl kokybiškai geresnės pozicijos, kurią turi forto įgula, – tai bus išsamiau aptarta toliau.
Taigi jau 1871 metais vyriausiasis Vokietijos tvirtovių inspektorius Kameke iškėlė inžinerijos komitetui uždavinį suprojektuoti fortą, kuris taptų visų Vokietijos fortų tvirtovių pagrindu. Projekte reikėjo atsižvelgti į praėjusio karo rezultatus; fortas turėjo būti erdvus, talpinti nemažą įgulą ir artilerijos ginkluotę, taip pat viską, kas būtina ilgalaikei gynybai visiškos izoliacijos sąlygomis. Forto perdangų mūro storis turėjo būti ne mažesnis kaip 1 metras, o apipylimas turėjo siekti 5 m storį vietoj iki tol priimtų 1,8 m. Pažymėtina, kad Vokietijos fortifikatoriai patarimo dėl artilerijos išdėstymo kreipėsi į garsųjį rusų karo inžinierių Eduardą Ivanovičių Totlebeną. Ir jau kartu su juo buvo parengta koncepcija pagrindinę tvirtovės artileriją išdėstyti lauko pozicijose šalia fortų ir tarpuose tarp jų. Taigi jau XIX a. pabaigoje, statant fortus, artilerijos pozicijų tiesiog fortų teritorijoje reikšmė tapo antraeilė. Tai svarbus momentas, leidžiantis suvokti tikrąjį Karaliaučiaus fortų vaidmenį per jų šturmą 1945 metų balandį.
Pagrindinis įėjimas į fortą Nr. 3 „König Friedrich III“.
Forto Nr. 3, pagal vietovę pavadinto „Quednau“, statyba truko jau dvejus metus, kai pagaliau buvo parengtas vokiškojo tipinio forto projektas. Tikriausiai dėl šios aplinkybės fortas Nr. 3 ir išėjo didesnis ir labiau išplėtotas už visus kitus. Užtat visi kiti didieji fortai (išskyrus fortą Nr. 7) buvo tie patys „vokiškieji tipiniai fortai“ be jokių „bet“.
Tipiniai – tačiau nė vienas iš jų nebuvo tiksli kito kopija. Skirtumų vis tiek atsirasdavo: griovio tipas (šlapias ar sausas), goržos kareivinių įrengimas (aukštų skaičius ir skirtingi kontūrai), atskirų patalpų išdėstymas. Fortas Nr. 7 savo forma labai skyrėsi nuo kitų: su sutrumpinta gorža ir be kaponyrų jis buvo artimas taisyklingam penkiakampiui. Iš pradžių fortai buvo pavadinti pagal vietovę: I – „Lauth“, II – „Neudamm“, III – „Quednau“, IV – „Beydritten“, V – „Charlottenburg“, VI – „Marienburg“ (arba „Juditten“), VII – „Holstein“, VIII – „Kalgen“, IX – „Hoch Karschau“ arba „Ponarth“, X – „Schönfließ“ (arba „Altenberg“), XI – „Seligenfeld“, XII – „Neuendorf“. Tačiau netrukus jie buvo pervadinti Hohencolernų dinastijos atstovų ir kariniais nuopelnais garsėjusių Prūsijos bajorų giminių atstovų garbei. Naujieji pavadinimai skambėjo taip: I – „Stein“, II – „Bronsart“, III – „König Friedrich III“, IV – „Gneisenau“, V – „König Friedrich Wilhelm III“, VI – „Königin Luise“, VII – „Herzog von Holstein“, VIII – „König Friedrich I“, IX – „Dohna“, X – „Canitz“, XI – „Dönhoff“, XII – „Eulenburg“. Fortai privalomai buvo sujungti keliu, nes jau tada tapo aišku, kad kariuomenės manevras įgyja ypatingą reikšmę bet kuriai karinei operacijai. Paskutinis fortų žiedo statybos akcentas buvo trijų mažųjų fortų Ia, IIa ir Va statyba; jie iš karto gavo pavadinimus: „Groeben“, „Barnekow“ ir „Lehndorff“.
Dabar Karaliaučius turėjo du gynybinius žiedus – išorinį ir vidinį. Pagal užimamą plotą ir fortifikacinių statinių galią Karaliaučius tapo viena didžiausių savo epochos tvirtovių. Todėl ir gavo skambų I rango tvirtovės statusą.
Fortą pastatyti – vieni niekai
Tipinio forto idėja sprendė daugybę problemų. Tipinis visada pigesnis už originalų. Tipiniams darbams lengviau parengti inžinierius ir statybininkus, o tipinei įgulai – karius. Jų mokymą galima pradėti dar prieš pastatant fortą, kitame analogiškame objekte. Vokiškasis tipinis fortas turėjo dar vieną technologinę ypatybę – jo statybai nereikėjo nei atvežti, nei išvežti grunto. Apipylimas buvo daromas iš grunto, iškasto įrengiant griovį ir vidinius kiemelius. Pradinis plytų sienų ir perdangų storis buvo ne mažesnis kaip 1 m.
Originali schema forto Nr. 11 „Dönhoff“.
Forto sandara gana nesudėtinga. Pažvelgę į forto schemą, pamatysite, kad jį sudaro du pylimai – priekinis ir goržos, kurių korpuse yra tais pačiais pavadinimais vadinamos kareivinės. Priekinėse kareivinėse buvo kovinės patalpos, goržos kareivinėse – buitinės. Žinoma, žiedinės gynybos metu visos patalpos tapdavo kovinėmis. Nuo goržos iki priekinio pylimo eina gerai apipilta pagrindinė (centrinė) poterna (ЦП), prasidedanti nuo vienintelio įėjimo į fortą (Вх). Poterna skiria kairįjį ir dešinįjį kiemelius (ЛД ir ПД). Šturmo metu ypatingą vaidmenį įgyja priekinis kaponyras (НК) ir du pusiaukaponyrai (ЛПК ir ППК). Kaponyruose buvo statomos 3,7 cm greitašaudės revolverinės patrankos, sėkmingai sprendusios griovio gynybos nuo prasiveržusio priešo uždavinį. Griovys iš goržos pusės buvo flankuojamas įvairiais būdais. Schemose tai daroma iš bastioninio kontūro goržos kareivinių ir goržos kaponyro vaidmenį atliekančio įėjimo statinio. Kartais flanguose vietoj bastioninio kontūro buvo naudojami papildomi goržos pusiaukaponyrai, o kartais apsieita flankavimu tik iš vieno goržos kaponyro.
Kuo gi buvo pranašesnė artilerijos pozicija forto priekiniame pylime, palyginti su priešo pozicija lauke prieš fortą? Forto pabūklai buvo 4–6 m aukščiau už glasį, o priešo atžvilgiu – net iki 20 m aukščiau.
Taigi, kai priešas būdavo plokščiosios ugnies pasiekiamumo zonoje, fortas turėjo kelių šimtų metrų šaudymo nuotolio pranašumą. Bet viskas prasidėdavo anksčiau, kai priešas priartėdavo prie fortų linijos maždaug 5–7 kilometrus. Pabūklo pozicija forte leido šaudyti tiek plokščiąja, tiek statmenąja ugnimi, užtikrinančia didžiausią šaudymo nuotolį. Artilerijos dvikova tokiais atstumais taip pat suteikdavo pranašumą fortui. Jo įgulos kanonieriai gaudavo tikslų taikinių nurodymą, nes nuo forto pylimo aukščio vietovė buvo kaip ant delno, be to, visi pagrindiniai orientyrai buvo iš anksto pašaudyti. O puolantis priešas, šaudydamas iš sunkiųjų pabūklų statmenąja ugnimi, labai menkai suvokė, kur krinta jo sviediniai, nes pataikymas į griovį prieš fortą, į vidinį kiemelį ar į griovį už forto stebėtojui atrodė panašiai. Todėl atakuojančiajai pusei pakoreguoti ugnį pagal nuotolį buvo kur kas sunkiau. O dabar įsivaizduokite, kad sunkiųjų pabūklų baterija iššauna vieną salvę per 2–4 minutes. Vadinasi, pasišaudymas galėjo užtrukti labai ilgai. O pakeitus poziciją – kadangi ją lengvai pridengdavo ugnis iš forto – pasišaudymą reikėdavo atlikti iš naujo.
Pranašumas pozicija ir apsauga – štai pagrindinė forto idėja.
Tuo tarpu fortas kaip artilerijos pozicija turėjo ir daugybę trūkumų: dalis jų buvo nuo pat pradžių, kiti ėmė reikštis vėliau. Kadangi forto pabūklai stovėjo atvirai statmenajai ugniai, užtekdavo priešo lauko artilerijai pasišaudyti į fortą, ir jos ugnis sukeldavo didelių nuostolių artilerijai ir pabūklų aptarnaujančiam personalui. Išsivysčius kontrbaterinės kovos priemonėms, objektą, panašų į fortą, vidutinio kalibro artilerija pridengdavo per kelias minutes. Dėl to pabūklai išeidavo iš rikiuotės, o atsarginių pabūklų į pozicijas išvesti būdavo neįmanoma.
Taigi fortas būdavo išvedamas iš kovos nepramušus kazematų perdangų, vien masyvia ne pačių galingiausių naikinimo priemonių ugnimi. Šis trūkumas buvo įveikiamas įrengiant vadinamuosius šarvuotųjų bokštų fortus, kurių artilerija buvo statoma šarvuotuose bokštuose: jų nepramušdavo lauko artilerija, o sunkioji apgulos artilerija galėjo bokštą pažeisti tik susiklosčius visai eilei palankių aplinkybių. Tačiau Karaliaučiuje fortai tokių šarvuotų elementų neturėjo, išskyrus šarvuotą stebėjimo gaubtą. Pro jo ambrazūras forto vadovybė galėjo be rizikos sau kontroliuoti padėtį, bet tik forto fronte. Tokie gaubtai buvo įrengti fortuose Nr. 2, 3, 5, 6, 10, 11.
Amžina skydo ir kalavijo kova
Fortus imta modernizuoti tiesiog iškart po pastatymo. Modernizavimo būtinybės priežastis buvo vis ta pati didėjanti artilerijos galia. Dar ne visi 12 didžiųjų fortų spėjo pradėti veikti, kai nauji brizantiniai sviediniai ir piroksilino parakas suabejojo naujųjų tvirtovių statinių veiksmingumu. Šaudymai poligonuose parodė, kad naujiems ypatingos galios pabūklams metro storio plytų skliautas nėra kliūtis. Sviedinys prieš sprogdamas įsiskverbdavo į žemę iki 5 m. Ir net jei po žemių pylimu buvęs plytų skliautas nesugriūdavo, galinga smūgio banga atskeldavo iš plytų perdangos vidinės pusės daugybę plytų skeveldrų, kurios žeisdavo kazematuose besislepiančius žmones. Tačiau ir kiaurai pramušta tokia perdanga tapdavo veikiau taisykle nei išimtimi.
Antroji problema, su kuria susidūrė fortifikatoriai, buvo padidėjęs artilerijos šaudymo nuotolis. Būdamas 5–7 km nuo tvirtovės juostos, fortas jau negalėjo garantuoti miesto kvartalų apsaugos nuo priešo ugnies.
Trečiąjį aspektą jau minėjome – tai artilerijos ant forto pylimų pažeidžiamumas. O ketvirtoji bėda buvo ta, kad žiedinei gynybai pritaikytas fortas tapdavo savo įgulai „akmeniniu maišu“, vos tik priešas užblokuodavo vienintelį įėjimą į fortą. Ištrūkti iš jo buvo ne lengviau nei patekti vidun.
Kitaip tariant, užblokuotam fortui likdavo tik pasyvi gynyba, be galimybės įgulos jėgomis rengti išpuolių ir išsilaisvinti iš blokados. Ir net padėti skubančioms į pagalbą deblokuojančioms kariuomenėms forto įgula taip pat negalėjo.
Pirmąjį nustatytą trūkumą įveikė palyginti lengvai: buvo modernizuoti forto kazematai. Plytų statiniai buvo užpilti metro storio smėlio sluoksniu. Ant viršaus buvo klojamas lipnaus betono sluoksnis, taip pat vieno metro storio. Po to buvo atkuriamas žemių apipylimas. Panašiai buvo sustiprintos visos svarbesnės forto patalpos ir statiniai. Antraeilėse patalpose, taip pat ten, kur smėlio ir betono pagalvės įrengti buvo neįmanoma, apsiribota plytų mūro apsauga iš vidaus gofruotu metalu. Tarp plytų ir metalo būdavo daromas nedidelis smėlio tarpsluoksnis. Toks įrenginys buvo pavadintas apsauga nuo skeveldrų, nes padėjo išvengti plytų skeveldrų susidarymo patalpos viduje.
Padidėjusį apgulos artilerijos nuotolį nuspręsta neutralizuoti sustiprinant lauko kontrbaterijas, kurios turėjo operatyviai aptikti ir slopinti miestą apšaudančius priešo pabūklus.
Trečiasis sprendimas pasirodė lemtingas fortų pagrindiniam vaidmeniui miesto gynyboje. Buvo nuspręsta pašalinti iš fortų visą stambiojo kalibro artileriją. Dabar ji buvo tik prie forto besišliejančiose baterijose ir lauko pozicijose. Žinoma, pabūklai dėl to netapo geriau apsaugoti, tačiau dabar juos buvo sunkiau aptikti, o aptikus poziciją buvo galima greitai pakeisti. Kiek vėliau ir vidutinio kalibro artilerija paliko fortų pylimus. Liko tik revolverinės patrankos kaponyruose paties forto gynybai nuo šturmo.
Ketvirtąjį klausimą išsprendė ne taip radikaliai – kai kuriuose fortuose įrengė papildomą blokhauzą įėjimui pridengti. Šios priemonės veiksmingumas, atvirai kalbant, atrodo abejotinas.
Analizuojant atliktus pakeitimus, galima suprasti, kad jie tapo pačios fortų tvirtovės idėjos ir apskritai tvirtovių fortifikacijos agonija. Pagrindinę jos sudedamąją dalį – fortą – buvo galima ir toliau stiprinti ir apipilti, tačiau jis neišvengiamai prarado pagrindinio gynybos mazgo vaidmenį.
Fortas neišvengiamai virto aklinu bunkeriu, geriausiu atveju galinčiu kurį laiką apginti pats save. Ir nors Pirmojo pasaulinio karo pradžioje fortai dar buvo rikiuotėje, jų laikas buvo praėjęs. Didžiulės armijos reikalavo tokio pat masto įtvirtintų rajonų. Pavojingiausias kryptis, iš kurių buvo galima tikėtis puolimo, dabar užtverdavo ešelonuotos ilgalaikės gynybinės linijos (kaip, pavyzdžiui, Mažino linija). Ir jei senosios fortų tvirtovės jose ir rasdavo vietą, tai tik kaip elementas, ir toli gražu ne pats patikimiausias.
Iki XIX a. pabaigos fortuose įvyko dar keletas pakeitimų: ten, kur leido griovys, jo kontreskarpe buvo įrengtos kazematuotos patalpos – kofrai. Jie buvo sujungti su centrine poterna požeminiais praėjimais po grioviu. Kofrų paskirtis buvo tokia pati kaip kaponyrų – apšaudyti griovį flangine ugnimi. Tik kofrai buvo patogesni tuo, kad, kol priešo kariai nepatekdavo į griovį, jie niekaip negalėjo jų apšaudyti, taigi ir palengvinti sau šturmo. Be to, griovyje buvo įrengtos prieššturminės grotos su galingais aštriais dantimis.
O dar kiek vėliau fortai buvo elektrifikuoti. Be to, buvo ir išorinis, ir autonominis energijos tiekimas.
Senoji gvardija veržiasi į kovą
Ir vis dėlto tai įvyko. Atrodytų, jau išleisti į pensiją Karaliaučiaus fortai vėl buvo pašaukti į veikiančiąją armiją. 1945 metų pradžioje, kai per Rytų Prūsijos teritoriją nusirito ugnies ir plieno banga, per dvi savaites pasiekusi pačią jos sostinę, pirmą kartą nuo pagonių prūsų sukilimo 1260 metais laikų Karaliaučius nenuleido vėliavos prieš puolantį priešą. Apsiaustos miesto tvirtovės komendantas generolas Otto Laschas gavo nedviprasmišką nurodymą ginti Rytų Prūsijos sostinę iki paskutinio gynėjo. Tačiau, kitaip nei tokį įsakymą davę įvairaus kalibro fiureriai, jis buvo kariškis, todėl suprato, kad susiklosčiusioje padėtyje laiko tarpas nuo pirmojo tvirtovės gynėjo žūties iki paskutiniojo gali būti ne toks jau ilgas. Iš esmės Raudonosios armijos daliniai galėjo pradėti mūšius dėl miesto iš karto, žygiuodami. Pačioje 1945 metų sausio pabaigoje mieste viešpatavo chaosas, gynyba nebuvo tinkamai parengta. Viskas krypo į nenuspėjamų nuostolių susidūrimą tarp neparengtos gynybos ir neparengto šturmo...
Tačiau sovietų vadovybė maršalo Vasilevskio ir jo štabo asmeniu pasirinko labiausiai apgalvotą sprendimą – apsupti miestą, o jo šturmą pradėti tik po kruopštaus pasirengimo ir nuostolių papildymo 3-iojo Baltarusijos fronto armijose, skirtose miesto šturmui.
Susidariusi pauzė leido apsiausto miesto komendantui visiškai suvaldyti padėtį. Sprendžiant iš atsiminimų, Otto Laschas nebuvo pašėlęs nacis, pasirengęs nė nemirktelėjęs mirti vien todėl, kad to panoro fiureris. Tiesa, pasielgti prieš Hitlerio valią – atiduoti miestą be kovos – Laschas dėl daugelio priežasčių negalėjo. Jo atsiminimai apie tų dienų įvykius persmelkti beviltiškumo ir pasmerktumo gaidų. Tačiau, regis, jis vis dėlto neprarado vilties, kad miestas taip ir išliks apsiaustos citadelės statuse iki pat vyriausiosios vadovybės kapituliacijos Berlyne.
Šiaip ar taip, rengdamas gynybą, generolas Laschas negalėjo ignoruoti to, kad Karaliaučius turi fortus. Goebbelsas tuoj pat paskelbė fortų juostą „Karaliaučiaus naktiniais marškiniais“, kuriais vilkėdamas jis gali ramiai miegoti, nebijodamas priešo. Kaip naktiniai marškiniai apsaugo nuo mirtino ginklo, jis, tiesa, nepaaiškino.
Generolas Laschas (bent jau atsiminimuose) apie šių „marškinių“ tvirtumą buvo kitos nuomonės. Jis rašo, kad gynybos linija priverstinai ėjo senųjų fortų linija. Tai labai taiklus fortų vaidmens apibūdinimas – jie yra, ir tai geriau, nei jei jų nebūtų. Tačiau jei jų nebūtų, gynyba vis tiek būtų šiame ruože. Pirma, todėl, kad čia eina labai patogus rokadinis kelias, dabar mums žinomas kaip aplinkkelis. Antra, todėl, kad būtent prieš šiuos ruožus sustojo Raudonoji armija. Užnugaryje – miesto pakraščiai, priekyje – laukas. Tarp jų – aplinkkelis. Patogesnės pozicijos būti negali. O fortai – malonus priedas prie viso to.
Čia reikia patikslinti, kad Karaliaučiaus apsupimo momentu jo įgula jau turėjo 14 fortų iš 15. Kazusas nutiko su fortu Nr. 9 „Dohna“.
Aplinkybės, kuriomis vokiečių pusė prarado šį fortą, iki šiol galutinai neišaiškintos. Anksčiau tai pagimdė daugybę legendų, pasitaikiusių net rimtoje literatūroje apie Karaliaučiaus šturmą. Vargu ar verta vardyti visus variantus, kaip buvo pateikiami įvykiai prie šio forto, tačiau šiuolaikinė jų versija tokia: 1945 metų sausio 29-osios naktį į 30-ąją generolo Galickio 11-osios gvardijos armijos padaliniai išėjo prie forto Nr. 9. Toliau mūsų ir vokiečių įvykių raidos versijos gerokai išsiskiria. Vokiečių šaltiniai, visų pirma komendantas Laschas, tvirtina, kad rusai iš karto (vos ne atsitiktinai!) įsiveržė į fortą tankais (arba savaeigiais pabūklais), o aptikę po vikšrais kaponyrus, pareikalavo forto kapituliacijos. Atsakydama į tai forto įgula (dvi sveikstančiųjų kuopos, folksšturmo būrys ir radiotelefono būrys, vadovaujami dviejų karininkų, nusprendė susprogdinti fortą, po to buvo susprogdintas arsenalas, ir didžioji įgulos dalis žuvo po jo griuvėsiais.
Mūsų versija atrodo įtikinamesnė: prie forto priėjo 11-osios gvardijos armijos žvalgų kuopa ir nustatė, kad forto įgula itin prastai eina sargybos tarnybą. Į pagalbą buvo iškviestas 41-asis atskirasis šturmo inžinerijos ir pionierių batalionas, kurio kariai susprogdino griovio kontreskarpą. Priedangoje iš automatų ir kulkosvaidžių ugnies pionieriai padėjo 200 kilogramų užtaisą, kad susprogdintų priekinį kaponyrą, kurio ugnis trukdė šturmuoti fortą. Galingas sprogimas sukėlė šaudmenų detonaciją forto viduje, dėl to jo perdangos dideliuose ruožuose įgriuvo, o likę gyvi gynėjai prarado bet kokią valią priešintis ir pasidavė į nelaisvę.
Kad ir kaip ten buvo, forto Nr. 9 „Dohna“ žlugimas akivaizdžiai parodė visą forto kaip atraminio gynybos mazgo pažeidžiamumą. Negana to, fortų žiedas jau buvo pralaužtas vienoje vietoje, o susidaręs placdarmas kėlė grėsmę visos pietinės miesto gynybos linijos tvirtumui.
Užtat kiti fortai ne tik liko vokiečių armijos rankose, bet ir toliau buvo stiprinami laukiant artėjančio šturmo. Visų pirma juos sustiprino vielinėmis užtvaromis ir minų laukais. Ant pylimų buvo papildomai įrengtos šaulių pozicijos.
Fortų įgulų ginkluotę daugiausia sudarė šautuvai ir kulkosvaidžiai. Pačių fortų artilerijos ginkluotę sudarė lengvieji mažo ir vidutinio kalibro pabūklai, taip pat minosvaidžiai. Statyti čia sunkiąją ginkluotę buvo netikslinga, nes fortą kaip artilerijos poziciją buvo neįmanoma užmaskuoti. Galingesnė artilerija (105 mm lengvosios lauko haubicos) buvo išdėstyta prie fortų besišliejančiose pozicijose. Didelė Vokietijos vadovybės klaida buvo tai, kad fortuose trūko veiksmingų prieštankinių priemonių, visų pirma prieštankinės artilerijos (turimos 37 mm patrankos buvo veiksmingos tik prieš lengvuosius tankus). Šis faktas gerokai paspartino fortų, atsidūrusių sovietų kariuomenės puolimo ruože, žlugimą.
Karaliaučiaus fortai tapo tiek vokiečių, tiek sovietų propagandos objektu. Be to, abi pusės pabrėžė šių statinių galią ir neįveikiamumą, tik tikslai buvo skirtingi: hitlerininkai beviltiškoje padėtyje kėlė Karaliaučiaus gynėjų moralę, sovietų politiniai darbuotojai rengė karius įnirtingoms ir kruvinoms kovoms, pagrįstai manydami, kad geriau pervertinti priešo gynybinį pajėgumą, nei jį nuvertinti. Būtent ši propaganda ir tapo štampo apie Karaliaučių kaip pirmaklasę tvirtovę pagrindu. Pirmaklasių tvirtovių tuo metu jau nebuvo, visų pirma todėl, kad pačios tvirtovės buvo praėjusių epochų atgyvena.
Beje, kai abi pusės atsišaukimuose ir instrukcijose viduramžių ordino pilį vadina „Karaliaučiaus tvirtovės citadele“, tampa aišku, kad visa tai – grynai kova dėl karių protų ir dvasios, o ne karo mokslo elementai.
„Naktiniai marškiniai“ prieš ypatingos galios artileriją
Tiesos akimirka Karaliaučiaus fortams atėjo 1945 metų balandžio 2 dieną, kai prasidėjo artilerinis miesto šturmo parengimas. Keturias dienas fortai Raudonosios armijos puolimo ruože metodiškai buvo apšaudomi iš visų prieinamų vidutinio ir stambaus kalibro, taip pat didelės ir ypatingos galios artilerijos sistemų. Toks ilgas artilerinis parengimas buvo vykdomas pirmą kartą per visą karo eigą, todėl buvo suderintas pačiu aukščiausiu lygiu – su vyriausiuoju kariuomenės vadu. Apskritai artilerinio puolimo planas buvo toks: pirmąją dieną iki 152 mm kalibro artilerija atlieka taikinių žvalgybą. Artilerijos stebėtojai turėjo fiksuoti pataikymus į plytų ir betono konstrukcijas bei žemių apipylimo ardymą. Toliau į darbą stoja didelės ir ypatingos galios artilerija. Pirmąją prie Karaliaučiaus atstovavo trofėjiniai 211 mm pabūklai K.38 ir sovietinės 203 mm kalibro haubicos B-4. Jos uždavinys buvo 120–160 kilogramų sviediniais griauti ilgalaikes ugniavietes ir blindažus puolimo ruože.
O prieš fortus siūlyta naudoti galingiausią Raudonosios armijos turimą ginklą – 280 mm mortyras Br-5 ir dar ikirevoliucines 1915 metų modelio 305 mm haubicas su atitinkamai 246 ir 377 kg masės betoną pramušančiais sviediniais.
Suprantamas ir toks ilgas laikas, skirtas fortų apšaudymui prieš šturmą: ypatingos galios pabūklai, darniai dirbant įgulai, į taikinį pasiunčia vieną sviedinį maždaug per 6 minutes. Per valandą – 10 sviedinių. Per balandžio šviesųjį paros metą – 100. O fortams sugriauti, pagal Sembos kariuomenės grupės (buv. 1-ojo Pabaltijo fronto) artilerijos vado N. M. Chlebnikovo pateiktus apskaičiavimus, būtų prireikę maždaug 250–300 sviedinių. Be to, kad būtų galima fiksuoti perskridimus ir nepriskridimus, į fortą turi šaudyti vienas arba daugiausia du pabūklai. Be to, ypatingos galios pabūklas – vienetinis gaminys; prie Karaliaučiaus jų buvo nedaug daugiau nei taikinių, kuriuos reikėjo sugriauti. 280 mm mortyros ir 305 mm haubicos – ne visai įprasti pabūklai. Itin nemobilūs. Galingiems statiniams griauti jie statomi į poziciją taip, kad pabūklo pakilimo kampas atitiktų palankiausią sviedinio įsiskverbimo į kliūtį kampą. Dažnai vieta pozicijai visiškai nepadėjo nei paslėpti pabūklo, nei apsaugoti jo nuo atsakomosios ugnies, tačiau būtinybė šaudyti būtent iš šios vietos artileristams nepalikdavo pasirinkimo. Dieną ypatingos galios pabūklus nuo priešo ugnies dengė kontrbaterinės kovos priemonės, kurios turėjo nedelsdamos nustatyti priešo pabūklų koordinates ir slopinti juos vidutinio ir stambaus kalibro artilerijos ugnimi.
Naktį priedangos artilerija nepertraukiamai vedė trikdomąją ugnį, kad neleistų forto įgulai išvesti pabūklų į pozicijas ir taisyti forto infrastruktūros pažeidimų.
Štai kaip atrodo forto Nr. 5 apšaudymo rezultatai pagal 245-ojo atskirojo Gumbinės ypatingos galios artilerijos diviziono, priklausančio Vyriausiosios vadovybės rezervui (245 OAD OM), vadovybės pranešimą:
Per dieną divizionas į fortą iššovė 131 sviedinį. Pataikymų – 35, iš jų:
– 8 sviediniai davė stiprią liepsną ir aštrų garsą: tai rodo, kad sviedinys pataikė į betoninę kliūtį, bet jos nepramušė.
– Gauta 8 duslūs sprogimai su lėtu dūmų išėjimu; šie sprogimai rodo kiaurinį pramušimą.
– 2 pataikymai davė pilkų dulkių – tai rodo kliūties sugriovimą.
– 14 pataikymų į forto kauburius, buvo matyti lekiančios žemės, lentos, skiedros, skudurai, popierius.
– Keli pataikymai gauti į prieštankinį griovį, matyti vandens dulksnos pliūpsniai.
– Pasišaudymo metu vienas sviedinys davė trigubą sprogimą, matyt, sprogo minos.
– Sviedinių sprogimai kairėje ir priekyje forto susprogdino minas minų lauke trijuose ruožuose.
Balandžio 2 d. iki 18.00 atvežta 150 sviedinių.
Pranešime taip pat pažymima, kad naktį priešas atsakydamas iššovė 11 kartų; 105 mm kalibro sviediniai divizionui žalos nepadarė.
Galutinius fortų apšaudymo rezultatus apibendrino specialioji 3-iojo Baltarusijos fronto komisija, apžiūrėjusi fortus po šturmo. Buvo užfiksuoti šie rezultatai:
– Fortas Nr. 4: 226-asis OAD OM RVK. Mortyros Br-5 (280 mm). 100 pataikymų, pramušimų 9.
– Fortas Nr. 5: 245-asis OAD OM RVK. Mortyros Br-5 (280 mm). 73 pataikymai, pramušimų 2.
– Fortas Nr. 8: 329-asis OAD OM RVK. 1915 m. modelio haubicos (305 mm). 78 pataikymai, pramušimų 5. Visiškai sunaikintas vienas pusiaukaponyras.
– Fortas Nr. 10: 330-asis OAD OM RVK. 1915 m. modelio haubicos (305 mm). 172 pataikymai, pramušimų 2. Sudaužytas šarvuotas stebėjimo gaubtas.
– Fortas Nr. 5a – 280 sviedinių 280 mm ir 74 sviediniai 203 mm. 90 pataikymų į fortą. 4 pataikymai tiesiai į kareivines. Pramušimų nėra.
– Nustatyta, kad visa kazematuose nepridengta priešo artilerija buvo sunaikinta artilerijos ugnimi.
Komisija pažymėjo aukštą ypatingos galios artilerijos padalinių kovinį parengtumą, tačiau taip pat nurodė, kad sovietinių artilerijos sistemų galios nepakanka visiškai sugriauti tokio tipo fortifikacijai. Vis dėlto 280 mm mortyros ir 305 mm haubicos buvo protinga sausumos vamzdinės artilerijos galios riba, ir vėliau galingesnės sistemos į SSRS ginkluotųjų pajėgų ginkluotę nebuvo priimamos.
Šturmas
Kaip žinoma, Karaliaučiaus tvirtovės šturmas prasidėjo 1945 metų balandžio 6 dieną. Pagrindines smogiamąsias pajėgas sudarė specialiai sukurtos ir kovoms gerai įtvirtintuose miesto kvartaluose apmokytos šturmo grupės: pietuose – 11-osios gvardijos armijos (vadas gvardijos generolas pulkininkas K. N. Galickis), šiaurėje – 43-iosios ir 50-osios armijų (vadai generolas leitenantas A. P. Beloborodovas ir generolas leitenantas F. P. Ozerovas). Ir nors preliminarūs duomenys rodė, kad fortai Nr. 8 ir Nr. 10 pietinių pajėgų puolimo ruože bei Nr. 4, Nr. 5, Nr. 5a, Nr. 6 šiaurinės kariuomenės grupės puolimo ruože smarkiai sugriauti, šturmo būriams buvo nurodyta fortų nešturmuoti kakta, o juos apeiti ir blokuoti tam išskirtų batalionų jėgomis, kitoms kariuomenėms – tęsti bendrą puolimą.
Tolesni įvykiai parodė, kad šis sprendimas buvo visiškai teisingas. Apšaudytų fortų kazematų sugriovimai pasirodė mažesni, nei rodė artilerijos stebėjimų duomenys. Frontalinis fortų šturmas būtų lėmęs gausius ir nepateisinamus nuostolius.
Karaliaučiaus fortų išsidėstymo žemėlapis, sudarytas pagal Kaliningrado Yandex žemėlapį. Žydrais apskritimais pažymėti fortai, kurių gynybiniai grioviai užpildyti vandeniu. Griovys aplink fortą Nr. 1 „Stein“ šiuo metu užpildytas vandeniu, nors pagal projektą jis turėjo būti sausas.
Fortų likimas
Fortas Nr. 1 „Stein“ buvo antraeilėje kryptyje. Generolo Lascho liudijimu, forto Nr. 1 komendantą Vogelį nušovė jo paties vachmistras, nes šis neketino kapituliuoti ir buvo pasiryžęs kovoti iki paskutinio kario. Fortą dengę pėstininkų daliniai buvo atšaukti iš pozicijų prasiveržimui Piliavos kryptimi organizuoti. Likęs be priedangos, sovietų kariuomenės apsuptas ir nepertraukiamai apšaudomas, fortas kapituliavo balandžio 9-osios rytą.
Fortus Nr. 1a „Groeben“, Nr. 2 „Bronsart“, Nr. 2a „Barnekow“ 50-osios armijos padaliniai užėmė balandžio 9-osios rytą po nedidelio ugnies poveikio ir jų įgulų pasitraukimo; įgulos buvo gavusios įsakymą palikti įtvirtinimus, kol nebus visiškai atkirstos nuo pagrindinės grupuotės Karaliaučiuje.
Fortą Nr. 3 „König Friedrich III“ mūsų kariuomenė apėjo dar prieš ateinant įsakymui palikti fortą. Forto apylinkėse vyko nedideli susirėmimai, po to artilerija apšaudė forto goržos kareivines, o anksti balandžio 9-osios rytą prasidėjo šturmas, kuris, beje, baigėsi gana greitai – fortas kapituliavo jau iki 8 valandos ryto.
Fortas Nr. 4 „Gneisenau“ atsidūrė 43-iosios armijos 206-osios ir 216-osios šaulių divizijų puolimo ruože. Jau balandžio 6 d. fortas buvo užblokuotas ir metodiškai apšaudomas iš savaeigių pabūklų (prisimenate, kad fortuose nebuvo prieštankinių patrankų?!). Savaeigės artilerijos ugnis suvarė vokiečių karius į požeminius kazematus. Įgula neturėjo jokios galimybės pasipriešinti fortą blokuojančioms pajėgoms, ir viskas krypo į paskutinį šturmą bei kovą durtuvais forto galerijose. Tačiau iki balandžio 7-osios 8 valandos ryto buvo nuspręsta nekovoti iki paskutinio kario, o pasiduoti nugalėtojo malonei.
Fortas Nr. 5 „König Friedrich Wilhelm III“ kovėsi atkakliausiai. Balandžio 6 d. 10 valandą ryto prasidėjo artilerinis parengimas, kurio metu fortas ugnimi neatsakė. 801-ojo ir 802-ojo pulkų šturmo grupės apėjo fortą ir tęsė kovas miesto priemiesčiuose, taip atkirsdamos fortą nuo priedangos pajėgų. Forto šturmas buvo pavestas antrajam ešelonui – 732-ojo pulko 1-ajam batalionui su jam priskirta artilerija. Priešo ambrazūros buvo pridengtos artilerijos ir kulkosvaidžių ugnimi. Pionieriai pirmiausia susprogdino kontreskarpą, todėl tapo įmanoma nusileisti į griovį. Paskui, priedangoje kulkosvaidžių ugnies ir maskuojančių dūmų, jie forsavo griovį, padėdami ir susprogdindami užtaisus prie kareivinių sienos. Tuo pat metu, kaip liudija nemažai šaltinių, į blokhauzą, saugojusį įėjimą į fortą, tris taiklius šūvius paleido 280 mm mortyra. Mortyra šaudė tiesioginiu taikymu, ko draudė šaudymo iš šio pabūklo instrukcija. Blokhauzas buvo visiškai sugriautas, o vienas iš pasišaudymo sviedinių kiaurai pramušė goržos kareivinių sieną.
Po to į šturmą stojo pėstininkai. Per dvi šturmo dienas prieita iki durtuvų atakų forto kazematuose. Fortas kapituliavo tik balandžio 8 d. apie 9 valandą ryto.
Fortas Nr. 5A „Lehndorff“ atsidūrė 43-iosios armijos 33-iosios gvardijos ir 87-osios gvardijos divizijų puolimo ruože. Balandžio 6 d. iki 18.00 jį užblokavo 87-osios gvardijos divizijos 262-asis pulkas, ėjęs antrajame puolimo ešelone. Per valandą 337-ojo savaeigės artilerijos pulko artilerija nuslopino visas ugniavietes forto teritorijoje. Pionieriai paruošė užtaisus jo kazematams susprogdinti. 19.45 val. forto vadovybei buvo pateiktas ultimatumas nedelsiant atiduoti fortą. Pasiduodantiems buvo garantuojama gyvybė, o sužeistiesiems – medicininė pagalba. Balandžio 7 d. 3 valandą nakties fortas iškėlė baltą vėliavą. Į nelaisvę pasidavė 194 jo gynėjai.
Fortas Nr. 6 „Königin Luise“ gavo savo 280 mm kalibro sviedinių porciją ir jau balandžio 6 d. stojo į kovą su puolančiomis 43-iosios armijos 24-ąja gvardijos ir 319-ąja divizijomis. Fortas buvo užblokuotas ir atakuotas savaeigių artilerijos pabūklų ISU-152 (ir vėl primename, kad fortuose nebuvo prieštankinių priemonių!) bei dviejų pėstininkų batalionų, vadovaujamų majorų Zenovo ir Nikolajenkos. Dvi dienas įgula kovėsi visiškoje apsuptyje, o kai visos gynybos galimybės buvo išsemtos, bandė prasiveržti iš forto į miestą. Dalį karių sunaikino sovietų kariuomenė, kiti pasidavė į nelaisvę.
Fortas Nr. 7 „Herzog von Holstein“ balandžio 8 d. pabaigoje susitikusių 11-osios gvardijos ir 43-iosios armijų dalinių buvo atkirstas nuo apsiausto Karaliaučiaus, todėl tiesiogiai miesto gynyboje nedalyvavo. Jis buvo paimtas per prasidėjusią operaciją visiškai išvaduoti Sembos pusiasalį nuo vokiškųjų fašistinių kariuomenių.
Fortas Nr. 8 „König Friedrich I“ buvo 11-osios gvardijos armijos pagrindinio smūgio ruože. Šia kryptimi puolė 16-oji gvardijos, 18-oji gvardijos ir 84-oji gvardijos divizijos. Fortą užblokavo 84-osios gvardijos divizijos 243-asis pulkas, o šturmo grupės tęsė puolimą Karaliaučiaus link. Iki birželio 6 d. 18 valandos fortas buvo visiškai atkirstas nuo likusios priešo grupuotės. Gvardijos majoras Romanovas, vadovavęs batalionams su jiems priskirta artilerija, pastiprinimui iškvietė du fugasinių liepsnosvaidžių būrius. Forto užėmimo operacija prasidėjo balandžio 7-osios auštant. Užimant fortą buvo panaudota maskuojanti dūmų uždanga. Ji leido sovietų kariams prisiartinti prie griovio kontreskarpo, iš kur jie pradėjo masyviai apšaudyti priekinio kaponyro ambrazūras iš liepsnosvaidžių. Kaponyre buvę kariai patyrė nudegimų, ėmė detonuoti šaudmenys. Dėmesio sutelkimas į priekinę forto dalį susilpnino goržos gynybą, ir tuo pasinaudojo 1-oji kuopa, kuri, priedangoje kulkosvaidžių ugnies, įveikė tiltą ir ėmė mėtyti granatas į goržos kareivinių ambrazūras. Pasinaudoję neapšaudoma erdve, ant priekinio pylimo persikėlė 2-osios kuopos ir liepsnosvaidžių būrių kariai.
Liepsnosvaidininkai ėmė pilti degųjį skystį į ventiliacijos vamzdžius. Jau pirmieji gaisrai kazematuose privertė forto įgulą kapituliuoti. Tai įvyko iki balandžio 7-osios 11 valandos ryto. Į nelaisvę pasidavė apie 100 karių ir karininkų. Tarp pasidavusiųjų buvo daug apdegusių karių, dar 38 sunkiai sužeistieji buvo rasti tiesiogiai tikrinant forto patalpas.
Fortas Nr. 9 „Dohna“ dėl arsenalo sprogimo iškrito iš kovos gerokai prieš šturmą.
Fortas Nr. 10 „Canitz“ buvo 11-osios gvardijos armijos 26-osios gvardijos ir 83-iosios gvardijos divizijų puolimo ruože. Palikusios forto blokadai nedideles pajėgas, divizijos tęsė puolimą. Blokuojantys padaliniai ėmėsi šturmuoti fortą iš goržos pusės, masyvia artilerijos ugnimi apšaudė goržos kareivines, ir ugnies priedangoje pėstininkai bei pionierių padaliniai įsiveržė į fortą. Kulkosvaidininkai ir artileristai tuo metu slopino ugniavietes. Forto kareivinėse dar buvo likę iki kuopos priešo karių, todėl tęsiamas šturmas grėsė dideliais nuostoliais. Buvo nuspręsta priversti fortą kapituliuoti. Pionieriai padėjo keletą galingų užtaisų, o per garsiakalbį forto įgulai buvo pranešta, kad tolesnis pasipriešinimas gresia forto susprogdinimu ir beprasmiais nuostoliais. Balandžio 7 d. 5 valandą ryto 110 karių ir karininkų forto įgula, vadovaujama majoro Machto, kapituliavo.
Fortai Nr. 11 „Dönhoff“ ir Nr. 12 „Eulenburg“ patyrė gerokai silpnesnį ugnies poveikį nei kiti pietinio gynybos fronto fortai. Jie buvo atokiau nuo pagrindinio smūgio krypties. Supratusios, kad puolantys Raudonosios armijos daliniai jau nužengė toli į priekį, fortus paliko jų įgulos, kurios bandė susijungti su pagrindine miestą ginančia grupuote. Atsitraukimą lydėjo susirėmimai, kurie vis dėlto nebuvo įnirtingi. Komendanto Otto Lascho liudijimu, forto Nr. 12 vadas nusišovė, ir įgula paliko fortą jau be savo vado. Balandžio 7-osios rytą Raudonoji armija visiškai užėmė fortą Nr. 12, o iki 13 valandos dienos – fortą Nr. 11.
Nuo audringos praeities iki liūdnos dabarties
Iškart pasibaigus mūšiams fortai tęsė savo tarnybą. Matyt, kaip duoklė tradicijai, fortuose 1, 1a, 2, 3a, 3, 6, 7, 10, 11 ir 12 įsikūrė kariškiai. Daugeliu atvejų fortai atliko pagalbines funkcijas ir buvo naudojami kaip sandėliai (taip pat ir kaip kariniai daržovių sandėliai). Fortuose Nr. 4 ir Nr. 5 buvo naikinami šaudmenys. Fortas Nr. 9 dėl sugriovimų buvo apleistas. Nebuvo naudojami fortai Nr. 5a ir Nr. 8. Kartais, žinoma, jų gyvenime ateidavo ir šviesių akimirkų. Antai fortas Nr. 5 nebuvo iki galo sugriautas sprogdinant „karo aidą“, o laiku paverstas memorialiniu kompleksu – paminklu masiniam sovietų karių didvyriškumui. Ilgą laiką civiliams kaliningradiečiams tik jis vienas ir buvo žinomas kaip „fortas“. Čia atvykdavo ekskursijos ir vestuvininkai, čia balandžio 9 ir gegužės 9 dienomis buvo dedamos gėlės, šis fortas buvo kiekviename atvirukų apie miestą rinkinyje. Į kitus fortus įėjimas buvo arba visai uždarytas, arba nežinomas daugumai miestiečių. Viskas ėmė keistis demilitarizuojant sritį: kariškiai pirmiausia paliko fortus Nr. 2 ir Nr. 3, paskui Nr. 1, Nr. 1a ir Nr. 2a. Forte Nr. 3 po to įvyko du reikšmingi įvykiai: čia buvo filmuojamas filmas „Įsakymas – kirsti sieną“, kuriame fortas vaizdavo kažkokią japonų tvirtovę, todėl ant jo sienų iki šiol galima rasti užrašų hieroglifais.
Antroji istorija kur kas paslaptingesnė: kariškiams išėjus, forte buvo rasta dalis 1945 metais dingusios Prussia-Museum kolekcijos. Kas ją ten užkasė – naciai ar marodieriai iš mūsų bendrapiliečių tarpo, iki šiol lieka nežinoma.
Visi lyg ir suprato, kad geriausia fortų ateitis – muziejinė arba ekskursinė. Tačiau iš tikrųjų šią funkciją dabar atlieka tik trys objektai: fortai Nr. 1, Nr. 5 ir Nr. 11. Fortus Nr. 2 ir Nr. 3 išsinuomojo privatūs asmenys. Kuo visa tai baigsis – parodys ateitis. Kariškių saugomi yra fortai Nr. 6, Nr. 7 ir Nr. 12. Ten bent jau galima tikėtis, kad jų neišnešios plytomis. Fortą Nr. 5a saugo vietos kraštotyrininkų rate legendinė asmenybė. Rimtą susirūpinimą kelia fortų Nr. 4, Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10 būklė. Čia, liudininkų teigimu, verčiamos šiukšlės, buldozeriais griaunami kazematai, kasamos plytos, griūva perdangos. Ir vilties, kad padėtis su šiais fortais iš esmės pagerės, nėra.
ANO „Kaliningrado srities fortifikacinis paveldas“
Fortas Nr. 11 „Dönhoff“
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
