PRŪSIJOS LEGENDOS Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Kaip ir Amžinasis miestas Roma, Urbs Septicollis1, Karaliaučius stovi ant septynių kalvų, nuo kurių atsiveria žavingi apylinkių vaizdai. Šis miestas įsikūręs nepaprastai patogioje gyventi vietovėje. Tai lyguma, kuria teka laivuojamas Prieglius. O nedidelės kalvos šen bei ten leidžia mums gėrėtis nuostabiais peizažais.
Čia, kur bežvelgsi, labai daug vandens, ir tai miestui suteikia neapsakomo žavesio. Laivuojamas Prieglius su atšakomis skalauja visą Karaliaučių ir jo centre sudaro vienintelę tokią Knypavos salą. Graži panorama, atsiverianti nuo Promenados į Liepų turgų (Lindenmarkt), esantį prie pagrindinės Priegliaus atšakos, neskubiai tekančios apačioje. Kairėje – laukų platybės ir miškeliai, o dešinėje – žalumoje skendintys seni namai su savo įmantriais balkonėliais. Jie driekiasi nuo Mėlynojo bokšto, miesto kalėjimo, iki biržos pastato. O viduryje – du tiltai, ir virš vieno iš jų, Žaliojo, turėklų matyti uoste susigrūdusių laivų stiebai.
Dar gražesni vaizdai atsiveria nuo Žaliojo tilto marių link. Šioje vietoje į Prieglių įteka viena iš jo atšakų, prieš tai apjuosusi Knypavos salą, ir upė teka plačiai ir laisvai. Abiejuose jos krantuose driekiasi ilgos sandėlių eilės.
Kairėje pusėje apačioje matyti tvirtovė, o dešinėje – upės muitinė Holländer Baum. Fachverkiniai sandėlių pastatai, muitinė, balkonais papuoštas vietinės garlaivių bendrovės biuras, taip pat Raudonasis kranas, deja, neseniai degęs, suteikia dešiniajam Priegliaus krantui nepaprasto vaizdingumo.
Tačiau visiškai ypatingo žavesio Karaliaučiui suteikia laivai. Vienas vaizdas upėje kas minutę keičia kitą. Štai dešinėje Priegliaus atšaka palei krantinę vėžlio greičiu šliaužia „skatiko keltas“ – Pfennigfähre, o ten lygiu vandeniu skrodžia valtis, kurią irkluoja pora jūreivių. Čia laivas ieško sau vietos prie sandėlio, iš kurio jam reikia paimti prekes, bandydamas įsisprausti į laisvą vietą prie prieplaukos. Pagaliau jam pasiseka: vienas iš laivų, visiškai pakrautas, atsišvartuoja nuo prieplaukos. O už Holländer Baum muitinės ką tik atvykę laivai išmeta inkarą, kad išmestų balastą. Šioje vietoje Amerikos, Norvegijos ir Olandijos žemė susimaišo su Prūsijos žeme, ir vietos berniukai nuolat ten raustosi, ieškodami keistų kriauklių.
Žingsniuodamas Žaliuoju tiltu, aplink matai išties stebuklingus vaizdus. Platus vanduo, kur bepažvelgsi: upė, ritanti savo bangas į jūrą, uosto laivų vėliavos ir burės, vakaro saulėlydis, skęstantis tolimame jūros veidrodyje, – visa tai sukuria jūrų dievo Poseidono buvimo įspūdį. Ir tai jaudinantis pojūtis.
Jį sustiprina unikali šios vietos architektūra. Plati Priekinio Forštato gatvė, pastatyta šiuolaikiniu stiliumi, įspūdingas banko pastatas, lieknas Žaliųjų vartų bokštas, solidus barokinis vertybinių popierių biržos pastatas sudaro aukštą priekinį planą, nuo kurio atsiveria gražūs vaizdai.
Krantinėje dešinėje pusėje išsidėstęs Žuvų turgus, o šalia jo – sendaikčių turgus (Fisch- und Krammarkt). Ten visada knibžda žmonių. O priešingoje pusėje stūkso Albertinos kolegijų pastatai, iš už kurių žvelgia Katedra, sudarydama idiliško viduramžių vienuolyno, skendinčio sodų žalumoje, vaizdo įspūdį.
Čia visada galima pamatyti nepakitusias žvejų valtis, taip pat laivus, kurie čia atveža sūrio, sviesto, o rudenį – vaisių. Žvejų valtys atrodo kaip plati pailga dėžė, o sūrius atplukdančių laivų – smailėjantis palapinės formos medinis stogas, saugantis nuo saulės. Jie upėje išsirikiuoja ilgomis eilėmis.
Už miesto pylimo iš trijų pusių nėra nieko, tik plokščia lyguma su laukais ir ariamomis žemėmis. Tarp jų ir pylimo yra vandens telkiniai (pavyzdžiui, Aukštutinis tvenkinys) arba duobės, susidariusios, kai šioje vietoje buvo kasama žemė gynybiniams įtvirtinimams statyti. Duobės pamažu nyksta, užpildomos miesto šiukšlėmis ir skudurais. Šiose šiukšlių krūvose nuolat raustosi valkatos, elgetos ir dzimkenai2, ieškodami ryškių skudurų, peilių nuolaužų, sulūžusių šukų, stiklo indų šukių, sagų ir panašaus šlamšto.
VERTĖJOS PASTABA
1. Miestas, pastatytas ant septynių kalvų (Urbs Septicollis)
2. Dzimkenas – iš lenkų kalbos ziomek (vyr. g.) „tėvynainis“ pasiskolintas žodis; taip pat dschimke, schimke. Taip buvusiose Rytų ir Vakarų Prūsijoje vadinti lenkų sielininkai ir valtininkai.
PRŪSIJOS LEGENDOS Tatjanos Kolivai tinklaraštyje.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
