„Kadangi jie nepažino Dievo, atsitiko taip,
kad savo paklydime jie visą gamtą
garbino vietoj Dievo, būtent saulę,
mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, paukščius, taip pat keturkojus,
net iki rupūžės. Jie turėjo taip pat šventų
miškų, laukų ir upių, tad nedrįso juose
nei medžių kirsti, nei arti, nei žvejoti.“
Petras Dusburgietis apie prūsus, 1326 metai
Mūsų kelionėje padės ne tik Rytų Prūsijos legendų tekstai, topografiniai žemėlapiai ir senos publikacijos1, bet ir Roberto Klimeko prūsų kulto akmenų katalogas, išleistas Olštyne 2010 metais.
Liaudies atmintyje ir žemėlapiuose tokie akmenys dažniausiai pasirodo kaip „aukojimo“ (Opferstein), „šventieji“ (Heiligestein), „velnio“ (Teufelstein), pagonių (Heidenstein) ir „rieduliai“ / ledyniniai (Erratische Stein, Block/Err.Bl.) ir kt.
Heilige Stein — Šventasis akmuo prie Tolkemito (Tolkmicko miestas, Lenkija) viršutiniame dešiniajame F. Schrötterio žemėlapio kampe.
(Piešinys iš Roberto Klimeko katalogo, 2010 m.)
Esama ir personifikuotų kulto akmenų pavadinimų, pavyzdžiui, „vyskupo akmuo“ – Bischofstein, davęs pavadinimą miesteliui prie Rösselio / Reszelio. Ypač įdomus yra vadinamasis Melo akmuo, esantis prie dabartinio Pionerskio.
Dažniausiai tokie akmenys įtraukti į ypatingą kraštovaizdžio kontekstą. Tai liudija ne tik archeologinių paminklų sankaupos, bet ir tokių akmenų paminėjimai šventų giraičių pakraščiuose („ad sanuotam silvam“), prie šventų medžių ir prūsų žemių pasieniuose. Ir, žinoma, kulto akmenų, žemėlapiuose dažnai pažymėtų tiesiog kaip „rieduliai“, išsidėstymas neretai susijęs su įdomiais toponiminiais reliktais, mūsų srities teritorijoje išlikusiais iki 1945 m. – tokiais kaip Heidenberg (Pagonių kalnas), Höllen-Berg (Pragaro kalnas) ir kt.
Tikėtina, kad iki krikščioniškųjų dogmų įsitvirtinimo vietos gyventojų sąmonėje šie akmenys atliko šventas funkcijas, kurios laikui bėgant kito veikiamos religinių reformų ir išorės veiksnių, kaip ir pati religija: nuo protėvių kulto iki vaisingumo kulto, nuo „didžiųjų“ chtoniškųjų dievų iki vietinių „demonų“ ir namų židinio sargų.
Remdamasis legendų tekstais, šiuos akmenis sąlygiškai suskirstysiu į „aukojimo ir šventuosius“ bei „velnio“, o atskirai papasakosiu apie jau minėtą Melo akmenį ir kai kuriuos kitus įdomius akmenis. Visi jie atliko svarbų vaidmenį kultūriniame kraštovaizdyje – ne mažesnį nei mums šiandien įprasti kino teatrai ir kavinės – kaip vienos kultūros žmonių sąlyčio taškai. Pavadinkime juos „kasdienybės portalais“.
Žinoma, legendos atspindi itin iškreiptą tokių akmenų suvokimą, kurį XIX amžiuje turėjo atvykėliai ir vietiniai suvokietėję Prūsijos gyventojai, ir kuris mažai ką bendro turi su tuo, ką akmenys galėjo reikšti prūsų pagonybės išpažinėjams. Vis dėlto net šie informacijos trupiniai gali būti naudingi atkuriant plačią mūsų regiono praeities panoramą.
Aukojimo ir šventieji akmenys
Kai kurie iš tokių akmenų buvo visai šalia prūsų „žemės piramidžių“. Vienas aukojimo akmuo minimas legendoje apie Gross-Hauseną – antrą pagal dydį Sembos piliakalnį, apie kurį buvo kalbama viename iš ankstesnių tekstų:
„Žmonės kalba, kad iki šiol pelkėje prie aukšto Gross-Hausen Berg kalno papėdės guli didelis akmuo, iš vienos pusės išskaptuotas.
Šis akmuo buvo pramintas „aukojimo akmeniu“, nes buvo aukuras, ant kurio prūsai aukodavo aukas savo kraugeriams dievams.
Kaimelis Romehnen, kuriame buvo Romuvos šventvietė, yra vos maždaug ketvirčio mylios atstumu nuo akmens.“
Taigi didelis akmuo su įduba ar skyle, kartais vadinamas „aukojimo“, minimas kaip pagonių „aukuras“, kuris ne tik yra prūsų piliakalnio papėdėje, bet ir buvo Sembos Ramavos apylinkėse.
Tai galėjo būti viena iš tariamų pagrindinės prūsų šventvietės, šaltiniuose žinomos kaip Romuva Rikojotas, vietų (būtent čia ją lokalizavo istorikas J. Voigtas).
Galbūt laukuose tarp dabartinių Russkojės ir Šatrovo (Zelenogradsko rajonas) iš tiesų kadaise buvo vietinis prūsų sembų sakralinis centras, o gal ir kažkas svarbesnio.
Dabar čia tėra nedidelė aukštuma, kurią kerta pusiau suiręs kelias, ir apleisti laukai, apsupti vaizdingų ledyninių kalvų.
Akmuo prie Gross-Hauseno, leitenanto Giese, 1826–28 m. inventorizavusio prūsų įtvirtinimus, nuomone, galėjo būti pietvakarinėje piliakalnio dalyje. Hansui Crome’ui 1940 m. šio akmens rasti nepavyko. Tą patį galima pasakyti ir apie dabartinę vietovės būklę. Apžiūrint pylimo įtvirtinimo konstrukcijas, nieko panašaus į didelį „aukojimo“ akmenį su dirbtine įduba nerasta. Nepaisant to, griovyje prie apatinio pylimo papėdės guli keli akmenys, ir prie vieno iš jų neopagonys, Naujojo amžiaus šalininkai ar tiesiog „sportinės orientacijos vietovėje“ dalyviai ir šiandien palieka savo pėdsakus.
Vienas iš „aukojimo“ akmenų prie apatinio Gross-Hauseno prūsų piliakalnio pylimo papėdės (Russkoje-II gyvenvietė).
Autoriaus nuotrauka.
Kaip galėjo atrodyti akmuo iš Gross-Hauseno, galima susidaryti vaizdą apsilankius prie išlikusio ledyninio riedulio su įduba, esančio prie buvusio Grünfeldo (vok. Žalias laukas) Dolgorukovo gyvenvietės apylinkėse, Bagrationovsko rajone. Tai masyvus 1,2 x 1,0 m dydžio akmuo. Štai kaip vietos gyventojai aiškino „aukojimo“ skylės akmens viršutinėje dalyje kilmę:
„Kartą velnias lošė ant jo su piemeniu kortomis ir pralošė. Supyko velnias ir įniršęs trenkė kumščiu į akmenį!“
K. Beckherrno teigimu, XIX a. pabaigoje vietos gyventojai teikė šiam akmeniui ypatingą reikšmę ir prisiminė jo aukojimo funkcijas, šio autoriaus nuomone, nesąmoningai jam aukodami.
Kelios dešimtys metrų į vakarus nuo akmens yra prūsų piliakalnis, o aplink – dar keli įvairių epochų archeologiniai paminklai. Tai, kad kai kurie „aukojimo“ akmenys kartu vadinami ir „velnio“, taip pat jų išsidėstymas drėgnose pelkėtose vietose upių vingiuose, nedviprasmiškai užsimena apie jų chtoniškąjį dėmenį ir ryšį su „požemio ir laidojimo“ dievybe – prūsų atveju tai Patalas (lot. Patollo).
„Aukojimo“ arba „Velnio“ akmuo Grünfelde (Dolgorukovo gyvenvietė).
Nuotrauka iš W. Sahmo 1943 m. straipsnio.
Tas pats akmuo (žr. aukščiau) šiandien, mastelio dėlei – su straipsnio autoriumi.
N. Potapovo nuotrauka.
Kitas įdomus prūsų aukojimo akmenų pavyzdys yra „Šventasis“ akmuo (Heiligen Stein) įlankoje prie Tolkemito (Lenkija), valandos kelio nuo Fromborko Elbingo link. Pirmasis legendą apie jį 1865 m. paskelbė F. Bentleris, o vėliau – 1915 m. – K. Krollmannas:
„Seniai seniai jūros pakrantėje prie Tolkemito ir Kahlbergo (arba Naito pilies Vyslos nerijoje) gyveno du broliai – galingi milžinai. Malkoms skaldyti jie turėjo vieną kirvį dviem ir mėtydavo jį per jūrą, kai kuriam nors iš jų jo prireikdavo. Tačiau kartą jie susiginčijo, kam tas kirvis priklauso. Nerijoje gyvenęs brolis nenorėjo jo atiduoti. Tada milžinas, gyvenęs vadinamajame Wiecko miške tarp Tolkemito ir Luisenthalio, griebė didelį akmenį, norėdamas juo užmušti brolį. Tačiau, kai jau ruošėsi sviesti, akmuo išslydo ir įkrito į jūrą, kur ir dabar guli. Taip atsirado granito luitas, kyšantis virš vandens 10–12 pėdų [pėda — apie 0,3 metro], o ant jo aiškiai matyti milžino pirštai. Jūreiviai, kuriems akmuo labai pavojingas, vadina jį šventuoju akmeniu, kad išvengtų piktųjų kerų.“
Pagal kitą legendos variantą:
„Milžinai nesutarė, ir pirmasis akmenį metė tas, kuris gyveno Naito pilyje, bet akmuo nenuskrido iki galo ir nukrito ant seklumos netoli kranto, kur ir guli iki šiol.“
Pasak legendos, šis akmuo buvo skirtas derliaus ir vaisingumo dievui Kurchui (Kurkui, Kurkai), ir prūsai aukodavo jam pirmąsias sugautas žuvis, surinktas varpas ar gėles, degindami jas ugnyje akmens įduboje.
Šalia akmens į įlankos dugną buvo įkastas stulpas su Kurkos atvaizdu. Ryšium su šia dievybe, kurios pagrindinis garbinimo regionas galėjo būti pietinė Notanga, Barta ir Varmija, „Šventąjį“ akmenį prie Tolkemito XVI amžiuje mini Simonas Grunau – vienuolis, „Prūsų kronikos“ autorius.
Ch. Hartknochas ir M. Pretorijus XVII–XVIII amžių sandūroje rašo, kad šį akmenį prūsai ypač gerbė. Taigi ir praėjus daug laiko po krikščionybės įskiepijimo šį akmenį gerbė vietos žvejai, aukodami jam pirmąjį laimikį. Kaip ir akmuo prie Grünfeldo-Dolgorukovo, jis tebėra savo vietoje ir gana populiarus tarp keliautojų, besidominčių seniausia mūsų regiono praeitimi ir dabar aukojančių jam savo jėgas bei dėmesį.
„Šventasis“ akmuo prie Tolkemito, mastelio dėlei – su archeologu dr. Arkadiuszu Koperkiewiczium.
Autoriaus nuotrauka.
„Aukojimo“ akmenys – ne retenybė Rytų Prūsijos kraštovaizdyje. J. Voigtas ir K. Beckherrnas mini senovinius prūsų aukurus prie Šventapilės (Mamonovas – ar ne prie to paties ąžuolo?), Nordenburge (Krylovas, Pravdinsko rajonas) ir Kreuzburge (Slavskoje, Bagrationovsko rajonas), kelis – prie Gumbinės (Gusevas) ir Wargene (Kotelnikovas, Nemano rajonas). Pats K. Beckherrnas pasakoja įdomią istoriją, nutikusią apie 1843 metus, kai parapijos kaimo Abschwangen (Čechovas, Bagrationovsko rajonas) apylinkėse po liūčių nuslinkęs šlaitas atidengė didelį ir aukštą akmenį su įduba viršutinėje suapvalintoje dalyje, apsuptą anglių, pelenų ir išdegusios žemės, likusios, kaip tvirtina autorius, nuo čia atliktų ritualų.
Žymiausias akmuo aukuras Rytų Prūsijos teritorijoje buvo, žinoma, ant šventojo Rambyno kalno (prisimenate legendą „Rambyno vaiduokliai“?). Pagal K. Beckherrno aprašymą, „aukojimo“ akmuo buvo pailgos apvalios formos, 15 pėdų ilgio iš šiaurės į pietus, nuožulnaus paviršiaus. Šiaurinėje dalyje akmuo buvo 9 pėdų aukščio, o pietinėje – 5 pėdų. Akmens paviršius buvo padengtas daugybe atspaudų, panašių į žmonių ir įvairių gyvūnų pėdsakus. Štai ką apie jį pasakoja XIX a. padavimas, išlikęs įvairiuose nuorašuose ir paremtas, kaip sakoma Holivude, „tikrais įvykiais“:
„Prie Ragainės, tik kitame Nemuno krante, virš vandens kyla pušimis apaugęs kalnas su keliomis viršūnėmis ir daubomis. Jo vardas Rambynas. Čia senovėje buvo lietuvių (skalvių) šventvietė, ir ten buvo didelis aukojimo akmuo, ant kurio lietuviai aukodavo aukas pačiam svarbiausiam savo dievui – Perkūnui, nes iš ten po visą kraštą sklido gėris ir laimė. Akmuo stovėjo kalno viršūnėje. Jį čia sau pastatė dievas Perkūnas. Po akmeniu buvo užkastas auksinis dubuo ir sidabrinės akėčios, nes Perkūnas buvo ir vaisingumo dievas. Tad vėliau lietuviai ateidavo prie jo ir aukodavo, ypač tai darydavo naujaisiais laikais, kad išprašytų namams ir laukams gausos.
Senas padavimas byloja, kad laimė tol nepaliks šio krašto, kol akmuo ir kalnas stovės kartu; bet kalnas išnyks, jei akmuo bus nuo jo pašalintas.
Ir štai 1811 m. Bardėnų kaime, į šiaurės vakarus nuo Rambyno, malūnininkas, vardu Schwarzas, statė du malūnus, ir jam reikėjo dviejų girnų. Apžiūrėjęs aukojimo akmenį ant Rambyno, jis nusprendė, kad iš jo galima padaryti geras girnas. Tas malūnininkas buvo vokietis. Sužinojęs, kad lietuviai geruoju akmens neatiduos, jis nuėjo į valstybės tarybą ir gavo rašytinį leidimą akmenį paimti. Aplinkinių kaimų valstiečiai sukėlė didelį triukšmą, vos tik jis panoro akmenį pajudinti, bet teko paklusti tarybos įsakymui. Daug laiko praėjo, kol malūnininkas ėmėsi akmens, matyt, niekaip negalėjo pasisamdyti darbininkų; žmonės kalbėjo, kad įvyks nelaimė, jei kas nors išdrįs sutrikdyti paskutinę dievų šventvietę. Galiausiai malūnininkas pasisamdė tris darbininkus, stiprius ir drąsius pameistrius, kurie už didelį atlygį nusprendė akmenį paimti ir nugabenti į Bartų malūnus. Tie žmonės buvo ne vietiniai: vienas iš Gumbinės, kitas iš Tilžės, o trečias iš prūsų kaimo netoli Tilžės. Su šiuo trejetu malūnininkas užkopė į Rambyną ir pradėjo darbą. Tačiau, vos tik vyras iš prūsų kaimo smogė į aukojimo akmenį, skeveldra įlėkė jam į akį, ir tą pačią dieną jis apako abiem akimis. Jis dar ilgai gyveno Tilžėje, bet iki pat mirties liko aklas. Paskui akmens ėmėsi pameistrys iš Tilžės, bet po antro smūgio susilaužė ranką, toliau dirbti nebegalėjo ir turėjo grįžti namo. Galiausiai pameistrys iš Gumbinės suskaldė akmenį ir pristatė į malūną. Tačiau ir jis trečią dieną, kai tik grįžo namo, staiga susirgo, atgulė ir mirė, taip ir nepasiekęs namų. Taip dievas Perkūnas atkeršijo už savo aukojimo akmenį, prie kurio tūkstantmečius jį garbino. Auksinis dubuo ir sidabrinės akėčios taip ir nebuvo rasti, nors jų daug kartų ieškota. Akmenį išvežus, Nemuno srovė ėmė graužti Rambyno papėdę, o ant kalno vėjas ėmė nešti smėlį, taip kad tos vietos, kur kadaise gulėjo garsusis aukojimo akmuo, jau nebeliko. Vis dažniau dideli žemės gabalai nuslysdavo į Nemuną, ir susirūpinę lietuviai žiūrėjo į vis didėjančią nuošliaužą.“
Ir iš tiesų, K. Beckherrno teigimu, Rambyno kyšulys, ant kurio buvo „aukojimo“ akmuo, apie 1835 m. nugriuvo į Nemuno-Memelio vandenis. Šventa vieta tuščia nebūna. Vietos gyventojai niekada nepamiršo ypatingos Rambyno reikšmės. Be to, nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų, nepaisant politinių aplinkybių, įvairios lietuvių draugijos ir tiesiog senovės mėgėjai čia švenčia įvairias šventes, tarp jų ir vasaros saulėgrįžą.
Šiuolaikiniai „altorius“ ir „aukuras“ Rambyno viršūnėje (Lietuva).
Nuotrauka: Vikipedija.
Velnio akmenys
Kai kurie prūsų „aukojimo“ akmenys vėlesniais laikais imti vadinti „velnio“ akmenimis. Daugelis etiologinio pobūdžio legendų aiškina liaudišką tokio pavadinimo kilmę. Taip jau išėjo, kad prūsų ir jų kaimynų chtoniškieji dievai, nepatekę į krikščionių „gerojo“ suvokimo ribas, taip ir nesugebėjo įsikūnyti šventųjų atvaizduose ir tapo velniais, demonais ar pačiu Velniu. Kai kurie iš tokių akmenų senuose topografiniuose žemėlapiuose tiesiogiai pažymėti kaip „Teufelstein“ (vok. Velnio akmuo).
„Velnio“ akmuo Pronitten (Slavianskoje gyvenvietė) prieškariniame topografiniame žemėlapyje.
Būtent tai, kartu su akmenų dydžiu, išduoda jų ypatingą reikšmę vietos gyventojams, kaip įspūdingo „velnio“ akmens Pronitten (Slavianskoje, Polesko rajonas) atveju; jis guli įtartinai neužstatytame pelkėtame lauke prie upės vingio gyvenvietės centre.
Keliautojai „Altes Haus“ prie „Velnio“ akmens Pronitten (Slavianskoje gyvenvietė).
Autoriaus nuotrauka.
Kitų tokių akmenų „demoniškumą“ išduoda XIX amžiuje užrašyti liaudies padavimai. Vienas žymiausių tokių akmenų Sembos pusiasalyje buvo aukuras iš Pillbergo piliakalnio (prūs.-vok. „Pilies kalnas“) prie Kraam / Gračiovkos (Zelenogradsko rajonas). Padavimas, kurį 1838 m. paskelbė R. Reuschas, byloja:
„Prie Pillbergo šlaito, Hölle (dauboje tarp Kraam ir Plinken), gulėjo vienas keistas akmuo, vėliau nugrimzdęs į pelkę. Akmuo buvo panašus į stalą. Kiekvienoje jo pusėje tarsi sėdėjo vaikai, lošiantys kortomis. Dar buvo matyti vaikų rankų atspaudai, nors akmens viršus tapo beveik lygus. Be to, ant jo tarsi gulėjo nepaliesta kortų malka. Taip pat iš abiejų pusių buvo skylės, kuriose galėjo gulėti pinigai. Sklinda gandai, kad tai velnias čia lošė su vaikais kortomis per pamokslą. Parapijiečiai tuos vaikus prakeikė, o velnias, kaip visada, išsprūdo.“
Beckherrnas savo 1893 m. publikacijoje tiesiai vadina jį „Velnio akmeniu“ ir mini „aukojimo“ skylę viršutinėje dalyje. Daug kartų apžiūrint šią įspūdingą prūsų žemės piramidę, nieko panašaus į „velnio stalą“ rasti nepavyko. Panašu, kad jo nematė nei H. Crome’as 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, nei F. Gurevič, 1949–51 m. kasinėjusi Gračiovkos piliakalnį.
„Pragaro“ dauba prie Pillbergo-Kraam piliakalnio (Gračiovkos gyvenvietė), kur galėjo būti aukojimo akmuo.
Autoriaus nuotrauka.
Siužetas apie azartinius lošimus su velniu ar Velniu per mišias ant buvusių prūsų aukurų buvo gana populiarus. Štai ką pasakoja 1865 m. V. Tettau ir J. Temme išleista legenda apie kitą tokį atvejį, nutikusį rytinėje Notangoje, Domnavoje (Domnovas, Pravdinsko rajonas):
„Ketvirčio mylios atstumu nuo Domnavos miesto lauke guli vidutinio dydžio akmuo. Jame yra 3 keturkampės įdubos, tarsi 3 dideliems kauliukams. Ir štai kaip tai atsitiko. Seniai seniai gyveno Domnavoje vienas dailidės pameistrys. Paprastai pamaldus ir dievobaimingas žmogus. Tačiau kartą jis buvo įkaušęs. Ir taip įsigyrė, kad, girdi, galėtų dabar net patį velnią apžaisti kauliukais. O velnias – čia pat kaip čia buvęs. Ir nuėjo jie kartu į lauką prie to akmens. Ėmė jie lošti iš didelių pinigų, kuriuos velnias pastatė prieš vaikino sielą. Velnias metė pirmas ir iškart surinko didžiausią akių skaičių. Vaikinas iš baimės išsiblaivė, suprato, į kokią bėdą pakliuvo. Iškėlė jis rankas į dangų ir ėmė melstis Švenčiausiajai Mergelei. Ir kai metė kauliukus, vienas iš jų skilo į dvi dalis, ir tai jam davė daugiau akių. Velnias tučtuojau pradingo įtūžęs, o akmenyje taip ir liko trys skylės nuo dailidės mestų kauliukų.“
Taip gauname įdomų skylių, kurios dažniau vadintos „Šėtono kanopos“ arba „Dievo pėdos“ ar kokio nors šventojo atspaudu, paaiškinimą. Pasak J. Voigto, į šiaurę nuo Domnavos buvo šventas miškas, skirtas prūsų požemio dievui – Patalui. Tikėtina, kad minėtas akmuo galėjo būti šioje giraitėje.
Akmenys su pėdų ar kanopų atspaudais dažnai traukdavo vietos gyventojų dėmesį ir, neatmestina, atliko ypatingą vaidmenį prūsų pasaulėžiūroje, Naujaisiais laikais įgiję demoniškų bruožų.
Tokių akmenų būta Sembos pusiasalyje prie Pobethen-Romanovo, o daugybė – Kirtigehnen apylinkėse (į pietryčius nuo Rauschen-Svetlogorsko). Atspaudus ant kai kurių iš jų neva paliko velnio „minkštoji vieta“, kai šis gelbėjosi nuo Perkūno, – tai būdinga vaizdiniams apie griausmavaldžių dievų ir chtoniškųjų „nelabųjų“ santykius. Vienas toks akmuo su „keistais“ geologinės kilmės atspaudais guli tarp kitų prie prūsų piliakalnio ir, tikėtina, šventvietės, žinomos kaip Pokirben, papėdės.
Akmuo su pėdsakais prie Pokirben prūsų piliakalnio (Zelenogradsko rajonas).
G. Surotkino nuotrauka.
„Velnio“ akmenų, pažymėtų „velnio kanopa“ arba turinčių įdubą viršutinėje dalyje, iki Antrojo pasaulinio karo rasta ir Lenkijai atitekusioje Rytų Prūsijos teritorijoje: Braunsberge-Braniewe, Marienburge-Malborke, Rehfelde-Sarnikuose (beveik prie sienos su mūsų sritimi).
„Velnio akmenį“ prie Kreislacken (į pietus nuo Donskojės gyvenvietės), esantį jūros pakrantėje ir tuo panašų į akmenį prie Tolkemito, 1922 metais mini Oskaras Schlichtas, nepakartojamo dvitomio „Vakarų Sembos pusiasalis“ autorius. Iš pradžių masyvus 12 x 3,5 m dydžio granito luitas gulėjo ant stataus kranto (kur ir patraukė prūsų dėmesį), bet 1907 m. Didžiojo penktadienio naktį nukrito į jūros pakrantę. Dabar šis akmuo, panašu, jau jūros gelmėse. Kaip ir milžiniškas ledyninis riedulys, 5(!) kartus didesnis, minimas 1661 metais ir, O. Schlichto teigimu, 1850-aisiais buvęs jau 10 m jūroje, o 1865-aisiais – pasislėpęs po vandeniu.
„Velnio“ akmuo prie Kreislacken (į pietus nuo Donskojės gyvenvietės).
1907 m. nuotrauka iš O. Schlichto 1922 metų knygos.
„Velnio“ akmenys žinomi ir istorinės Prūsijos rytuose, prūsų ir jotvingių pasienyje – Romintoje, žinomoje kaip Romintos giria / Krasnolesjė. Štai ką apie jį pasakoja Fridos Borbstadt 1931 metais paskelbta legenda:
„Romintos girioje, pačioje miško tankmės gilumoje, guli milžiniškas ledyninis riedulys, velnio akmuo. Pats velnias, sako, ten tą akmenį numetė, ir štai kaip tai buvo. Kai Tolminkiemyje buvo statoma bažnyčia ir sienos jau kilo virš pamatų, staiga pasirodė velnias. Prieina velnias ir klausia darbininkų: „O ką gi jūs čia statote?“ Darbininkai bijojo velniui sakyti tiesą ir pasakė, kad čia bus karčema. Apsidžiaugė velnias ir pažadėjo padėti statyti. Ir ėmė uoliai tempti čia akmenis. Bet kai pamatė, kad po kelių dienų jau pastatyti bažnyčios langai, suprato, kad buvo apgautas. Ir įniršęs nusprendė didelį akmenį, kurį jau nešė oru, mesti ant statomos bažnyčios, kad ją sudaužytų. Kai velnias pasiruošė mesti, išgirdo, kaip klebono namuose tris kartus užgiedojo gaidys. Ir velnias, kuris, kaip žinoma, to negali pakęsti, ėmė drebėti, ir akmuo iškrito jam iš nagų. Taip jis ir guli iki šiol ten miške.“
Taip vietos gyventojai sau aiškino tokių neįprasto dydžio ir formos akmenų buvimą miškuose ir laukuose. Šiandien Romintoje vien Kaliningrado srities teritorijoje žinomi bent du rieduliai, pretenduojantys į vaidmenį legendoje. Abu įspūdingo dydžio. Vienas yra giliai miške, o kitas lengvai apžiūrimas ir yra 300 metrų miške, dešinėje kelio, vedančio į Šventiškius-Pugačiovą, beveik prie pat išsišakojimo.
Keliautojai „Altes Haus“ prie vieno iš „velnio“ akmenų Romintoje.
S. Kurovo nuotrauka.
O kitoje publikacijoje pasistengsiu kuo išsamiau papasakoti apie bene įdomiausią prūsų akmenį Kaliningrado srityje – garsųjį Melo akmenį!
___________________
1. Savo 1893 m. straipsnyje „Keistieji Rytų ir Vakarų Prūsijos akmenys“, paskelbtame „Altpreussische Monatsschrift“, Carlas Beckherrnas surinko informaciją apie daugiau nei 50 kulto akmenų iš prūsų gyventos teritorijos.
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
