Ar Kaliningrado grindinys turi ateitį ?
Nors Kaliningradas stengiasi pozicionuoti save kaip turistams patrauklų miestą, Rusijoje ir Europoje (jau nekalbant apie Ameriką ir Aziją) apie jį žinoma apmaudžiai mažai. Vakaruose, išgirdę apie Kaliningradą, paprastai iškart prisimena Kantą , o Rytuose – grindinį.
„Aš tarnavau jūsų mieste septintajame dešimtmetyje, – prieš porą metų pasakė man pagyvenęs Tulos taksistas, sužinojęs, iš kur atvykau. – Pas jus ten dar akmenimis grįstos gatvės buvo. Išliko ar kaip?“ Atkreipkite dėmesį: jis nepaklausė apie Karaliaus pilį, kurios griuvėsius tikrai bus spėjęs pamatyti, jo nedomino gintaro likimas (kas žino – gal jau baigėsi?), jis nekreipė dėmesio į mūsų paplūdimių būklę, net kitų miestų rusų taip mėgstama eksklavo atskirtumo nuo pagrindinės šalies teritorijos tema vairuotojo nepalietė. Jam širdį skaudėjo tik dėl grindinio.
„Yra?“ – atsisuko jis į mane ir pristabdė.
„Yra“, – atsakiau.
„Na, ačiū Dievui“, – atsiduso taksistas ir važiavo toliau.
Neabejotina vertybė
Vietos prieškarinio kultūros paveldo gynėjams akmenimis grįstos gatvės taip pat ypač brangios. Viena populiariausių Kaliningrado interneto bendruomenių šia tema vadinasi „Išgelbėkime grindinį!“ (https://www.facebook.com/groups/gorodk/). Jos koordinatorė Anna Karpenko daugybę kartų pačiose įvairiausiose platformose pareiškė, kad, bendruomenės narių nuomone (grupėje dabar yra keli šimtai žmonių), grindinys yra neabejotina kultūros vertybė. O jei taip, jis turi būti išsaugotas ten, kur yra dabar. Turimas omenyje ne tik matomas grindinys, bet ir tas, kuris paslėptas po asfaltu ir gali būti aptiktas atliekant kelių darbus. Grindinio gynėjai mano, kad jį šalinti galima tik išimtiniais atvejais. Pavyzdžiui, jei jis kelia realų pavojų eismo dalyviams.
Tačiau tokiai pozicijai Kaliningrade pritaria toli gražu ne visi. Daugelis vietos automobilininkų, vos prakalbus apie grindinį, iškart prisimena pakabą. Girdi, mašina ne valdiška, remontas dabar brangus, tad po velnių tą jūsų grindinį… Be to, daugelis kaliningradiečių kaltina akmenimis grįstas gatves, kad jos trukdo ilsėtis, nes priverčia automobilius barškėti tarsi barškučius. Turint omenyje, kad automobilininkų Kaliningrade dauguma, o miegoti naktimis apskritai nori beveik visi, sunku tikėtis, kad artimiausiu metu grindinio akcijos rodys tvarų augimą.
Klastingi spąstai
Teoriškai situaciją galėtų pakeisti vietos valdžia. Tačiau ypatingo jos uolumo šiuo klausimu kol kas įžiūrėti nepavyksta. Taip, sako miesto vadovybė, suprantame, kad grindinys – tai labai svarbu, bet miestiečiai daugiausia prieš, o ką mes? Mes – kaip liaudis. O jei taip, tai rūpintis istorinio paveldo išsaugojimu lyg ir nereikia. Užpylei jį asfaltu – ir tvarka.
Žinoma, po poros trejeto metų tas asfaltas, kaip pas mus įprasta, pasidengs duobėmis ir išdaužomis. Bet tai nebaisu. Labai greitai galima pakloti naują. Biudžetui tai, žinoma, brangu, bet užtat – visi patenkinti. Ir automobilininkai, ir tie, kurių miegas per jautrus, bet ypač – statybos bendrovės, nuolat gaunančios naujų užsakymų.
…Tačiau visiškai numoti ranka į istorinio paveldo gynėjus pavyksta ne visada. Maždaug prieš dvejus metus buvo atliktas savotiškas eksperimentas – grindinys buvo perklotas vienoje gražiausių miesto gatvių, Telmana gatvėje. Tačiau labai greitai naujoji danga ėmė bangoti, subyrėjo, ir važiuoti ja tapo visiškai neįmanoma.
Taip grindinys buvo diskredituotas, o jo gynėjai pateko į spąstus. „Na štai, žiūrėkite, mes jums nusileidome, bandėme padaryti taip, kaip norite, ir štai kas iš to išėjo! – tarsi sakė valdžia, kreipdamasi į populiarios interneto bendruomenės atstovus. – Dabar visiems akivaizdu, kad grindinį reikia šalinti, nes jo neįmanoma normaliai perkloti, neturime tokių specialistų.“
Paprasti receptai
Iš tikrųjų, žinoma, grindinį normaliai perkloti galima. Ir gerų specialistų rasti – ne problema. Tiesiog ieškoti jų reikia ne Vidurinėje Azijoje, kaip pas mus dažnai daroma, o, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Italijoje. Arba, galų gale, Lenkijoje, kur į tą patį grindinį vos ne meldžiasi.
Prisimenu, prieš kelerius metus Kaliningrado žurnalistai susitikime su Gdansko miesto tarybos pirmininku Bogdanu Oleszeku pasiteiravo, kaip dažnai šiame mieste tenka keisti grindinį asfaltu. Šį klausimą teko kartoti kelis kartus. Ir problema buvo visai ne kalbos barjeras. Tiesiog ponas Bogdanas niekaip negalėjo suprasti – kaip tai, keisti grindinį asfaltu? Kam?!
„Gdansko gyventojai tiesiog neleistų to padaryti! – sušuko jis, pagaliau supratęs problemos esmę. – Visiškai nereali situacija!“ „Bet juk vairuotojams turbūt trukdo grindinio akmenys?“ – nenurimo kaliningradiečiai. Oleszekas, regis, nežinojo, ką atsakyti. Jis tik gūžtelėjo pečiais.
Panašu, kad Gdanske grindinį perkloja tikri savo amato meistrai, todėl jis nekelia problemų automobilininkams. Žinoma, tokių specialistų darbas nepigus. Bet, manau, Kaliningradas išleidžia kur kas daugiau, vos ne kasmet keisdamas prakiurusį asfaltą. O gal viskas dar paprasčiau. Gal Gdansko gyventojai myli gimtąjį miestą labiau nei savo automobilius, todėl ir klausimas dėl grindinio keitimo asfaltu ten tiesiog nekyla. Tačiau greičiausiai Gdanske veikia abu šie nesudėtingi veiksniai.
Tai jau buvo, buvo…
Taigi, jei gerai pagalvoji, grindinio išsaugojimo receptas juokingai paprastas. Jei gyventojams ir valdžiai bus ne vis tiek, jis išliks, jei bus vis tiek – išnyks. Kol kas, kaip jau minėta, optimizmui priežasčių nedaug. Dauguma kaliningradiečių (net jei neturi automobilio ir naktimis kietai miega) nesusimąsto, kuo vertingi šie akmenys, nejaučia to. Jie nesupranta, kad kartu su grindiniu miestas netenka dalies savo sielos, kad raudami senovinius akmenis mes kertame šaknis, siejančias mus su šia žeme. Be to, kas stebina, kaliningradiečiai daugiausia įsitikinę, kad turistams jų miestas bus įdomus ir be grindinio. Ką ten „be grindinio“ – apskritai be nieko senovinio. Ir juo labiau – be pseudosenovinio.
Prieš kelis mėnesius, visuomenei svarstant eilinio architektūros konkurso, kurį surengė biuras „Miesto širdis“, sąlygas, viena gana žinoma ponia pasakė įkvėptą kalbą apie tai, kad Kaliningradui iš esmės nereikia istorinio centro. Jos nuomone, mes visi turime žiūrėti į priekį, o ne žvalgytis atgal. „Tegul Kaliningradas būna gražus, šviesus miestas su vertinga, šiuolaikine architektūra, be viduramžiško ankštumo. Tada ir mums patiems bus malonu čia gyventi , ir svečiai pas mus plūs“, – apibendrino ji.
Reikia pasakyti, kad jos kalba rado atgarsį daugelio diskusijos dalyvių širdyse. „Taip, taip, – pritarė kalbėtojai žmonės. – Reikia žiūrėti į priekį, Karaliaučiaus vis tiek neatkursi…“ O aš klausiausi ir supratau, kad visa tai jau buvo. Praktiškai nuo 1945-ųjų naujieji šios žemės gyventojai, energingai nusipurtę praeities naštą, ėmėsi statyti naują didelį šiuolaikišką miestą senojo, jų nuomone, nelabai vykusio, vietoje. Tai buvo ilgas, sunkus, o kartais – ką čia slėpti – tiesiog didvyriškas darbas.
Tačiau praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje jie visi baisiai pavargo. Sustojo, kritiškai apžiūrėjo, ką pastatė, ir sunkiai atsidusę išvyko ilsėtis į Gdanską, kurio centras po karo buvo kruopščiai atkurtas. Su visomis jo siauromis gatvelėmis, senais namais, na ir, žinoma, su grindiniu.
Manau, taksistui iš Tulos Gdanskas taip pat būtų patikęs labiau nei Kaliningradas...
P.S. Tačiau galbūt pas mus ne viskas taip blogai. Pavyzdžiui, neseniai grindinys buvo perklotas Griga gatvėje. Tai puiku. Svarbiausia, kad paskui neatsitiktų taip, kaip Telmana gatvėje.
Nuotr. Michailo Ogorodnikovo.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
