Patikimai žinoma tik tai, kad dar nuo Ordino laikų kaimas priklausė Altstadto miestui. Tokie kaimai buvo vadinami Kammerdorf, arba „iždo kaimu“, nes juos tvarkė miesto iždininkas – kamerarijus. Kadangi kaimas buvo prie kelio Žuvininkų (Fischhausen, Primorskas) link, jame buvo atidaryta karčema (Krug), kurioje keliautojai galėjo sustoti, pavalgyti ir pernakvoti. Kelias palei Prieglių nebuvo labai judrus, todėl ir karčemos savininkai iš jos ypač nepraturtėjo. Apskritai žinių apie tai, kas vyko nedideliame Kosse kaime iki pat XIX amžiaus, išliko visai nedaug.
Retkarčiais pasitaiko teiginys, kad 1712 metais Kosse karčemoje nakvojo caras Petras I. Petro dvare buvo vedami išsamūs chronologiniai visų caro kelionių ir sustojimo vietų užrašai, tačiau Kosse pavadinimas juose nefigūruoja. Vienintelis 1712 metų įrašas apie tai, kad Petras ir Jekaterina nakvojo Karaliaučiaus karčemoje, datuojamas 1712.07.18, tačiau karčemos pavadinimas jame nenurodytas.
1804 metais pažymima, kad Kosse yra tik viena karčema.
XIX a. karčemos prie miestų ėmė virsti savotiškais pramogų kompleksais su restoranu, viešbučiu, muzika, pasivaikščiojimo zonomis ir kitomis pramogų paslaugomis. Jie buvo pavadinti Etablissements – žodis buvo tariamas prancūziškai ir reiškė „įstaiga“. Čia aiškiai matyti prancūzų įtaka: pirmiausia per Napoleono vykdytą Prūsijos okupaciją (1807–12), paskui atvirkščiai – koalicijos kariuomenei okupavus Paryžių (1814–18). Beje, ir rusų įprotis restoraną vadinti „įstaiga“ (zavedenije) tikriausiai turi tas pačias šaknis. Vis dėlto nereikėtų prūsiškų „įstaigų“ įsivaizduoti kaip ydingų vietų su „18+“ tipo pramogomis. Priešingai, tokie etablisementai buvo skirti, be kita ko, ir šeimos poilsiui.
Tradicija visa šeima išvykti į artimiausius Karaliaučiaus priemiesčius atsirado plėtojantis geležinkelio eismui – demokratiškiausiai to meto transporto rūšiai. 1865-aisiais buvo atidarytas Karaliaučiaus–Piliavos (Pillau, Baltijskas) geležinkelis. Artimiausia Kosse stotis buvo Neue Bleiche (dabar Velosipednaja doroga gatvės rajonas). Iš ten atvykę keleiviai per 15 minučių neskubėdami galėjo pėsčiomis nusileisti iki Prieglaus kranto taku palei Hufen-Freigraben upelį (Parkovyj upelis). Į Kosse šventiškai pasipuošę suaugusieji ir vaikai atvykdavo visų pirma pasivaikščioti vaizdingu krantu, iš kurio atsiverdavo puikus vaizdas į upę ir Karaliaučių. Ir tik paskui tokie pasivaikščiojimai gryname ore galėjo baigtis pietumis restorane. To meto kelionių į Karaliaučių aprašymuose minima, kaip vaikai Kosse ir Neue Bleiche mojuodavo nosinaitėmis pro šalį lekiantiems traukiniams ir plaukiantiems garlaiviams, ir tai keliautojus graudindavo.
Prieplaukos Kosse.
1871 metais Kosse kaimų ir dvarų žinyne minimas kaip dviejų sodybų gyvenvietė Karaliaučiaus apskrityje, nepriklausiusi jokiai bendruomenei ir dvaro apygardai (Gutsbezirk). Kosse gyveno devynios šeimos. Gyvenvietė priklausė Karaliaučiaus Altstadto bažnyčios (Altstädtische Kirche) parapijai.
1905 m. administraciškai Kosse priklausė degalų sandėlis (Petroleum-Magazin) ir valcinis malūnas (Walzmühle). Tais metais kai kurios įmonės buvo prilyginamos gyvenvietėms. Todėl pateikiami šių objektų gyventojų skaičiaus duomenys – 1905 m. degalų sandėlyje ir valciniame malūne gyveno po 36 žmones.
1905.04.01 Kosse kartu su kitomis priemiesčių teritorijomis buvo įtrauktas į Karaliaučiaus savivaldybę. Amžininkai, jei verstume pažodžiui, rašo, kad tada ir baigėsi „Kosse idilė“, tačiau iš tikrųjų ji baigėsi kiek anksčiau – kai į Kosse atėjo Karaliaučiaus pramonininkai. Būtent tada ėmė formuotis (kol kas neoficialiai) naujas miesto rajonas Kosse, prasidėjęs nuo Holländerbaumo vartų (Holländerbaum-Tor; dabar tai šiaurinis Dviaukščio tilto galas). Iš pietų jį ribojo Prieglius, iš šiaurės – geležinkelis į Piliavą, iš vakarų – Kosser Weg gatvė (Kaštonų alėjos pradžia). Kai kurios įmonės šioje teritorijoje veikė ir anksčiau: minėtieji degalų sandėlis ir valcinis malūnas, taip pat dar nuo XIX a. žinomas senas parako sandėlis. Tačiau pramoninė Kosse ateitis su tuo nė iš tolo negalėjo lygintis.
XIX a. pabaigoje Vorstadto dujų gamykla nebesusidorojo su reikiamomis dujų gamybos apimtimis. Be to, ji buvo pačiame miesto centre, o tai negalėjo neatsiliepti ekologijai, nors tada jai ir nebuvo skiriama deramo dėmesio. Vorstadto gamyklai neįmanoma buvo užtikrinti reikiamos akmens anglių krovinių apyvartos. Renkantis vietą naujai gamyklai, stengtasi išvengti Vorstadto gamyklos trūkumų – dabar gamyklą buvo numatyta įrengti už miesto, vietoje, kur aplink būtų teritorijos tolesnei plėtrai, šalia geležinkelio, ir kad būtų galima anglis atgabenti upe didelės grimzlės baržomis. Pasirinktas neužstatytas žemės sklypas iškart už Holländerbaumo vartų (Holländerbaum-Tor).
Reikia pažymėti, kad nors būsimoji gamykla buvo visai šalia Kosse kaimo, žemę gamyklai savivaldybė nupirko iš Amalienau dvaro. Kosse miesto rajono dalimi ji tapo jau po 1905 metų. Derindama statybą, miesto valdžia susidūrė su kariškių pasipriešinimu – gamyklos aikštelė pateko į draudžiamąją miesto pylimų įtvirtinimų zoną, kur buvo leidžiama statyti tik lengvus statinius, kuriuos karo veiksmų metu būtų galima nugriauti. Galiausiai 1897.06.19 buvo suderintos visos statybos sąlygos, pagal kurias gamykla turėjo būti ne arčiau kaip 330 m nuo pylimo ribos. 1897 metais surengtas projektų konkursas, tačiau nė vienas prizinis projektas nebuvo rekomenduotas įgyvendinti. Galiausiai bendrąjį gamyklos planą parengė pati dujų valdyba, vadovaujama statybos patarėjo daktaro Ferdinando Kriegerio (Krieger, 1858–1919).
Garlaivis „Poseidon“ prie Dujų gamyklos prieplaukos.
Kosse dujų gamykla buvo atidaryta 1902 metais. Jos produkcija buvo nuolat paklausi – tuo metu sparčiai daugėjo miesto apšvietimo žibintų ir dujinių viryklių karaliaučiečių butuose.
Tiesa, nuo 1920-ųjų miesto dujinis apšvietimas ėmė smarkiai trauktis, pereinant prie elektrinių žibintų. Užtat dujofikuotų namų skaičius nuolat augo. Todėl ir koksinių dujų gamyba 1907–1937 m. išaugo daugiau nei dvigubai. Gamyklos produkcija buvo ne tik koksinės dujos, bet visų pirma pats koksas. Be to, valant koksines dujas, iš jų buvo galima gauti amoniako, benzeno, vandenilio sulfido ir etileno. Tačiau koksavimo ir dujų gamyba turi ir kitą pusę – ją lydi periodiniai kenksmingų medžiagų išmetimai į atmosferą, o pačios koksinės dujos dėl savo toksiškumo buityje nesaugios. Įvairios istorijos apie tai, kaip dėl dujų nuotėkio apsinuodydavo ištisos šeimos, susijusios būtent su koksinėmis (apšvietimo) dujomis, nes jų sudėtyje yra didelė dalis smalkių. Šiuo požiūriu gamtinės dujos (metanas) arba propano-butano mišiniai yra daug saugesni.
Kitas svarbus pramonės objektas Kosse 1907 metais tapo Kosse elektrinė – trečioji iš eilės elektrinė Karaliaučiuje. Statyti elektrinę šalia dujų gamyklos buvo labai protingas sprendimas. Prie gamyklos jau buvo nutiesta tarnybinė geležinkelio atšaka, kuria kurą buvo galima gabenti ir į elektrinę. Pirmąjį elektrinės etapą sudarė du vienodi generatoriai, kurių bendra galia tesiekė 0,64 MW. Karaliaučiaus elektros energetikai tais metais buvo būdinga daugybė mažos galios katilų, garo variklių ir generatorių. Antai trijose elektrinėse iš viso veikė 18 katilų, 15 variklių ir 22 generatoriai, o bendra instaliuotoji galia siekė 3,6 MW. 1911–14 m. Kosse elektrinė buvo modernizuota. Garo mašinos pakeistos turbinomis. Dabar vien šioje elektrinėje buvo trys 2,5, 4,5 ir 8,0 MW galios turboagregatai (iš viso 15 MW). Todėl mažos galios ir pasenusi elektrinė Hufene (Hufen) buvo uždaryta, o elektrinė Mühlenbergo gatvėje (Mühlenberg) šalia pilies paversta tramvajų tinklo traukos pastote.
Vaizdas į elektrinę Kosse iš šiaurės.
Pagrįstai atrodo ir tai, kad šalia elektrinės buvo pastatytas 1913–14 m. iškilęs šešių aukštų Karaliaučiaus šaldytuvas, kuris kartu buvo ir ledo gamykla. Tai atsispindėjo ir jo oficialiame pavadinime Königsberger Kühlhaus- und Kristall-Eis-Fabrik.
Elektrinė stambiu planu.
Kitaip nei anksčiau buvę ledainės, kurios tik išlaikydavo šaltį dėl žiemą į jas sukrautų tonų ledo, Karaliaučiaus šaldytuvas buvo milžiniškas pramoninis įrenginys, veikiantis tuo pačiu principu kaip ir buitiniai šaldytuvai. Galingi garo varikliai suko siurblius, kurie pumpavo amoniako tirpalą, o jo garavimo ir kondensacijos ciklas palaikė šaldytuvo kamerose neigiamą temperatūrą. Tokių kamerų buvo 22, ir iš viso jose buvo galima laikyti 3100 tonų produktų. Daugiausia tai buvo žuvis.
Taip pat reikia paminėti, kad Kosse buvo 1902–05 m. pastatytas tramvajų depas. Į jį vedė tarnybinė atšaka nuo Holsteiner Damm (Pravaja naberežnaja), o pačia krantine Kosse kursavo 10-asis maršrutas. Du milžiniški plytiniai tramvajų depo angarai buvo naudojami riedmenims laikyti ir remontuoti.
Taigi naujasis Karaliaučiaus rajonas Kosse prieš Pirmąjį pasaulinį karą tapo didelio technologijų parko, į kurį įėjo ir Rathshofo (Rathshof, Vozdušno gyvenvietė) įmonės bei visa miesto transporto infrastruktūra, dalimi. Tiesa, pats žodis „technologijų parkas“ atsirado gerokai vėliau, tačiau esmės tai nekeičia.
1922–26 m. Kosse elektrinė vėl buvo modernizuota. Pirmiausia ji gavo naują elektros pastotę, kuri pavertė ją centralizuotu dispečeriniu punktu, leidžiančiu atlikti operatyvinius perjungimus ir valdyti elektros perdavimo linijas, kuriomis į Karaliaučių tiekta elektros energija iš hidroelektrinių Friedlande (Friedland, Pravdinskas) ir Groß Wohnsdorfe (Groß Wohnsdorf, Kurortnoje gyvenvietė). Be to, elektrinė dabar tapo termofikacine elektrine ir be elektros tiekė miesto gyventojams bei pramonės įmonėms karštą vandenį. Paskui 1925-aisiais mažiausios galios 2,5 MW turbogeneratorius buvo pakeistas 6,15 MW agregatu. Ir galiausiai 1926 metais buvo įrengtas dar vienas 17 MW agregatas, po kurio bendra elektrinės galia išaugo iki 37,25 MW.
Prieglius ties Kosse.
Visus tuos metus Kosse ir toliau priklausė Altstadto bažnyčios parapijai, o tai nebuvo labai patogu tiems Kosse gyventojams, kurie šią bažnyčią reguliariai lankė. Kai 1936–37 m. Rathshofe (Vozdušno gyvenvietė) buvo pastatyta nuosava bažnyčia, Kosse gyventojai tapo jos parapijiečiais, nes ji buvo gerokai arčiau nei Altstadto bažnyčia.
Antrojo pasaulinio karo bombardavimai Kosse didelės žalos nepadarė. Aviacinių bombų pataikymai į įmonių teritoriją užfiksuoti tik 1941.06.23, per pirmąjį Karaliaučiaus bombardavimą, kurį surengė RKKA tolimoji aviacija. Tada ant dujų gamyklos nukrito kelios bombos, dalis jų nesprogo. Per du britų bombardavimus 1944 m. rugpjūčio 27 ir 30 d. bombų pataikymų į Kosse teritoriją neužfiksuota. Rajono įmonės dirbo iki pat miesto šturmo pradžios, ir būtent Kosse elektrinė 1945 m. sausio pabaigoje apsuptą Karaliaučių elektra aprūpino iki balandžio pradžios. O štai per miesto šturmą Kosse vyko kovos, tačiau intensyviausi mūšiai vyko į vakarus ir šiaurę nuo šio rajono. Todėl Kosse pramonės įmonės, nors ir buvo apgadintos, mirtinų pažeidimų nepatyrė. Atsiminimų literatūroje, pasirodžiusioje praėjus 20–30 metų po Karaliaučiaus užėmimo, kartais galima aptikti teiginių, kad kariams buvo įsakyta saugoti elektrinę, dujų ir celiuliozės gamyklas – esą šis miestas vis tiek atiteks Sovietų Sąjungai, o minėtos įmonės dirbs sovietų liaudies labui. Tačiau tokio įsakymo nebuvo. 1945 m. balandį nė vienas vadas ar politinis darbuotojas nežinojo tikslaus antihitlerinės koalicijos šalių vadovų susitikime Jaltoje pasiektų susitarimų turinio. Nežinojo jie ir apie planus perduoti SSRS dalį Rytų Prūsijos. Be to, kareivius šturmo metu labiau rūpino pavestų kovinių užduočių vykdymas ir savų nuostolių mažinimas nei kokių nors pastatų išsaugojimas. Čia akivaizdus konfabuliacijos reiškinys, kai žinios apie kurį nors laikotarpį, įgytos post factum, prisiminimuose susilieja ir susimaišo su tikrai vykusiais įvykiais.
Vis dėlto sovietų karinei administracijai Kosse dujų gamykla, elektrinė ir šaldytuvas atiteko neveikiantys, o vėliau buvo atkurti savo prieškariniuose pastatuose. Pokario Karaliaučiaus gyvybinėms reikmėms svarbiausia buvo Kosse elektrinė. Miesto elektros tiekimo atkūrimo darbai prasidėjo iškart pasibaigus karo veiksmams. 1945.11.25 per pagrindinį elektrinės valdymo skydą Karaliaučiui buvo paleistas elektros tiekimas iš HE-3 Friedlande (Pravdinskas). Po to eksploatacijos režimu paleistas pirmasis pačios Kosse elektrinės agregatas.
Kosse elektrinės mašinų salė.
Kaliningrado dujų gamykla buvo įkurta 1946 metų rugpjūčio 27 dieną. Jai atkurti buvo pasitelkti vokiečių gyventojai, nes tarp persikėlėlių akivaizdžiai trūko šios srities specialistų, o turimi neturėjo reikiamos kvalifikacijos. Lapkritį ji buvo pervadinta koksavimo ir dujų gamykla.
Pirmąją produkciją, kaip tada buvo įprasta, planuota pagaminti iki 30-ųjų Spalio revoliucijos metinių – 1947.11.06. Tačiau nors, remiantis ataskaitomis, brigados per pamainą įvykdydavo 250–300 % planinių darbų, patys darbai gerokai užsitęsė. Tik 1951 m. rugpjūčio 25 d. gamykla pagamino pirmąjį koksą, o tų pačių metų lapkričio 5 d. pasiekė planinį darbo režimą. Tie miesto gyventojai, kuriems pasisekė patekti į pirmąjį dujofikavimo etapą, pagaliau galėjo malkines viryklės pakeisti dujinėmis. Kaliningradas tapo 13-uoju RSFSR miestu, gavusiu tinklinį dujų ūkį. 1952-aisiais koksavimo ir dujų gamykla pasiekė 50 tūkst. tonų kokso ir 21 tūkst. kubinių metrų dujų per mėnesį gamybos lygį. Pagrindine produkcija vis dėlto laikytas koksas, kuris keliavo į Baltarusijos TSR ir Sovietų Pabaltijo respublikų plieno liejimo gamyklas. Dalis kokso buvo naudojama ir pačioje Kaliningrado srityje, kur taip pat buvo nedidelių liejyklų. Anglys į gamyklą buvo gabenamos iš Donbaso šachtų.
Karaliaučiaus šaldytuvas per karą nukentėjo ne mažiau nei kitos Kosse įmonės. 1945.11.27 buvo išleistas įsakymas jį atkurti. Pirmasis etapas pradėtas eksploatuoti 1946 m. spalio 1 d. Tačiau tolesnis atkūrimas pareikalavo kur kas daugiau laiko ir visiško įrangos pakeitimo. 1951-aisiais įmonėje pradėtas eksploatuoti pirmasis sovietinis šaldymo įrenginys. Bet jau 1965 m. gegužę šaldytuvas Nr. 1 (kaip jis tada vadinosi) buvo sustabdytas kapitaliniam remontui. Pats objektas ne kartą buvo perduodamas įvairioms su žuvies pramone susijusioms valdyboms. Nepakitęs liko tik jo profilis – šaldytos žuvies laikymas. Tai vienintelė Kosse įmonė, kuri veikia iki šiol ir yra visiškai išsaugojusi savo funkcijas.
Kosse elektrinė stebėtinai ilgai vadinosi prieškariniu vardu. Tik 1953.05.22 ji buvo pervadinta Kaliningrado VRE-1 (valstybine rajonine elektrine). 1960 m. VRE-1 buvo įrengtas termofikacinis įrenginys, ir ji, kaip ir prieš karą, ėmė tiekti miesto vartotojams karštą vandenį šildymui. Beje, nors VRE-1 ir koksavimo ir dujų gamykla dirbo su akmens anglimis, tos anglys buvo skirtingos – elektrinei jos iš pradžių buvo gabenamos iš Lenkijos (Silezijos akmens anglių baseinas), o vėliau iš Lvovo-Voluinės baseino.
Prieglius ties Kosse prieš navigacijos pradžią.
Nuo 1975 metų koksavimo ir dujų gamykla ekonominio eksperimento tikslais reguliariai buvo perkeliama prie pigių anglių rūšių. Buvo manoma, kad tokie eksperimentai naudingi liaudies ūkiui, tačiau iš tikrųjų gaudavosi ir prastos kokybės koksas, ir padidėję dujinių atliekų išmetimai į atmosferą.
Kaliningrado senbuviai turėtų puikiai prisiminti žieminį Kosse vaizdą 1970-ųjų pabaigoje, atsiveriantį nuo Butterbergo kalno (Butterberg, Botaničeskaja g.). Koksavimo ir dujų gamykla į rytinį šaltą orą leido didžiulius baltų dūmų kamuolius. Kur kas plonesne srovele rūko TE-1 kaminas, ir jo dūmai nesidriekė Priegliumi, o kilo aukštai į dangų. Bet iš suaugusiųjų girdėjau, kad apylinkėse jau neįmanoma kvėpuoti ir žmonės gyvena namuose nuolat uždarytais langais. 1978 metais gamykloje pradėti valymo įrenginių ir kenksmingų medžiagų išmetimo į aplinką kontrolės prietaisų įrengimo darbai. Net ir vizualiai išmetimai iš gamyklos gerokai sumažėjo, tačiau žmonių požiūris į koksavimo ir dujų gamybą miesto ribose vis tiek buvo labai neigiamas. Kaip liaudies ūkio įmonė, koksavimo ir dujų gamykla iki 1970-ųjų kiekvieną ataskaitinį laikotarpį baigdavo arba grynaisiais nuostoliais, arba nedideliu pelnu. Tačiau socialistinės ekonomikos sąlygomis, kai žaliavų ir gatavos produkcijos kainos buvo fiksuotos ir patvirtintos Finansų ministerijoje, tai neturėjo jokios reikšmės. Užteko 1975 m. išleisti naują didmeninių kainų žinyną, ir gamykla tapo stabiliai pelninga.
Kaliningrado VRE-1 1970-ųjų pradžioje buvo rekonstruota jos įranga, padidinant šiluminę galią. Baigus šiuos darbus, 1974 m. birželio 28 d. VRE-1 buvo pervadinta TE-1. Iki 1980-ųjų vidurio elektros gamyba joje tapo ekonomiškai nenaudinga, todėl iki 1980-ųjų pabaigos ji buvo perkelta išimtinai prie šilumos gamybos centriniam miesto šildymui. Generatoriai buvo išmontuoti. Elektrinei taip pat liko centrinio Kaliningrado elektros tiekimo dispečerinio pulto funkcija.
Prasidėjus perėjimo prie rinkos santykių epochai, koksavimo ir dujų gamykla, kaip ir šimtai kitų srities įmonių, 1993 m. buvo pertvarkyta į akcinę bendrovę. Naujomis sąlygomis AB „Koks“ ilgai neišsilaikė ir 1995 m. buvo pripažinta bankrutavusia. Įmonė užsidarė, tačiau su ja susijusios ekologinės problemos nesibaigė. Teritorija pasirodė esanti pilna kenksmingų ir pavojingų medžiagų. Pačioje 2002 metų pabaigoje kilo gaisras sieros valymo talpykloje, išmetęs kenksmingų medžiagų debesį. Brangi teritorijos rekultivacija atlikta tik 2003–05 m.
Teksto autorius Aleksejus Petrušinas ir traleris „Lira“ prie Kosse prieplaukos.
Šiandien buvusio Kosse pramoninis potencialas neatrodo toks įspūdingas, koks buvo prieškario ir sovietmečiu. Kaip ir anksčiau, veikia šaldytuvas („Chladokombinat“), šilumą gamina ir miesto elektros tinklą valdo TE-1. Tramvajų depas buvo uždarytas apie 2010 metus.
Tramvajaus atšaka į jį buvo išardyta, tačiau pačioje teritorijoje tramvajaus bėgiai išliko. Kurį laiką jis buvo nuomojamas motoklubui. Koksavimo ir dujų gamyklos teritorijoje veikia korporacija „Sojuz“, gaminanti maistinius riebalus. Likusią teritoriją užima daugybė didmeninės ir mažmeninės prekybos parduotuvių, sandėlių, autoservisų ir t. t. Nė viena iš šių įmonių neturi miestui tokios svarbios reikšmės, kokią kadaise turėjo dujų gamykla, Kosse elektrinė, šaldytuvas.
2024 metais Kosse buvo išlikę 15 prieškarinių pastatų, atkūrimo ir rekonstrukcijų metu pakeistų įvairiu mastu. Istorinės vertės turi tramvajų depo, šaldytuvo ir TE-1 pastatai. Tačiau pastarasis yra režiminėje teritorijoje, laisvo patekimo į jį nėra.
Trumpas Kosse gatvių sąrašas 1928–32 m.
Am Pulversteg žinoma nuo XIX a. 2-osios pusės. Pavadinimą gavo nuo joje buvusio parako sandėlio. 1948.07.29 Am Pulversteg buvo pervadinta Metallurgičeskaja gatve, tačiau ilgainiui šis pavadinimas išnyko. Dabar tai bevardis pravažiavimas, lygiagretus Magnitnaja gatvei ir esantis 50–60 m į vakarus nuo jos. Prieškarinių pastatų neišliko.
Gewerbe Straße žemėlapiuose žymima nuo XIX a. pabaigos. Joje daugiausia buvo sandėliai ir dirbtuvės. 1946.08.01 miesto civilinių reikalų valdybos įsakymu pervadinta Remeslennaja gatve („Amatų gatve“) – tai buvo jos vokiško pavadinimo vertimas. 2024 metais gatvėje išliko du prieškariniai pastatai.
Kosser Weg – pasienio Kosse gatvė. Susiformavo senojo kelio Kosse link vietoje. Po karo nebuvo pervadinta ir faktiškai tapo Kaštonų alėjos dalimi. Prieškarinių pastatų joje neišliko.
Neue Bleiche – gatvė, tik iš dalies, pietine dalimi, priklausiusi Kosse. Ji ėjo senojo kelio į Kosse palei upelį vietoje. 1948.07.29 pervadinta Katušečnaja gatve. Vėliau gatvė kaip tokia išnyko, nors pagal oficialius dokumentus ji tapo Velosipednaja doroga gatvės dalimi. Prieškarinių statinių joje neliko.
Paul Naumann-Straße žemėlapiuose atsirado XIX a. 2-ojoje pusėje. Po karo, 1946.08.01, pervadinta Magnitnaja gatve. Šiuo metu gatvėje išliko du prieškariniai pastatai, tarp jų tramvajų depo pastatas.
Posseldtstraße – gatvė, susiformavusi 1930-ųjų pradžioje. Jungė Gewerbe Straße, Neue Bleiche ir Am Pulversteg gatves. Po karo nebuvo pervadinta. Dabar tai bevardis pravažiavimas pramonės zonoje. Prieškarinių pastatų nėra.
Holsteiner Damm susiformavo senojo kelio palei Prieglaus krantą vietoje. Pavadinimą gavo nuo Groß Holsteino dvaro (Groß Holstein, Pregolskio gyvenvietė), kurio link ji vedė. 1945.11.23 Ypatingosios karinės apygardos vado K. P. Galickio įsakymu pervadinta tiesiog Krantine (Naberežnaja). Nuo 1946.08.01 jos pavadinimas pakeistas į Dešiniąją krantinę (Pravaja naberežnaja). 2024 metais Dešiniajai krantinei priskiriami aštuoni prieškariniai pastatai, tarp jų Karaliaučiaus šaldytuvo pastatas. Tačiau dalis šių pastatų yra ne pačioje gatvėje, o pramonės zonos gilumoje.
Kosse gyventojų skaičiaus kaita: 1867 – 20, 1871 – 56, 1905 – 409 gyventojai.
Kosse gyventojų sudėtis 1871 m.: evangelikai krikščionys – 46, katalikai – 10, vaikai iki 10 metų – 18, raštingi – 33 (87 %).
Nuotraukos puslapyje: Bildarchiv Ostpreußen / bildarchiv-ostpreussen.de, Michailas Ogorodnikovas.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
