Įvadas
Prieškariniuose topografiniuose žemėlapiuose šie objektai dažniausiai pateikiami vokiškais pavadinimais „Schlossberg“ (pilies kalnas), „Burgwall“ (pylimais apjuosta pilis), „Hausenberg“ (Hauso pilis ant kalno), „Schanzenberg/Alte-Schanze“ (kalnas slėptis / senoji slėptuvė), „Schwedenschanze“ („švedų“ slėptuvė, o tiksliau vėlesnis (po 1630?) baltiškojo swent-švent, anksčiau nurodžiusio šios vietos šventumą, vertinys), „Hünenberg“ („milžinų kalnas“, liaudies etimologijos pavadinimas). Pasitaiko ir kitų, taip pat mišrių prūsiškai vokiškų pavadinimų, kaip Pillen-berg/Pill-berg (prūs. Pils – pilis, vok. Berg – kalnas), o kartais ir išlikusių prūsiškų pilies kalnų pavadinimų: Pilgar(bs) (gārbs – kalnas prūsiškai), Worpillen (iš prūsų „senoji pilis“, iš prūs. Wārs – senas + pilis), jau nekalbant apie grynai prūsiškus vietovių pavadinimus, kaip Galtgarben ar Wargen. Taigi patys žemėlapiuose užfiksuoti liaudies etimologijos pavadinimai iš dalies byloja apie pirminę šių statinių paskirtį.
Pilys, slėptuvės, viešų sueigų vietos, šventvietės – tai tik dalis tų funkcijų, kurias galėjo atlikti prūsų piliakalniai.
Jau nuo XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios šie objektai traukia istorikų dėmesį. Pirmasis prūsų piliakalnių (pilies kalvų) ir kitų pylimų įtvirtinimų tyrinėtojas buvo leitenantas Johannas Michaelis Giese, 1826–28 m. užfiksavęs čia daugiau kaip 300 tokių objektų. Vėliau į juos gilinosi ir kiti tyrinėtojai, pavyzdžiui, Emilis Hollackas, pažymėjęs jam žinomus prūsų piliakalnius savo 1908 metų Rytų Prūsijos archeologiniame žemėlapyje. Iki 1940 metų daugumą prūsų piliakalnių sukatalogavo Hansas Crome, savo Sembos (Samlando) piliakalnių katalogą papildęs gerais kraštovaizdžio planais, kai kurie iš jų pateikiami šioje publikacijoje, pavyzdžiui, aukščiau esančiame paveiksle. Prūsų piliakalnius intensyviai tyrinėjo ir Carlas Engelis (daug kas taip ir liko nepublikuota jo archyvuose ).
Prūsų piliakalnis Jeziorkuose, Lenkija.
Carlo Engelio archyvas, R. Grenzo archyvo dalis, Šlėzvigas.
Prūsų piliakalniais pagal galimybes domėjosi ir sovietiniai tyrinėtojai: Frida Gurevič (kasinėjimai Gračiovkos-Pillenbergo / Kraam piliakalnyje), Vladimiras Kulakovas ir kiti. Išsamesnę šių paminklų tyrimų istoriografiją pateikia Leonido Jefremovo 2005 metų straipsnis „Prūsų piliakalniai“. Apibendrinantis darbas apie Sembos piliakalnius yra Antje Wendt disertacija, apginta Kylyje 2011 metais. Apie prūsų pilies kalnų archeologinę, kraštovaizdžio ir turistinę reikšmę galima kalbėti labai ilgai.
Tačiau man didesnį susidomėjimą kelia tai, ką apie juos manė patys šių piliakalnių statytojų palikuonys, iki XIX amžiaus tapę vokiškai kalbančios Baltijos jūros civilizacijos dalimi. Ką jie ir kiti Rytų Prūsijos gyventojai matė šiose kažkieno paliktose pavėsinguose miškuose žemių „piramidėse“?
Rytų Prūsijos padavimai apie prūsų piliakalnius, užrašyti Reuscho, Temme’s, Engelio ir kitų XIX – XX a. pirmajame trečdalyje, nepaisant kai kam atrodančio lengvabūdiškumo, išsaugo archajiškesnius pasaulėžiūros sluoksnius, jei ne siekiančius šių objektų statybos laikotarpį (daugeliui jų daugiau kaip 2000 metų), tai atspindinčius prūsų ir vokiečių kultūrų susidūrimo ir konfrontacijos momentą, taip pat kasdienės krikščioniškos pasaulėžiūros reakciją į kitokį gyvenimo būdą, kultūrą ir papročius – prūsų pagonybę.
Sembos žemių piramidės
Pirmiausia atsigręžkime į padavimus, susijusius su Sembos pusiasalio – svarbiausio prūsų administracinio ir kultūrinio centro – piliakalniais. Tokių legendų žinoma daugiau kaip penkiasdešimt. Jų siužetai dažnai susikerta su kitų Baltijos jūros regionų tautosakos šaltiniais, o tai rodo bendrą ikikrikščioniškų vaizdinių sluoksnį, vėliau įaustą į krikščioniškosios Europos prietarų audinį.
Kadangi didžiausias prūsų sembų piliakalnis Galtgarbis ir su juo susijusios legendos čia buvo aptartos atskirai, atsigręžkime į ne mažiau įspūdingą prūsų pilį, žinomą kaip Gross-Hausen – Groß Hauseną, arba Hausenbergą, esančią keli kilometrai į šiaurės vakarus nuo Russkoje / Germau gyvenvietės (Zelenogradsko rajonas). Piliakalnis yra įspūdingo dydžio – 120 x 50 m, aukštis nuo papėdės – apie 20 m. Jį juosia trys aukšti pylimai ir gilūs grioviai.
Gross-Hauseno prūsų piliakalnio schema (Russkoje-II gyvenvietė).
Piešinys iš Fridos Gurevič 1960 m. knygos.
Tokio kalno, iškilusio 89 metrus virš jūros lygio, aplinkiniai gyventojai ir pro šalį keliaujantys keleiviai sunkiai galėjo nepastebėti.
Vienas iš padavimų apie Hausenbergą byloja:
„Vienas gyventojas, ar tai iš Didžiųjų, ar iš Mažųjų Kuhrenų, kartą Naujųjų metų naktį susiruošė į Germau. Kai jis priartėjo prie plikojo Hauseno kalno, nemažai nustebęs pamatė, kad ant jo stovi puiki pilis. Tokios pilies jis per visą gyvenimą nebuvo matęs, nors dažnai keliaudavo tuo keliu. Ilgai negalvojęs, pasuko vežimą į kalną. Pilies vartai buvo atviri. Įėjęs jis pamatė pasipuošusius požemių gyventojus, besilinksminančius puotoje. Jie pakvietė jį prie stalo. Valstietis valgė, gėrė ir šoko. Bet paskui susigriebė, kad reikia važiuoti atgal. Kai jis ėmė ruoštis į kelią, požemių gyventojai šūktelėjo jam, girdi, negražu išeiti tuščiomis rankomis. ‚Duok savo maišą!‘ – suriko jie. Valstietis padėkojo jiems už gerumą, užsimetė pilną maišą ant peties ir nuėjo prie vežimo. Įmetęs maišą į vežimą, nusprendė pažiūrėti, ką gi jam ten padovanojo. Ak, kaip jam pasidarė nemalonu – visas maišas buvo pilnas arklių mėšlo! Tačiau pats maišas dar galėjo praversti, todėl jis išpurtė nešvarumus lauk ir nuvažiavo savais keliais. Bet jau namie, purtydamas maišą, jo kampuose, ten, kur buvo likę mėšlo, rado gryno aukso monetų! Kad kiekvieną Naujųjų metų naktį ant Hauseno iš po žemės iškyla graži pilis, žino daugelis vietos gyventojų.“
Gross-Hauseno prūsų piliakalnio pylimų panorama (Russkoje-II).
Autoriaus nuotrauka.
Antroji legenda pasakoja apie „Mergelę nuo Didžiojo Hauseno“:
„Prakeiktoje pilyje ant Hausenbergo gyveno viena užburta mergelė. Kad ją išlaisvintum, reikėjo užvažiuoti į kalną atbulomis vežimu, kurio visos dalys apverstos atvirkščiai. Vienas jaunuolis tinkamai perstatė visas savo vežimo dalis ir patraukė į kalną. Tiesa, jis pamiršo apversti vieną vinį grįžule. Mergelė, jį pamačiusi, ėmė šaukti: ‚Apversk vinį grįžule, apversk vinį!‘ Bet buvo jau per vėlu. Ir tą pačią valandą pilis kartu su mergele prasmego skradžiai žemę.“
Yra ir trečia legenda apie Hausenbergo piliakalnį prie Germau iš Reuscho rinkinio:
„Hauseno kalnas – aukščiausias Samlando kalnas po Galtgarbio. Šiame kalne, sako, paslėptas didelis lobis. Ir tai ne tušti žodžiai – kai kam teko jį pamatyti savo akimis. Rauschene iki šiol tebegyvenančio našlio Schulzo močiutė jaunystėje tarnavo kambarine Germau ir kartą su vienu bernu buvo nusiųsta į Hauseną grybauti. Tankiuose krūmuose jie greitai pametė vienas kitą iš akių. Staiga bernas pastebėjo tiesiai priešais save didelę krūvą aukso, ryškiai spindinčio saulėje. Aplink, susirangęs žiedu, šliaužiojo storas juodas žaltys. Žaltys vis žiūrėjo į berną taip, lyg norėtų pasakyti: ‚Na imk gi pinigus! Imk pinigus!‘, kol galų gale bernas neišlaikė ir prisėmė savo pintine tiek aukso, kad ji buvo pilna iki viršaus. Bernui atrodė, kad tai labai daug, bet aukso krūvelė tarsi nė kiek nesumažėjo. Tada bernas akimirksniu nusivilko marškinius ir prikimšo juos aukso. Tačiau daugiau jis nebegalėjo panešti ir prisiminė, kad gerai būtų pakviesti vargšę merginą, kad ji pasiimtų likusį. Ir vos tik jis ėmė šaukti savo bendrakeleivę, kaip ant kalno kilo toks triukšmas ir švilpimas, kad jo silpnas balsas jame paskendo. Iš tirštų debesų pasigirdo veriantis balsas: ‚Išberk pinigus! Išberk pinigus!‘ Bernas smarkiai išsigando ir, šiek tiek padelsęs, spoksodamas tai į auksą, tai į debesis, išbėrė visą auksą pirmiausia iš pintinės, o paskui iš marškinių atgal ant krūvelės. Ir tuoj pat audra nurimo. Žaltys kartu su savo lobiu panėrė į kalną, ir žemė už jo užsivėrė. Vėl ryškiai švietė saulė, ir pagaliau mergina išgirdo berno klyksmus. Nors jau nebuvo jokios naudos iš to, kad ji atbėgo, nes lobis buvo dingęs ir tik kelios monetos, iškritusios už žalčio brėžto rato, gulėjo vietoje. Jei bernas būtų išbėręs auksą kiek toliau, jam galėjo atitekti daugiau. Paskui daugelis dar bandė iškasti tuos lobius, bet niekas taip nieko ir nerado. Tik kartą dar kitas bernas matė ten auksinį daiktelį. Užlipęs ant Hauseno, jis suklupo lyg už kadagio šakos, bet, įsižiūrėjęs, pamatė, kad tai brangus medžioklės ragas su dailiu diržu, koks galėjo kadaise priklausyti dar pagonims. Jis jį paėmė ir nuvežė į valdybą, iš kur ragas neva pateko į Berlyną.“
Taigi vietos gyventojai žinojo apie pilies buvimą ant dabar „plikojo kalno“ dar prieš kylant moksliniam susidomėjimui juo.
Jos išnykimą jie aiškino kažkokiu prakeiksmu. Pilis buvo laikoma „prakeikta“ galbūt ir todėl, kad priklausė kitai – pagoniškai – epochai, vadinasi, „priešistorės“ momentui, mitologiniam Tamsos ir Milžinų laikui. Todėl pilis tampa matoma tik kartą per metus – magišku laiku, Naujųjų metų naktį.
O žmonės, anksčiau joje gyvenę, paprastų žmonių sąmonėje tapo vaiduokliais arba „požemių gyventojais“ – mitiniais protėviais, pirmtakais, su kuriais pasakotojas galėjo jausti kažkokį ryšį. Galbūt „požemių gyventojai“ čia – tai prūsų antgamtinės būtybės: kaukai, barzdukai ir markopoliai, iš dalies įkūniję protėvių totemų funkcijas. Pagal kitus rašytinius šaltinius tokios būtybės, ypač susijusios su mirusiųjų pasauliu, vadinasi, ir su neišsenkamais turtais (prisiminkime tūkstančius prūsų kapų su turtingomis įkapėmis ir žirgais), gali atnešti ir atimti turtą. Matyt, todėl siužetas apie „požemių gyventojų“ dovanojamą auksą, žmogui pasirodantį kaip mėšlas, anglys ar molio šukės, toks populiarus Europos, ir ne tik, tautosakoje. Kadangi Ordino buvimo pėdsakų Gross-Hausenberge kol kas nerasta (visa archeologų rasta keramika priklauso prūsams, ką liudija ir pati objekto forma), galima manyti, kad medinės prūsų tvirtovės užtvaros, tapusios nebereikalingos, palaipsniui nyko, užžėlė mišku ir išblėso iš vietos gyventojų atminties. Tai statiniui suteikė naują, palaipsniui kintančią prasmę – apleista prakeikta pilis, kurioje gyvena nelabieji ir kuri kartą per metus atveria savo gelmes smalsiam keleiviui.
Gross-Hauseno prūsų piliakalnio griovio ir pylimo vaizdas (Russkoje-II gyvenvietė).
Autoriaus nuotrauka.
Tuo tarpu antroje, romantizuotoje, legendoje pilies prakeiksmas pereina kažkokiai princesei, kurią galima išgelbėti įdomiu būdu – užvažiavus vežimu į kalną atbulomis, prieš tai viską jame išvertus atvirkščiai. Toks siužetas kartojasi vienoje iš legendų apie Galtgarbį ir pilį ant Korallenbergo prie Rasytės (Rybačio gyvenvietė). Toks virsmas, daiktų deformacija „atvirkščiai“ pereinant į kitą būseną, pavyzdžiui, į protėvių pasaulį, žinomas nuo seniausių laikų: ginklų laužymas ir lankstymas Europos kapuose nuo bronzos amžiaus, etnografiniai papročiai ir apeigos su persirengimu ir t. t. Trečioje legendoje apie Hauseną iškyla lobis – žalčio saugomas lobis. Viena vertus, tai bendras siužetas, būdingas ir kitoms Europos tautoms. Kita vertus, pažymėsiu, kad bronzos ir sidabro dirbinių bei lydinių lobių retkarčiais rasdavo prūsų piliakalnių papėdėse. Galbūt legenda atspindėjo ir vėliau, kaip pasitaiko, išpūtė tokią archeologinio lobio radimo situaciją. Be to, žaltys ir geriamieji ragai užima ypatingą vietą vakarų baltų mitologijoje ir ritualuose, apie kuriuos bus galima papasakoti atskirai.
Sprendžiant iš jo konstrukcijos – keli įėjimai (pridėti vėliau?) ir, kas ne mažiau svarbu, prie Gross-Hausenbergo nesant upės ar kito vandens šaltinio (išskyrus pelkes), o tai buvo būtina nuolatinei gyvenvietei, – piliakalnį prūsai naudojo viešoms sueigoms, panašioms į Naugardo večę, slėptis nuo priešų ir (arba) kaip šventvietę. Pagal legendą prie Gross Hauseno buvo žinomas ir aukuro akmuo, apie kurį papasakosiu vėliau publikacijoje apie „šventuosius prūsų akmenis“. Beje, Senosios Europos ir Naujojo amžiaus (New Age) religijų šalininkų kultinės veiklos pėdsakų šiame prūsų paminkle aptinkama ir šiandien, ypač prie didelių plokščių akmenų grioviuose, primenančių senovinius aukurus.
Plokščias akmuo prie Gross-Hauseno prūsų piliakalnio išorinio pylimo papėdės
ir šiuolaikinės aukos – medžiaginiai mazgeliai. Autoriaus nuotrauka.
Siužetas su mergele vaiduokle ir užburtais lobiais kartojasi legendoje apie kitą Sembos piliakalnį – „Hünenberg“ (Milžinų kalną) prie Ekritten (netoli Sirenevo gyvenvietės, Zelenogradsko rajonas). Šis ryškus piliakalnis yra 130 x 120 m dydžio aukštumoje ir apjuostas iki 4–5 metrų aukščio pylimu.
Ekritten prūsų piliakalnio schema (dabar Sirenevo gyvenvietė).
Piešinys iš H. Crome’s 1940 m. straipsnio.
Ir štai ką apie jį pasakoja legenda:
„Milžinų kalnas Ekritten anksčiau buvo šventvietė, kurioje pagonys prūsai aukodavo aukas savo dievams. Šiandien ten gyvena vaiduokliai ir ypač dažnai pasirodo viena moteris. Vienas valstietis daug kartų apie tai girdėjo ir nusprendė joti ant to kalno, kad pamatytų vaiduoklį savo akimis. Ir štai, užjojęs ant kalno, jis pastebėjo moters vaiduoklį, šukuojantį savo ilgus tiesius plaukus. Jis išsigando ir tuoj pat nusisuko, šnibždėdamas maldas. Bet moteris buvo jam maloni ir padovanojo jam kažką, ką iššukavo šukomis iš savo plaukų. Valstietis, drebėdamas iš siaubo, jai padėkojo ir nežiūrėdamas įkišo dovaną į terbą. Nušuoliavęs nuo kalno, vos vaiduoklis dingo iš akių, valstietis išmetė dovaną, kurią, žinoma, reikėjo išsaugoti. Jau namie jis savo krepšio kampuose rado kelis aukso grūdelius.“
Vėl padavimo siužete matome chtoniškos būtybės dovanotojos (vaiduoklio) ir „aukso“ iš mirusiųjų pasaulio, kuris iš pradžių į auksą nepanašus, vaizdinius. Įdomu, kad moters vaiduoklis dovaną iššukuoja šukomis iš plaukų. Šukos, plaukai ir šukavimas daugelio Europos tautų buvo magiškos reikšmės. Šukų buvimas prūsų kapuose nuo vikingų epochos galbūt rodo ne tik kosmetinį dailių ragų šukų naudojimą, bet galbūt ir jų ritualinį aspektą.
Be to, Reuscho iš vietos gyventojų žodžių užrašytoje legendoje Milžinų kalnas prie Ekritten vadinamas „šventviete, kurioje pagonys prūsai aukodavo aukas savo dievams“, ir tai, tikėtina, galėjo būti viena iš šio statinio funkcijų.
Keliaujant ieškant įdomių vietų į Sembos pusiasalio vakarus, sunku nepastebėti aukšto Ziegenbergo (Ožkų kalno) prie buvusio Wischehnen (į rytus nuo Nivų gyvenvietės, Baltijsko rajonas). Kalno viršūnėje yra 58 x 45 m dydžio prūsų piliakalnis, apjuostas iki 3 metrų aukščio pylimais.
Ziegenbergo prūsų piliakalnio schema.
Piešinys iš H. Crome’s 1940 m. straipsnio.
Nuo XIII amžiaus pabaigos prūsų piliakalnį vokiečiai pradėjo naudoti kaip slėptuvę nuo lietuvių antpuolių. O štai ką apie Ziegenbergą pasakoja legenda:
„Prie to paties pavadinimo kaimelio stūkso Ziegenbergas. Šis kalnas iš pradžių lėtai kyla virš aplinkinio kraštovaizdžio, paskui jo šlaitai tampa beveik statūs, o viršūnė – visiškai lygi. Jo aikštelėje guli didelis akmuo, lygus kaip stalas ir apvalus, tarsi specialiai skirtas prie jo rūkyti tabaką. Kas tai per akmuo, niekas nežino. Bet žinoma, kad ant Ziegenbergo kadaise stovėjo puiki pilis. Pirmąją kiekvienų Velykų šventą dieną iš jos išeidavo graži mergelė ir nusileisdavo nusiprausti malūno tvenkinyje. Kartą viena valstietė ėjo į Žuvininkų turgų. Mergelė, nusileidusi nuo Ziegenbergo, pamatė ją ir pasveikino. Valstietė tylėdama praėjo pro šalį. Bet mergelė neatsiliko ir, priėjusi prie valstietės, mandagiai pasiteiravo, kur ši eina. Valstietė atsakė, kad į turgų – į Žuvininkus. Ir tada mergelė davė jai pinigų ir paprašė parnešti drobės gabalą, ir pasakė, kad ši jokiu būdu nesiderėtų. Valstietė sutiko. Ir kai ji jau buvo turguje, jai atėjo mintis sutaupyti. Ei, pagalvojo valstietė, būtų per daug už drobę išmesti tokius didelius pinigus! Žodžiu, ji nusprendė šiek tiek iš to uždirbti. Taigi, pirkdama drobę, ji sugebėjo nusiderėti kelis grašius. Ir štai ji jau artinasi prie Ziegenbergo. Mergelė ėmė leistis žemyn, bet, vos ją pamačiusi, tuoj pat suriko: ‚Būk prakeikta, būk prakeikta amžiams!‘ – ir tuoj pat išnyko.“
Ziegenbergo kalno ir piliakalnio vaizdas.
Nuotrauka iš O. Schlichto 1922 m. knygos.
Čia kartojasi vaiduokliškos būtybės vaizdinys, šįkart prašančios paslaugos. Koks atlygis galėjo sekti už prašymo įvykdymą, nežinome, nes moteris apgauna vaiduoklį. Tikriausiai stereotipiniai „moterų vaiduoklių“ regėjimai prūsų piliakalniuose gali būti panašūs į kitas krikščionėjusios pasaulėžiūros apraiškas (Mergelės Marijos, angelų regėjimus), užsiklojusias ant pagoniškojo pasaulėvaizdžio ir vizualizuojančias kažkokias vietos dvasias vaiduokles sergėtojas ir, tikriausiai, sąlyginius protėvius. Įdomu, kad drobės ar audinio motyvas aptinkamas latvių tautosakoje ir etnografijoje, kuriose pasakojama apie ypatingas „galios vietas“ (daugiausia didelius akmenis), kur palikti audinio ar odos gabalai iki ryto virsta pasiūtomis suknelėmis ir avalyne.
Ir iš tiesų, sparčiai didėjančios industrializacijos epochoje, kai buvo užrašytos šios legendos, rankų darbas (kalvio ar siuvėjo) liaudies suvokime įgyja magiškų bruožų. Kadaise kasdieniška ir įprasta, masinės gamybos išstumiama, tampa „sakralu“.
Sembos teritorijoje, be Didžiojo Hauseno ir Galtgarbio, žinomos ir kitos prūsų pilys, „prasmegusios skradžiai žemę“. Pavyzdžiui, vaizdingas Rodmannshöfeno piliakalnis, įsikūręs dešiniajame Lauth malūno tvenkinio krante (Bolšoje Isakovo gyvenvietė).
Rodmannshöfeno prūsų piliakalnio schema.
Piešinys iš H. Crome’s 1940 m. straipsnio.
Žmonės taip sau paaiškino įdubą už piliakalnio pylimo, panašią į pusapvalį slėnį, apjuostą grioviais: „Kadaise čia stovėjo pilis su koplyčia. Bet kadangi pilies gyventojai garsėjo kaip nusidėjėliai, vieną naktį pilis kartu su koplyčia prasmego skradžiai žemę. Ir dabar kiekvieną sekmadienį vidurnaktį čia iš po žemės girdėti, kaip kažkas groja vargonais.“
Rodmannshöfeno prūsų piliakalnio žemių pylimai ir grioviai.
Autoriaus nuotrauka.
Už kiek juokingo romantiškai gotikinio hiperbolių fasado tokiuose padavimuose perteikta laiko, kai buvo kuriami ir užrašomi šie tekstai, dvasia, taip pat gilesni archajiškos pasaulėjautos sluoksniai: atmintis apie senąją pilį ir jos ankstesnius gyventojus, kurie netilpo į kasdienės „pozityvios“ krikščioniškos paradigmos rėmus.
Reikia pažymėti, kad daugelis šių vaizdingų ir įdomių mūsų istorijos paminklų aktyviai naikinami: nuo smėlio karjerų įrengimo juose iki dviračių ir motociklų trasų ar tiesiog sąvartynų.
Todėl pirmąją „legendų apie prūsų kalvas“ dalį norisi užbaigti Carlo Engelio žinia iš XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio:
„Tie, kurie šiandien aria plūgu senųjų prūsų tvirtovių pylimus arba kasa juos dėl molio ir smėlio, daro tai su tokia pat nepagarba paveldui, kaip ir tie žmonės, kurie dėl greito pelno griovė Ordino pilis Marienburgą ir Balgą, naudodami jas kaip akmens skaldyklas.“
Į vokiškąjį ir prūsiškąjį mūsų regiono istorijos laikotarpius galima žiūrėti įvairiai – nuo visiško abejingumo iki aštraus politizavimo. Tačiau, regis, prūsai – tai mūsų „majai“, ir mums yra ką saugoti ir ką prarasti.
Antroji Prūsijos „žemių piramidžių“ dalis jau visai netoli!
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
