– Genadijau Viktorovičiau, su kokiais sunkumais susidūrė sovietų vadovybė vykdydama Rytų Prūsijos operaciją?
– Su kautynėmis perėjusios Baltarusiją ir Lietuvą, iki 1944 m. rudens sovietų kariuomenės patyrė apčiuopiamų nuostolių, daugelio mėnesių įtampa atsiliepė jų fizinei būklei. Buvo išeikvotos materialinių išteklių ir ginkluotės atsargos. Kariuomenės kovinei galiai atkurti reikėjo laiko. Be to, reikia pripažinti, 3-iojo Baltarusijos fronto vadovybei nepavyko gauti tikslaus vaizdo apie Rytų Prūsijoje sukurtos priešo gynybos pobūdį. Vokiečiai savo ruožtu 1944 m. vasarą ir rudenį ėmėsi visų priemonių, kad neleistų sovietų kariuomenei įsiveržti į jų teritoriją.
Nors vermachtas visuose frontuose buvo krizinėje padėtyje, jam dar pavykdavo sutelkti nemažas pastangas padėčiai atskirose kryptyse išlaikyti. Anglų istorikas Basilas Liddellas Hartas ta proga rašė: „… pernelyg ištęstų komunikacijų dėsnis galiausiai ėmė veikti vokiečių naudai, mažindamas rusų spaudimą… ir taip didindamas mišrių pajėgų, sudarytų iš reguliariosios kariuomenės ir „folksšturmo“ dalinių, kuriuos vokiečiai siuntė... rubežiui išlaikyti, pasipriešinimą“.
Folksšturmas (Volkssturm)
Trečiojo reicho liaudies sukarintos pajėgos, suformuotos paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais.
Viena iš tokių krypčių ir buvo Rytų Prūsijos kryptis. Tuo tarpu 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė ankstesnėse kautynėse buvo gerokai nukraujavusi, pajėgų ir priemonių papildymas buvo nedidelis, nes vis dėlto pagrindine strategine kryptimi ne be pagrindo buvo laikoma Berlyno kryptis.
– Nepaisant visų sunkumų, 1945 m. balandžio 25 d. Piliavos (Baltijsko) šturmu baigėsi visa Rytų Prūsijos operacija. Kokią vietą Rytų Prūsijos operacija užima Antrajame pasauliniame kare?
– Strateginiu požiūriu Raudonoji armija čia iškovojo didelę pergalę, sutriuškinusi gausią vokiečių kariuomenės grupuotę. Rytų Prūsijos praradimas Vokietijai buvo ne tik ekonominiu ir dvasiniu-patriotiniu požiūriu svarbios provincijos netektis, bet ir lėmė gerokai sumažėjusią valstybės agresorės karinę galią.
Buvo sutriuškinta daugiau kaip pusės milijono karių grupuotė. Vokiečiai galutinai prarado galimybę panaudoti apsuptą Kuršo grupuotę pagrindinių pajėgų interesais. Pagaliau buvo sužlugdyti vokiečių vadovybės planai iš Rytų Prūsijos paveikti Berlyno kryptimi veikusią sovietų kariuomenės grupuotę.
Ir dar. Data „1945 m. balandžio 25 d.“ reikalauja komentaro. Mat sovietų kariuomenei užėmus Piliavą buvo baigta su pagrindine vokiečių grupuote Rytų Prūsijoje. Pati operacija dar tęsėsi ir baigėsi tik 1945 m. gegužės 8 d., kai prie Vyslos nerijos (Frische Nehrung) „pagrindo“ (dabartinio Lenkijos miestelio Štutovo apylinkėse) po įnirtingų kautynių pasidavė paskutinės vokiečių kariuomenės dalys.
– O kokią reikšmę Karaliaučiaus užėmimas turėjo Rytų Prūsijos operacijos kontekste?
– Karaliaučius buvo ne tik didelis Šiaurės Vokietijos miestas, ne tik karinė tvirtovė Baltijos pakrantėje, bet ir visos karinės sistemos Rytų Prūsijoje politinis ir strateginis centras. Per Karaliaučių Rytų Prūsijos grupuotė buvo aprūpinama maistu, šaudmenimis, ginkluote ir reikiamu turtu. Čia buvo formuojami vokiečių rezervai. Na, ir pagaliau Karaliaučiaus išlaikymas buvo Vokietijos prestižo reikalas. Šio miesto užėmimas iškart nulėmė visos Rytų Prūsijos priešo grupuotės likimą.
– Kokios buvo pagrindinės Raudonosios armijos sėkmės priežastys?
– Vokiečių memuaristai ir tyrinėtojai mokslinėse diskusijose kaip argumentą dažnai naudoja didelę sovietų kariuomenės persvarą pajėgomis ir priemonėmis Rytų Prūsijos operacijoje. Šis argumentas gali atrodyti kaip tam tikra objektyvi aplinkybė, pateisinanti pralaimėjimą. Iš tiesų sovietų kariuomenės persvara apskritai buvo labai didelė.
Tačiau čia reikia atsižvelgti į tai, kad analizuojama operacija liudijo apie visos Raudonosios armijos galios augimą, sovietų karo meno tobulėjimą. Karo veiksmams buvo būdingas didelis mastas ir įnirtinga kova, o tai reikalavo nepaprastų pastangų vadovaujant kariuomenei.
Pati operacija vyko 550 km bendro ilgio ir daugiau kaip 200 km gylio fronte! Priešą teko triuškinti įveikiant jo įtvirtintus rajonus, sudėtingomis vietovės ir nepalankiomis oro sąlygomis, be to, priešas dar turėjo paramą iš jūros.
Reikia turėti omenyje, kad sovietų karo vadovybei pavyko ne tik pasiekti akivaizdžią persvarą pajėgomis ir priemonėmis, o tai jau savaime yra karvedžio meistriškumo rodiklis. Vykdomos operacijos metu 3-iojo Baltarusijos fronto vadovybė ne tik pasirinkdavo teisingas fronto ir armijų smūgių kryptis, bet ir sukurdavo šiose kryptyse lemiamą persvarą pajėgomis ir priemonėmis.
3-iojo Baltarusijos fronto vadovybė pakankamai greitai ir operatyviai reaguodavo į kovinės padėties pokyčius. Antai, kai paaiškėjo, kad gerai parengtos priešo gynybos frontaliniu smūgiu pralaužti ir perskelti nepavyks, buvo pasirinkta nauja kovos veiksmų forma: derinant įvairias operatyvinio manevro formas, buvo pasiekiamas vienalaikis vokiečių kariuomenės atkirtimas ir suskaldymas, o paskui jos sunaikinimas.
Sembos pusiasalis
Dar vadinamas Sambijos pusiasaliu. Šiandien vadinamas Kaliningrado pusiasaliu. Yra pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje.
– Ką vokiečių vadovybė galėjo priešpriešinti šiai taktikai?
– Tokiomis sąlygomis vokiečių vadovybė galėjo pasikliauti tik greitu savo pajėgų ir priemonių manevru, ką ji kai kuriais atvejais gana sėkmingai ir darydavo. Pavyzdžiu čia gali būti 1945 m. vasarį Sembos pusiasalyje įvykdytas Karaliaučiaus deblokavimas. Ir vis dėlto sovietų karo vadovybės savo ruožtu taikomos įvairios operatyvinio manevro formos ir jų kaita jau operacijos eigoje dažnai statydavo vokiečius prieš neišsprendžiamas problemas.
Reikia pažymėti ir tokį sovietų karo vadovybės bruožą kaip gebėjimas greitai mokytis. Pavyzdžiu čia gali būti 1944 m. Gumbinės operacija. Gumbinės proveržio metu 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė pirmą kartą susidūrė su gerai parengta ir organizuota ilgalaike priešo gynyba. Ši operacija nepasiekė jai iškeltų tikslų. Bet jos rezultatai buvo panaudoti rengiant ir vykdant naująjį puolimą. Tiek operatyviniu, tiek taktiniu požiūriu.
Visų pirma paplito tokia kovos veiksmų forma kaip puolimas naktį. Tai gerai matyti 11-osios gvardijos armijos pavyzdžiu: iš 130 km, nueitų Rytų Prūsijos teritorijoje, 60 km ji nuėjo naktį, forsuodama upes ir užimdama Įsrutį (Černiachovską) bei stambius atramos punktus Taplacken (Talpaki) ir Vėluvą (Znamenską).
– Kaliningrado srityje iki šiol pasitaiko daug vokiečių fortifikacinių įtvirtinimų: dotų, fortų. Kokia taktika buvo naudojama jų ugnies galiai nuslopinti?
– Taktinėje grandyje paplito šturmo būrių ir grupių formavimas kovai su fortų, dotų, miesto įtvirtinimų įgulomis. Buvo naudojama ir tokia kovos su įtvirtintais punktais forma kaip jų blokavimas, po kurio įgula buvo sunaikinama arba paimama į nelaisvę.
– O kaip pavyko susidoroti su galinga vokiečių grupuote, apsupta prie Šventapilės (Mamonovo)?
Heilsbergo grupuotė
Pavadinta pagal Heilsbergo (vok. Heilsberg) miestą – dabar Lidzbarkas Varmijos (Lenkija). Jos sudėtyje buvo 19 divizijų likučiai. Heilsbergo įtvirtintam rajonui priklausė, be kita ko, Šventapilės (Mamonovo) ir Prūsų Ylavos (Bagrationovsko) miestai.
– Heilsbergo grupuotė buvo sutriuškinta palaipsniui suspaudžiant priešo gynybą ir naikinant jį ribotame vietovės plote, plačiai naudojant artileriją ir aviaciją. Skeliantys smūgiai esant didelei priešo kariuomenės koncentracijai ir parengtai gynybai buvo neįmanomi.
– Kokia taktika buvo naudojama šturmuojant Karaliaučių?
– Šturmuojant Karaliaučių buvo puikiai išnaudota galimybė dviejų armijų pajėgomis suduoti priešpriešinį smūgį, apsupti priešo grupuotę mieste ir paskui ją greitai sutriuškinti. Bet aš pataisyčiau: tai jau ne taktika, o operatyvinis menas. Taktika – tai šturmo grupių ir būrių naudojimas mūšio metu.
Taigi bendras šių dviejų karo mokslo dedamųjų taikymas praktikoje ir lėmė greitą sėkmę su nedideliais nuostoliais. Šturmuodama galingą Karaliaučiaus tvirtovę, sovietų kariuomenė negrįžtamai neteko 3700 žmonių. Pakanka pasakyti, kad Vilniaus užėmimo „kaina“ siekė 4300 žmonių. O tai tiesiog miestas, ne tvirtovė!
Ir, žinoma, pasiekti pergalę apskritai 1945 m. Rytų Prūsijos strateginėje operacijoje būtų buvę neįmanoma be iš tiesų pasiaukojamo sovietų kareivių ir karininkų kovinio darbo. Kautynės buvo įnirtingos, reikalavo neįtikėtinos jėgų įtampos keturis mėnesius.
Būtina atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad kovoti teko prieš vokiečių kareivius, kurių daugelis gynė savo žemę, savo tėvynę. Reikia pripažinti vokiečių kareiviams – jie kovėsi negailėdami nei jėgų, nei gyvybės. Tai buvo išskirtinai stiprus priešas. Bet tuo garbingesnė pergalė, kuri atiteko sovietų kareiviui!
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
