PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
Tai nutiko karštą 1839 metų vasarą. Po pietų sėdėjau prie savo kambario lango, įsiskaitęs į įdomią knygą. Staiga ant puslapio krito šešėlis. Pamanęs, kad tai debesis, kuris netrukus nuplauks pro šalį, priėjau prie lango. Išmušė šešios. Tuo metu gyvenau name šalia Burgkirche, už minutės kelio nuo Kalno aikštės (Bergplatz). Virš priešais stovinčių namų stogų pamačiau besidriekiančius tirštus juodus dūmus. Jie kilo vis aukščiau, plito į šonus ir darėsi vis tirštesni. Gatvėje jau buvo juntamas sujudimas. Žmonės išsigandę žvelgė į dangų, būrėsi į grupeles, ieškojo vietos, iš kurios būtų galima pamatyti dūmų šaltinį, apsikeisdavo nerimastingais žvilgsniais ir klausimais. Pasiėmiau skrybėlę bei lazdelę ir nuskubėjau Priegliaus link, iš kurio pusės kilo dūmai.
Tačiau priėjęs prie upės pamačiau, kad man reikia pasukti gerokai dešiniau. Tuo tarpu iš dūmų, vis labiau plintančių į visas puses, kaip meteoritai nuolat byrėjo akinančios kibirkštys.
Eidamas pro gatvės sendaikčių turgelį, pamačiau, kad prekeiviai ramiai sėdi savo kėdėse. Senutė įnikusi skaitė apiplyšusią storą knygą, vidutinio amžiaus vyras šepečiu valė seną aksominį krėslą. Jauna mergina paskutinėje krautuvėlėje, kur parduodami juodi, geltoni ir raudoni karstai, ramiai mezgė, apatiškai žiūrėdama prieš save. Pamaniau, kad galutinai kraustausi iš proto, kai pamačiau, kaip arklys aikšte traukia vežimą, ant kurio tarp dviejų mažų stulpelių buvo ištempta virvė, o beždžionėlės raudonais švarkeliais balansavo ant jos, demonstruodamos savo įgimtus gebėjimus. Dzimkenų1 ir vaikų minia stovėjo išpūtusi akis į jas su tokiu dėmesiu, kad, rodos, visas pasaulis galėjo nugrimzti į nebūtį jų netrukdydamas.
Sparčiu žingsniu patraukiau per Medaus tiltą2 prie Mėlynojo bokšto3. Apsukęs jį, akimirkai sustojau. Visas krantas buvo užkimštas žmonių, Priegliumi pirmyn atgal zujo valtys. Už biržos pastato4 į dangų veržėsi liepsnos liežuviai, panašūs į ilgas besiraitančias gyvates. Į visas puses grėsmingai driekėsi juodi dūmai, ir vis dar buvo visiškas bevėjis. Išgirdau, kaip kažkas pasakė, kad Lastadijoje5 dega kanapių pluošto sandėlis ir kad, girdi, ugnis greitai plinta ir jau apėmė gretimų sandėlių stogus. Pabandžiau prasiskverbti į Klapperwiese6 rajoną, kad sužinočiau, kaip sekasi mano draugui ponui Toussaint'ui ir ar galiu kuo nors jam padėti, nes jo prekybos namų sandėlis buvo pavojaus zonoje.
Kai skverbiausi pro minią artimiausiu tiltu, juodi dūmai staiga virto pilkšvai gelsvais. Tarsi šikšnosparnio sparnai jie išsiskleidė virš viso Priegliaus, taip kad maždaug dešimt minučių beveik nieko nebuvo matyti.
Ši akimirka buvo labai baisi. Joje buvo kažkas iš pasaulio pabaigos. Staigus visų daiktų išnykimas šiurpiame dusinančiame rūke gąsdino nepaprastai.
Tai paaiškėjo tuo, kad liepsnų apimto sandėlio eglinės gegnės sudegė ir užsiliepsnojo kanapių pluoštas. Tačiau tada nuo jūros atpūtė vėjelis, oras pajudėjo, ir pro didelius plyšius dūmuose ėmė matytis tai žmonių pilni tiltai ir krantas, tai linksmai žybčiojantys ugnies blyksniai.
Lėtai ėjau lentų grindiniu link įėjimo į Klapperwiese, kur stovėjo krovimo kranas. Karštis buvo nepakeliamas. Apstulbę žmonės sustingo vietoje ir, neatitraukdami akių nuo baisaus reginio, nejučia glaudėsi vienas prie kito. Priegliuje visi prie Lastadijos inkarą išmetę laivai iš pradžių persikėlė į Priegliaus atšaką, arčiau prieplaukos, kai kurie – link Holländer Baumo7, vytinės8 iš po Žaliojo tilto9 – Lomzės10 link. Tačiau kai ugnis neįtikėtinu greičiu apėmė už Raudonojo krano stovėjusias klėtis, kai užsiliepsnojo Toussaint'o sandėlio stogas, kai kibirkštys nulėkė toli per upę iki priemiesčių, visi laivai tarsi pagal komandą ėmė trauktis į saugų atstumą.
Šis laivų bėgimas vyko ištisuose dūmuose, kurie, kamuoliais virsdami, tarsi vyniojo juos į daugybę įkapių. Lakios vaizduotės žmogui galėjo pasirodyti, kad upe klaidžioja milžiniškos šmėklos.
Laivai, buvę mūsų pusėje, prie pietinio kranto, taip pat buvo priversti kuo greičiau palikti šią vietą. Kiekviena delsimo minutė galėjo jiems brangiai kainuoti, nes jie rizikavo užsidegti nuo į visas puses lekiančių kibirkščių. Daugiausia tai buvo vytinės. Įgulos traukė jas virvėmis, ir jos lėtai šliaužė palei krantą. Šis bendras laivų judėjimas, skuba, šauksmai, dūmai, netyčinės avarijos: prie krovimo krano nutrūko olandų dvistiebio laivo inkaras ir nugarmėjo į vandenį, savo nagu išplėšęs lentos gabalą iš lentų grindinio.
Galima buvo pamanyti, kad vyksta jūrų mūšis arba bent jau žemės drebėjimas.
Taigi atėjau į Klapperwiese, bet Toussaint'o prekybos namuose nieko neradau. Firmos savininkas su šeima gyveno Rodmannshöfene11 – užmiesčio dvare už pusantros mylios nuo miesto. Vienas iš sūnų nujojo ten raitas pranešti artimiesiems apie tai, kas nutiko, o kitas kartu su kontoros tarnautojais gesino gaisrą.
Grįžau prie krovimo krano. Priešingo kranto vaizdas buvo visiškai toks pat, koks susiformavo mano galvoje vaikystėje, kai skaičiau Jono Teologo Apreiškimą. Tai buvo kažkas apokaliptiško. Baisus pragaras, dūmų stulpai, pirmyn atgal lakstantys žmonės, panašūs į skruzdėles, šiurpi baimė dėl to, kas staiga gali nutikti per artimiausias minutes, baikštūs žvilgsniai – tai į miesto pusę, kur gatvės tokios siauros, tai į priemiesčius, kur namai ir sandėliai buvo ką tik atstatyti po paskutinio gaisro. Ar ugnis nepersimes ten? Atsargumas, sąmyšio metu visai ne pro šalį, – kad nesutraiškytų vežimai, arkliai, kareiviai; stiprėjantis karštis, nuo kurio garavo Priegliaus vandenys, o grindinio lentos įtartinai girgždėjo, – viso to pakako, kad žmogus persiimtų savo menkumo ir bejėgiškumo prieš siaučiančią stichiją jausmu.
Karštis darėsi vis nepakeliamesnis. Ant mano pusėje buvusių kanapių pluošto sandėlių nepaliaujamai pylė vandenį. Ugnies protuberantai skrodė orą, siųsdami tikras ugnines strėles Žaliojo tilto ir artimiausių sandėlių link. Ant jų stogų būriavosi žmonės su kartimis, gaisriniais kabliais, vandens kibirais ir šlapiais maišais. Jie stengėsi atremti bet kokį užsidegimo pavojų.
Jau degė visa sandėlių grupė iki silkių barako12, tiesa, išskyrus pastarąjį. Toussaint'o sandėlis, vidurinis eilėje, buvo visai neseniai nudažytas šviesiai žalia spalva, kai prekybos namai šventė savo šimtmečio jubiliejų. Fachverko sijos ir liukų durys buvo padengtos juodu aliejiniu laku, durys apkaltos skardos lakštais. Sandėlis ilgai priešinosi, nors viduje jau visu smarkumu liepsnojo ir siautė ugnis.
Bet štai sprogo stogas, ir liepsna aukštai šovė į dangų. Tačiau pastato fasadas laikėsi kaip riteris nuleistu antveidžiu. Jo durys vis dar buvo sandariai uždarytos, ir tik kartais baisus traškesys sudrebindavo orą. Viskas aplinkui jau gulėjo griuvėsiuose, o šis pastatas, atrodė, norėjo mesti iššūkį ugniai. Kai dūmai kiek išsisklaidydavo ir liepsna ryškiai jį apšviesdavo, juodi liukai atrodė tokie niūrūs ir tokie panieką reiškiantys, o sienų žaluma tokia raminanti, tarsi jiems būtų neįsivaizduojama virsti apdegusiomis nuolaužomis, kaip viskas aplinkui.
Karaliaučiaus Vorstadtas XVIII amžiaus pabaigoje du kartus smarkiai degė.
Bet štai staiga visi liukai beveik vienu metu atsilapojo, iš jų tarsi įsiutęs slibinas išsiveržė ugnis ir akimirksniu apėmė garbingą pastatą nuo viršaus iki apačios. Nepamirštama akimirka.
Iš čia liepsnų srautas nusirito prie silkių barako – ilgo, vienaaukščio paprasto statinio vienos iš Priegliaus atšakų vingyje. Iš pradžių statinys rūko. Paskui kelias minutes jo stogas „prakaitavo“, ant jo kaupėsi skystis, skleidžiantis dusinantį kvapą – aštrų ir kartų. Tada kampuose užsiliepsnojo statinio karkasas, ir liepsna linksmai sušoko gegnėse – taip vėjo dvelksme virpa iliuminacijos lempučių ugnelės. Šen bei ten šuoliai, piruetai, raudonų liežuvėlių sūkuriai… Tarsi tai būtų išdykusios ugnies dvasios, besilinksminančios savo šventėje ir demonišku greičiu skraidančios pirmyn atgal. Jos ryškiai kontrastavo su tuo niūriu pasipriešinimu, kurį ugniai parodė Toussaint'o namų sandėlis.
Toliau ugnis nebeplito. Narsių gaisrininkų komandų, taip pat jaunų pirklių ir kareivių, nenuilstamai gesinusių ugnį vandens siurbliais13, pastangomis pavyko neleisti gaisrui išplisti miesto link. Vėjo kryptis taip pat tapo palanki. Vežimas po vežimo su linais ir kanapėmis išvažiavo iš gretimų sandėlių. Nuo šios akimirkos gaisras jau tapo istorijos ir smalsuolių nuosavybe – šie dabar galėjo be jokios baimės ramiai mėgautis jo gesimo reginiu.
Išmušė devynios. Kavalerijos trimitai ir pėstininkų būgnai atgrojo vakarinę zorią. Šie įprastos taikios gyvenimo tvarkos ženklai, ritmingas laikrodžių mušimas bokštuose, ištęsti trimitų garsai ir prikimęs būgnų tratėjimas veikė stebuklingai raminančiai. Jie nepaprastai kontrastavo su ką tik išgyventu katastrofos reginiu, visuotiniu sujaudinimu, siaubu dėl griaunamosios stichijos jėgos.
Kai gaisrininkai pasitraukė nuo krantinės, o tiltas buvo išvalytas nuo smalsuolių minios ir užimtas kareivių, kai ugnis pagaliau buvo užgesinta, o publikos nuotaika ėmė keistis nuo iki tol vyravusio netikrumo, panikos ir nerimo į bambėjimą, samprotavimus ir naujų reginių bei malonumų paieškas, šimtai14 meilės žynių nepraleido progos pasirodyti gatvėse, ir aplinkui buvo galima stebėti nepaprastas grubiausio geidulingumo apraiškas. Šen bei ten buvo matyti, kaip merginos ir vyrai su grubiais pokštais ir juoku poromis dingdavo priemiesčių gatvėse, sandėlių skersgatviuose, artimiausiose alėjose ir net... krūmuose. Vėl triumfavo senovinis žiaurumo ir geismo ryšys. Kuo didesnė buvo žmonių įtampa iki tol, tuo nevaldomesnis tapo jų atsipalaidavimas, virsdamas palaidumu.
Naktinis 1811 metų gaisras Vorstadte.
Reginys, kurį kūrė Prieglius, buvo vertas daug. Karščiu persunktame vandenyje vaikštinėjo antracito juodumo juostos, o bangos spindėjo kaip paauksuotas poliruotas plienas.
Upe plaukė didelės statinės su degančiu aliejumi ir spiritu. Palei grindinius ir Žaliąjį tiltą pirmyn atgal manevravo sargybos laivai, nes Lastadijoje gaisras dar nebuvo iki galo užgesintas, degė lentų grindinys, ir ore vis dar tebelakstė ugnies kibirkštys. Tačiau visuotinio dėmesio centras neabejotinai buvo Raudonasis kranas, kuris pro ugnį stiebėsi į dangų, dingdamas jame, kai liepsna smarkiai įsiliepsnodavo, ir vėl pasirodydamas. Jis vienas tebestovėjo. Liepsna degančiuose sandėliuose skambėjo įvairiai: tai kaip barškantis traškesys, tai kaip lygus ūžimas, tai kaip duslus riedantis dundesys, – tarsi ant karsto dangčio kastuvu mėtytų žemes. Staiga Raudonasis kranas girgždėdamas atsiduso. Galingas geležinis jo karkasas sudrebėjo ir trūkčiojo, bet atsilaikė. Jau buvo sudegęs visas jo medinis apkalas, ugnis prarijo eigos ratą – minia nekantriai laukė milžino griūties.
Iš krano bebuvo likęs tik geležinis skeletas, kurio paprastos linijos švytėjo liepsnoje, bet jis stovėjo tol, kol neįsmuko pamatas, kol ugnis neišėdė grindinio lentų. Ir vos tik tai nutiko, kranas tuoj pat sugriuvo.
Buvo apie dešimtą valandą vakaro; nuo šios akimirkos savo siaubu gražus gaisro reginys visą naktį išliko beveik nepakitęs, ir žiūrovų minia pamažu išsiskirstė.
Neguliau miegoti iki pirmos valandos nakties. Ji praėjo ramiai, o ryte būgnai ir trimitai vėl suskambo, kad pakeistų kareivių sargybą. Išaušo rugpjūčio trečioji, Frydricho Vilhelmo III15 gimtadienis. Devintą valandą ryto turėjau sakyti iškilmingą kalbą Vokiečių draugijos salėje, ir nors netikėjau, kad ten bus bent vienas žmogus, pasirengęs manęs klausytis, vis tiek turėjau leistis į kelią. Laimei, tema, kuria norėjau kalbėti, buvo Prūsijos hegemonija Vokietijoje – bent jau visiškai patriotiška ir ne per toli nuo dabarties. Susirinko apie penkiasdešimt ar šešiasdešimt klausytojų, ir aš pasakiau savo kalbą, po kurios iškart nuskubėjau atgal prie Priegliaus.
Oras buvo šiltas, drėgnas, kartkartėmis prasidėdavo ir tuoj pat liaudavosi lietus, pro miglotą ūką prasiskverbdavo ryški saulė. Kai išėjau ant Žaliojo tilto, prieš mane atsivėręs reginys buvo nepaprastai vaizdingas. Daugybė damų puikiais rytiniais tualetais užplūdo tiltą ir krantinę.
Šios sniego baltumo suknelės, spalvingos skaros, koketiški skėčiai, šie gyvi skaistūs veidai, šaudantys akimis, šie tingūs neskubaus pasivaikščiojimo žingsniai – visa tai stulbinamai kontrastavo su gaisravietės griuvėsiais dešiniajame Priegliaus krante.
Akiai trūko įprastos perspektyvos. Visi taip giliai mumyse įsispaudę vaizdai: grūdų sandėliai, sandėliai, kranas, silkių barakas – išnyko, nebeegzistavo. Juodai raudoni griaučiai, tarsi senovinio išnykusio žvėries skeletas, negyvai kyšojo gaisravietėje. Milžiniškos skaldos krūvos, apanglėję kukurūzų kalnai, stora suodžių pluta padengti linų ryšuliai, statinių ir sijų nuolaužos netvarkingai gulėjo visur. Įdubose tarp jų – milžiniškos purvino vandens balos, kuriose nuo krapnojančio lietaus sklido ratilai.
Kažkur kažkas vis dar tebedegė, griuvėsiai rūko, ir dūmai vaizdingai kamuoliavosi ore, tarsi atsitrenkdami į juodai mėlynus lietaus debesis, žemai kabančius virš žemės. Toliau, už Holländerbaumo, už spindinčio veidrodinio upės paviršiaus, buvo galima matyti plazdančias susigrūdusių laivų bures, tarsi nežinomos šalies flotilės. Tai buvo nuostabus reginys. Dūmai plaukė ta pačia kryptimi ir akimirkomis nepermatoma uždanga uždengdavo ir stiebus, ir bures, kol šie vėl pasirodydavo horizonte.
Patraukiau prie griuvėsių. Prie sandėlių rajono besiglaudžiančius namus gyventojai buvo palikę. Sienos ir stogai buvo kiaurai permirkę, langai daugiausia išdaužyti, tušti kambariai be baldų našlaitiškai žvelgė pro langų angas. Aplinkui vis dar virė gyvenimas. Siurbliai vis dar gausiai pumpavo vandenį. Gaisrininkai laikė laisvus praėjimus, kad žmonės nesusibūrtų ten, kur kartkartėmis nukrisdavo tai sienos gabalas, tai sija.
Prie silkių barako netikėtai kilo neįsivaizduojamas sąmyšis – silkes pasiūlė pasiimti visiems norintiems. Žmonės su entuziazmu atsidavė šiai savotiškai pramogai. Su neįtikėtinu godumu seni ir jauni – vaikai, vyrai, moterys, seneliai – griebė silkes iš po smirdančiais dūmais persunktų nuolaužų. Kiekvienas stengėsi pagriebti kuo daugiau. Kilusiame visuotiniame ažiotaže niekas nesirūpino savo drabužiais. Silkes kišo į batus, už antis, į visas kišenes, į skrybėles. Keikdamiesi, juokdamiesi ir siausdami žmonės dažnai plėšė grobį vienas kitam iš rankų. Reginys iš tiesų buvo jaudinantis ir siaubingas.
Stebint šį laukinumą, šiuos pirmykščius instinktyvius griebimo judesius, išpūstas akis, grubius šūksnius, riaumojimą ir klyksmus, beatodairišką elgesį (ypač dailiosios lyties atstovių), buvo lengva suprasti, iki kokio gyvuliškumo žmonės gana greitai gali nusiristi.
O gretimose gatvėse jau visu smarkumu prekiavo silkėmis, išdėliojus jas ant namų slenksčių...
Vakare vėl nuvažiavau į gaisravietę. Aplink Pilies tvenkinį aidėjo pistoletų ir šautuvų šūviai to, kuris rugpjūčio trečiąją šventė savo vardines, garbei. Gaudė litaurai, traškėjo paleidžiamos raketos. Gatvės buvo ryškiai apšviestos, ypač šventiška buvo iliuminacija Prancūzų gatvėje. Visur buvo išstatytos vazos su gėlėmis. Viskas buvo labai linksma, žmonės nerūpestingai šypsojosi ir linksminosi, lyg nieko nebūtų nutikę. Iš tiesų septyniasdešimties tūkstančių gyventojų metropolijos virškinimo sistema yra labai galinga.
Tarp aštuntos ir devintos valandos vakaro radau vakarykščio gaisro gaisravietę visiškai ištuštėjusią. Čia buvo tik tie, kurie turėjo būti, o publika ieškojo malonumų kitur. Iš silkių barako griuvėsių vis dar kilo įvairiaspalviai dūmai. Jie įgaudavo pačias įmantriausias formas – tai didingai sruvo aukštyn, saulėlydžio nušviesti švelniai rausvais ir vaiduokliškai blyškiai žaliais atspalviais, tai sklido pažeme. Kelias savaites gaisravietė vis dar rūko…
PRŪSIJOS LEGENDOS tinklaraštyje, kurį rašo Tatjana Kolivai.
PASTABOS
1. Dzimkenas – iš lenkų kalbos ziomek (vyr. g.) 'kraštietis' pasiskolintas žodis; taip pat dschimke, schimke. Taip buvo vadinami lenkų sielininkai ir valtininkai buvusiose Rytų ir Vakarų Prūsijose.
2. Medaus tiltas (vok. Honigbrücke). Vienas iš septynių Karaliaučiaus tiltų. Išsamiau apie jį žr. NUORODĄ. Apie Karaliaučiaus tiltus žr. NUORODĄ.
3. Seniausias statinys Knypavos saloje buvo tvirtovės bokštas – Mėlynasis. Jis stovėjo pietrytinėje salos dalyje, netoli Medaus tilto. Pastatytas XIV amžiuje, maždaug tuo pačiu metu kaip ir Katedra. Šimtmečius buvo naudojamas kaip kalėjimas. Po Antrojo pasaulinio karo nugriautas.
4. Birža – XIX amžiaus trečiajame ketvirtyje biržos pastatas stovėjo Knypavos saloje, tiesiai priešais tą vietą, kur Birža (Dailės muziejus) stovi dabar.
5. Vienas pagrindinių Karaliaučiaus simbolių buvo jo Lastadija (vok. Lastadie) – senųjų fachverkinių sandėlių rajonas, vadinamasis Laako rajonas. Išsamiau apie juos – žr. NUORODĄ.
6. Klapperwiese (vok. Klapperwiese), pažodžiui „kniedyta pieva“. Kitas pavadinimas – Venecijos sala (vok. Insel Venedig). Daugybę griovių, raižiusių žemes prie Priegliaus, juokais lygino su Venecijos kanalais. Šis pavadinimas pirmą kartą užfiksuotas kaip šnekamasis 1737 m., o oficialiai pripažintas 1763 m. NUORODA .
7. Holländerbaumas (vok. Holländerbaum) – muitinės punktas prie Priegliaus. Statant bastionus (1626–27 m.), per Prieglių buvo nutiesti du nauji užtvarai – Olandų ir Lietuvių. Jie ne tik užrakindavo upę nakčiai, bet ir buvo svarbi muitų sienos, kurią aplink miestą įrengė kurfiursto valdžia, sudedamoji dalis. Laivų ir kitų plaukiojimo priemonių atžvilgiu užtvarų sargybiniai turėjo maždaug tokias pačias pareigas, kokias prie miesto vartų stovėję apskaitininkai turėjo vežimų ir rogių atžvilgiu.
8. Vytinės – tai dzimkenų sieliai /žr. 1 pastabą/. Vytinės dažnai būdavo 500–600 pėdų ilgio ir daugiau.
9. Žaliasis tiltas (vok. Grüne Brücke). Apie Karaliaučiaus tiltus žr. NUORODĄ.
10. Lomzė – viena iš dviejų Karaliaučiaus salų. Dabar vadinama Spalio (Oktiabrskij) sala.
11. Vietą autorius nurodo kaip „Rodmannshöfen“.
12. Silkių barakas /klėtis/ (vok. Heringsbracke).
13. Šie senoviniai vandens siurbliai buvo vadinami Prahmspritzen (vok.), arba Prahmowa (lenk.). Kadangi „Prahm“ vokiškai reiškia „barža“, galima manyti, kad pati siurblių įranga buvo ant baržos, o vanduo buvo pumpuojamas iš upės.
14. Taip originale („Hunderte von Hetären...“).
15. Frydrichas Vilhelmas III (1770–1840) – Prūsijos karalius nuo 1797 m. lapkričio 16 d. Frydricho Vilhelmo II ir Frederikos Luizės Heseno-Darmštatietės sūnus, Frydricho II Didžiojo brolio vaikaitis, Rusijos imperatorės Aleksandros Fiodorovnos, Nikolajaus I žmonos, tėvas, Rusijos imperatoriaus Aleksandro II senelis.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
