Käthe gimė 1867 m. liepos 8 d. Karaliaučiuje ir buvo penktasis vaikas šeimoje. Tėvas Karlas Schmidtas, įgijęs puikų teisinį išsilavinimą, aplinkiniams netikėtai pasirinko statybininko kelią. Kardinaliam pažiūrų pokyčiui įtakos turėjo vedybos su Katharina – Karaliaučiuje gerai žinomo teologo, istoriko ir filosofo Juliuso Ruppo dukterimi. 1842 m. jis buvo paskirtas karo kapelionu ir netrukus tapo žinomu pamokslininku. Tačiau 1844 m. dėl pažangių pažiūrų neteko dvasininko rango. Ne kartą Ruppas buvo baudžiamas baudomis ir net įkalinamas. Tad aplinka, kurioje augo Käthe, turėjo įtakos jos pasaulėžiūros formavimuisi. Vėliau ji gailėjosi, kad neatidžiai klausėsi senelio pamokslų ir, kitaip nei brolis Konradas, niekada neprašė jo paaiškinti to, ko nesuprato.
Vaikystė
Käthe miglotai prisiminė kambarį, kuriame piešdavo, tačiau kur kas ryškiau – sodus ir kiemus, kuriuose žaisdavo su draugais, mažą darželį ir didelį kiemą, siekusį pat Priegliaus, lieptus skalbiniams skalauti… Iš vidurinio kiemo pro namą takas vedė į Weidendammo gatvę. „Vežimai ir arkliai, kuriuos tada laikė tėvas… Plytos, kurias baržos atgabendavo į mūsų kiemą, paskui vežimais būdavo vežamos į statybvietę…
Lėtai jie slinko vienas paskui kitą, dulkini, girgždantys, – apgailėtini kuinai, nerangūs vežikai“, – tokios Karaliaučiaus gatvės atrodė įspūdingai mergaitei.
Vaikystėje ją nuolat kankino staigūs priepuoliai – tai užsispyrimo, tai liūdesio, kuriuos keitė be priežasties kilusi baimė, o paskui laukinis baubimas, kurio bijojo visi artimieji. Dvasinį diskomfortą dar labiau sustiprino šeimos persikraustymas iš Weidendammo (Oktiabrskaja g.) į Königstraße (Frunzės g.), į vieną iš tėvo pastatytų namų: „Šiame name motina didelėse kančiose pagimdė paskutinįjį, mylimą vaiką, kurį tėvo noru pavadino Benjaminu. Šis berniukas išgyveno vos metus ir mirė, kaip ir pirmieji du, nuo meningito.“
Jaunesniojo brolio mirtį devynmetė Käthe išgyveno labai sunkiai. Baimės sustiprėjo. Ji bijojo, kad mirs tėvas, motina ir ji pati. Schmidtų šeima ryžosi dar kartą persikraustyti – į Prinzenstraße (Lazaretnaja g.). Karlas metė statybininko darbą ir ėmė pamokslauti Laisvojoje bendruomenėje. Tolesni metai Käthe buvo dar sunkesni. Prasidėjo naktiniai košmarai, labai neraminę tėvus. Vieną jų ji aprašo savo dienoraštyje: „Vaikų kambario kampe guli didelis suvyniotas garlaivio lynas. Jis ima tįsti, vyniotis ir be garso pripildyti visą kambarį. Noriu pašaukti motiną ir negaliu. Pilkas lynas užpildo viską… Beobjektės baimės būseną pažinojau dar ilgus metus…“
„Talentas įpareigoja“
Šiuos žodžius mėgo kartoti senelis Juliusas. Schmidtų šeimoje piešti mėgo visi vaikai. Tačiau ne visi piešė taip, kaip Käthe. Tėvas beveik iš karto pastebėjo, kad duktė turi gabumų piešimui, ir labai „norėjo padaryti“ iš jos dailininkę. Jis manė, kad ne itin patraukliai Käthe meilė nesutrukdys rimtai atsidėti kūrybai. 1881 m. jis surado jai pirmąjį mokytoją – vario graviūrų meistrą Rudolfą Mauerį, paskui perkėlė ją pas Emilį Neide, monumentalistą, Karaliaučiaus dailės akademijos dėstytoją. Kadangi merginų į akademiją nepriimdavo, teko tenkintis privačiomis pamokomis.
Jei piešti Käthe Schmidt galėjo nuo ryto iki vakaro, tai su mokslais mokykloje reikalai, švelniai tariant, klostėsi prastai: „Vadovė buvo džiovininkė ponia, mokytojos neišsiskyrė jokiomis ypatingomis savybėmis.“ Mergaitei patiko tik istorijos ir literatūros pamokos.
Po pamokų, vakarais, Käthe su seserimi Lize mėgdavo klaidžioti po miestą. Vienintelė vieta, kur tėvai draudė dukterims vaikštinėti, buvo abejotinos reputacijos Königsgartenas. Tačiau maršrutas ne visada leido jį aplenkti. Kasdien merginos atrasdavo ką nors nauja: naujus Karaliaučiaus kampelius ir siauras gatveles. Jos vaikštinėdavo po Karaliaus sodą su vyšnių ar slyvų maišeliu rankose. „Labiausiai traukė gatvės, vedančios į uostą, – judriausias prekybinio miesto rajonas. Ilsėdavomės pievose ant Priegliaus kranto, o paskui grįždavome prie uosto… Ir kaip įdomu stovėti ant tilto per Prieglių, kai jis pakeliamas aukštiems laivams praleisti“, – rašo Käthe dienoraštyje. – „…Mes vėl stovime ir žiūrime į krovikus, į laivų pakrovimą ir iškrovimą… Deniuose – krovikai, kailiniais, kojomis apvyniotomis skudurais. Rusai ar lietuviai buvo šie geraširdžiai žmonės… Ir jei vėlesni mano darbai ilgą laiką sėmėsi vien iš darbininkų gyvenimo, tai prie to prisidėjo mūsų klajonės po ankštus prekybinio miesto darbininkų rajonus.“
Vėliau Kollwitz labai gailėjosi, kad jai nepavyko likti Karaliaučiuje tol, kol būtų išsėmusi visą tą turtingą medžiagą, kurią buvo galima panaudoti.
Kita Käthe aistra buvo skaitymas. Ji dievino Goethę. Vakarais šeimoje buvo skaitoma garsiai, namuose neretai skambėdavo 1848 m. revoliucijos dalyvio Ferdinando Freiligratho eilės. Jo poezija teikė Käthe peno kūrybai – būdama 16 metų ji iliustravo eilėraštį „Išeiviai“. Tai buvo pirmasis rimtas jaunosios Schmidt darbas, kurį tėvo noru 1885 m. ji padėjo prieš savo naująjį mokytoją – Staufferį-Berną, žinomą šveicarų dailininką ir didelį graviūros meistrą, dėsčiusį Berlyne.
Savas kelias
Kad suprastų, ar bus naudos iš mokslų moterų dailės mokykloje, tėvas išleido dukterį į sostinę tik vieneriems metams. Geriausiai Käthe sekėsi piešiniai. Mokytojai sakė, kad ji su žmogaus kūnu elgiasi su ta laisve, kuri išduoda susiformavusį dailininką. O štai tapyba nesisekė. Dėstytojas Staufferis-Bernas, iš karto supratęs, kad darbas su spalva jai sunkiai sekasi, sugebėjo rasti raktą į „veržlios merginos iš Karaliaučiaus“ talentą.
Bandomieji metai baigėsi. Käthe grįžo į Karaliaučių ir susižadėjo su brolio draugu Karlu Kollwitzu. Tėvas, įžvelgęs grėsmę savo planams dėl dukters, išsiuntė ją į Miuncheną, kur virte virė revoliucinis gyvenimas. Studentai žavėjosi Emilio Zola kūryba. Romano „Žerminalis“ tema sužavėjo merginą, ir ji pasirinko ją savo to paties pavadinimo kompozicijai: „Pirmą kartą pajutau, kad esu patvirtinta savo kelyje, didelės perspektyvos atsivėrė mano fantazijai, o naktis buvo bemiegė nuo laimės nuojautos… Dabar žinojau savo kelią…“ Taip gimė didžioji vokiečių dailininkė Käthe Kollwitz.
Į Berlyną, už vyro
Netrukus teko atsisveikinti ir su Miunchenu. Käthe vėl grįžo į Karaliaučių. Per jos kelionę sužadėtinis jau baigė medicinos mokslus ir vertėsi praktika Berlyne. 1891 m. birželio 13 d. Käthe Schmidt pagaliau tapo Karlo žmona ir persikėlė pas jį į sostinę. Jauna šeima išsinuomojo butą Weißenburger Straße 25. Čia išsipildė ir Käthe Kollwitz svajonė: dabar ji turėjo savo dirbtuvę – visai šalia vyro gydytojo kabineto. Dailininkė ėmėsi ofortų. Tačiau darbą teko nutraukti gimus pirmagimiui, kurį pavadino Hansu. O po ketverių metų, 1896-aisiais, gimė antrasis sūnus – Peteris.
Tarp gimdymų – parodos. Pirmą kartą plačiajai sostinės publikai ją pristatė kritikas Juliusas Eliasas.
Jaunoji dailininkė, įkvėpta Hauptmanno romano, jau dirbo prie „Audėjų“. Darbas truko beveik penkerius metus. Šeši lakštai, šešios kompozicijos. Kiekvienos pavadinimas trumpas, vieno žodžio: „Skurdas“, „Badas“, „Pasitarimas“, „Žygis“, „Šturmas“, „Pabaiga“. Tiesa, pelnytą Aukso medalį už šį ciklą Kollwitz gavo ne iš karto – karalius buvo prieš.
1902 m. Kollwitz pradėjo darbą prie „Valstiečių karo“. Dirbdama prie ciklo, ji gavo iš dailininko Maxo Klingerio „Villa Romana“ premiją, kuri gabiems žmonėms leisdavo ištisus metus nemokamai gyventi ir dirbti Florencijoje jo name. Dailininkės sūnus Hansas Kollwitzas savo atsiminimuose rašo apie šią kelionę: „…ji kartu su savo drauge ponia Stan Harding-Krayl pėsčiomis nukeliavo iki Romos per Apeninų kaimus ir bežmonę Maremą – dvi moterys, be palydos… Įkvėptos šių klajonių, kitų metų atostogų metu jos keliavo po Tiuringiją ir Frankoniją. O dar po metų – po Rytprūsius ir Kuršių neriją.“
Nuo 1909-ųjų Käthe Kollwitz kūrinių tematika ėmė keistis. Ji vis dažniau ėmė gvildenti motinos ir vaiko temą, vėliau – dabarties. 1909–1912 m. atsiranda ofortai „Pervažiuotas vaikas“, „Motina su vaiku ant rankų“, „Motina – vaikas – mirtis“. Tarsi nuojauta… Tuo pat metu Kollwitz sukuria vieną geriausių savo autoportretų. Ir paskutinį, kuriame ji šypsosi.
Pirmasis pasaulinis karas
Sūnūs augo. Vyresnysis, Hansas, išvyko į Freibergą studijuoti medicinos, Peterį netikėtai patraukė tapyba, jis svajojo apie mokslus… Tačiau 1914 m. rugpjūčio 1 d. visi planai sugriuvo.
Atsisveikinimo vakaras. Käthe daugiau niekada nebepamatys sūnaus. Spalio 12 d. pulkas, kuriame tarnavo Peteris, buvo išsiųstas į frontą. Naktį iš spalio 22-osios į 23-iąją jis žuvo.
1916 m. rugpjūčio 27 d. savo dienoraštyje Kollwitz parašė: „Mano nesulaikomai prieštaringas požiūris į karą… Iš kur jis kyla? Dėl aukos – Peterio mirties. … Ir štai karas trunka jau dvejus metus, ir penki milijonai jaunų vyrų nužudyti… Ar yra kas nors, kas tai pateisintų?.. Sėklos, skirtos sėjai, neturi būti sumaltos.“
1919 m. Käthe Kollwitz tapo pirmąja moterimi – Prūsijos menų akademijos nare.
Dailininkė daug dirbo, stengdamasi išgyventi netekties sielvartą. Po Peterio mirties ji ėmėsi jai neįprasto darbo – paminklo sūnui. Ji rašė: „Tai nuostabus tikslas, ir nė vienas žmogus neturi didesnės teisės sukurti tokį paminklą nei aš.“ Tačiau darbas nesisekė. Käthe niekaip negalėjo rasti modelio motinos įvaizdžiui. Sprendimas atsirado netikėtai: „…man į galvą atėjo mano gipsinis autoportretas, kuris beveik tris ketvirtadalius metų stovi ateljė neišvyniotas. Išvyniojau jį, ir tarsi šydas nukrito man nuo akių – pamačiau, kad mano pačios galvą galima puikiai panaudoti…“ Nuo pirmųjų eskizų iki paminklo užbaigimo praėjo beveik du dešimtmečiai. Tik 1932 m. jis bus pastatytas Roggeveldės kapinėse Belgijoje.
Kollwitz labai dažnai piešė save. Žinoma mažiausiai apie 90 jos autoportretų. Savo kūrybiniams sumanymams įgyvendinti ji paprastai naudojo savo pačios veido bruožus – griežtus, su ryškiai išsiskiriančiais skruostikauliais ir kiek sunkoku smakru.
1927 m. išsipildė sena Käthe svajonė. Ją su vyru pakvietė į Maskvą, kur anksčiau vyko jos darbų paroda, į iškilmingą Spalio dešimtmečio šventę. Simboliška, kad ir savo 60-metį Käthe atšventė Maskvoje. Dešimt laimės dienų. Likus vos keliems mėnesiams iki hitlerinio viešpatavimo įsitvirtinimo ji sukūrė darbininkų solidarumo plakatą „Mes ginam Sovietų Sąjungą!“ Vėliau komunistiniai sveikinimai, liaupsės sovietinėje spaudoje, kaip, beje, ir jos pačios simpatijos SSRS bei viešos kalbos tik per stebuklą neatvedė dailininkės į koncentracijos stovyklą. Gestapo apklausų ji, savaime suprantama, neišvengė.
Išvakarės…
1932 metai. Įrašas Kollwitz dienoraštyje: „Trečiosios imperijos pradžia… Visiška diktatūra… Areštai ir kratos.“ Po antifašistinės demonstracijos Berlyne Käthe pasirašė kreipimąsi dėl kairiųjų jėgų susivienijimo. Pasekmės nevėlavo. Vasario 15 d. profesorės Käthe Kollwitz ir vokiečių rašytojo antifašisto Heinricho Manno buvo paprašyta savo noru išstoti iš Prūsijos menų akademijos. Solidarizuodamasis prie jų prisijungė architektūros patarėjas Martinas Wagneris. Nukentėjo ir Käthe artimieji: vyras neteko gydytojo praktikos, Hansas buvo atleistas iš ligoninės.
1935-aisiais pasirodė didelis litografijų ciklas „Mirtis“. Tai buvo paskutinis jos didelis kūrinys, tapęs praktiškai atsisveikinimu su menu.
Tuo laikotarpiu Vokietijoje puolimas prieš bet kokias nestandartines raiškos formas vyko kovos su „išsigimusiu menu“ vėliava, o juo laikyta viskas, kas nešlovino aukščiausiosios rasės ir jos žygdarbių. Smerkdami „išsigimusį meną“, fašistai nesidrovėjo pasipelnyti „išsigimėlių“ kūriniais: pavyzdžiui, Göringas pasisavino 14 iš muziejų konfiskuotų kūrinių. Tarp jų – 4 Van Goghai, 4 Munchai, 3 Marquet, 1 Gauguinas, 1 Cézanne’as ir 1 Signacas. Viename aukcione už parduotus paveikslus jis vėliau gavo 165 tūkstančius reichsmarkių…
Visa ši Miuncheno bakchanalija vyko 1937 m. liepą. Minėti 70-metės Kollwitz vardą laikraščiuose ir žurnaluose buvo uždrausta. Draudimas galiojo ir jos parodoms. Tačiau ji nesiliovė dirbusi.
Po „Ilgųjų peilių nakties“ Käthe sukuria naują darbą: „Tik rankos – keturios suspaustos rankos, nes bet koks žmogaus atvaizdas žydų kapinių antkapiams nepriimtinas.“
1939 m. – dar vienas sukrėtimas meno žmonėms: fašistai Berlyne sudegino daugiau kaip tūkstantį paveikslų ir beveik keturis tūkstančius akvarelių, piešinių ir grafikos darbų, tarp jų – prieškarinius Otto Dixo kūrinius ir žinomus Käthe Kollwitz lakštus.
Likimas nesuvedė jos su aktyviais Pasipriešinimo kovotojais. Artimi jai tapo žmonės, priešinęsi fašizmui tyliai, bet atkakliai. Tie, kurie „stovėjo su išskleistu skėčiu po Niagara“, kaip kartą pasakė rašytojas Hauptmannas.
Netektys
Jos persekiojo Käthe Kollwitz viena po kitos. Mirė artimi žmonės. 1940-ųjų liepos 19 d. mirė vyras Karlas. 1942 m. spalio 22 d. prie Rževo žuvo anūkas Peteris. Vienas po kito į anapilį iškeliavo ir jos bendraamžiai. Sielvarto išvargintos trapios moters jėgos pastebimai seko, rašo savo atsiminimuose Hansas Kollwitzas, ir kažkaip iš karto atėjo bejėgė senatvė. 1943 m. Käthe evakavosi į Nordhauseną, o paskui Saksonijos princo Ernsto Heinricho kvietimu persikėlė į Moritzburgą, kur ir mirė 1945 m. balandžio 22 d. Paskutiniai jos žodžiai buvo: „Linkėjimai visiems.“
„Ji buvo pati nepatogiausia puošnaus meno epochos dailininkė. Jos menas buvo pavienis protestas prieš visuomenės melą, tačiau tik nedaugelis šiandienos jaunų žmonių žino, kiek drąsos tai kainavo“, – rašė apie ją Arnoldas Zweigas.
Šaltiniai:
Кэте Кольвиц. Дневники. Письма. Воспоминания современников.
Великие художники XX века. Бoгдaнoвa Г.Б.
Briefe der Freundschaft und Begegnungen. H.Kollwitz.
Кэте Кольвиц. Софья Пророкова (ЖЗЛ).
Sechzig Jahre Freundschaft mit Kaethe Kollwitz. B.Bonus.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
