Kol Kuršių nerijos dar neužgožė smėlynai, maisto čia netrūko. Tankūs, įvairios gyvasties kupini miškai kuršius maitino bet kuriuo metų laiku.
XIII amžiuje pusiasalį užkariavus Kryžiuočių ordinui, prasidėjo masinis Nerijos kolonizavimas. Naujieji gyventojai, kaip ir jų pirmtakai, vertėsi žvejyba, medžiokle, drevine bitininkyste, o savo racioną papildydavo paukščių kiaušiniais – čia perėjo daugiau nei šimtas paukščių rūšių. Ordino šaltiniuose Kuršių nerija pirmą kartą paminėta 1258 metais pavadinimu Nestland („Lizdų šalis“). Tačiau XV amžiuje Ordinui pradėjus nykti, Nerijos miškai buvo negailestingai kertami ir deginami, kad jų vietoje atsirastų dirbamos žemės ir ganyklos, daug medienos sunaudota statyboms. Visa tai turėjo sunkių ekologinių padarinių. Pajudėję smėlynai ėmė pustyti ištisus kaimus. Vienintelis išlikęs plotas buvo miško masyvas tarp Kranto (Zelenogradsko) ir Šarkuvos (Lesnojaus gyvenvietės) – vienos seniausių Kuršių nerijos gyvenviečių. Nuo XVI amžiaus šiose vietose medžiodavo tik karališkieji asmenys. Savaime suprantama, paprastiems žmonėms naudotis čionykščio miško gėrybėmis buvo draudžiama.
Iki XVII amžiaus kadaise miškinga ir įvairios gyvasties kupina Kuršių nerija jau labiau priminė dykumą (ją netgi imta vadinti Prūsijos Sachara), ir kiekvieną žiemą vietos gyventojams grėsė tikras badas. Kad išmaitintų šeimas, žvejai buvo priversti ieškoti kitų būdų maisto atsargoms papildyti. Be to, nepakenkdavo bent kiek „praskiesti“ vienodą žuvies valgiaraštį. Taip čia ir pradėta medžioti varnas. Laimei, jų buvo apstu.
1656 metais pasirodė dokumentas, pagal kurį iš medžiotojų už varnų ir strazdų gaudymo įrenginius buvo imamas metinis vieno talerio ir šešių grašių mokestis. Be to, vietos girininkijoje reikėdavo įsigyti leidimą (licenciją) vietai (dažnai paveldimai), kurioje būdavo statomi spąstai. Juos sudarė smėliu užmaskuotas žvejybos tinklas ir keli aplink jį į žemę įsmeigti kuoliukai. Prie jų už kojelių būdavo pririšamos anksčiau sugautos varnos. Paukščiams vilioti galėjo būti naudojamos pupos, kviečiai ar žuvų viduriai
Virš spąstų skrendančios varnos, susigundžiusios išbarstytu lesalu ir pamačiusios savo gentainių, drąsiai nutūpdavo ant žemės šalia spąstų. Kai paukščių susirinkdavo pakankamai daug, palapinėje pasislėpęs medžiotojas truktelėdavo virvę, ir tinklas uždengdavo paukščius. Juos iškart greitai ir neskausmingai nužudydavo įkąsdami į galvą, todėl gaudytojai buvo vadinami „varnakandžiais“ (Krähenbeißer arba Krajebieter). Burnos ertmei dezinfekuoti medžiotojas retkarčiais gurkštelėdavo šnapso, kad neužsikrėstų kokia nors paukščių liga. Todėl žmona iškart suprasdavo, ar medžioklė buvo sėkminga. Jei vyras blaivus kaip stiklas – teks gulti alkaniems.
Varnas medžiodavo rudenį, kai ledas mariose dar būdavo plonas ir žvejoti buvo neįmanoma, ir pavasarį, kai jis tirpdavo, o žiemos atsargos baigdavosi.
Patyrę varnakandžiai per dieną parnešdavo po 50–100 paukščių. Į tinklus daugiausia pakliūdavo pilkosios varnos. Namuose paukščius nupešdavo, išmirkydavo, o paskui ilgai žiemai sūdydavo statinėse. Juos buvo galima virti, rūkyti, troškinti… Varniena kieta, todėl ją reikia virti ne 30 minučių kaip vištieną, o valandą ar pusantros. Pietums paprastai tekdavo po vieną varną žmogui, o garnyrui – kas Dievo duota.
Platesnę auditoriją „prūsiški balandėliai“ užkariavo tik XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo nutiestas geležinkelis Karaliaučius – Krantas: tai leido Nerijos gyventojams pardavinėti varnas Karaliaučiaus turguose. Tai buvo nemažas šeimos biudžeto priedas.
Net ir tada, kai apie žiemos bado grėsmę jau buvo galima pamiršti visiems laikams, varnos neišnyko iš kuršių stalų. Priešingai – varnienos populiarumas vis augo. O netrukus varnų mėsa pateko ir į brangių restoranų valgiaraščius.
Tiesa, dažnai patiekalas būdavo patiekiamas kitais pavadinimais – „Kuršių nerijos balandžiai“ (Nehrungstauben) arba „Šarkuvos žąsys“ (Sarkaugänse), o garnyrui – ryžiai arba rauginti kopūstai. Sūdytos varnos buvo laikomos tikru Karaliaučiaus patiekalu ir dideliu delikatesu.
Vokiečių poetas Gertas Sattleris (Gert O.E. Sattler) savo eilėraštyje apie varnakandžius parašė, kad paukščiams, norint juos nužudyti, galvas nukąsdavo. Kūrinys sukėlė pasipiktinimo audrą Arminui Tolliui, kuris paskutinį kartą varnas Kuršių nerijoje medžiojo 1944-aisiais, būdamas 15-metis paauglys. „Iš proto galima išsikraustyti!“ – piktinosi jis savo straipsnyje „Varnakandis. Kaip buvo iš tikrųjų“: – „Šių eilučių autorius, regis, nelabai išmano savo kūrinio dalyką ... Paskutinį kartą į mano tinklus pakliuvo 63 varnos. Vis dėlto namo grįžau ne kaip Drakula. Sunku net įsivaizduoti, kaip galima „nukąsti“ varnai galvą, kai jos snapas toks ilgas. Ir nė vienas „krajebiteris“, manau, negrįždavo iš medžioklės kruvinais drabužiais. Iš tikrųjų varnos kaukolę tereikėdavo lengvai prikąsti, ir ji akimirksniu, be kančių, nugaišdavo. Viena ranka paukščiui laikydavo snapą, kita – sparnus.“
Gaudyti varnas Arminą išmokė senelis. Anūkui jis paliko ne tik savo patirtį, bet ir dvi gaudymo vietas pajūryje.
Kaip pažymi Tollis, buvo panaudojamos ir varnų plunksnos. Pirmiausia jas surūšiuodavo, apdorodavo, o paskui pūkais kimšdavo pagalves, plunksnomis – čiužinius. Šį kruopštų darbą visada dirbdavo moterys. Paprastai jos susirinkdavo nedidelio kaimo viešbučio verandoje ir, kad darbas nebūtų toks varginantis, dainuodavo dainas ir dosniai užgerdavo grogu. Beje, ir vyrai neatsilikdavo, po sėkmingos medžioklės sušildami stipriu gėrimu.
Beje, varniena maitinosi ne tik kuršiai. Ja nesibjaurėjo nei kašubai, nei lyviai. Lietuvoje ji buvo tradicinio raciono dalis.
Pavyzdžiui, Kalnaberžės kaime (Kėdainių rajone) kasmet birželio pradžioje prie didelio stalo į „varniukų puotą“ susirinkdavo ir vietos gyventojai, ir svečiai iš kaimyninių kaimų. Greičiausiai paruošiamas ir, gurmanų nuomone, skaniausias patiekalas – varniena, troškinta alumi gruzdintuvėje. Įdedi į ją paruoštą mėsą, įberi prieskonių, valanda – ir gatava. Be to, šių paukščių mėsą kepa, troškina, marinuoja. „Varnų“ tradiciją palaikė ir Rusijos imperijos Ministrų Tarybos pirmininkas Piotras Arkadjevičius Stolypinas, turėjęs šiame kaime dvarą, kurį jo tėvas kortomis išlošė iš artimo bičiulio generolo.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
