Baltoji Kreuzburgo pilies mergelė
Virš Kreuzburgo, ant kalno, kadaise stūksojo pilis. Dabar iš jos liko tik griuvėsiai, ir žmonės kalbėdavo, kad geriau į tas vietas neiti – kartais ten dėdavosi keisti dalykai. Retkarčiais ten matydavo baltai apsirengusią merginą; ji klaidžioja tai šen, tai ten ir tikisi savo sielos išvadavimo. O po pilies griuvėsiais palaidota daug neįkainojamų lobių. Baltoji dama pasirodydavo vargšų vaikams, kurie žaisdami atsitiktinai patekdavo į pusiau sugriuvusius pilies rūsius, ir priberdavo jiems į kepurėles auksinių monetų. Džiugiai grįždavo vaikai su tokiomis dovanomis namo, ir jų tėvai būdavo laimingi. Kitos šeimos pavydėjo laimingiesiems ir, ieškodamos aukso, keturpėsčios išlandžiojo visus požemius, bet aptikdavo tik rupūžes ir gyvates, o ne baltąją merginą, dosniai dalijančią dovanas.
Vieną vakarą batsiuviai šventė savo cecho šventę ir gerokai prisigėrė. Ir du pameistriai staiga nusprendė, kad būtų labai puiku, jei jiems pavyktų surasti Baltąją Mergelę ant pilies kalno. Juk drąsos jiems netrūko!
Ir štai, svyruodami, netvirtu žingsniu, jie ėmė kopti prie pilies griuvėsių. Ten jie iš tiesų pamatė Mergelę, sėdinčią ant akmens. Priešais ją gulėjo keptuvė, pilna aukso, o rankose ji laikė sidabrinį samtelį.
Pameistriai įmantriai palinkėjo jai labo vakaro ir, ilgai nesivaržydami, paprašė nedidelės išmaldos pragyvenimui. Mergelė linktelėjo ir paprašė jų palaikyti ištiestas odines prijuostes. Paskui ji samteliu kiekvienam atbėrė iš keptuvės po krūvelę aukso, ir du darbininkai su vargu nutempė auksą prijuostėse atgal į užeigą, kur jų nekantriai laukė stalo draugai – batsiuvių meistrai ir pameistriai. Pagaliau du įžūlūs jaunuoliai triumfuodami grįžo pas savo draugužius, nors ir ėmė staiga pastebėti, kad galva jiems darosi vis sunkesnė, o prijuostės – vis lengvesnės ir lengvesnės.
Jie iš karto išbėrė auksą ant draugelių atlaisvinto stalo ir – kas per velniava – kurgi, tiesą sakant, dingo tas auksas? Geltoni driežai, žalios varlės, rudos rupūžės, kažkokie supuvę medgaliai… Ir visas tas šlykštynas ėmė ropoti po stalą ir net šokinėti į alaus bokalus, o tai buvo jau visai bjauru..
Abiem pameistriams gerokai apkūlė šonus, nes gildija palaikė šią istoriją piktu pokštu ir visos dorų batsiuvių bendruomenės įžeidimu.
Kreuzburgo riteriai ir vienuolės
Kreuzburge, senojoje turgaus aikštėje, kadaise stovėjo sena rotušė. Ir kiekvieno jaunaties nakties metu ten galėjai stebėti keistą reginį. Vos tik bokšto laikrodis išmušdavo vidurnaktį, nuo kalno, ant kurio dar matėsi Ordino pilies griuvėsiai, viena po kitos nusileisdavo keturios atviros senų senovės karietos. Į kiekvieną iš jų buvo pakinkyta po keturis arklius, o į pirmąsias dvi – baltus, į trečiąją ir ketvirtąją – juodbėrius.
Baltieji žengė ramiai, o juodbėriai draskė pakinktus, stojosi piestu, ir iš jų šnervių lėkė ugnies kibirkštys. Pirmosiose dviejose karietose sėdėjo po šešias baltais abitais vilkinčias vienuoles. Rankose jos laikė rožinius, bet galvų jos neturėjo. Kitose dviejose karietose sėdėjo dvylika grėsmingų riterių, apsivilkusių šarvais, ir kiekvienas rankose laikė savo galvą su šalmu.
Mirtinoje tyloje ši procesija tris kartus apvažiuodavo turgaus aikštę ratu, ir nebuvo girdėti nei kanopų kaukšėjimo į grindinį, nei ratų girgždėjimo. Vienuolių vežėjai buvo balti ėriukai, o riterių – juodi ožiai. Ir taip pat kaip arkliai, kuriuos jie valdė, ožiai šnypštė ugnies kibirkščių pliūpsniais.
Paskui visa vilkstinė įvažiuodavo į senąją rotušę, iš ten pasigirsdavo laukinė, palaida muzika, ir girdėjosi vienuolių ir riterių balsai: vyrų – garsūs ir užkimę, moterų – švelnūs ir tylūs. Puotos dainos skambėjo pakaitomis su vargonų garsais ir giedamais bažnytiniais choralais.
Pavieniui varpo dūžiui paskelbus pirmosios vidurnakčio valandos pabaigą, karietos su savo vaiduokliškais keleiviais išvažiuodavo iš rotušės, vėl tris kartus apsukdavo aikštę ir nuvažiuodavo šalin. Ir baisu, ir keista buvo matyti ant riterių pečių šydais pridengtas vienuolių galvas, o ant vienuolių – riterių galvas šalmais nuleistais antveidžiais.
Atsitiko taip, kad 1818 metais per Sekmines ir turgaus aikštė, ir senoji rotušė išdegė iki pamatų. Po gaisro ten liko stovėti vienui vienas senas pastatas. Per kitą jaunatį riteriai ir vienuolės vėl pasirodė. Kiekvienas ant pečių turėjo savo paties galvą, bet šįkart karietos apvažiavo aikštę dar rūkstančiu gaisravietės pelenu, per nuodėgulius ir griuvenas – devynis kartus.
Karietos dingo vieninteliame išlikusiame name, kur vėl pasikartojo naktinė puota. Tačiau dabar ji buvo ne tokia siautulinga, o švelnesnė ir ramesnė. Iškilmingas vargonų skambesys ir pamaldūs choralai nustelbė laukinį, nežabotą linksmumą.
Kai turgaus aikštė vėl buvo atstatinėjama, senas pakrypęs pastatas buvo nugriautas, kad atsirastų vietos naujiems pastatams. Ir kitą jaunaties naktį virš aikštės nuskambėjo tyli, švelni ir labai maloni melodija. Tai buvo nuostabi giesmė: Gloria sit Patri, Filio et Spiritui Sancto! („Garbė mūsų Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“).
Nuo tada niekas niekada nebematė nei grėsmingų riterių, nei vienuolių. Nebepasirodė jie daugiau savo karietose, pakinkytose baltais ir juodais žirgais. Visi jie rado sau prieglobstį ten, kur amžinoji ramybė ir nėra vietos žemiškiems rūpesčiams.
ŠALTINIAI
1. Иоганн Георг Грессе. Книга легенд Прусского государства. (Johann Georg Theodor Grässe. Sagenbuch des Preußischen Staats. 1–2, Band, 1868/71.)
2. Людвиг Бехштейн. Книга легенд. (Ludwig Bechstein. Deutsches Sagenbuch. 1853.)
● Redakcijos pastaba: skaitykite VisitPrussia.com interviu su vokiečių ir, ypač, prūsų pasakų vertėja, mūsų nuolatine autore Tatjana Kolivai, rašančia savo tinklaraštį, kuriame paskelbta begalė kitų palyginimų, legendų ir pasakų jos vertimu.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
