Bažnyčios globėjai buvo šventoji Barbora [todėl bažnyčiai prigijo liaudiškas Barbarakirche vardas] ir šventasis Jonas. Bokštas buvo dažnai perstatinėjamas ir 1702 m. užbaigtas su galerija ir keturiais kampiniais bokšteliais. Per didįjį 1764 m. gaisrą bažnyčia sudegė. Jos vietoje pagal Johanno Ernsto Löckelio projektą buvo pastatyta nauja. Ji pašventinta 1776 m. gruodžio 1 d.
Tai buvo paprastas statinys su bokštu vakaruose, zakristija šiaurėje ir krikštykla po lėkštomis arkomis pietuose. Viduje – plokščios lubos. Palei sienas – emporos (balkonai), paremtos kolonomis.
Šv. Barboros bažnyčios vaizdas nuo Prieglio.
Interjere verta paminėti: dvi klausyklas (1780), pastoriaus Kählerio portretą (1843) ir žalvarinius sietynus (1776). Turtingi altoriaus reikmenys: sidabrinė paauksuota taurė (1515), graviruotos ostijų dėžutės (1635), sidabrinė altoriaus žvakidė (1640), krikštykla (1685), krikšto ąsotis (1686), žalvarinė krikštykla (1638), paauksuota sidabrinė juosta (1681). Sakykla ir altorius buvo sujungti į viena ir pagaminti Friedricho Susės dirbtuvėje.
Didieji vargonai pašventinti 1728 m. Po gaisro 1782 m. juos atnaujino Karaliaučiaus meistras Preussas. Bažnyčia turėjo keturis varpus.
Löbenichto bažnyčia nukentėjo per britų aviacijos antskrydį 1944 m. Dar labiau ji nukentėjo per Karaliaučiaus šturmą 1945 m. balandį. Liko tik bokštas be stogo, išdegęs viduje, ir bažnyčios sienų fragmentai. Po 1945 m. pirmiausia buvo nugriautas bokštas, paskui palaipsniui ardyta tai, kas liko iš sienų. Galutinai bažnyčia nugriauta 1970 m.
RTFSR Ministrų Tarybos 1961 m. rugpjūčio 14 d. potvarkiu Löbenichto bažnyčios griuvėsiai buvo išbraukti iš saugotinų valstybinės reikšmės architektūros paminklų sąrašo, patvirtinto RTFSR Ministrų Tarybos 1960 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu.
_________
XX a. šeštajame dešimtmetyje Žemutinės Saksonijos Getingene leistame Rytų Prūsijos perkeltųjų laikraštyje „Ostpreussen-Warte“ buvo paskelbtas buvusio Karaliaučiaus gydytojo ir aistringo kraštotyrininko Herberto Mühlpfordto užrašų ciklas „Karaliaučiaus kampeliai“. Kai kuriuos iš jų seniai išvertė Tatjana Kolivaj, ir jie skelbiami mūsų svetainėje, kiti dar laukia savo valandos. Toliau siūlome jūsų dėmesiui šios sagos epizodą, tiesiogiai susijusį su Löbenichto bažnyčia.
Löbenichto Bažnyčios aikštė
Niekur tą lemtingą naktį britų fosforinės bombos nesugriovė Karaliaučiaus taip niokojančiai kaip Löbenichto Bažnyčios aikštėje (Löbenichtsche Kirchenplatz). Vietoj idiliško miesto vaizdo čia užsukusį karaliaučiškį pasitikdavo baisūs apanglėję namų likučiai ir mirtina tyla.
Ledinis drebulys ir karštos ašaros turėjo apimti kiekvieną, kuris čia atsidurdavo ir matydavo sugriuvusias gražiosios bažnyčios sienas bei pastatų griuvėsius, kurių kaminai kaltinamai rodė į dangų.
Tačiau tie, kurie to nematė, arba tie, kurie sugeba neleisti baisiam griuvimo vaizdui užtemdyti atmintyje draugiško praeities paveikslo, sutiks, kad vargu ar Karaliaučiuje buvo žavesnė vieta nei aikštė aplink „Šv. Barborą ant kalno“ (St. Barbara auf dem Berge) – taip vadinosi 1334 metais audėjų globėjos garbei pastatyta bažnyčia.
Į ją vedė keturi keliai.
Pirmasis – nuo Kalno aikštės (Bergplatz), arba, kaip ją vadino vietiniai gyventojai, „Kreivojo kalno“ („Schiefer Berg“), reikėjo nusileisti Kolegijos skersgatviu (Kollegiengasse), palei Pilies mokyklos (Burgschule, vėliau Oberrealschule auf der Burg) sieną; 1892 metais ši mokykla paveldėjo Friedricho kolegijos1 (Friedrichskollegium) pastatą.
Toliau, norint patekti į Löbenichto Bažnyčios aikštę, reikėdavo nuo Kolegijos (Kollegienstraße) ir Aukštutinės Kalno (Oberbergstraße) gatvių kampo eiti toliau į pietus Wernerio gatve. Iki XIX a. devintojo dešimtmečio ji kartais buvo vadinama „Stippelgasse“ (Stippelgasse) ar net „Das Gestippel“ (Das Gestippel. Stippel – namų statinė vandeniui rinkti, Gasse – skersgatvis).
Antrasis – iš vakarų: Gelumbininkų gatve (Tuchmacherstraße), o paskui stačiai į viršų Žemutine Kalno gatve (Unterbergstraße). Tai buvo ideali rogučių trasa Löbenichto berniukams!
Löbenichto aludario namas Löbenichto Bažnyčios g. 8.
Löbenichto Bažnyčios gatvėje, jungusioje Žemutinę ir Aukštutinę Kalno gatves, stovėjo turtingam aludariui priklausęs gražus namas su dviem piliastrais ir ryškiai nudažytu baroko reljefu, vaizduojančiu kažkokią mitologinę sceną.
Mittelangerio gatvė Löbenichte.
Trečiasis vedė į Löbenichto Bažnyčios aikštę nuo Rossgarteno turgaus Mittelangerio gatve (Mittelanger). Papilkėjusios ir nebeišraiškingos trys Angerio gatvės (Vorder-, Mittel-, Hinter-) dabar nė kiek nebeprimena žydinčių žalių pievų, kurios kadaise plytėjo čia po Löbenichto miesto sienomis.
Ketvirtasis vedė į Bažnyčios aikštę nuo tos Löbenichto Ilgosios gatvės (Löbenichtsche Langgasse) vietos, kur stovėjo ją užtvėrę ir 1752-aisiais nugriauti Sackheimo vartai (Sackheimsches Tor), liaudyje vadinti „Kopūstų“ (Kohltor). Kampinis namas šalia vartų (Nr. 50) kadaise buvo Löbenichto vargšų prieglauda (Löbenichtsches Pauperhaus), ir nuo jo į bažnyčią stačiai kilo skersgatvis, vadintas Vargšų laiptais (Paupersteig).
Vos nepamiršau penktojo! Net mūsų laikais jį žinojo tik išrinktieji!
Priešais Löbenichto Ilgosios gatvės namą Nr. 12, ant kurio kabojo memorialinė lenta, skelbianti, kad 1805 metais jame gyveno garsus rašytojas, dramaturgas ir poetas Heinrichas von Kleistas (Heinrich v. Kleist, 1777–1811), buvo praėjimas tarp namų Nr. 40 ir 41, kurie, regis, beveik lietė vienas kitą. Bet kaip tik toje vietoje buvo siauros medinės durys į pusrūsį. Tam, kuris išdrįsdavo jas atidaryti, prieš nustebusias akis atsiverdavo neįtikėtinai siauras skersgatvis, vienoje vietoje beveik užtvertas kontraforso; prasmukus pro jį, buvo galima užkopti į Löbenichto Bažnyčios aikštę. Šis praėjimas vadinosi „Silkių skersgatviuku“, ir visai pelnytai, nes pro tą kontraforsą prasispausti galėjo nebent silkė.
Tą baisią 1944 metų rugpjūčio naktį jį tikriausiai užvertė griuvėsiai.
PASTABA
1. 1703 metais neseniai (1698-08-11) įkurta Friedricho kolegija įsigijo apgriuvusius obermaršalo von Kreytzeno rūmus, vadinamąją „Landhofmeistersaal“ (Landhofmeistersaal), kuri tikriausiai buvo pastatyta ant buvusio „Šventojo Kryžiaus“ (Zum Heiligen Kreuz) vienuolyno pamatų; vienuolynas stovėjo šalia Kryžiaus bažnyčios (Kreuzkirche) ir Kryžiaus vartų (Kreuztor).
Iš rusų kalbos išversta naudojant DI (Claude, Anthropic), 2026 m. spalis.
